Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-26 · Administracinė byla Nr. P-146-110-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-26
Bylos Nr.
P-146-110-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–110/2009 Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-873/2008 pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo mokėti šalpos pensiją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Neveiksnaus B. S. globėjas K. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. 4172 ir Nr. 4173, kuriais nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas, bei įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių mokėti B. S. nuo 2007 m. liepos 23 d. nutrauktą mokėti šalpos pensiją neįgaliajam. Skunde paaiškinta, kad ginčijamais sprendimais šalpos pensijos mokėjimas nutrauktas tuo pagrindu, jog B. S. gauna valstybinę maitintojo netekimo pensiją (Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo teigimu, sprendimus dėl šalpos pensijos mokėjimo nutraukimo priėmė neįgaliotas asmuo, nes pagal Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 26 punktą sprendimus, susijusius su šalpos išmokų mokėjimu, gali priimti tik savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar įgaliotas savivaldybės administracijos tarnautojas (skundžiamus sprendimus priėmė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja ir specialistė). Todėl prašė skundžiamus sprendimus panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Skunde teigiama, jog šalpos pensijos mokėjimas nutrauktas nepagrįstai, nes B. S. valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo, netekto darbingumo, ištarnauto laiko, našlių ar našlaičių pensijos negauna, todėl yra nepriskirtinas asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punktą privalo pasirinkti vieną iš pensijų. Paaiškinta, jog B. S. mokama 344,19 Lt valstybinė maitintojo netekimo pensija, jis negauna kitų išmokų, didesnių ar lygių šalpos pensijai, todėl turi teisę pretenduoti į šalpos pensijos išmokas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio bei 19 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodyta, jog B. S. yra pripažintas invalidu iš vaikystės, iki ginčijamų sprendimų priėmimo jam buvo mokama valstybinė maitintojo netekimo (našlaičių) pensija. Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 35.1 punktą jis turi teisę gauti tiek pilną šalpos invalidumo pensiją, tiek valstybinę maitintojo netekimo (našlaičių) pensiją.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas prašė skundą atmesti. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b.l. 31-32) teigė, kad skundžiamus sprendimus priėmė įgalioti asmenys, nes Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr.AV-527, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimo Nr.346 „Dėl valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo" 23 punktu, įgaliojo Socialinės paramos skyriaus vedėją skirti šalpos išmokas Klaipėdos rajono gyventojams. Atsakovo manymu, B. S. turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias šalpos išmoka neskiriama ir nemokama tol, kol asmuo gauna pensiją ir (ar) pensijų išmoką. Atsakovas paaiškino, jog gavus 2007 m. liepos 17 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad B. S. mokama pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo neteikimo pensija (paskirta 1976 m. lapkričio 1 d.), ginčijamais sprendimais šalpos pensijos mokėjimas nutrauktas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius atsiliepime į skundą (b.l. 30) nurodė su skundu nesutinkąs, nes sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimu skundą patenkino, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. 4172 ir Nr. 4173 „Dėl mokėjimo nutraukimo" panaikino, įpareigodamas Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją mokėti neįgaliajam B. S. nutrauktą mokėti šalpos pensiją pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 2 d. sprendimą.

