- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-02
- Bylos Nr.
- eI-5146-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05891-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Ina Kirkutienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- J. Š., I. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reiklų ministerijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos
- Advokatai
- Virgilijus Kaupas
- Kategorijos
- 1.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Petkevičienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reiklų ministerijos, kartu atstovaujančios ir Lietuvos valstybei atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. K. ir J. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu prašydami:
1) Panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015-12-11 sprendimą;
2) Įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijoje priimti naują sprendimą – suteikti Rusijos piliečiui I. K. Nacionalinę daugkartinę C vizą 90 dienų terminui nuo vizos išdavimo dienos;
3) Įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba;
4) Priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
5) Priteisti patirtų nuostolių kompensaciją.
Nurodė, kad pareiškėjui I. K. nepagrįstai buvo atsisakyta išduoti daugkartinę Šengeno C tipo vizą, tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepagrindė savo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų, nors pokalbio metu pareiškėjas ir nurodė savo būvimo Lietuvoje sąlygas (bus apgyvendintas pas draugą; važiuos į svečius ilgam; į Lietuvą važiuos gydytis; draugo J. Š. finansinė padėtis leidžia išlaikyti pakviestą asmenį). Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos Ambasada Rusijoje (toliau – ir Ambasada) taip pat nepagrįstai pažeidė ir J. Š. teisę bendrauti su draugais, kviesti juos į svečius, padėti gydymo metu. Tokiais veiksmais Ambasada pareiškėjams padarė ne tik materialinius nuostolius (pirkti kelionės bilietai, draudimas) bet ir padarė moralinę žalą, nes sugadino šventes, pagrobė galimybę padėti gauti pagalbą reabilitacijos metu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reiklų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Pažymėdami ginčo faktines aplinkybes nurodė, kad pareiškėjui I. K. pateikus prašymą išduoti Šengeno vizą 90 dienų, su juo konsulo darbuotojas pravedė pokalbį, kuriuo metu pareiškėjas nurodė, kad jam Maskvoje nusibodo gyventi, o dėl sveikatos problemų nedirba jau nuo 2015-07-09. Pareiškėjas taip pat yra bedarbis, nevedęs, nepateikė jokių dokumentų apie turimas pinigines lėšas, apie integravimąsi buvimo valstybėje, nepateikė įrodymų, patvirtinančių apie ketinimą išvykti iš Šengeno valstybių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Pokalbio metu nurodė, kad dar nežino kada ketina išvykti į Lietuvą ir atgal. Konsulinis darbuotojas įvertinęs surinktą medžiagą priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, nes pareiškėjas nepagrindė išvykimo iš Šengeno valstybių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Nurodė, kad tokia išvada buvo priimta atsižvelgiant į tai, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir būvimo sąlygų. Pažymėjo, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui nustatyta įstatyminė pareiga pagrįsti vykimo ir būvimo Lietuvoje tikslą bei pateikti objektyvius įrodymus, kad pastarasis turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų tiek numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl konsulas turėjo pagrindą priimti išvadą, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos tikslas.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Pareiškėjas I. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis, pareiškėjas apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas elektroniniu laišku jo nurodytu el. paštu, kartu išsiunčiant ir teismo šaukimą). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Respublikoje 2015-12-11 sprendimo, kuriuo pareiškėjui I. K. atsisakyta išduoti vizą teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Respublikoje pareiškėjui I. K. išduoti Šengeno vizą, įpareigojimo atsakovę ir jos atstovybes ateityje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba bei dėl neturtinės žalos ir nuostolių atlyginimo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015-12-09 pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, tačiau Ambasada, įvertinusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2015-12-11 sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslų ir sąlygų.
Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) numato, kad Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą), ir Šengeno acquis nuostatomis (2 str. 27⁴ p., 12¹str. 1 d.). Vizų kodekso 21 str. 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Nurodyto straipsnio 7 dalis numato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Vizų kodekso 32 straipsnis reglamentuoja atsisakymą išduoti vizą. Nurodyto straipsnio 1 dalis numato, kad, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar priimtas skundžiamas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertintinos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimta išvada dėl vizos neišdavimo. Taigi, kaip ir šiuo atveju, ginčo aplinkybes įvertinus aptartų teisės nuostatų apimtyje, darytina išvada, kad ginčo sprendime išdėstytos atsisakymo išduoti vizą priežastys (nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų, Vizų kodekso 32 str. 1 d. a) punkto ii) papunktis) sudaro pakankamą pagrindą vizos neišdavimui. Kaip nustatyta iš teisės aktų nuostatų, Ambasada turi teisę atsisakyti išduoti vizą esant vienam iš Vizų kodekso 32 str. 1 dalyje nustatytų pagrindų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) taip pat yra išaiškinęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas prašyme išduoti Šengeno vizą kelionės tikslu nurodė – šeimos ir draugų lankymą ir gydymąsi. Numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data nurodė 2015-12-15, išvykimo data – 2016-03-14. Pareiškėjas taip pat pateikė sveikatos