Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2010-07-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-382-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-08
Bylos Nr.
1A-307-382-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Pocius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Rasa Valentinienė
Nuteistasis
G. V.
Advokatai
Regina Baranauskienė
Kategorijos
Pranešėjas Z. Pocius Baudž. byla Nr. 1A–307–382/2010Teisėjas S. Putrius Procesinio sprendimo kategorija2.1.7.4.1. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. liepos 8 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teisėjų Lino Pauliukėno ir Rasos Valentinienės,sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Aurelijai Urbšaitytei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,nuteistajam G. V. ir jo gynėjai advokatei Reginai Baranauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, nustatyta galutinė 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

G. V. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą svetimą turtą - būdamas UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantu, 2008 m. kovo 26 d. Klaipėdos filialo Senamiesčio skyriaus patalpose, esančiose Taikos pr. 139, Klaipėdoje, iš draudėjos I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 gavęs 1287 Lt draudimo įmoką, jos neįnešė į UAB DK „PZU Lietuva“ sąskaitą ir pasisavino šiuos patikėtus bendrovei priklausančius pinigus.

G. V. nuteistas ir už tai, kad jis suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo – dirbdamas UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 3 d., tiksliai nenustatytoje vietoje, pasirašydamas I. B. vardu ant 2008 m. rugpjūčio 1 d. Prašymo performinti draudimo sutartį PZU Nr. 1030037, Transporto priemonių draudimo liudijimą PZU Nr. 1030037, Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. PZU LR 1029794, 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. 9334388, 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. 9334387, šiuos dokumentus suklastojo ir pateikė UAB DK „PZU Lietuva“ Klaipėdos pardavimo administravimo skyriui, esančiam Liepų g. 36, Klaipėdoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. jį išteisinti, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. jį atleisti nuo bausmės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

Teigia, kad teismo išvados dėl veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams, turintiems didesnę įrodomąją galią. Pirma, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek I. B., tiek R. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose R. B. teigia, jog 2007 m. rugsėjo 21 d. jo žmona sudarė draudimo sutartį ir pasirašė ant jos, jog ji patyrė autoįvykį ir kad G. V., tik praėjus kelioms dienoms po to, kai jis kreipėsi į draudimo bendrovę, skambino ir jam, ir jo žmonai siūlydamas sudaryti naują draudimo sutartį, o iki tol jokių skambučių iš G. V. nesulaukė (t. 1, b. l. 111–113). Ikiteisminio tyrimo metu I. B. duoti parodymai nuo R. B. duotų parodymų nesiskiria (t. 1, b. l. 107–109). Bandoma sudaryti įspūdį, kad G. V. draudimo sutartį sudarė jau po įvykio, nieko jiems nežinant. Tačiau pildydamas „Pranešimą apie įvykį“ R. B. nurodo, jog automobilį vairavo jis pats (t. 1, b. l. 43). Atkreiptinas dėmesys jog „Pranešimą apie įvykį“ R. B. pildė po to, kai sužinojo, jog niekas jam nesiruošia mokėti jam nepriklausančių reikalautų pinigų – 5800 Lt. Teisminio nagrinėjimo metu R. B. jau nurodo, jog jis sudarė sutartį ir pasirašė ant jos, ir neprisimena, ar jis pasiėmė „Pinigų įnešimo kvitą“ (t. 2, b. l. 38), ir ar buvo ką atsiuntęs vietoje savęs. Taip pat jis jau keičia parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodo, kad G. V. dar iki jo kreipimosi į draudimo bendrovę skambino jo žmonai ir siūlė pratęsti draudimo sutartį (t. 2, b. l. 40). I. B. nurodo, kad tikrai ant draudimo sutarties pasirašė jos vyras ir visus reikalus, susijusius su automobiliu, tvarkė jis, jog žino, kad G. V. dar iki tol, kol jie kreipėsi į draudimo kompaniją, skambino jos vyrui, siūlydamas pratęsti draudimo sutartį. Jai asmeniškai G. V. niekada neskambino ir nieko nesiūlė. Atsakydama į klausimus, I. B. nurodo, kad į draudimo bendrovę atsitikus įvykiui jie nesikreipė, o kreipėsi į savo pažįstamą, kuri dirba giminingoje draudimo bendrovėje, ir sužinojo, kad sutartis nutraukta (t. 2, b. l. 40–41). Tačiau teismas neatsižvelgė į šiuos prieštaravimus, jų nevertino ir nepašalino bylos nagrinėjimo metu ir apie juos nepasisakė.