Teismas nustatė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos 2007 m. liepos 2 d. sprendimais B. S. paskirtos šalpos pensijos neįgaliajam (b.l. 16, 17), o 2007 m. liepos 23 d. sprendimais Nr. 4172 (b.l. 9) bei Nr.4173 (b.l. 10) šių pensijų mokėjimas nutrauktas nuo 2007 m. liepos 23 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2007 m. rugpjūčio 16 d. raštu (b.l. 11) jo globėjui paaiškino, jog B. S. šalpos pensijos mokėjimas sustabdytas vadovaujantis Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. liepos 17 d. raštu Nr. 110-2349 (p), kuriame nurodyta, jog minėtam asmeniui nuo 1976 m. lapkričio 1 d. paskirta bei mokama pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija (b.l. 12).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu (2005 m. gegužės 19 d. Nr.X-210, įsigaliojęs nuo 2005 m. liepos 1 d.) (toliau - Įstatymas). Pripažintas pagrįstu pareiškėjo argumentas, jog sprendimus dėl šalpos pensijos nutraukimo priėmė neįgaliotas asmuo. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau - Nuostatai) 26 punktą sprendimus, susijusius su šalpos išmokų mokėjimu, gali priimti tik savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar įgaliotas savivaldybės administracijos tarnautojas. Tuo tarpu skundžiamus sprendimus priėmė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja ir specialistė, vadovaudamosi Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos, l. e. direktoriaus pareigas, 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. AV-527, kuriuo Socialinės paramos skyriaus vedėja įgaliota skirti šalpos išmokas Klaipėdos rajono gyventojams. Teismas konstatavo, jog vadovaujantis Civilinio kodekso 2.137 straipsnio 1 dalimi, įvertinus Nuostatus bei įsakymą, kuriuo įgaliota skirti šalpos pensijas, teisinių santykių pobūdį, pripažintina, jog sąvokos „skirti" negalima aiškinti plečiamai ir laikyti, jog ši sąvoka apima ir teisę priimti sprendimą nutraukti paskirtos pensijos mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog skundžiamus sprendimus priėmė nekompetentingi asmenys, o Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimai Nr. 4172 ir Nr. 4173, kuriais nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas B. S., naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsiliepimas

Teismas konstatavo, jog tiek skunde, tiek atsiliepime į jį nepagrįstai remiamasi Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nukreipia į 19 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Konstatuota, jog B. S. turi teisę gauti šalpos pensiją kaip Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nurodytas asmuo, todėl jam turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Pažymėta, jog B. S. šalpos pensiją gauna pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, t.y. kaip asmuo, pripažintas neįgaliu iš vaikystės (b.l. 15, 21).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą šalpos pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, neturintiems teisės gauti didesnių arba tokio pat dydžio pensijų ir (ar) pensijų išmokų, išskyrus Įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytus asmenis, kurie kartu su šalpos pensijomis turi teisę gauti valstybines socialinio draudimo našlaičių ir našlių pensijas ir/ar valstybines našlaičių pensijas. Ši Įstatymo nuostata atkartota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Nuostatų 35.1 punkte, kuriame nurodyta, jog asmenys, turintys teisę gauti šalpos pensiją pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, kartu su šalpos pensijomis turi teisę gauti valstybines socialinio draudimo našlaičių ar našlių pensijas ir/ar valstybines našlaičių pensijas, neatsižvelgiant į jų dydžius.

Nustatyta, jog nuo 1995 m. sausio 1 d., t.y. įsigaliojus 1994 m. gruodžio 13 d. priimtam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui, pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija vadinama valstybine našlaičių pensija. Tokį teiginį suponuoja ir minėto įstatymo 16 straipsnio 10 dalies nuostata, pagal kurią maitintojo netekimo pensijos, paskirtos už asmenis, mirusius iki šio įstatymo įsigaliojimo, mokamos toliau. B. S. nuo 1976 m. lapkričio 1 d. paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija (b.l. 12). Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad B. S. pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d. (b.l. 21), o tų pačių metų lapkričio 1 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija (b.l. 12). Pensijos paskyrimo dieną jis buvo sukakęs 18 metų, tačiau teisę į našlaičio pensiją įgijo kaip asmuo, pripažintas neįgaliu iki dienos, kurią jam sukako 18 metų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas). Tokiu būdu, B. S. yra asmuo, gaunantis valstybinę našlaičių pensiją, todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas jis turi teisę gauti tiek šalpos pensiją, tiek valstybinę našlaičių pensiją.