draudimo polisą, kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kvietėjo raštišką pareiškimą, traukinio bilietus, duomenis apie kvietėjo finansinę situaciją. Iš sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Šengeno vizą turinio matyti, kad pareiškėjas pokalbio su Ambasados darbuotoju metu nurodė, kad vykimo į Lietuvą kelionės data nėra apibrėžta, nes pareiškėjas pats nežinojo, kada ketina išvykti. Pokalbio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nusibodo gyventi Maskvoje, o dėl sveikatos nebedirba jau nuo 2015-07-09. Pareiškėjas pokalbio metu taip pat pažymėjo, kad jam labai patinka Lietuva, Lietuvos oras, gamta labiau tinkama gyventi. Ambasados darbuotojui, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir pokalbio metu nurodytas vykimo į Lietuvą priežastis, kilo abejonė dėl tikrųjų pareiškėjo vykimo į Lietuvą priežasčių ir tikslų, taip pat pateikti duomenys Ambasados darbuotojo neįtikino, kad pareiškėjas išvyks iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjai skundo teismui argumentais ir prieštaravo Ambasados darbuotojo priimtam sprendimui, tačiau nei skundo argumentais, nei argumentais teismo posėdžio metu pareiškėjai nepaneigė konsulinio darbuotojo abejonių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti I. K. nacionalinę vizą. Kaip skundo teismui argumentais akcentavo pareiškėjai, I. K. kelionės į Lietuvą tikslas taip pat buvo ir gydymasis (reabilitacija), tačiau pareiškėjai jokių tai patvirtinančių įrodymų (tai, kad pareiškėjas ruošiasi gydytis konkrečioje gydymo įstaigoje, ar toks gydymasis iš esmės reikalingas (rekomenduotinas) ir pan.) nei su skundu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė. Iš pokalbio su pareiškėju aplinkybių taip pat matyti, kad pareiškėjas I. K. vykimo į Lietuvą priežastis grindė tik gana abstrakčiomis aplinkybėmis (nusibodo gyventi Maskvoje, patinka Lietuva, jos klimatas, aiškaus vykimo į Lietuvą laiko nežinojo) ir negalėjo nurodyti konkretaus numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nurodytų aplinkybių visuma pagrįstai sąlygojo pareigūnui, vadovaujantis jam įstatymu suteikta diskrecijos teise, priimti pareiškėjo atžvilgiu neigiamo pobūdžio sprendimą. Taigi nacionalinę vizą buvo pagrįstai atsisakyta išduoti dėl to, kad pareiškėjas I. K. nepagrindė (neįrodė) savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad nors pareiškėjas su prašymu dėl vizos išdavimo ir pateikė reikiamus dokumentus: sveikatos draudimo polisą, kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kvietėjo raštišką pareiškimą, traukinio bilietus, kvietėjo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, tačiau vien tik formalus dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-184/2014). Kaip jau minėta, pareigūnai įgalioti išduoti vizas, nagrinėdami pateiktus prašymus dėl vizos išdavimo, vertinant vizai išduoti reikšmingas aplinkybes, turi diskrecijos teisę spręsti dėl vizos išdavimo/neišdavimo. Vizų išdavimą reglamentuojančios nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatos taip pat numato, kad įvertinus visas aplinkybes ir pareigūnui kilus pagrįstai abejonei, vizą išduoti atsisakoma. Vadinasi, tam, kad būtų atsisakyta išduoti vizą gali pakakti ir vien tik pareigūno abejonės (pagrįstos), kuriai kilus priimamas neigiamas sprendimas. Pabrėžtina, jog asmuo siekdamas gauti vizą turėtų stengtis paneigti visas kilusias abejones, o ne priešingai, įrodinėjimo naštą perkelti atsakovei. Kaip ir šiuo atveju, pareiškėjai nei skundo argumentais, nei argumentais teismo posėdžio metu nepaneigė konsulinio darbuotojo abejonių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti I. K. nacionalinę vizą.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti Ambasados 2015-12-11 sprendimą, skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Ambasados sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui I. K. išduoti Šengeno vizą pripažinus teisėtu, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijoje priimti naują sprendimą – suteikti Rusijos piliečiui I. K. Nacionalinę daugkartinę C vizą 90 dienų terminui nuo vizos išdavimo dienos, negali būti tenkinamas.
Pareiškėjai taip pat prašo priteisti 1000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Ambasados darbuotojų veiksmų, nes pareiškėjai abu norėjo kartu sutikti Kalėdų ir Naujųjų Metų šventes, o I. K. negavus vizos ir todėl negalėjus abiem kartu leisti laiko per šventes, patyrė neturtinę žalą.
Pažymėtina, kad turtinės, taip pat ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu Ambasados darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta (skundžiamas Ambasados sprendimas pripažintas teisėtu), todėl darytina išvada, kad žala, kurią pareiškėjai skundo argumentais nurodo patyrę (negalėjo kartu sutikti Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių), nagrinėjamu atveju nelaikytina įrodyta. Minėta, kad prievolės atlyginti patirtą neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, tuo tarpu nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, kaip šiuo atveju, Ambasados darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto, atsakovei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Tuo pagrindu pareiškėjų skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pagrindinių reikalavimų, negali būti tenkinamas ir prašymas dėl patirtų nuostolių atlyginimo (ABTĮ 44 str.).
Pareiškėjai skunde taip pat prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba. Pažymėtina, kad šiuo teismui formuluojamu reikalavimu siekiama ne pakeisti tarp šalių susiklėsčiusį teisinį santykį, o siekiama gintis nuo galimų ginčytinų situacijų ateityje. Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatos nenumato galimybės ginti teisių nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl toks reikalavimas neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas skundo dalyku ABTĮ nuostatų prasme. Atsižvelgiant į tai, šis reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjų I. K. (I. K.) ir J. Š. (J. Š.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.