Antra, teismas atmesdamas G. V. teiginius, jog neva jis, neturėdamas I. B. pasirašyto pinigų priėmimo kasos orderio, negalėjęs tinkamai įtraukti į apskaitą pagal sutartį gautų pinigų ir tvirtindamas, jog kaltinamajam nebuvo jokių kliūčių tinkamai įforminti gautus pinigus, neatsižvelgė į R. K. ir G. N. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu. R. K. nurodo, jog 2008 m. balandžio – gegužės mėnesiais nebuvo administratorės, kad tuo metu yra didžiausi darbo krūviai ir kad sutartis deklaruoja ne jie, o administratorė (t. 2, b. l. 80). G. N. nurodo, kad kol nėra išrašytas pinigų priėmimo kvitas, ji negali deklaruoti gautų įmokų, net ir turėdama bankinį pavedimą, kadangi to neleidžia daryti bendrovėje galiojančios tvarkos. Dėl tos priežasties ji net ir po įvykio sutartį, sudarytą 2008 m. rugsėjo 4 d., deklaravo tik 2008 m. rugsėjo 17 d., kai G. V. išrašė pinigų priėmimo kvitą (t. 1, b. l. 105–106) ir ant jo pasirašė I. B. vardu (t. 2, b. l. 82–83).

Trečia, teismas konstatuodamas, kad visiškai tikėtina, jog neįvykus šiam įvykiui pinigai ir nebūtų buvę pervesti bendrovei, visiškai atmeta liudytojų R. K., S. M., G. N. parodymus, kuriuose jos teigia, kad pagal galiojančias taisykles bendrovės pinigų pasisavinti neįmanoma, nes sutarties neįmanoma ištrinti iš bendrovės duomenų bazės, todėl skolos išieškojimas tokiu atveju anksčiau ar vėliau pavedamas antstoliams. Tokio savo sprendimo motyvų teismas nenurodo, kad tai neatitinka tikrovės, teismas įrodymų nepateikia.

Ketvirta, iš G. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir jo pateikto „Tarpfilialinio kasos pajamų orderio Nr.757324“ (t. 1, b. l. 143) matyti, kad G. V. 2008 m. liepos 2 d. buvo įnešęs pinigus į bendrovės sąskaitą. Liudytojai R. K. ir G. N. nurodo, kad pinigai pagal galiojančią tvarką taip ir guli bendrovės sąskaitoje, kol neišrašomas grynųjų pinigų priėmimo kvitas, kad net įnešus didesnę sumą ją galima išlyginti, tiktai svarbu, kad sutaptų per ataskaitinį laikotarpį įneštų pinigų suma su per tą laiką išrašytų polisų pinigine suma, kadangi iškart, kai išrašomi, jie fiksuojami bendrovės apskaitos sistemoje ir neatsiskaityti už juos neįmanoma (t. 2, b. l. 80–82). Tą patį nurodo ir liudytoja S. M. atsakydama į teisėjo klausimus (t. 2, b. l. 44).