Teismas pripažino, jog ginčijami sprendimai savo turiniu prieštarauja teisės aktams, todėl naikintini Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėta, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant minėtą nuostatą (juose nenurodytos jokios faktinės aplinkybės bei teisės normos, dėl kurių nutraukiamas šalpos pensijos mokėjimas). Teismas nurodė, jog pripažinus neteisėtais bei nepagrįstais individualius teisės aktus, kuriais B. S. nutrauktas šalpos pensijos neįgaliajam mokėjimas, lieka galioti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos 2007 m. liepos 2 d. sprendimai, kuriais jam paskirta minėta pensija ir jie turi būti vykdomi. Todėl patenkintas prašymas įpareigoti mokėti B. S. nuo 2007 m. liepos 23 d. nutrauktą mokėti šalpos pensiją neįgaliajam.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir skundą atmesti.

Apeliantas manė, kad šis sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimas Nr.346 „Dėl valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo" nenustato, kas gali priimti sprendimus dėl šalpos pensijų mokėjimo nutraukimo, todėl darytina išvada, kad nutarimo 23 punktas apima ne tik šalpos pensijų skyrimą, bet ir jų mokėjimo nutraukimą bei kitus su šalpos pensijų mokėjimu susijusius sprendimus. Tai, atsakovo manymu, patvirtina ir nutarimo 26 punktas, kuris numato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus (jo pavaduotojo) arba jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo sprendimai šalpos išmokų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, apelianto teigimu, Socialinės paramos skyriaus vedėja D.Šeporaitienė galėjo priimti sprendimus dėl šalpos pensijos mokėjimo nutraukimo, ginčijami sprendimai nenaikintini. Apeliantas pažymėjo, kad Socialinės paramos skyriaus specialistė G.Girtienė ginčijamus sprendimus pasirašė kaip sprendimo rengėja, o ne kaip sprendimą priimantis asmuo.

Šalies argumentai

Apeliantas paaiškino, jog B. S. nuo 1976 m. lapkričio 1 d. yra paskirta ir mokama iš valstybės biudžeto valstybinė maitintojo netekimo pensija. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Įsigaliojus šiam įstatymui, valstybinės maitintojo netekimo pensijos nebeskiriamos (skiriamos valstybinės našlaičių pensijos), o maitintojo netekimo pensijos, paskirtos už asmenis, mirusius iki šio įstatymo įsigaliojimo, mokamos toliau ir indeksuojamos kartu ir tiek pat, kaip valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija. Šios pensijos mokamos ankščiau galiojusia tvarka, įtvirtinta nuostatuose (įstatymo 16 str. 10 d.). Valstybinės maitintojo netekimo pensijos išliko, jos nebuvo pervadintos ar pakeistos į valstybines našlaičių pensijas, egzistuoja kaip atskira valstybinių pensijų rūšis, netgi jų apskaičiavimo metodika skiriasi nuo valstybinių našlaičių pensijų apskaičiavimo metodikos. Atsakovas manė, kad skiriant šalpos pensiją B. S., turi būti taikomos ne Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, turintiems teisę gauti pensiją ir (ar) pensijų išmoką, kurių dydis lygus šalpos pensijai, šalpos našlaičių pensijai ar šalpos kompensacijai arba yra už jas mažesnis, šios šalpos išmokos neskiriamos ir nemokamos tol, kol asmuo gauna pensiją ir (ar) pensijų išmoką.

Teigė, kad nepagrįsta teismo išvada, kad ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nes ginčijamuose sprendimuose yra nurodytos faktinės aplinkybės, dėl kurių nutraukiamas šalpos pensijos mokėjimas, t.y. permoka, kuri susidaro mokant šalpos pensiją ir valstybinę maitintojo netekimo pensiją. Apeliantas paaiškino, jog teisės normos, dėl kurių nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas, buvo nurodytos 2007 m. rugpjūčio 16 d. rašte, adresuotame K. S. (pateiktas byloje).

