Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-818-319-2013

Teisėjas Dainius Gudas Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00491-2013-2

2013 m. lapkričio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui, nuteistajam P. R., išteisintajam A. R., jų gynėjams advokatams Violetai Naujokienei, Romualdui Matoniu, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 225 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt.) dydžio bauda.

A. R. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu (nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobilaus būrio patruliu, 2013 m. balandžio 16 d., apie 7 val. 55 min., patruliuodamas tarnybiniu automobiliu ,,VW Caddy“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtame maršrute pagal iš anksto sudarytą pajėgų išdėstymo planą, Marijampolėje, Stoties gatvėje prie Marijampolės pataisos namų, vykdydamas savo įgaliojimus sustabdė G. Z. vairuojamą automobilį „Suzuki Grant Vitara“ laikinais registracijos numeriais (duomenys neskelbtini), dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124-1 straipsnio 1 dalyje - važiavimo esant draudžiamam šviesoforo signalui, savo naudai, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą priėmė iš G. Z. 30 Lt kyšį.

A. R. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui teisti pagal BK 225 straipsnio 4 dalį dėl to, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu, veikdamas kartu su valstybės tarnautoju P. R., dirbančiu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobilaus būrio patruliu, 2013 m. balandžio 16 d., apie 7 val. 55 min., patruliuodamas tarnybiniu automobiliu ,,VW Caddy“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtame maršrute pagal iš anksto sudarytą pajėgų išdėstymo planą, Marijampolėje, Stoties gatvėje prie Marijampolės pataisos namų, vykdydamas savo įgaliojimus sustabdė G. Z. vairuojamą automobilį ,,Suzuki Grant Vitara“ laikinais registracijos numeriais (duomenys neskelbtini) , dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124-1 straipsnio 1 dalyje - važiavimo esant draudžiamam šviesoforo signalui, savo paties ir P. R. naudai, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą pareikalavo ir iš G. Z. priėmė 30 Lt kyšį.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinamojo A. R. atlikti veiksmai neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir dėl to išteisino.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui. Apeliantas nurodo, kad aplinkybės, kurias teismas nustatė, t.y., kad A. R. kyšininkauti su P. R. nesitarė, pinigus iš P. R. priėmė po to, kai šis jau buvo padaręs nusikalstamą veiką, turėjo teismui duoti pagrindo manyti, jog A. R. gali būti padaręs kitą, nei kaltinamajame akte nurodyta, nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 3 dalyje (piktnaudžiavimas ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas). Taigi, tokiu atveju, teismas turėjo pareigą motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui. (BPK 257 str.). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepanaudojęs baudžiamojo proceso įstatyme numatyto imperatyvo, išnagrinėjo bylą pagal surašytą iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą ir šis esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir išteisintasis bei jų gynėjai advokatai prašė prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pažymi, kad prokuroras apeliaciniame skunde analizuoja ir kritikuoja nuosprendyje išdėstytas išvadas tik dėl išteisintojo A. R.. Apie kito kaltinamojo - P. R. atžvilgiu priimto nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir nuteistas, apeliaciniame skunde nieko nepasisakyta, todėl laikytina, kad apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui tik dėl tos dalies, kuria A. R. pagal BK 225 straipsnio 4 dalyje išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Apeliacinės instancijos teis­mas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma ape­liaciniame skunde - tik dėl A. R. (BPK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog A. R. veikoje nebuvo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. (Išsamiai analizuoti išteisinamojo nuosprendžio motyvų pagrįstumą ir teisėtumą nėra pagrindo, nes apeliaciniame skunde prokuroras neginčija A. R. išteisinimo pagal BK 225 str. 4 d.).

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog nors A. R. kyšininkauti su P. R. ir nesitarė, tačiau teismui nustačius, kad pinigus iš P. R. jis po to, kai šis jau buvo padaręs nusikalstamą veiką, vis tiek priėmė, turėjo teismui duoti pagrindo manyti, jog A. R. gali būti padaręs kitą, nei kaltinamajame akte nurodyta, nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 3 dalyje. Su tokiu skundo argumentu aukštesnysis teismas nesutinka.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus, jog A. R. veikoje nėra nei vieno jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio, taip pat teismui nebuvo teisinio pagrindo manyti, kad kaltinamojo veiksmuose gali būti BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių.

Kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. dėl kaltinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį buvo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punkte numatyta, jog teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas reiškia, kad kaltinamojo veikoje nėra ne tik jam inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet apskritai nepadaryta veika, turinti bet kurio BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tik nustatęs tokias aplinkybes teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog faktas, kad kaltinamasis A. R. gavo iš P. R. 14 Lt, neužtraukia A. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, todėl jis išteisintas. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame konstatuojama kaltinamojo veiksmuose nebuvus tik jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, tačiau nėra pasisakyta ir apie tai, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes A. R. veikoje galimai yra kitų nusikalstamų veikų požymių.

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, teismas privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti ar perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (BPK 254 str. 3 d.). Šioje byloje to daryti nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes kaltinamasis aktas byloje surašytas tinkamai, atitiko BPK 219 straipsnio reikalavimus: jame nurodyti A. R. duomenys, aprašyta nusikalstama veika bei išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiais teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir inkriminuotą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik parodo prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas (kasacinė byla 2K-561/2012). Tai, kad teismo pozicija, išnagrinėjus bylą teisme, nesutampa su prokuroro kaltinamajame akte išdėstyta pozicija savaime nereiškia, kad tokia teismo išvada padaryta dėl kaltinamajame akte netinkamai kvalifikuotų nusikalstamų veikų ar neteisingai nurodytų faktinių aplinkybių.

Kolegija nesutinka su skundo argumentu dėl to, jog A. R. veiksmuose galimai galėjo būti BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 3 dalyje nusikalstamų veikų sudėtys. Pagal BK 228 straipsnio dispoziciją pagrindinis kriterijus, pagal kurį piktnaudžiavimas tarnyba pripažįstamas nusikaltimu, yra didelė žala. Būtent šis požymis yra lemiamas kriterijus, leidžiantis šį nusikaltimą atriboti nuo drausminio nusižengimo valstybės tarnyboje. Didelė žala valstybei, organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui gali būti fizinė, turtinė arba neturtinė. Turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą (kasacinė nutartis 2K-323/2012). Neturtinio pobūdžio žala (gali būti moralinė, politinė, organizacinė ar kt.) – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir pan. Tokią žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą, todėl ypač svarbus yra vertinamasis atsiradusių pasekmių aspektas. Baudžiamasis įstatymas ir teismų praktika nepateikia universalių kriterijų, kaip apskaičiuoti tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos dydį. Tokios žalos pobūdis ir dydis turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. O įvertinant pažeistų objektų reikšmingumą, įvertinamas ir padarytos žalos dydis (kasacinė nutartis 2K-7-638/2005). Kaip matyti iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, P. R. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas Marijampolės apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių kuopos mobilaus būrio patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas, savo naudai už neteisėtą neveikimą - kad nesurašė asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolo, paėmė iš jo 30 Lt kyšį ir šią sumą pasidalino su A. R.. Tokie P. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad P. R. atlikti veiksmai negalėtų būti vertinami tokiais, kad dėl jų atsiradusios pasekmės padarė valstybei didelę neturtinio pobūdžio žalą, todėl ir A. R. atliktus veiksmus, kurie nesudarė BK 225 straipsnio 4 dalies baudžiamojo nusižengimo nusikalstamos veikos sudėties, traktuoti kaip piknaudžiavimą tarnybine padėtimi pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kaip sunkų nusikaltimą, taip pat nebūtų jokio teisinio pagrindo, nes pagal BK 228 straipsnio dispoziciją, neegzistuotų pagrindinis kriterijus t.y. didelė žala, pagal kurį piktnaudžiavimas tarnyba pripažįstamas nusikaltimu.

Taip pat nepagrįstas skundo argumentas dėl A. R. veiksmuose galimai buvus nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 3 dalyje, sudėties, kuri numato atsakomybę tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo nedidelės vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodytą išaiškinimą, nedidelės vertės turtas laikomas toks turtas, kurio vertė yra didesnė nei 1 MGL, t.y. 130 Lt. Iš aukščiau aptartų aplinkybių, t.y., kad P. R. paėmė 30 Lt dydžio kyšį, kurio dalį - 14 Lt atidavė A. R., darytina neginčytina išvada, jog A. R. veiksmai pagal prokuroro nurodytą dispoziciją negalėtų būti kvalifikuoti dėl akivaizdaus nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo, konkrečiai - nesant nusikalstamos veikos dalyko.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Šiuo atveju, įvertinus A. R. nusikalstamų veikų kvalifikaciją bei byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išanalizuotus įrodymus, daroma neabejotina išvada, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. R. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, yra teisėta ir pagrįsta, ir teismui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jo veiksmuose galėjo būti kitų nusikalstamų veikų požymių.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis priimtas išanalizavus visus reikiamus įrodymus, yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.