Penkta, teismas konstatuodamas, jog G. V., siekdamas neteisėtos naudos, netgi sugebėjo suklaidinti bendrovės administraciją, nes nebuvo imtasi priemonių dėl sutarties nutraukimo tuo pagrindu, kad už ją nebuvo sumokėta, nepateikia įrodymų, kad G. V. kažkaip suklaidino draudimo bendrovę ir kokie G. V. konkretūs veiksmai tam darė įtakos. Ši teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja draudimo bendrovėje galiojusiems draudimo konsultantų pareigybiniams nuostatams (t. 1, b. l. 17–21) ir draudimo konsultantų atsiskaitymo taisyklėms (t. 1, b. l. 24–34), kuriose nurodoma, kad visus skolų administravimus ir neapmokėtų sutarčių nutraukimus vykdo centrinė bendrovės būstinė Vilniuje. Šios taisyklės netiesiogiai patvirtina G. V. parodymus, kad draudimo sutartis nebuvo nutraukta todėl, jog draudimo bendrovė matė G. V. į bendrovės sąskaitą įneštus pinigus, bet pagal tuo metu priimtus reikalavimus negalėjo deklaruoti įneštų pinigų ir todėl sutarties nenutraukė. Taip pat prieštarauja ir S. M. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 115–119) ir teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 41–44), R. K. parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 80–81) ir G. N. parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 82). Tai konstatuodamas teismas prieštarauja byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams, turintiems didesnę įrodomąją galią, ir nenurodo, kuo remiantis daroma tokia išvada.

Be to, teismas priimdamas nuosprendį visiškai nevertino liudytojos G. N. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nenurodo šio savo sprendimo motyvų.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Pirma, G. V. pasirašydamas ant prašymo performinti sutartį pasirašė I. B. vardu, bet jis teigia, kad buvo gavęs žodinį R. B. sutikimą (G. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu), kas neprieštarauja CK normoms. Ir nors R. B. ir I. B. teigia priešingai, tačiau jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, keitėsi, ir prieštarauja ne tik patys sau, bet ir G. V. parodymams, kurie visą laiką išliko vienodi. Minėti prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu nebuvo panaikinti, todėl pagal galiojančias teisės normas turėtų būti vertinami kaltinamojo G. V. naudai. Taip pat pažymėtina, kad G. V. sudarydamas naują sutartį nepakeitė jos esmės, t. y. nei R. B., nei I. B. turtiniai interesai pagal naujai sudarytą sutartį nenukentėjo ir jokios materialinės naudos dėl to G. V. neturėjo. Tą patvirtina ir liudytojos S. M. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (t. 1, b. l. 115–119, t. 2, b. l. 41–44), juose ji nurodo, kad jai nesuprantama, kodėl G. V. nutraukė minėtą sutartį, nes jeigu jis jos nebūtų nutraukęs, nebūtų kilęs ir visas šis triukšmas. Tą patį nurodo ir liudytoja R. K. (t. 2., b. l 80–81), kuri nurodo, kad pagal galiojančias taisykles ne tik G. V. pasirašo ne savo vardu ant performintos sutarties, bet ir daugelis klientų, kurie ateina performinti draudimo sutarties savo vardu nusipirkę automobilį. Kad draudimo bendrovė tik po šio įvykio atkreipė į tai dėmesį, rodo G. V. prašymu prie bylos pridėti dokumentai (t. 2, b. l. 68–77), kuriuose nauja performinimo tvarka iš esmės skiriasi nuo anksčiau galiojusios performinimo tvarkos (t. 1, b. l. 24–34). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir R. B. ant draudimo sutarties pasirašė savo žmonos vardu. Galima daryti išvadą, kad gal formaliai G. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, bet ji mažareikšmiška.

Antra, negalima teigti, kad G. V. suklastojo draudimo polisą PZU1030037 (t. 1, b. l. 101), nes G. V. jį atspausdino iš draudimo bendrovės duomenų bazės kaip draudimo sutarties duomenų išklotinę, kad G. N. žinotų, kokią sutartį reikia performinti. Minėta duomenų išklotinė neatitinka CK draudimo sutartims keliamų reikalavimų ir akivaizdžiai skiriasi nuo visų byloje esančių draudimo sutarčių. G. N. savo parodymuose nurodo, kad tai nėra joks dokumentas ir kad ji jį priėmė tik laikinai, kol jis atneš tikrą draudimo liudijimą (t. 2, b. l. 82). Specialisto išvados apie šio dokumento tikrumą byloje nėra.