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamuose sprendimuose Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus specialistė Gaivilė Girtienė nenurodyta, kaip dokumentą rengęs asmuo. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Nuostatų 26 punktą visais klausimais, kurie yra susiję su šalpos išmokų mokėjimu (išmokų mokėjimo tvarka, mokėjimo nutraukimas, sustabdymas ir pan.) sprendimus gali priimti tik savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar įgaliotas savivaldybės administracijos tarnautojas. Šiuo atveju skundžiamus sprendimus priėmė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė bei specialistė Gaivilė Girtienė, neužimančios minėtų pareigų ir veikdamos ne kaip savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioti asmenys (sprendimuose nėra nurodyta, kad juos priima įgalioti asmenys).

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašymu sutinkąs. Tretysis suinteresuotas asmuo teigė, kad vadovaujantis Valstybinių šalpos išmokų įstatymo pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 19 straipsnio 2 dalimi, šalpos pensijos B. S. mokėti negalįs. Pažymėjo, jog išimtys Įstatymo 6 straipsnyje numatytos tik asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo našlaičių ir našlių pensijas ir (ar) valstybines našlaičių pensijas, o B. S. nė vienos iš minėtų pensijų negauna, jis gauna tik 1976 metų lapkričio mėnesį paskirtą valstybinę maitintojo netekimo pensiją, kuri nebuvo pakeista, pervardinta į našlaičių pensiją ar pan., tebeegzistuoja kaip savarankiška pensijų rūšis.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio mėn. 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, o Klaipėdos rajono savivaldybės administracinį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, tenkindamas neveiksnaus B. S. globėjo K. S. skundą, panaikino Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. 4172 ir Nr. 4173, kuriais nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas neveiksniam B. S. bei įpareigojo pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 2 d sprendimą mokėti nutrauktą šalpos pensiją.Vienu iš skundo patenkinimo motyvų, teismas nurodė tą aplinkybę, kad skundžiami sprendimai priimti neturinčio tam įgaliojimų asmens, priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei iš esmės neteisingai taikant įstatymą.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos l.e. direktoriaus pareigas 2004-06-16 įsakymu Nr. AV-527, vadovaujantis valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punktu, socialinės paramos skyriaus vedėja įgaliota skirti šalpos išmokas Klaipėdos rajono gyventojams Valstybinių šalpos išmokų įstatymu (2004-01-20 Nr. IX-1966) ir Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad minimų nuostatų 23 punktas yra patalpintas nuostatų IV skyriuje, kuris reglamentuoja išmokų skyrimą. Šio skyriaus 26 straipsnis nustato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus (jo pavaduotojo) arba jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo sprendimai šalpos išmokų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Nurodė, kad kaip matyti iš byloje esančio įgaliojimo, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas suteikė įgaliojimus atitinkamam savivaldybės administracijos tarnautojui priimti sprendimus tik dėl šalpos išmokų skyrimų. Vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad sąvoka skirti pašalpą nėra tapati sąvokai mokėjimą nutraukti. Todėl sutiko su teismo išvada, kad skundžiami sprendimai priimti neįgalioto asmens.

Pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus. Minėto įstatymo 8 straipsnis nustato reikalavimus keliamus individualiam administraciniam aktui. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, todėl jam taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Byloje skundžiami sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, todėl jie turi būti pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Sprendimuose turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nustatyta apskundimo tvarka. Sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas neatitinka nurodytų įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, sprendimas pasirašytas neįgalioto asmens, todėl pagrįstai panaikintas. Teismas atmetė apelianto argumentus, kad po sprendimų priėmimo rašte buvo paaiškinti sprendimų priėmimo motyvai, pažymėjęs, kad įstatymas būtent sprendimui, o ne vėlesniems raštams nustato atitinkamus reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad Valstybinių socialinių draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai ( Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) XI skyrius reglamentuoja maitintojo netekimo pensijų, paskirtų už mirusius iki 1995m. sausio 1 d. asmenis tuo metu buvusia tvarka, mokėjimą. Šio skyriaus 120-121 straipsnių nuostatos atitinka teismo išvadoms dėl maitintojo netekimo pensijos prilyginimo našlaičių pensijai, todėl ir iš esmės pirmos instancijos teismo sprendimo išvados yra teisingos.

