Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, nustatė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi paskirtą bausmę šiuo nuosprendžiu ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrino apėmimo būdu, nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. A. priteista 30 000 Lt neturtinei J. A. padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2010 metais, gegužės – birželio mėnesių laikotarpyje, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, paskutinį kartą birželio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu, apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas savo namuose, (duomenys neskelbtini), kai sugyventinės namuose nebuvo, grasindamas savo dukrai J. A. , gim. 2003 m. kovo 8 d., ją sumušti, panaudodamas fizinį smurtą – suimdavo jos galvą rankomis ir, įkišęs savo lytinį organą (duomenys neskelbtini). Po to, prievarta pasiguldęs nukentėjusiąją ant lovos, (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu jis, pasinaudodamas dukters J. A. dėl mažametystės bejėgiška būkle, tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) būdu prieš pastarosios valią.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad 2010 metais, gegužės – birželio mėnesių laikotarpyje, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, paskutinį kartą birželio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu, apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas savo namuose, (duomenys neskelbtini) pasinaudodamas pasitaikiusia proga, kai sugyventinės nebuvo namuose, grasindamas primušti, panaudodamas fizinį smurtą – prievarta paguldydavo J. A. , gim. 2003 m. kovo 8 d., į lovą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios dėl mažametystės bejėgiška būkle, kišo (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu A. A. lytiškai santykiavo su mažamete J. A. prieš pastarosios valią.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 11 d., apie 11 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus savo dukrai J. A. , gim. 2003 m. kovo 8 d., ribotu, pailgą bei mažo pločio kontaktinį paviršių turinčiu daiktu per kairį žastą ir juosmenį, padarydamas nukentėjusiajai linijines kraujosruvas kairiame žaste ir juosmens kairėje pusėje, ir taip nežymiai sutrikdė mažametės J. A. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo tenkinti jo apeliacinį skundą ir priimti teisingą sprendimą, nes nepadarė nusikalstamų veikų numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje. Apeliantas savo skunde nurodo aplinkybes vykusias nuo 2010 m. liepos 11 d. iki teisiamojo posėdžio Vilniaus apygardos teisme bei kartoja teisme duotus parodymus. Teigia, kad 2011 m. birželio 13 d. apklausti liudytojai N. D. , T. B. , D. Ž. , I. S. , S. G. , J. A. atstovė I. S. nieko konkrečiai neparodė, jie tik atkartojo J. A. žodžius. Pažymi, kad liudytojo S. G. parodymai apie tai, kad visi kaimo žmonės žino, jog jis (A. A. ) savo dukrą tvirkina apie dvejus metus, yra melagingi, kadangi šis liudytojas neseniai išleistas į laisvę iš pataisos namų ir teismas gali tai patikrinti. Teigia, kad J. A. jį apkalba, nes jeigu tai būtų buvusi tiesa apie tai žinotų dukros mokyklos draugės ir krikšto tėvai. J. A. labai užsispyrusi ir visada nori įrodyti savo tiesą. Mano, kad J. A. apkalbėjimo priežastis yra baimė, jog jis (A. A. ) grįžęs už melą gali ją nubausti. Iki jo suėmimo dukra nemokėjo nei piešti, nei nuo knygos nurašyti, tačiau po to atsiranda jos užrašų knygelė ir piešiniai. Atkreipia dėmesį į tai, kad atlikus teismo medicinos ekspertizę 2010 m. liepos 15 d. nebuvo rasta sužeidimų, tačiau jau liepos 27 d., kai sūnus ir dukra patalpinami vaikų globos namuose, pastebima, kad J. A (duomenys neskelbtini). Nuteistasis nesutinka su teisiamojo posėdžio metu duotais specialisto V. K. paaiškinimais apie tai, jog jis (A. A. ) būtų (duomenys neskelbtini), nes jie pagrįsti prielaidomis. Mano, kad jeigu jis būtų išžaginęs savo dukrą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kada negalėjo kontroliuoti savo veiksmų kaip teigiama nuosprendyje, tai tikrai nebūtų sukontroliavęs (duomenys neskelbtini).

Pripažįsta, kad J. A. mušė iš gerų paskatų, nes nenorėjo, kad mergaitė nueitų klystkeliais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, pilnai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos, išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o tuo pačiu nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijas bei skirtinos bausmės. Teismo išvados dėl apelianto kaltės pagrįstos ne prielaidomis ar samprotavimais, kaip tai deklaratyviai teigiama apeliaciniame skunde, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys apie padarytas nusikalstamas veikas, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis vertinant ištirtus įrodymus, o kitaip interpretuoja tuos pačius įrodymus, pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, neleidžia manyti apie neobjektyvų ar šališką nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ištyrimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis pripažįsta savo kaltę tik pagal BK 140 str. 2 d. ir teismo nuosprendžio dėl šios nusikalstamos veikos neginčija.

Argumentai, kuriais apeliaciniame skunde nuteistasis neigia savo kaltę dėl mažametės dukros išžaginimo ir dėl jos seksualinio prievartavimo, iš esmės nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, šie argumentai buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, šie argumentai buvo atmesti įvertinus ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išanalizavus teismas ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių apelianto kaltės įrodymų apie prieš mažametę J. A. padarytas tyčines nusikalstamas veikas.

Pagrindinis argumentas, kuriuo pagrįstas nuteistojo skundo teiginys, jog jis nepadarė inkriminuotų nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu yra tai, kad būk tai mažametė dukra jį apkalbėjo iš baimės, jog jis grįžęs į namus už melą gali ją nubausti.