Trečia, G. V. niekada neneigė, kad ant draudimo liudijimo PZU LT 1029794, pinigų priėmimo kvitų GRA 9334388, 9334387 pasirašė I. B. vardu. Jis taip padarė todėl, kad atsitikus įvykiui R. B. ir I. B. nesutiko pasirašyti ant naujos sutarties, tą patį nurodo ir R. B., duodamas parodymus teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 38). G. N. savo parodymuose nurodo, kad sutarties be parašo ji nebūtų priėmusi, todėl sutartis ir vėl būtų nesutvarkyta (t. 2, b. l. 82), tuo patvirtindama G. V. parodymus, kad jis parašą ant sutarties padėjo 2009 m. rugsėjo 17 d. atiduodamas ataskaitą. Tokia pati situacija ir su pinigų priėmimo kvitais GRA 9334388,9334387. Iš G. N. parodymų matyti, kad be pinigų priėmimo kvitų ji negali deklaruoti gautų įmokų, todėl sutartis kaip ir dėl anksčiau nurodytų priežasčių sutvarkyta nebūtų (t. 2, b. l. 82). Pasirašydamas ant draudimo liudijimo PZU LT 1029794, pinigų priėmimo kvitų GRA 9334388,9334387, G. V. rašėsi savo originaliu parašu, kuriuo pasirašinėja visą laiką, pačios reikalo esmės neiškraipė, kadangi pinigai iš tikrųjų buvo gauti iš I. B., ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šiais savo veiksmais būtų siekęs ar turėjęs kažkokią asmeninę naudą. Atvirkščiai, iš turimų byloje duomenų galima daryti išvadą, kad jis esant susiklosčiusioms aplinkybėms buvo priverstas taip pasielgti, siekdamas, kad klientas išvengtų žalos. Anksčiau minėtini G. V. veiksmai neturėjo neigiamų pasekmių nei draudimo bendrovei, nei I. B. ir R. B..

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo tik iš dalies, nepanaikino esančių byloje prieštaravimų, ne iki galo įvertino liudytojų R. K. ir S. M. parodymus, ne visiškai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, visiškai nevertino liudytojos G. N. parodymų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nenurodė šio savo sprendimo motyvų.

Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pažymi, kad sprendžiant G. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 str. 1 d. klausimą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti liudytojų I. B. ir R. B. parodymų prieštaravimai nėra reikšmingi, kadangi byloje patikimai nustatyta, kad G. V. 2008 m. kovo 26 d. Klaipėdos filialo Senamiesčio skyriaus patalpose, esančiose Taikos pr. 139, Klaipėdoje, iš draudėjos I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 gavęs 1287 Lt draudimo įmoką, jos neįnešė į UAB DK „PZU Lietuva“ sąskaitą. Tai patvirtina liudytojų I. B. ir R. B. parodymai, tos aplinkybės neneigia ir pats G. V..