V.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (į bylą neįtrauktas asmuo) 2008 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-873/2008 pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo mokėti šalpos pensiją.

Prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teigdama, kad šiuo atveju buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai, galėję turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Teigia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, todėl neteisingai padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą kartu su šalpos pensijomis gali būti mokamos valstybinės maitintojo netekimo pensijos, iš jų – už buvusius vidaus reikalų sistemos pareigūnus. Tam pagrįsti pateikia šiuos argumentus:

1. Maitintojo netekimo pensijos buvo skiriamos iki 1994-1995 metų Lietuvos pensijų sistemos reformos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (buvusios SSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymą, kuris buvo taikomas Lietuvoje iki pat 1995 m. sausio 1 d. su tam tikromis išlygomis bei išimtimis, nustatytomis Lietuvos Respublikos teisės aktais; 1990 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos"). Šias teisės aktais buvo nustatyta, kad maitintojo netekimo pensijos skiriamos ne tik mirusiojo vaikams, bet ir kitiems mirusiojo išlaikytiems šeimos nariams (broliams, seserims, anūkams, tėvams, sutuoktiniui arba net seneliams), jeigu jie neturi pajamų pragyventi (negauna kitos rūšies pensijos). Dėl šios priežasties neįmanoma visiškai sutapatinti maitintojo netekimo pensijų, iš jų – už buvusius vidaus reikalų sistemos pareigūnus, bei valstybinių našlaičių pensijų, nes priešingu atveju mirusiojo broliai, seserys, anūkai, tėvai ir pan. taip pat būtų prilyginami mirusiojo vaikams našlaičiams.

2. Maitintojo netekimo pensijomis, iš jų - už buvusius vidaus reikalų sistemos pareigūnus, buvo siekiama užtikrinti bent minimalų pragyvenimo šaltinį visiems šeimos nariams, kurie buvo mirusiojo išlaikomi, jeigu jie dėl savo amžiaus ar negalios negalėjo patys užsidirbti lėšų savo pragyvenimui, o senatvės ar invalidumo pensijų negalėjo gauti dėl to, kad neturėjo reikiamo stažo. Šiuo metu minimalų pragyvenimo šaltinį visiems Lietuvos neįgaliems ar pensinio amžiaus gyventojams, neatitinkantiems valstybinių socialinio draudimo senatvės ar netekto darbingumo arba valstybinių pensijų skyrimo sąlygų, užtikrina būtent šalpos pensijos, įteisintos Valstybinių šalpos išmokų įstatymu. Tad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismui priėmus nutartį palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, pagal kuriuos leidžiama vienam asmeniui mokėti kartu valstybinę maitintojo netekimo pensiją ir šalpos pensiją, minimalus pragyvenimo šaltinis šiam asmeniui užtikrinamas dvigubai, kas, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, laikytina privilegija kitų neįgalių bei pensinio amžiaus žmonių atžvilgiu.

3. Tiek Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (4 straipsnio 2 dalis), kurį įgyvendina Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, tiek ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (16 straipsnio 8 dalis) maitintojo netekimo pensijos nurodytos kaip atskira pensijų rūšis, o ne sutapatintos su valstybinėmis socialinio draudimo našlaičių ar valstybinėmis našlaičių pensijomis. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, kurių nuostatomis remiantis buvo priimti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nustatyta tik tiek, kad valstybinės socialinio draudimo maitintojo netekimo pensijos, paskirtos mirusiojo vaikams našlaičiams, mokamos tokia pat tvarka kaip kad valstybinių socialinio draudimo našlaičių pensijų gavėjams.

