Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-04-21 · Administracinė byla Nr. I-276-257/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-04-21
Bylos Nr.
I-276-257/2011
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00009-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laisvutė Kartanaitė (pran.), Donatas Daunys, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
Telšių rajono savivaldybės, Telšių rajono savivaldybė Šiaulių apygardos administraciniam teismui
Trečiasis asmuo
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių, Telšių medžiotojų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Šiaulių
Atsakovas
Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Kategorijos
  • 2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-276-257/2011Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00009-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.; 38; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės,

kolegijos teisėjų Donato Daunio ir Virginijaus Stankevičiaus,sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,

dalyvaujant pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės atstovams Edmundui Vaitkevičiui ir Raimondui Račkauskui,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių regiono agentūros atstovui Algirdui Petrikui,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Telšių medžiotojų ir žvejų draugijos atstovui Andriui Binzai,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei,

nedalyvaujant atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui,

viešame kolegijos posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės skundą atsakovei Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių regiono agentūrai, Telšių medžiotojų ir žvejų draugijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ ir Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. (6.1)-R16-10712 „Dėl išieškojimo ne ginčo tvarka vykdymo“ panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Telšių rajono savivaldybė Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2011 m. sausio 10 d. (spaudas ant voko) pateikė skundą (b. l. 3-9), kuriuo prašė panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ (b. l. 10), Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10712 „Dėl išieškojimo ne ginčo tvarka vykdymo“ (b. l. 16).

Pareiškėjos atstovas Edmundas Vaitkevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skundo reikalavimus. Prašė panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių apskrities VMI) raštus, kadangi egzistuoja trys savarankiški pagrindai. Visų pirma, raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 str. reikalavimų keliamų individualiam administraciniam aktui. Antra, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių regiono agentūros (toliau – ir Agentūra) Patikrinimo akto (b. l. 12-13; 14-15; 73-74; 82-83; 88-89) forma neatitinka galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir Aplinkos ministras) įsakymo reikalavimų. Trečias pagrindas yra pats lėšų panaudojimo teisėtumas – medžioklės būreliams lėšas panaudoti leidžia Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 12 str. 1 d. 4 p. Atstovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-12-13 sprendimu Nr. A756-1250/2010, kuriame išdėstytos teisės taikymo taisyklės, pareiškėjo atstovo manymu, turėtų būti taikytinos šioje administracinėje byloje, vertinant Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašą. Teigė, kad bet koks Telšių apskrities VMI raštas turi atitikti viešojo administravimo normas. Nurodė, jog iki šiol neturi nei Telšių apskrities VMI, nei Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių regiono agentūros oficialaus patvirtinimo ką pareiškėja pažeidė, nes argumentai ir pagrindimas yra žinomi tik tretiesiems asmenims, kurie mano, jog lėšų panaudojimas yra neteisėtas. Teigė, jog LVAT yra nurodęs, kad vadovaujantis viešojo administravimo nuostatomis bei bendrais teisės principais, skiriant sankcijas turi būti priimtas tinkamas administracinis aktas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Viešojo administravimo 8 str. numato, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame procesiniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta apskundimo tvarka“. Taip pat numatyta, kad aktas turi būti pasirašytas įgalioto asmens, tinkamai patvirtintas antspaudu. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas individualiame akte turi būti žinomas ne tik viešojo administravimo subjektui priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu priimamas sprendimas. Pareiškėjos atstovas pažymėjo, kad nei Telšių apskrities VMI rašte, nei Agentūros patikrinimo akte argumentacijos nėra, todėl atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. Pareiškėjos atstovas mano, kad Telšių apskrities VMI raštu bando išieškoti iš Telšių rajono savivaldybės lėšas, nesant individualaus administracinio akto arba tokio akto pagrindu, kuris neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Mano, kad medžiotojų būreliai turi teisę gauti lėšas, kurias nurodė Agentūra patikrinimo akte. Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nurodo, kad medžioklės ploto naudotojai turi teisę „Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti“. Medžiotojų būreliams yra išduoti leidimai (b. l. 130-177), patvirtinti ŠRAAD, kuriuose jie įvardijami kaip medžioklės plotų naudotojai. Leidimų 4 p. numatyta, kad medžioklės būreliai turi teisę gauti paramą. Taigi Medžioklės įstatymas bei medžioklės leidimai tiesiogiai leidžia gauti paramą gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti ir pan. Mano, kad Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūros patikrinimo aktas yra nepagrįstas. Aplinkos ministro 2005-12-28 įsakyme Nr. 963 nurodoma kokia turi būti patikrinimo akto forma, turinys ir kiti reikalavimai. Pažymėjo, kad patikrinimo aktas neatitinka įsakyme nustatytos formos reikalavimų. Pastebėjo, kad panašus patikrinimas buvo atliktas vasarą, tačiau nebuvo nustatyta jokių pažeidimų. Pareiškėjos atstovas Edmundas Vaitkevičius prašė skundo reikalavimus tenkinti.