Kolegijos nuomone, nuteistojo versiją, jog jis iš I. B. 2008 m. kovo 26 d. gautos 1287 Lt draudimo įmokos negalėjo tinkamai įtraukti į apskaitą pagal sutartį dėl įvairių nuo jo valios nepriklausančių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, visiškai paneigia byloje surinkti įrodymai. G. V. ikiteisminio tyrimo metu per pirminę apklausą 2009 m. balandžio 17 d. parodė, kad iš I. B. 2008 m. kovo 26 d. gautą 1287 Lt draudimo įmoką į draudimo bendrovės sąskaitą įnešė 2008 m. gegužės mėnesį, tačiau šią G. V. versiją paneigė UAB DK „PZU Lietuva“ pateikta informacija, jog G. V. 2008 m. gegužės mėnesį tris kartus įnešė pinigus į bendrovės sąskaitą, tačiau nė vienoje iš draudimo veiklos ataskaitų, pagal kurias buvo įnešti pinigai, nebuvo nurodyta, kad mokama už gautą antrą draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą PZU Nr. 1030037 (t. 1, b. l. 80). Apklausiamas 2009 m. birželio 17 d. G. V. vėl parodė, kad įmoką įnešė vėliau, tačiau jau nenurodė konkretaus mėnesio, kada tai padarė, be to, pateikė Tarpfilialinį kasos pajamų orderį Nr. 757324, iš kurio matyti, kad jis 2008 m. liepos 2 d. įnešė 21298,87 Lt į bendrovės sąskaitą. Apeliaciniame skunde G. V. teigia, kad būtent tada jis ir įnešė iš I. B. 2008 m. kovo 26 d. gautą 1287 Lt draudimo įmoką. Nors iš įrašų ranka šiame orderyje matyti, kad G. V. tą dieną įnešė 1584,54 Lt daugiau, nei nurodyta pridedamose ataskaitose, tačiau be šios informacijos G. V. nepateikė daugiau jokių duomenų (ataskaitų, suvestinių), įrodančių, jog šiuo orderiu įnešė būtent antrą draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą PZU Nr. 1030037, netgi priešingai, aptariamą versiją visiškai paneigia paties G. V. veiksmai, kai jis neva performinęs draudimo sutartį PZU Nr. 1030037, 2008 m. rugsėjo 10 d. įnešė į draudimo bendrovės sąskaitą 396,89 Lt pagal naują sutartį Nr. PZULT1029794 ir 927,39 Lt pagal performintą seną sutartį PZU Nr. 1030037. Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad pateikdamas įvairias gynybines versijas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, G. V. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto pasisavinimą. Kolegijai nekyla abejonių, jog G. V. 2008 m. kovo 26 d. paėmęs iš I. B. 1287 Lt draudimo įmoką, išduodamas draudėjai tai patvirtinantį ne griežtos atskaitomybės mokėjimo pranešimą, už kurio panaudojimą ar sugadinimą nereikia atsiskaityti (priešingai nei panaudojus ar sugadinus giežtos atskaitomybės pinigų priėmimo kvitą), ir šios įmokos nustatyta tvarka neįnešęs į draudimo bendrovės sąskaitą, veikė sąmoningai turėdamas tikslą šią įmoką pasisavinti.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog pagal draudimo bendrovėje galiojančias taisykles, kurių taikymą jų kasdieninėje veikloje patvirtino ir liudytojos R. K., S. M. bei G. N., neįmanoma pasisavinti pinigų, nes sutarties neįmanoma ištrinti iš bendrovės duomenų bazės, todėl skolos išieškojimas tokiu atveju anksčiau ar vėliau pavedamas antstoliams, kolegija pažymi, jog šioje byloje nagrinėjamas įvykis, kai draudimo konsultantas, paėmęs įmoką pagal bendrovės duomenų sistemoje užregistruotą draudimo sutartį, jos neįneša į draudimo bendrovės sąskaitą, ir dėl tos priežasties pagal draudimo bendrovėje nustatytą tvarką (pagal minėtų liudytojų parodymus per 65 dienas nuo tos datos, kai turėjo būti įnešta įmoka) turėjusi būti nutraukta draudimo sutartis realiai nebuvo nutraukta, akivaizdžiai parodė, kad draudimo bendrovėje esančios taisyklės, nustatančios draudimo konsultantų veiklos kontrolės mechanizmus, turi trūkumų ir įgalina nesąžiningus draudimo konsultantus piktnaudžiauti jiems suteiktomis galiomis.

Kolegijos nuomone, deklaratyvi ir nuteistojo versija, jog draudimo sutartis nebuvo nutraukta todėl, jog draudimo bendrovė matė G. V. į bendrovės sąskaitą įneštus pinigus, bet pagal tuo metu priimtus reikalavimus negalėjo sudeklaruoti įneštų pinigų ir todėl sutarties nenutraukė, ją visiškai paneigia tiek UAB DK „PZU Lietuva“ Klaipėdos filialo Senamiesčio skyriaus direktorės S. M. 2008 m. rugsėjo 9 d. tarnybinis pranešimas, kuriame siūloma G. V. taikyti drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą, tiek ir pačios UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai, kuriais buvo inicijuota baudžiamoji byla G. V..

Taigi nuteistojo G. V. kaltė dėl UAB DK „PZU Lietuva“ turto pasisavinimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę pasisavinus svetimą turtą. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria G. V. nuteistas pagal BK 183 str. 1 d., pagrįsta ir teisėta, naikinti ar keisti ją dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Nuteistojo G. V. versija, ginantis nuo kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d., jog jis buvo gavęs žodinį R. B. sutikimą performinti draudimo sutartį ir ant prašymo performinti sutartį pasirašyti I. B. vardu, yra visiškai paneigta R. B. ir I. B. parodymais bei jų veiksmais, taip pat kitais byloje ištirtais įrodymais. Nei R. B., nei I. B. neneigė, jog G. V. jiems (kuriam iš jų skambino G. V., tarp R. B. ir I. B. parodymų yra prieštaravimas, tačiau šis prieštaravimas, priešingai nei mano nuteistasis, neįgalina daryti išvados, jog liudytojai meluoja) skambino rugsėjo mėn. pradžioje ir priminė, kad baigiasi draudimo sutartis ir reikia ją pratęsti, tačiau apie esamos draudimo sutarties performinimo būtinumą nieko neužsiminė. Šiuos R. B. ir I. B. parodymus visiškai patvirtina ir jų veiksmai įvykus draudžiamajam įvykiui – sužinoję, kad jų sudaryta draudimo sutartis dėl jiems nežinomų priežasčių nutraukta, nors turėjo būti galiojanti, ir jiems nebus išmokama draudimo išmoka, jie dėl tokių Klaipėdos filialo darbuotojų neteisėtų veiksmų kreipėsi į UAB DK „PZU Lietuva“ centrinę būstinę. Be to, visiškai neįtikima, jog R. B. galėjo susitarti su G. V. dėl draudimo sutarties, galiojusios iki 2008 m. rugsėjo 21 d., nutraukimo atgaline data nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. vien tam, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. būtų sudaryta nauja draudimo sutartis tik dviem mėnesiams (šiuo atveju I. B. vardu registruotas automobilis būtų likęs neapdraustas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 3 d.). Taigi kolegijai nekyla abejonių, kad G. V. užpildydamas prašymą nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutraukti 2007 m. rugsėjo 22 d. sudarytą draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 ir surašydamas naują Transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. PZULT1029794, galiojantį nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. lapkričio 3 d., veikė savo valia, visiškai priešinga R. B. ir I. B. interesams. Kolegija taip pat neabejoja, jog tokiu būdu G. V. veikė sąmoningai, siekdamas išvengti dėl I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 gautos 1287 Lt draudimo įmokos pasisavinimo atsiradusių pasekmių – draudimo išmokos pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 neišmokėjimo įvykus draudžiamajam įvykiui. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog jis esant susiklosčiusioms aplinkybėms buvo priverstas taip pasielgti, siekdamas, kad klientas išvengtų žalos.

Kolegija taip pat negali sutikti su nuteistojo G. V. apeliacinio skundo teiginiu, jog jam nepagrįstai inkriminuotas draudimo poliso PZU 1030037 (t. 1, b. l. 101) suklastojimas, kadangi ši draudimo sutarties duomenų išklotinė, atspausdinta iš draudimo bendrovės duomenų bazės, neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų. Nusikaltimo, numatyto BK 300 str., objektyvusis požymis – veika – apibūdinamas keliais aktyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas arba netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš minėtų alternatyvių veiksmų. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas, į oficialų dokumentą įrašoma informacija, kuri neatitinka tikrovės. Tokia veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu.

Liudytoja S. M., nagrinėjamų įvykių metu dirbusi draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ Senamiesčio filialo direktore, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme parodė, jog performinant draudimo sutartį prie draudėjo raštiško Prašymo performinti draudimo sutartį turi būti pridedamas nutraukiamo Transporto priemonių draudimo liudijimo originalas (t. 1, b. l. 118; t. 2, b. l. 43). Šią liudytojos nurodytą aplinkybę patvirtina ir faktinės aplinkybės, jog prie 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymo performinti draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 G. V. pateikė iš draudimo bendrovės duomenų bazės atspausdintą Transporto priemonių draudimo liudijimą PZU Nr. 1030037, pasirašytą jo ir I. B. originaliais parašais. Beje, priešingai nei teigia G. V., iš liudytojos R. K. parodymų, jog tuo atveju, kai klientas pameta draudimo liudijimą, jam išduodamas iš sistemos dublikatas (t. 2, b. l. 81), matyti, kad draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ darbuotojai iš draudimo bendrovės duomenų bazės atspausdintus draudimo liudijimų dublikatus (tokį G. V. pateikė prie 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymo performinti draudimo sutartį PZU Nr. 1030037) pripažindavo dokumentu, patvirtinančiu esant draudimo santykiams tarp draudimo bendrovės ir kliento. Taigi Transporto priemonių draudimo liudijimo originalas ar iš draudimo bendrovės duomenų bazės atspausdintas draudimo liudijimo dublikatas yra neatsiejama Prašymo performinti draudimo sutartį, kurio pagrindu yra keičiami draudimo teisiniai santykiai, dalis. Todėl G. V. prie 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymo performinti draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 pridėdamas iš draudimo bendrovės duomenų bazės atspausdintą draudimo liudijimo PZU Nr. 1030037 dublikatą su savo ir I. B. parašais, draudimo bendrovės atsakingiems darbuotojams pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog draudimo sutartis PZU Nr. 1030037 performinama draudėjos I. B. valia. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad G. V. pagrįstai inkriminuotas ir draudimo poliso PZU Nr. 1030037 (t. 1, b. l. 101) suklastojimas.

Kolegija nemato pagrindo G. V. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 str. 1 d., pripažinti mažareikšme. Kaip jau aptarta anksčiau, tyčia suklastodamas kelis dokumentus, G. V. sąmoningai siekė ne geresnių darbo rezultatų ar kliento interesų tenkinimo, o išvengti dėl I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 gautos 1287 Lt draudimo įmokos pasisavinimo atsiradusių pasekmių – draudimo išmokos pagal draudimo sutartį PZU Nr. 1030037 neišmokėjimo įvykus draudžiamajam įvykiui. Ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo inicijuotas pačios draudimo bendrovės rodo, kad aptarti G. V. nusikalstami veiksmai, net ir nepadarant draudimo bendrovei realios turtinės žalos, prieštarauja banko interesams. Be to, dėl G. V. nusikalstamų veikų buvo neabejotinai pakirstas draudėjų I. B. ir R. B. pasitikėjimas draudimo bendrove, iš R. B. parodymų matyti, kad draudimo bendrovė kompensavo I. B. ir R. B. patirtus nepatogumus, padovanodama jiems 6 mėnesių analogiško draudimo sutartį, taip pat sutrikdyta ir normali draudimo bendrovės veikla – atliekamas vidinis tyrimas, organizuojami darbuotojų susirinkimai, keičiamos draudimo konsultantų veiklą reglamentuojančios vidinės draudimo bendrovės taisyklės.

Taigi apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir padarė atitinkančią faktines bylos aplinkybes išvadą, kad G. V. suklastojo 2008 m. rugpjūčio 1 d. Prašymą performinti draudimo sutartį PZU Nr. 1030037, Transporto priemonių draudimo liudijimą PZU Nr. 1030037, Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. PZULT1029794, 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. 9334388, 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. 9334387 ir šiuos dokumentus pateikė UAB DK „PZU Lietuva“ Klaipėdos pardavimo administravimo skyriui, esančiam Liepų g. 36, Klaipėdoje. Apylinkės teismo išvados šiuo klausimu yra pakankamai argumentuotos nuosprendyje, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo G. V. kaltės ir jo veikos pavojingumo klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas PociusTeisėjai Linas PauliukėnasRasa Valentinienė