4. Valstybinių socialinio draudimo našlaičių ar valstybinių našlaičių pensijų skyrimo sąlygas atitinkančiam maitintojo netekimo pensijos gavėjui jo pageidavimu vietoj vienos maitintojo netekimo pensijos gali būti paskirtos dvi našlaičių pensijos: valstybinė socialinio draudimo našlaičių (jei miręs asmuo buvo įgijęs reikiamą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą) bei valstybinė našlaičių pensija (jei miręs asmuo turėjo atitinkamą statusą (pvz., tarnavo vidaus reikalų sistemoje)). Tačiau teisės aktai nenumato maitintojo netekimo pensijos prilyginimo našlaičių pensijai (nei valstybinei socialinio draudimo, nei valstybinei): šios pensijos skirtingai indeksuojamos, skiriasi jų apskaičiavimo tvarka bei dydžiai. Kaip jau buvo minėta, pagal anksčiau galiojusią pensijų mokėjimo tvarką maitintojo netekimo pensija negalėjo būti mokama kartu su senatvės ar invalidumo pensija. Ta pati nuostata perkelta ir į šiuo metu galiojančius teisės aktus (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu valstybinė socialinio draudimo ar valstybinė našlaičių pensija gali būti mokama kartu su asmeniui priklausančia valstybine socialinio draudimo senatvės ar netekto darbingumo (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) arba šalpos pensija (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta pensijos ir pensijų išmokos sąvoka, kuri apima visas valstybines socialinio draudimo pensijas, iš jų - maitintojo netekimo ir našlaičių, bei valstybines pensijas, iš jų - maitintojo netekimo ir našlaičių. Neįgalių asmenų, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. nustatyta invalidumo priežastis, - invalidumas nuo vaikystės, teisė gauti šalpos pensiją išsaugota pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei to paties straipsnio 3 dalį. Jiems šalpos pensijos gali būti paskirtos ir mokamos taip pat, kaip ir neįgaliems asmenims, nurodytiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 punkte bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tuo tarpu Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte šio įstatymo leidėjas atskirai įvardijo tik valstybinę socialinio draudimo našlaičių ir valstybinę socialinio draudimo našlių bei valstybinę našlaičių pensijas. Būtent tik šios pensijos gali būti mokamos kartu su šalpos pensijomis, paskirtomis pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 2 punktą bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kitos pensijos ar pensijų išmokos, iš jų -valstybinės signataro našlaičių rentos, Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte neįvardytos. Mano, kad šis įstatymas neleidžia skirti ir kartu mokėti dviejų pensijų: šalpos bei maitintojo netekimo. Tad asmuo, gaunantis maitintojo netekimo pensiją, iš jų – valstybinę už buvusį vidaus reikalų sistemos pareigūną, kuriam šalpos pensija gali būti paskirta pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei to paties straipsnio 3 dalį, turi rinktis, kurią iš šių dviejų pensijų jis pageidautų gauti. Šalpos pensijų dydžiai neįgaliems asmenims, pripažintiems neįgaliais iki 24 metų sukakties, iš jų - invalidams nuo vaikystės, šių metų rugsėjo mėnesį, priklausomai nuo negalios lygio (invalidumo grupės) sudaro 720 Lt, 540 Lt ir 270 Lt.

Pažymi, kad ministerija nebuvo įtraukta į administracinės bylos nagrinėjimą, tačiau savo teisę paduoti prašymą grindžia vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi.