Pareiškėjos atstovas Raimondas Račkauskas palaikė Edmundo Vaitkevičiaus argumentus. Pažymėjo, kad Patikrinimo akto išvada yra priešinga pačiam Patikrinimo aktui. Tikrintojo prieraše, pagal Medžioklės įstatymo 12 str., nurodyta, kad medžioklės būreliai turi teisę gauti paramą iš savivaldybės, tačiau išvada prieštarauja visiems teiginiams, išdėstytiems akte. Nurodė, jog Patikrinimo akte yra jo prierašas, kad su išvada nesutinka, bei dėl ko nesutinka. Pagal Aplinkos ministro įsakymą tikrintojas privalo patikrinimo aktą duoti pasirašyti merui, tačiau Patikrinimo aktas, po to kai buvo pasirašyas atstovo Raimondo Račkausko, buvo iš karto išneštas į Agentūrą.

Atsakovės Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 206). Atsakovė 2011 m. vasario 22 d. (spaudas ant voko) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su Telšių rajono savivaldybės skundu. Telšių apskrities VMI 2010-12-10 raštu Nr. (6.1)-R16-10264 kreipėsi į Telšių rajono savivaldybę, prašydama iki 2010-12-25 sumokėti 34187,64 Lt į Valstybės iždo sąskaitą ir nurodė, kad nesumokėjus nurodytos sumos, išieškojimas bus vykdomas ne ginčo tvarka. Telšių rajono savivaldybė 2010-12-17 raštu Nr. R7-2917, atsakydama į Telšių apskrities VMI minėtą raštą, informavo, kad iki 2010-12-25 įvykdyti Telšių apskrities VMI prašymo dėl 34187,64 Lt sumokėjimo neturi galimybės, nes 2010 metų biudžeto lėšos jau yra paskirstytos ir išnaudotos bei prašė atidėti grąžinimo terminą iki 2011-02-01, nes 2011 metų biudžetas bus tvirtinamas 2011-01-27. Telšių apskrities VMI, 2010-12-28 raštu Nr. (6.1)-R16-10712, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 str. 3 d., sutiko iki 2011-02-01 nevykdyti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka ir informavo, kad nesumokėjus 34187,54 Lt mokestinės nepriemokos iki nurodyto termino bus vykdomas mokestinės nepriemokos išieškojimo ne ginčo tvarka. Atsakovė mano, kad Aplinkos ministerijos kreipimasis yra vertintinas kaip individualus administracinis aktas, sukuriantis pareigą Telšių apskrities VMI ne ginčo tvarka išieškoti minėtas lėšas, todėl Telšių rajono savivaldybė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros 2010-11-10 patikrinimo akto Nr. 98 turiniu, forma ir išvadomis, turėjo teisę minėtą aktą skųsti. Teigė, jog Telšių apskrities VMI, pagal savo kompetenciją, atliko teisėtus veiksmus, susijusius su Aplinkos ministerijos 2010-11-29 prašymu Nr. (9-2)-D8-11116. Prašė Telšių rajono savivaldybės skundo netenkinti ir jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių regiono agentūros atsovas Algirdas Petrikas posėdžio metu nurodė, kad patikrinimas buvo atliktas vykdant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio 2010-10-22 rašte Nr. (9-2)-D8-9968 (b. l. 72) duotą nurodymą. Gavę šį raštą su juo supažindino savivaldybės merą, administracijos direktorių. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad 10300 litų buvo skirta Telšių miškų urėdijai, kurie panaudojo gautas lėšas repiliantams tepti, o likę pinigai buvo paskirti medžiotojų būreliams. Su Patikrinimo akto išvadomis buvo supažindintas savivaldybės atstovas, kuris suprato Patikrinimo akto esmę ir pareiškė savo nuomonę. Mano, jog savivaldybės institucijos žinojo esančią problemą, todėl patikrinimo akte įstatymų nuostatų necitavo. Mano, kad priimant Patikrinimo aktą buvo galima taikyti tokią formą, kuri yra patvirtinta ŠRAAD, taip pat ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija).

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens Telšių medžiotojų ir žvejų draugijos atstovas Andrius Binza nurodė, jog Medžioklės įstatymo 12 str. 4 d. numatyta, kad medžioklės plotų naudotojai turi teisę gauti minimą paramą. Tai numatyta ir leidime, kuris patvirtintas remiantis įstatymo numatyta ir patvirtinta forma. Leidime nurodoma, kad pagal aplinkos rėmimo programos nustatytą tvarką būreliai turi teisę gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitoms priemonėms. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad priemonės skirtos vadovaujantis Medžioklės įstatymu. Išvadose minimas Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas), kuriame nėra pažymėti žvėrys, medžiojamoji fauna. Mano, kad vadovaudamiesi Medžioklės įstatymu lėšas panaudojo teisėtai, tiksliai, nepažeisdami įstatymų.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė Reda Skirkevičiūtė nurodė, jog Lietuvis Respublikos aplinkos ministerija palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus, nurodytus motyvus. Aplinkos ministerija gavo kompetetingos institucijos patikrinimo aktą, kuriame buvo konstatuota, kad aptariamos lėšos buvo skirtos ne konkrečių sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams, o medžiotojų būreliams, kurie nėra laikytini miško naudotojais, o yra medžiojamųjų išteklių naudotojai. Buvo parengtas raštas VMI, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų pasiūlyta išieškoti neginčo tvarka netinkamai panaudotas lėšas. Aplinkos ministerija atsiliepime išdėstė poziciją ir mano, kad aptariamos lėšos buvo panaudotos netinkamai. Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas (toliau – ir SAARSPĮ) aiškiai nurodo ir sieja žalos prevencijos priemonėms panaudotas lėšas su konkretaus sklypo savininkais, valdytojais ar naudotojais. Mano, kad įstatymų leidėjo mintis buvo ta, kad šiomis lėšomis galėjo būti finansuojami konkretaus sklypo, kaip objekto, t.y. sklypas su konkrečiomis ribomis, turintis savo kadastro duomenis ir pan., įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, savininkais, valdytojais ir naudotojais. Miškų įstatymas įvardija visas tris sąvokas, t.y. kas yra savininkas, valdytojas ir miško naudotojas. Miškų plotų naudotojai negali būti miškų naudotojai, kadangi neatitinka Miško įstatyme įtvirtintos sąvokas. Miškų naudotojai yra juridiniai, fiziniai asmenys, kurie įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyja miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Šis įstatymas aiškiai įvardija kas yra miško ir miško išteklių naudojimas, o medžiojamųjų išteklių naudojimas į tą sąvoką nepatenka. Pažymėjo, kad būti medžiojamųjų išteklių naudotoju, kas šiuo atveju yra medžiotojų būreliai, nereiškia to paties, kas būti miško sklypo valdytoju, savininku ar naudotoju. Aplinkos ministerijos atstovės nuomone, žalos prevencijos priemonių finansavimas yra siejamas su miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo teisiniais interesais, kad jis savo nuosavybės ar kita teise valdomame sklype gali apsaugoti ir panaudoti žalos prevencijos priemones, kurios vėliau iš SAARSPĮ finansuojamų lėšų gali būti finansuojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkos ministro įsakymu yra patvirtintos rekomendacijos, kuriomis gali remtis regiono aplinkos apsaugos departamentai atlikdami patikrinimus, tačiau rekomendacijos nėra suprantamos kaip privalomo pobūdžio elgesio taisyklės į kurias būtina atsižvelgti, todėl mano, jog pasiūlytos formos neatitikimas, nedaro akto neteisėtu ir nepagrįstu. Nurodė, jog Telšių apskrities VMI pagrįstai atsižvelgė į Aplinkos ministerijos gautą informaciją apie netinkamai panaudotas lėšas ir teisėtai priėmė skundžiamą Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 10 d. raštą, kuris yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka. Rašte yra išreikšta Telšių apskrities VMI valia, atsakovė pasiūlė pareiškėjui pirmiausia pervesti netinkamai panaudotas lėšas, o to neatlikus, lėšos būtų išieškotos neginčo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl trečiojo suinteresuoto asmens ŠRAAD Telšių regiono agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. priimto Patikrinimo akto Nr. 98, kuriame nustatyta, jog Telšių rajono savivaldybė aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas panaudojo netinkamai, ir jo pagrindu atsakovės Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 10 d. priimtų sprendimų – rašto Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“, kuriuo Telšių rajono savivaldybė įpareigota sumokėti į Valstybės iždo sąskaitą 34187,64 Lt ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas, bei Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. (6.1)-R16-10712, kuriuo patenkintas pareiškėjos prašymas nevykdyti iki 2011 m. vasario 2 d. ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo.

Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog Telšių rajono savivaldybė privalėjo skųsti Aplinkos ministerijos raštą Nr. (9-2)-D8-11116. Aplinkos ministerijos kreipimasis į VMI yra administracinės procedūros iki VMI sprendimo išieškoti lėšas iš savivaldybės ne ginčo tvarka priėmimo dalis, t. y. procedūrinis dokumentas, kuriuo pradedama vykdyti procedūra dėl lėšų išieškojimo ir kurio apskundimo tvarkos teisės aktai nenumato. Pastarasis dokumentas pareiškėjo teisinei padėčiai tiesioginės įtakos neturi ir šia prasme jis (tokio pobūdžio dokumentas) nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas (ABTĮ 2 str. 14 - 15 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS-62-191-11).

Pagrindinė pareiškėjos atstovų keliamo ginčo esmė - ŠRAAD Telšių regiono agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. priimto Patikrinimo akto Nr. 98 teisėtumas. Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 2 str. nurodyta, jog Specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas minėto įstatymo 4 straipsnyje. SAARPĮ 4 straipsnis reglamentuoja Specialiosios programos lėšų naudojimą. Šio straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos kokybės gerinimo ir apsaugos priemonėms; atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros priemonėms; atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymo priemonėms; aplinkos monitoringo, prevencinėms, aplinkos atkūrimo priemonėms; visuomenės švietimui ir mokymui aplinkosaugos klausimais; savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai (20 procentų Specialiosios programos lėšų, neįskaitant įplaukų pagal 3 straipsnio 2 punktą); finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą; želdynų ir želdinių apsaugai, tvarkymui, būklės stebėsenai, želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai; savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos naudojamos pagal mokėtojų pageidavimus. 3 dalis numato, jog savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie Specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka. SAARPĮ 4 straipsnio 4 dalis nurodo, kad Specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ne ginčo tvarka išieškotos lėšos pervedamos į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos, ir naudojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatyme numatytiems tikslams.

Įvertinus tiek pareiškėjos atstovų tiek trečiųjų asmenų argumentus, darytina išvada, jog svarbiausia šioje byloje nustatyti, kas gali būti specialiosios programos lėšų naudotojais. Tiek pareiškėjos skunde teismui, tiek pareiškėjos atstovų nuomone, Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nurodo, kad medžioklės plotų naudotojai turi teisę Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti. Taip pat pareiškėjos atstovo bei trečiojo suinteresuoto asmens Telšių medžiotojų ir žvejų draugijos atstovo teigimu, medžioklės leidimai tiesiogiai leidžia gauti paramą gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti. Tačiau tiek trečiojo suinteresuoto asmens ŠRAAD Telšių agentūros atsiliepime išdėstyta nuomonė, tiek trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovės nuomonė skiriasi. Pastarųjų teigimu, Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas aiškiai nurodo ir sieja žalos prevencijos priemonėms panaudotas lėšas su konkretaus sklypo savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl būti medžiojamųjų išteklių naudotoju, kas šiuo atveju yra medžiotojų būreliai, nereiškia to paties, kas gali būti miško sklypo valdytoju, savininku ar naudotoju. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 str. 11 dalyje nurodyta, jog medžioklės plotai – tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. To paties straipsnio 12 dalyje sakoma, jog medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo. 13 dalyje nurodoma, jog medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. 14 dalyje apibrėžiama Medžioklės plotų vieneto sąvoka – tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 10-12 dalyse, kaip ir nurodė tretieji suinteresuoti asmenys ŠRAAD Telšių agentūra ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, nurodoma, jog miško savininkai yra valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus; miško valdytojai yra miško savininkai, miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę; kiti fiziniai ar juridiniai asmenys; užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, teisėtai įgijusios privačios miško žemės valdymo teisę; miško naudotojai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. To paties straipsnio 7 dalyje apibrėžiama miško išteklių sąvoka – tai nenukirstas miškas, sakai, kelmai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija. Atlikusi sisteminę teisės aktų analizę, teisėjų kolegija mano, jog sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARPĮ, neturėtų būti tapatinama su „medžioklės plotų naudotojo“ sąvoka. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t.y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Pabrėžtina, jog Medžioklės įstatymo 6 str. nurodoma, jog “1. Medžioklės plėtra, medžioklėtvarkos projektų rengimas, kai kurios medžiojamųjų gyvūnų išteklių apsaugos ir gausinimo bei medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonės finansuojamos iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, <...> 3. Žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti. Prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą”. Tokia įstatymo nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, tame tarpe ir medžiotojų būreliai. Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato medžioklės plotų naudotojų teisę Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tuo tarpu jau minėtos SAARPĮ 4 str. 1 d. 3 p. nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.

Iš paminėtų teisės normų matyti, jog šioje byloje reikšmingos Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. ir SAARPĮ 4 str. 1 d. 3 p. nuostatos, kadangi jos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tuo tarpu Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. numato skirtingą paramos gavimo pagrindą - medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Pažymėtina, jog Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. numatyta teisė turėtų būti sietina su Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymu, kuriame reglamentuojama paramos lėšų panaudojimo galimybė pagal bendrąją programą - medžiojamųjų gyvūnų išteklių apsaugos ir gausinimo priemonėms, medžioklėtvarkos projektams rengti ir kt. Pabrėžtina, jog ir šio įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. nurodyta, jog paramą gali būti suteikta griežtai saugomų rūšių laukinių gyvūnų ir medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė uždrausta ištisus metus, padarytai žalai žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams kompensuoti bei šių gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nuostatomis, pastebėtina, jog medžiotojų būreliai, kaip medžiojamųjų plotų naudotojai, paramą galėtų gauti būtent šio įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą. Atlikus visų paminėtų teisės aktų sisteminę analizę, darytina išvada, jog ŠRAAD Telšių agentūra teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Telšių rajono savivaldybė netinkamai panaudojo aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas. Todėl pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens Telšių medžiotojų ir žvejų draugijos atstovo argumentai dėl lėšų teisėto ir tikslaus panaudojimo, remiantis Medžioklės įstatymu bei vadovaujantis ŠRAAD išduotais leidimais medžioti, laikytini nepagrįstais. Tiesa, teisėjų kolegijos manymu, Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nuostata yra netiksli ir neaiški, tačiau Telšių rajono savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turi laikytis viešosios teisės principo, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, todėl neturi diskrecijos teisės aktą (teisės normą) taikyti nesilaikydamas iš minėto viešosios teisės principo kylančių reikalavimų. Principas, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai patenka į konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą (žr., pvz., Andruškevičius, A. Administracinė teisė: bendrieji teorijos klausimai, valdymo aktų institutas, ginčo santykių jurisprudenciniai aspektai. Vilnius: Registrų centras, 2008, p. 298–302). Šis principas tiesiogiai susijęs su Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario mėn. 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2553-11). Todėl nagrinėjamu atveju Telšių rajono savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių paramos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme.

Nepaisant to, jog ŠRAAD Telšių agentūra, atlikusi patikrinimą, tinkamai nustatė, jog Telšių rajono savivaldybė aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį, Patikrinimo aktas neatitinka jam nustatytos formos reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio mėn. 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1326-10 konstatavo, jog „Aplinkos ministerija bei Valstybinė mokesčių inspekcija remdamiesi patikrinimo aktu gali priimti viešojo administravimo subjekto patvarkymą (įpareigojimą) dėl lėšų išieškojimo. Toks patvarkymas (įpareigojimas) būtų privalomas pareiškėjui, t.y. sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmės, todėl pareiškėjas galėtų tokį patvarkymą (įpareigojimą) ginčyti teismine tvarka ir, nagrinėjant tokį ginčą teisme, be kitų argumentų galėtų būti vertinami pareiškėjo šioje byloje dėstomi argumentai dėl patikrinimo akto atitikimo teisės aktų reikalavimams“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio mėn. 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1326-10). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintos „Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijos“ (toliau – ir Rekomendacijos). Šios Rekomendacijos reglamentuoja pagrindinius Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų (toliau – ir RAAD) vykdomos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos (toliau – ir SAARP) kontrolės principus, o SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo Rekomendacijų tikslas – užtikrinti SAARP lėšų panaudojimą pagal tikslinę paskirtį ir RAAD vykdomos kontrolės efektyvumą. Rekomendacijų 7 punkte numatyta detaliojo patikrinimo tvarka. Šio punkto 7.1-7.7 papunkčiuose nurodoma, jog patikrinimą atlieka RAAD direktoriaus įsakymu įgalioti asmenys (aplinkos apsaugos inspektorius, departamento finansininkas, kt.); patikrinime turi teisę dalyvauti savivaldybės administracijos direktoriaus potvarkiu įgalioti asmenys, taip pat asmenys, atsakingi už SAARP koordinavimą; tikrinantys asmenys patikrinimo metu susipažįsta su buhalterinės apskaitos dokumentacija, susijusia su SAARP įplaukomis (mokėjimų pavedimai ir kt.) ir programos išlaidomis (sutartys, darbų atlikimo aktai, mokėjimų pavedimai, kiti dokumentai), prireikus apžiūri aplinkosaugos objektus vietoje; patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą.; patikrinimo akto lentelė užpildoma taip: 3 skilties 1 eilutėje išvardinamos priemonės, kurioms lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, 2 eilutėje išvardinamos sąmatoje nenumatytos priemonės; 4 skilties 1 ir 2 eilutėse nurodomos išvardintoms priemonėms panaudotos lėšos, 5 skiltyje ties kiekviena eilute aprašoma nustatytų pažeidimų esmė; lentelės pabaigoje nurodoma RAAD siūloma išieškoti lėšų suma; patikrinimo aktą pasirašo patikrinimą atlikę bei patikrinime dalyvavę asmenys; su patikrinimo aktu supažindinamas savivaldybės meras, kuris parašu patvirtina, kad susipažino; tais atvejais, kai patikrinime dalyvavę asmenys atsisako pasirašyti patikrinimo aktą, atsisakymas fiksuojamas akte žodžiais „atsisakė pasirašyti“ ir tai patvirtinama asmenų, atlikusių patikrinimą, parašais. Jei aktą atsisako pasirašyti meras, atsisakymas fiksuojamas akte ta pačia tvarka; patikrinimo akto originalas saugomas atitinkamame Aplinkos ministerijos RAAD, kopijos ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo akto pasirašymo pateikiamos savivaldybei ir Aplinkos ministerijai. Rekomendacijų 8 punktas nurodo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybes papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo.

Pareiškėjos atstovų teigimu, Patikrinimo aktas neatitinka įsakyme nustatytai formai. Teismas sutinka su tokia pareiškėjų atstovų nuomone. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose numatyta, kokiu būdu turi būti atliekamas patikrinimas ir kokia forma turi būti įtvirtinami patikrinimo rezultatai. Teismas kritiškai vertina trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovės argumentus, jog Rekomendacijos yra rekomendacinio pobūdžio ir jomis nėra privalu vadovautis. Tačiau Rekomendacijose yra numatyti pagrindiniai RAAD vykdomos SAARP kontrolės principai, todėl administravimo subjektai privalo vadovautis specialiomis normomis, reglamentuojančiomis specialius klausimus. ŠRAAD Telšių agentūros patikrinimo aktas priimtas vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų protokolų ir nutarimų dokumentų blankų apskaitos bei administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir tvarkymo taisyklėmis. Pažymėtina, jog tokia forma visiškai neatitinka šioje byloje susiklosčiusių teisinių santykių ypatumų. Rekomendacijose reglamentuojama, jog atskirai turi būti nurodomi pažeidimai, priemonės, skirtos lėšos, jų pagrindimas, siūloma išieškoti suma ir kt. Taip pat, remiantis Rekomendacijomis, būtina, jog su patikrinimo aktu rašytinai būtu supažindintas ir savivaldybės meras. Šiuo atveju, byloje nėra įrodymų, jog tai buvo padaryta. Todėl, teismo manymu, ŠRAAD Telšių agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis gero administravimo principu, privalo surašyti patikrinimo aktą tinkamai, kadangi iš šio akto pažeidėjui kyla tolimesnės pasekmės, o vėlesniems patikrinimo procedūros subjektams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, VMI) būtų lengviau vadovautis tinkamai įformintu Patikrinimo aktu. Rekomendacijų 7.4 punkte nurodoma, jog „5 skiltyje ties kiekviena eilute aprašoma nustatytų pažeidimų esmė“. Todėl pareiškėjos atstovų argumentus, jog Patikrinimo akte trūksta motyvacijos, teisėjų kolegija atmeta, tačiau pažymi, jog pažeidimo esmė patikrinimo akte aprašyta neaiškiai ir netiksliai. Patikrinimo akte nurodoma: „Nustatyta, kad Telšių rajono savivaldybė nepilnai pasinaudojo Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 str. 1 d. 3 punktu, numatyta galimybe, „finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui...“, nes privačių miškų savininkai, į savivaldybę praėjusiais metais nesikreipė, todėl sutinkamai su medžioklės įstatymo 12 str. 4 p., lėšos buvo paskirtos medžioklės plotų naudotojams, kurie turi teisę gauti finansinę paramą“. Iš šios ŠRAAD Telšių agentūros formuluotės nėra aišku kodėl Telšių rajono savivaldybė lėšas panaudojo netinkamai, nes teiginio gale nurodoma, kad lėšos buvo paskirtos medžioklės plotų naudotojams, kurie turi teisę gauti paramą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, jog ŠRAAD Telšių agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. Patikrinimo aktas Nr. 98 neatitinka Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637, kuriuo patvirtintos „Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijos“, reikalavimų, todėl surašytinas iš naujo.

Kadangi Telšių apskrities VMI, priimdama 2010 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ rėmėsi Aplinkos ministerijos 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nr. (9-2)-D8-1116 (b. l. 11; 81), kuris buvo priimtas vadovaujantis ŠRAAD Telšių agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. priimto Patikrinimo aktu Nr. 98, konstatuotina, kad Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Be to, vienas iš pareiškėjos atstovų argumentų, dėl ko turėtų būti panaikinti Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 10 d. raštas, yra šio akto neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Pareiškėjos atstovai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, jog administraciniame akte turi būti nurodytos priėmimo priežastys, faktai, įstatyminis pagrindas ir individuali argumentacija. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas individualiame akte turi būti žinomas ne tik viešojo administravimo subjektui priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu priimamas sprendimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus atsakovo Telšių apskrities VMI 2010 m. gruodžio 10 d. raštą bei SAARPĮ numatytą lėšų išieškojimo procedūrą, teisėjų kolegija mano, jog minėtas atsakovo sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu. Visų pirma, jame išreikšta viešojo administravimo institucijos valia (įpareigojimas pervesti savanoriškai 34187,64 Lt sumą, o to neįvykdžius būtų išieškoma priverstinai),taip pat tai yra vienkartis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens, šiuo atveju Telšių rajono savivaldybės, atžvilgiu.

Viešasis administravimas - tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Mokesčių administravimas, kuris Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiamas kaip mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas, yra atskira viešojo administravimo dalis. Taigi Viešojo administravimo įstatymo normos Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu yra lex generalis (bendroji norma), o Mokesčių administravimo įstatymo normos Viešojo administravimo įstatymo atžvilgiu yra lex specialis (specialioji norma). Todėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatos mokesčių administravimui yra taikomos tiek, kiek mokesčių administravimo nereguliuoja Mokesčių administravimo įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 187/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442 - 801/2010).

Mokesčių administravimo įstatymo 26 str. 2 d. nurodyta, jog kitos vietos mokesčių administratoriaus funkcijos numatytos vietos mokesčių administratoriaus nuostatuose, šiame bei kituose įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisės aktuose. Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. VMI, kaip mokesčių administratoriui, SAARPĮ pavesta ne su mokesčiais susijusi funkcija – išieškoti iš savivaldybės ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas specialiosios paramos lėšas. VMI, priimdama sprendimą, susijusį ne su mokesčių administravimu, bet tiesiogiai su savivaldybių neteisėtai panaudotų lėšų išieškojimo vykdymu, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu, kadangi Mokesčių administravimo įstatymas nereglamentuoja nei specialiosios programos lešų išieškojimo iš savivaldybės procedūros, nei sprendimo įtvirtinimo formų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006). Pažymėtina, kad mokesčių administratorius turi ne tik teisę sprendimo priėmimui dėl specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos netinkamai panaudotų lėšų išieškojimo, bet ir pareigą priimti savivaldybei realiai suvokiamą sprendimą. Nors pareiškėjos atstovai teigia, jog atsakovo sprendime trūksta argumentacijos, teisėjų kolegijos manymu, sprendimas pareiškėjai buvo suprantamas, pareiškėjai buvo žinoma apie įvykdytą patikrinimą, pareiškėja taip pat gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto kopiją, kuria pastaroji kreipėsi į Telšių apskrities VMI su prašymu išieškoti ne ginčo tvarka ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai buvo suvaržyta teisė į teisminę gynybą dėl atsakovo neargumentuoto, nemotyvuoto sprendimo. Taip pat teisėjų kolegija mano, jog administracinio akto, šiuo atveju įpareigojimo, prašymo ar pasiūlymo, nepatvirtinimas jį priėmusios institucijos antspaudu yra laikomas VAĮ 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Vis dėlto šis pažeidimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu, sudarančiu pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą administracinį aktą.

Viešojo administravimo įstatymo minėto 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojo 2010 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. (6.1)-R16-10264 iš viso nenurodyta apskundimo tvarka. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008 (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d. (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija)), net tuo atveju, kai viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte įrašyta bendro pobūdžio nuoroda į atitinkamą įstatymą, kuriame nustatyta sprendimo apskundimo tvarka, nelaikytina tinkamu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų vykdymu. Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant, ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos absoliutus neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tai gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Todėl Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojo 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (6.1)-R16-10264 laikytinas ydingu dėl jame nenurodytos apskundimo tvarkos. Be to, pažymėtina, jog minėtame sprendime nurodytas netikslus pavadinimas „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“. Įvertinus atsakovės 2010 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10264, Telšių apskrities VMI nėra pagrindo nurodyti, jog prašoma papildoma informacijos, nes tokio patvarkymo akte apskritai nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi SAARPĮ 4 straipsnį, mano, jog priimdama skundžimą 2010 m. gruodžio 10 d. raštą atsakovė pažeidė minėto straipsnio 4 dalį. Šioje normoje nurodoma, jog Specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems tikslams, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Savo 2010 m. gruodžio 10 d. rašte (įpareigojime) sumokėti 34187,64 Lt atsakovė nurodė savivaldybei ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas pervesti į Valstybės iždo sąsakaitą iki 2010 m. gruodžio 25 d. Atsakovė netinkamai taikė įstatymą ir priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi įstatymo numatytas trijų mėnesių terminas buvo sutrumpintas iki 15 dienų.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės priimtas 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. Nr. X-736 redakcija) keliamų privalomų reikalavimų, prieštarauja Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 4 straipsnio 4 daliai, todėl yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10712 „Dėl išieškojimo ne ginčo tvarka vykdymo“. Teisėjų kolegijos nuomone, šis atsakovo sprendimas yra išvestinis iš 2010 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“, todėl taip pat naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

nusprendė:

Pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės skundą patenkinti, panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10264 „Dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ir papildomos informacijos pateikimo“ ir Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (6.1)-R16-10712 „Dėl išieškojimo ne ginčo tvarka vykdymo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Kolegijos teisėjai Laisvutė KartanaitėDonatas DaunysVirginijus Stankevičius