Kolegijos nuomone, šis nuteistojo argumentas dėl galimo apkalbėjimo priežasties yra visiškai nelogiškas. Akivaizdu, kad jeigu mažametė dukra būtų bijojusi būti nubausta tėvo, tai ji apie jo veiksmus prieš ją aplamai niekam nebūtų nieko pasakiusi.

Pasak nuteistojo, jo kaltė nuosprendyje pagrįsta tik pačios mažametės dukros bei kelių liudytojų parodymais, nors jie nieko konkrečiai neparodė, o tik atkartojo mažametės nukentėjusiosios J. A. žodžius.

Nors nuteistasis ir nepripažįsta savo kaltės (duomenys neskelbtini) būdu seksualiai prievartavęs bei išžaginęs mažametę dukrą, tačiau tai paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo mažametė nukentėjusioji J. A. parodė, kad nuo 2010 metų pavasario pabaigos iki liepos mėnesio, tėvas, pasilikęs su ja viena namuose, liepdavo jai (duomenys neskelbtini). Kai tėtis jai tai darydavo, tai liepdavo apie tai niekam nesakyti, priešingu atveju grąsindavo net užmušti ir pan. Taip tėtis darė daug kartų kai mamos nebūdavo namuose. Bijodama tėvo, apie tai iš pradžių niekam nepasakojo, tačiau vėliau jai nusibodo tai, ką jis darė jai, todėl apie viską papasakojo tetai Janei, dėdei Tadikui, o po to ir mamai.

Minėtas aplinkybes mergaitė papasakojo ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir teismo ekspertams psichologams, kas yra konstatuota išvadose bei socialinėms darbuotojoms, kurios tai patvirtino apklausiamos liudytojomis teisme.

Teismo psichiatrijos psichologijos akto išvadose nurodyta, kad mergaitei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, sąmoningai priimti klaidingą informaciją, ji galėjo ir gali nurodyti esmines (konkrečias faktines) įvykio aplinkybes, jos parodymai yra realistiški, atitinka jos žodyną bei gyvenimo patirtį, tyrimo metu negauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį jos duodamiems parodymams ir t. t.

Nors nuteistasis teigia, kad jis niekuomet nesistengdavo pasilikti su mažamete dukra namuose vienas, tačiau tai paneigia ne tik jos motinos N. D. parodymai, bet ir liudytojas T. B. . Mažametės parodymus apie prieš ją tėvo atliktus nusikalstamus veiksmus patvirtino ir visa eilė kitų liudytojų, t. y. jos atstovė I. S. , I. S. , G. G. , D. Ž. .

Pažymėtina, kad iš esmės visų liudytojų parodymai apie tėvo veiksmus su ja, sutampa, kas leidžia padaryti išvadą, kad mergaitė jiems apie tai pasakydama, nurodė faktiškai vienodas aplinkybes. Netikėti liudytojo G. G. parodymais vien todėl, kad, pasak nuteistojo, yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindo.

Nors liudytojų ir mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes šie asmenys įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios, kaip tai yra akcentuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais, gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Tai leidžia teigti, kad teismas nuosprendyje išanalizuotus visų proceso dalyvių, liudytojų parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir įvertinęs juos, vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jais pagrindė apelianto kaltę, motyvuotai atmetęs paties kaltininko parodymus. Tuo pačiu pažymėtina, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai, ypač prieš mažamečius asmenis, yra padaromi nematant pašaliniams asmenims, todėl apelianto argumentai, kad liudytojai patys betarpiškai nematė, jog jis būtų seksualiai išnaudojęs savo mažametę dukrą, o tik perpasakojo iš jos girdėtus paaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kaltinimas dėl nukentėjusiosios išžaginimo paremtas tik teismo medicinos specialisto V. K. prielaidomis.

Specialisto išvadoje konstatuota, kad J. A. (duomenys neskelbtini)srityse sužalojimų nenustatyta, jos (duomenys neskelbtini). Minėtų sužalojimų pėdsakų nebuvimas, kolegijos nuomone, nepaneigia pačios nukentėjusiosios duotų išsamių ir konkrečių parodymų apie tai, kad tėvas ją ne tik seksualiai prievartavo, bet ir išžagino. Kaip seka iš specialisto paaiškinimų teisme, apie tai, kad kaltininkas lytinį aktą galėjo atlikti pilnai (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini), jis nurodė kaip galimybę atlikti (duomenys neskelbtini)ir tokiu būdu, t. y. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šias aplinkybes bei pačios nukentėjusiosios parodymus, kurių objektyvumu netikėti nėra pagrindo, apie ką jau paminėta anksčiau, teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad nuteistasis (duomenys neskelbtini), t. y. pradėjo lytinį aktą, todėl teisingai šį veiksmą įvertino kaip baigtą nusikaltimą, tuo pačiu teisingai kvalifikuodamas šią veiką pagal BK 149 str. 4 d.

Vadovaujantis aukščiau paminėtais motyvais teisėjų kolegijos nuomone teismas, išsamiai išanalizavęs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo apelianto padarytas tyčines veikas prieš mažametę dukrą pagal BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d. Šių veikų kvalifikacijos teisingumą patvirtina nuosprendyje padarytos motyvuotos išvados.

Nuosprendyje nurodyti išsamūs bausmės rūšies ir jos dydžių parinkimo motyvai leidžia teigti, kad teismas įvertino padarytų tyčinių nusikalstamų veikų sunkumą, jų pavojingumą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę ir t. t. Tokie išsamūs bausmės parinkimo ir skyrimo motyvai leidžia teigti, kad teismas teisingai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei bausmės paskirties nuostatomis. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad A. A. už kiekvieną veiką paskirtos individualizuotos ir teisingos bausmės, kurios atitinka įstatymo reikalavimus. Už kiekvieną veiką paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis įstatyme numatytais bausmių bendrinimo principais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.