Nurodo, kad vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo" 5.5 punktu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama - ministerija) vienas iš pagrindinių uždavinių yra įgyvendinti valstybės politiką pensijų ir valstybinių šalpos išmokų srityje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis ministerijai iš valstybės biudžeto yra skiriami asignavimai valstybės funkcijoms atlikti. Kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskirsto valstybės biudžeto asignavimus pagal programas (ministerijai skiriami asignavimai valstybinėms pensijoms, šalpos ir kitoms socialinės paramos išmokoms). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 7 punktu, biudžeto asignavimų valdytojai privalo užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą. Teismų priimti sprendimas ir nutartis gali įtakoti valstybės finansinius įsipareigojimus socialinės paramos srityje, nes valstybė teikia socialinę paramą tam tikroms subjektų grupėms atsižvelgdama į savo finansines galimybes. Paaiškina, kad ministerija apie priimtus sprendimą ir nutartį sužinojo 2008 m. rugpjūčio 6 d., kai ministerijoje buvo gautas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. (5.1.52)-A5-2686 su minėtų teismų sprendimo ir nutarties kopijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais įstatymo nustatytais atvejais, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 159 str. 2 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija šioje byloje nebuvo bylos proceso dalyvis. Prašymą dėl proceso atnaujinimo ji padavė kaip neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo. Prašyme nurodo apie administracinę bylą Nr.A63-873/2008, kurioje prašo atnaujinti procesą, sužinojusi 2008 m. rugpjūčio 6 d., kai gavo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr.(5.1.52) A5-2686, prie kurio buvo pridėtas šis teismo sprendimas. Šį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos argumentą patvirtina prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pridėtas pirmiau paminėtas savivaldybės administracijos raštas. Atsižvelgiant į tai, kad Ministerija pateiktais įrodymais pagrindė apie priimtą administracinėje byloje Nr.A63-873/2008 sprendimą sužinojusi 2008 m. rugpjūčio 6 d., o prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė 2008 m. rugsėjo 9 d., laikytina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu numatyto termino.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebuvo administracinės bylos, kurioje prašo atnaujinti procesą, proceso dalyvis. Kreipdamasi dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 154 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Proceso atnaujinimo pagrindu nurodo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 154 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl viešojo administravimo subjektų teisės kreiptis į administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo turi būti aiškinamos visų šio įstatymo normų, reglamentuojančių viešojo intereso gynimą kontekste. Subjektų teisė ginti viešąjį interesą numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte bei to paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Šios įstatymo normos nustato, kad siekdami apginti valstybės ar kitą viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys, ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Vadovaujantis sisteminiu aptariamo įstatymo normų aiškinimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylą sprendžiantis teismas turi nustatyti, ar institucijoms arba pareigūnams, kurie išreiškia valią ginti viešąjį interesą, tokia teisė yra numatyta įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.6 (16), 2008, 325-373 psl.). Tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir sprendžiant, ar prašymą dėl proceso atnaujinimo ginant viešąjį interesą (ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis) padavė tinkamas subjektas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo ginant viešąjį interesą valstybės politikos pensijų ir valstybinių šalpos išmokų srityje grindžia šios Ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892, 5.5 punktu, pagal kurį vienas iš šios Ministerijos uždavinių - įgyvendinti valstybės politiką pensijų ir valstybinių šalpos išmokų srityje. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nurodyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai privalo užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Ministerijos nurodytoje įstatymo normoje įtvirtinti bendrieji Ministerijos uždaviniai, o teisė ginti viešąjį interesą, kaip minėta pirmiau, yra specifinė ir jos suteikimas atitinkama subjektui turi būti suteiktas įstatymu. Kadangi teisė ginti viešąjį interesą Ministerijai įstatymu nesuteikta, ji negali būti laikoma tinkamu subjektu pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ginant viešąjį interesą. Todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant individualų ginčą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimų Nr. 4172 ir Nr. 4173, kuriais buvo nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas B. S., Klaipėdos apygardos administracinis teismas nustatė absoliutų šių įsakymų panaikinimo pagrindą (sprendimai priimti neįgalioto asmens), taip pat nustatė, kad sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais sutiko ir jį paliko nepakeistą. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimus iš esmės nulėmė tai, kad buvo nustatyti esminiai procedūriniai pažeidimai, kurių konstatavimas yra pagrindas panaikinti individualius administracinius aktus. Kitaip tariant, netgi tuo atveju, jei šioje individualioje byloje galėtų būti taikomas kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymas, šis materialiųjų normų taikymas nesudarytų pagrindo išvadai, kad toks taikymas galėjo turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-873/2008 pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo mokėti šalpos pensiją.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius