Kauno apygardos teismo nutartis

2012-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-81-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-28
Bylos Nr.
1A-227-81-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
A. Š.
Nukentėjusysis
A. V.
Civilinis atsakovas
AB „(duomenys neskelbtini)“
Advokatai
Linas Stanislavas Bagdonas, Laimutis Jankauskas

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-81/2012

Teisėja S. Bružienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01602-2008-2

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.25.4.1.;2.1.15.3.3.;2.4.6.3.4.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Vaidai Pupšytei, Nomeda Vilimavičienė, Kristina Nekrošienė, dalyvaujant prokurorams Danai Rutkauskaitei, Edvinui Alosevičiui, nuteistajam A. Š., gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, nukentėjusiosios A. V. atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui, civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui G. T., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso(toliau- LR BK) 281 straipsnio 1 dalyje 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 2 mėnesius.

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. Š. priteista nukentėjusiosios A. V. naudai 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2008-12-03, apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini) kelio (duomenys neskelbtini) 10,500 kilometre, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido perėja ėjusios pėsčiosios A. V., tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 p. reikalavimus, ją partrenkė ir dėl abiejų gaktikaulio šakų, dešinio sėdynkaulio šakų lūžių A. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Jis nurodo, kad inkriminuotos veikos nepadarė, o priimant skundžiamą nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Skunde jis teigia, kad be paties nuteistojo kiti asmenys tiesiogiai eismo įvykio nematė, todėl teismas turėjo vadovautis nuosekliais jo parodymais, kur jis nurodė, kad važiavo apie 40-50 km/h greičiu, kai nukentėjusioji, neįsitikinusi saugumu, pereidinėjo gatvę ne pėsčiųjų perėjoje , buvo partrenkta. Šią aplinkybę patvirtina autoavarijos vietos planas, esamos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad automobilis savo galine dalimi sustojo ant pėsčiųjų perėjos linijų, taip pat matosi šlapias kelias , sninga, o tokiomis aplinkybėmis automobilio stabdymo kelias būtų ne mažiau kaip 27-30 metrai. Apeliantas teigia, kad jeigu A. V. būtų ėjusi per pėsčiųjų perėją, jo automobilis po susidūrimo būtų sustojęs 25-30 metrų nuo pėsčiųjų perėjos. Skunde taip pat pažymima, jog nukentėjusioji A. V. po įvykio 2009-01-22 apklausta nurodė, jog eismo įvykio nepamena, o apklausiant ją su advokatu 2009-10-14, ji jau nurodė kaip ir kokiu būdu ėjo per perėją. Apeliantas nurodo, kad toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas verčia manyti, kad ji bandė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tai pat teigia, jog aplinkybė, kad nukentėjusioji negali dalyvauti teismo posėdžiuose, jos judėjimas apribotas, nebuvo pagrįsta bylos duomenimis.

Nuteistasis nurodo, kad įvykio vietoje buvo surašyta ir nubraižyta viena įvykio vietos schema, pasirašyta vairuotojo, o byloje yra graži, spalvota schema - planas, kuriame neužfiksuotos visos būtinos autoįvykio detalės, nėra vairuotojo duomenų ir parašo. Apelianto vertinimu, tai rodo, jog įvykio vietoje sudaryta schema buvo perbraižyta naujai, o tyrimą atlikę pareigūnai teisme negalėjo pateikti nei pirminės įvykio schemos, nei įvykio vietos apžiūros fotonuotraukų originalų. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje teismas vadovavosi liudytojų R. V. , A. M. parodymais apie tariamai matytas stiklo šukes, automobilio detales po įvykio, tačiau tokie parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes minėti liudytojai, būdami policijos pareigūnais, šių detalių neužfiksavo nei įvykio schemoje, nei nufotografavo, nors tai padaryti privalėjo. Apelianto nuomone, policijos pareigūnai sąmoningai nuslėpė įrodymus šioje byloje. Nuteistasis teigia, kad bylos tyrimo metu minėtų prieštaravimų pašalinti nepavyko, o iš rašytinių įrodymų - faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, liudytojų parodymų, tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo būti partrenkta ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvę, kuri yra apie 20-25 m iki perėjos ir kaip paminėjo nukentėjusiosios sūnus A. V., būtent per šią gatvę galima nueiti iki nukentėjusiosios namų. Apeliantas nurodo, kad teisme policijos pareigūnas A. G. patvirtino, jog rado nukentėjusiosios rankinę, kuri gulėjo kaip tik prie minimo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvę, tačiau teismas dėl rankinės buvimo vietos nepasisakė. Analogiškai parodė ir kitas policijos pareigūnas V. M., kuris paaiškinimo, kad nukentėjusioji galėjo eiti ne pėsčiųjų perėjoje. Nuteistais mano, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, taip pažeidžiamos Baudžiamojo proceso nuostatos dėl apkaltinamojo nuosprendžio surašymo.

Apeliantas teigia, kad jo kaltės įrodymų nesurinkta, taip pat nenustatyta kokiu greičiu važiavo automobilis ir kokius KET punktus pažeidė pėsčioji. Nuteistojo nuomone, tik ekspertai, atlikę kompleksinę medicininę - autotechninę ekspertizę, atsižvelgę į A. V. padarytą kūno sužalojimą, automobilio apgadinimo lokalizaciją, kelio dangą, stabdymo kelią ir sustojimą po eismo įvykio, oro sąlygas, paros metą, A. V. apsirengimą bei atšvaitų nebuvimą, galėjo nustatyti automobilio važiavimo greitį; įvykio vietą (pėsčioji užkrito ant variklio dangčio ir buvo vežama kažkokį atstumą - šis atstumas nustatytas); ar galimi nukentėjusiosios KET pažeidimai (jei ji ėjo ne per pėsčiųjų perėją), buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti; ar automobilio vairuotojas pagal visas aplinkybes turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja jai išėjus į važiuojamąją dalį ne peršiųjų perėjoje ar pėsčiųjų perėjoje. Pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimus, teismas netenkino prašymo dėl ekspertizės skyrimo.

Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtine žala, nes byloje nebuvo pateikti rašytiniai tokios žalos įrodymai (specialistų, medikų išvados), teismo motyvai dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos yra tik nepagrįsta prielaida, kadangi nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp dabartinės nukentėjusiosios būklės ir autoįvykio metu patirtų sužalojimų, o atsiradusi žala gali būti jos amžiaus, kitų ligų pasekmė, o ne trauma. Nuteistasis teigia, kad teismas negalėjo patenkinti tokio formalaus ieškinio, o turėjo nustatyti realią patirtą žalą, todėl tik pripažinus apeliantą kaltu, pareikštas ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, pripažįstant ieškovo teisę į civilinį ieškinį ir jo klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip pat skunde teigiama, kad jeigu teismas sprendė klausimą dėl nuostolių priteisimo, tai šioje byloje turėjo dalyvauti atsakovu draudimo kompanija, kadangi transporto priemonė buvo drausta civilinės atsakomybės draudimu. Priteista žala yra aiškiai per didelė ir prieštarauja teismų praktikai, nes galimi apelianto nusikalstami veiksmai, sukėlę nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, nebuvo tyčiniai.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso(toliau-LR BK) 2 str. numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -LR BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Lietuvos Aukščiausio teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su eismo įvykio aplinkybėmis, nuteistojo kalte bei aplinkybėmis, reikšmingomis skiriant bausmę. Teismo išvados dėl eismo įvykio faktinių aplinkybių, nuteistojo kaltės pagrįstos teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymu išsamia ir visapusiška analize, todėl yra pagrįstos ir teisėtos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas viso baudžiamojo proceso metu neigė, kad įvykis įvyko nukentėjusiajai einant per pėsčiųjų perėją, t.y. neigė, kad pažeidė kaltinime nurodytą kelių eismo taisyklių punktą ir nurodė, kad jis dėl įvykio nekaltas, o kalta nukentėjusioji, kuri galbūt pažeidė kelių eismo taisykles.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai, o taip pat ir skundo argumentai, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos tik prielaidomis, laikomai nepagrįstais ir yra atmetami.

Liudytojų R. D., A. M., R. V., R. V., V. M. parodymų bei objektyvių duomenų, užfiksuotų eismo įvykio vietos schemoje, įvykio vietos apžiūros protokole, o taip pat ir fotonuotraukose, pakanka pagrįstai teigti, jog nukentėjusioji buvo partrenkta jai einant per pėsčiųjų perėją, pažymėtą specialiu ženklu. Apeliantas neteisus skunde teigdamas, jog nesant įvykio liudytojų, bei nesant nukentėjusiosios parodymų, teismas turėjo vadovautis išimtinai tik apelianto parodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog tik teismas sprendžia, kokius duomenis laikyti įrodymais, be to, bet kurie įrodymai, kartu ir nuteistojo parodymai, turi būti vertinami kartu su kitais bylos duomenimis, nes tik taip galima nustatyti jų patikimumą ir įrodomąją vertę.

Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, schema bei fotonuotraukos patvirtina, jog po įvykio automobilis sustojo tuojau pat už pėsčiųjų perėjos, automobilio galas netgi yra pėsčiųjų perėjoje. Transporto priemonės apžiūros protokolas patvirtina, jog pėsčioji buvo kliudyta dešiniu automobilio priekio puse, o tai patvirtina aplinkybę, kad didžiąją dalį kelio nukentėjusioji jau buvo perėjusi. Nuteistasis nurodė, kad pėsčioji buvo įžengusi į jo eismo juostą apie 1 m. Nors nuteistasis abejoja eismo įvykio vietos schemos patikimumu, teismas neturi pagrindo tuo abejoti, nes svarbias įvykio aplinkybes, užfiksuotas schemoje, patvirtina ir objektyvūs duomenys - fotonuotraukos. Be to, nuteistasis nenurodo jokių konkrečių duomenų, kurie būtų užfiksuoti ne taip, kaip buvo įvykio vietoje. Tai, kad schema, esanti byloje, subraižyta ne įvykio vietoje, o policijos įstaigoje pagal juodraštinį variantą, nepaneigia jos užfiksuotų duomenų teisingumo, jos objektyvumo. Į eismo įvykį atvykę greitosios medicinos darbuotojai negalėjo tiksliai pasakyti, kur gulėjo nukentėjusioji po įvykio, tačiau R. D. parodė, jog nuo eismo įvykio iki sankryžos buvo gal 30- 50 metrų. Moteris gulėjo už sankryžos, panašiai ties bažnyčia, prie pat kelio, šalikelėje. Liudytojai A. M., R. V., V. M. nurodė tą pačią automobilio padėtį- buvo ties perėja, o konkrečiau šią padėtį nustato eismo įvykio vietos schema ir fotonuotraukos. Pažymėtina, jog liudytojas A. M. parodė, kad nukentėjusiosios įvykio vietoje jau nebuvo, tačiau buvo detalės, nuolaužos ties galiniu automobilio ratu. Šis liudytojas fiksavo įvykio vietą, fotografavo, todėl netikėti jo parodymais, teismas neturėjo pagrindo. Liudytojas R. V. parodė, kad atvykus forminti įvykio, automobilis stovėjo už pėsčiųjų perėjos, jo nuomone perėjoje buvo susidūrimas, tai patvirtina ir tai, kad matosi kaip automobilio sustota, moteris ėjo per perėją, nes ten yra grioviai. Jis matė šukes, kurių nebuvo daug, tačiau duženos buvo į perėjos dešinįjį kraštą dešinėje pusėje, Liudytojas patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai atidavė nukentėjusiosios daiktus-rankinę bei skėtį, kuriuos rado ant perėjos. Liudytojas taip pat patvirtino, kad klausė pareigūnų apie daiktus, pareigūnai sakė, kad ant pėsčiųjų perėjos daiktai buvo, o juos paėmė, kad nepervažiuotų kitos mašinos. Be to, liudytojas parodė, kad nuteistasis nieko neminėjo, jog nukentėjusiąją būtų partrenkęs prieš pėsčiųjų perėją. Liudytojas V. M. patvirtino, kad jam atvykus į eismo įvykį, įsiminė, kad automobilis stovėjo prie pėsčiųjų perėjos, rankinukas gulėjo ant kelio prie pėsčiųjų perėjos. Liudytojas A. G. patvirtino, kad buvo sužalota senyvo mažiaus moteris, kur ji buvo, negalėjo pasakyti, neprisiminė. Liudytoja R. V. parodė, jog ji iš karto po įvykio važiavo pro šalį, suprato, kad įvyko autoįvykis, tačiau nesuprato, kad tai jos vyro motina partrenkta. Skėtis buvo ant pėsčiųjų perėjos, o nukentėjusioji gulėjo griovyje, ties perėja, į Kauno pusę. Nors R. V. yra nukentėjusiosios anyta, tačiau jos parodymai iš esmės neprieštarauja anksčiau aptartiems parodymams, objektyviems duomenims, o vertinat visumoje kartu su kitais duomenimis, patvirtina teismo nustatyta įvykio situaciją, todėl jos parodymai laikytini patikimais ir apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi. Teisėjų kolegijos manymu įvertinus šiuos duomenis pagrįstai galima teigti, jog tiek rankinė, skėtis, tiek ir duženos nebuvo atitolusios dideliu atstumu nuo automobilio, o įvertinus tai, kad automobilis stabdomas esant slidžiai kelio dangai nesustoja iš karto, rodo, jog nukentėjusioji buvo partrenkta būtent pėsčiųjų perėjoje.

Be to, vertinant eismo įvykio situaciją būtina atsižvelgti ir įvertinti taip pat ir kitus duomenis, o būtent tai, kad nėra automobilio stabdymo žymių, nuteistojo parodymus, kad nukentėjusioji jam pasirodė iš už automobilių kolonos, taip pat būtina įvertinti ir nukentėjusiosios amžių bei patirtus sužalojimus, jų sunkumą. Tai, kad nuteistasis nurodė, jog nukentėjusioji išėjo iš už automobilių kolonos, kad nukentėjusioji pereidama gatvę buvo įveikusi daugiau nei pusę kelio, tik patvirtina ypatingą nuteistojo neatidumą ir neatsargumą artėjant prie pėsčiųjų perėjos. Darytina išvada, jog nukentėjusiąją priešingos eismo juostos dalyviai praleido, matė, nes natūralu, jog garbingo amžiaus (virš 80m.) žmogus negali judėti staiga, greitai. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo aiškinimą, kad neatsargi buvo būtent nukentėjusioji ir patvirtina, jog artėdamas prie pėsčiųjų perėjos esant intensyviam eismui, nuteistasis neįsitikino, kad per perėją saugu važiuoti. Atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusioji garbingo amžiaus, jai nustatytas tik nesunkus sužalojimas dėl dubens srities kaulų lūžių. Nors pagal savo pobūdį sužalojimai senyvo mažiaus asmeniui savo pasekmėmis lemia didesnius nepatogumus, ilgesnį bei komplikuotesnį gydymą, tačiau iš esmės tai patvirtina, jog pats smūgis nebuvo labai stiprus, ypač įvertinus vyresnio mažiaus asmens didesnį fizinį pažeidžiamumą ir tai duoda pagrindą teigti, kad automobilio susidūrimas su pėsčiąja įvyko prieš pat automobiliui sustojant, t.y. pėsčiųjų perėjos ribose. Tai patvirtina ir netoliese rasti daiktai bei duženos.

Teisėjų kolegija tai pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, patvirtina ir įvykio aplinkos situacija, iš kurios matyti, kad pėsčioji ėjo iš šalimais esančios bažnyčios, kur yra asfaltuota aikštelė, per kurią išeinama būtent prie pėsčiųjų perėjos, o iš abiejų šio praėjimo šonų yra kelio šalikelės grioviai, todėl teisėjų kolegija sutinka, jog labiausiai tikėtina, ir logiška, kad 83 m. moteris per gatvę ėjo patogiu keliu, išėjusi iš bažnyčios, o ne bandydama į gatvę išeiti per griovį.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2011-05-26 posėdžio metu teismui buvo pateiktas Dr. V. Mitunevičiaus įmonės Impulsana specialisto Dr. V. Mitunevičiaus advokatui L. S. Bagdonui pateiktas raštas „Dėl 2008-12-30 eismo įvykio“. Iš pateikto atsakymo matyti, jog atsakymas dėl eismo įvykio aplinkybių duotas įvertinus eismo įvykio schemą (nurodyta klaidinga data 2003-12-03) bei automobilio NISSAN sugadinimus pagal transporto priemonės techninės būklės patikrinimo apžiūros protokolą, fotolenteles ir atsižvelgiant į nuteistojo nurodytą greitį 45-50km/h. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši išvada nepateikia konkrečių atsakymų dėl eismo įvykio vietos, be to, ji prieštaringa ir jos duomenys, prieštarauja anksčiau aptartų įrodymų visumai. Išvadoje nurodyta, jog automobilio stabdymo atstumas, pradėjus efektyviai stabdyti prie 45 km/h ir 50 km/h greičiui, yra atitinkamai 15,58-19,47m ir 19,53-24,04 m. Nurodyta, jog esant greičiui apie 50 km/h techniniu požiūriu tikėtini vairuotojo parodymai, kad jis partrenkė pėsčiąją apie 15 m. atstumu iki pėsčiųjų perėjos. Ši išvada prieštarauja anksčiau nurodytoms aplinkybėms dėl smūgio stiprumo ( nebuvo labai stipus), dėl šukių išsidėstymo. Anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog šukės buvo išsidėstę netoli automobilio, nei vienas liudytojas nenurodė, jog nukentėjusioji būtų buvusi pakankamai dideliu 15 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Pažymėtina, jog automobilis užfiksuotas sustojęs iš karto už perėjos, netgi galine dalimi yra ant pačios pėsčiųjų perėjos, todėl esant tokiai išvadai, smūgis turėjo būti pačioje stabdymo pradžioje, esant pakankamai dideliam greičiui, tačiau tai neatitinka anksčiau aptartų duomenų visumos. Šiame atsakyme nurodytas teiginys, kad techniniu požiūriu nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pėsčioji buvo partrenkta eidama per pėsčiųjų perėją, tokia išvada suformuota, atsižvelgiant į tai, kad nėra automobilio stabdymo pėdsakų, o iš automobilio sugadinimų ir pėsčiosios sužalojimų negalima nustatyti, kokiu greičiu automobilis važiavo. Ši išvada tik patvirtina, kad nėra techninių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, jog pėsčioji buvo partrenkta eidama per pėsčiųjų perėją, tačiau tai nepatvirtina, kad ji buvo partrenkta ne pėsčiųjų perėjoje. Ši išvada tik konstatuoja techninių duomenų trūkumą bei trūkumą duomenų dėl vairuotojo matomumo, tačiau jokių teiginių dėl įvykio vietos nenustato. Kaip jau aptarta anksčiau, įvykio vieta nustatyta vadovaijantis ne vien esamais techniniais duomenimis, bet ir kitų duomenų visuma-liudytojų parodymų, duomenų dėl šukių išsidėstymo, dėl rankinės buvimo, kartu įvertinat ir nukentėjusiosios amžių, sužalojimą, bei smūgio stiprumą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje teisingai nustatyta įvykio vieta, t.y. pagrįstai nustatyta, jog eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, todėl pagrįstai spręstas ne nukentėjusiosios, o nuteistojo atsakomybės klausimas, nes eismo įvykio vieta, partrenkimo vieta ir tai, kad nukentėjusioji buvo pratrenkta jau perėjusi pusę gatvės, parodo, jog nukentėjusioj kelių eismo taisyklių nepažeidė.

Kad nuteistasis buvo neatsargus iš dalies patvirtina ir jo paties parodymai, kad jis kelio ruožą gerai pažinojo, žinojo, kad ten yra pėsčiųjų perėja, tačiau važiavo maksimaliu leistinu ar artimu jam greičiu ir prieš perėją nepristabdė, nors ir iš jo parodymų seka, kad nukentėjusioji išėjo iš už automobilių kolonos, ją partrenkė perėjusią daugiau nei pusę kelio. Tai paneigia aplinkybę, kad nukentėjusioji ėjo sparčiu žingsniu, bei patvirtina tai, kad žinodamas kelią, esant intensyviam eismui (automobilių kolona), nepalankioms oro sąlygoms, nuteistasis buvo ypatingai neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į oro sąlygas, važiavo tokiu greičiu, kad negalėjo laiku pastebėti kliūties ir sustoti prieš pėsčiųjų perėją. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 p. reikalavimą. Dėl šių aplinkybių jo vairuojamas automobilis partrenkė pėsčiąją, dėl ko jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti eismo įvykio pasėkoje, ir šios pasekmės yra susijusios priežastiniame ryšyje su nuteistojo padarytu kelių eismo taisyklių pažeidimu, todėl apelianto skundo argumentai dėl neįrodyto, nenustatyto priežastinio ryšio, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į anksčiau aptartus argumentus, konstatuojama, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai bei išsamiai įvertino surinktų duomenų visumą. Teismo išvados dėl eismo įvykio aplinkybių, dėl nuteistojo kaltės bei priežastinio ryšio motyvuotos ir pagrįstos surinktų duomenų analize. Byloje surinktus įmanomus duomenis, teisėjų kolegijos manymu, jų visumos pakanka patvirtinti kaltinimo aplinkybes bei nuteistojo kaltę. Iš bylos duomenų matyti, jog, išnaudojus visas galimybes, nukentėjusioji nebuvo apklausta dėl objektyvių duomenų, teismas jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir nesivadovavo, tačiau tai nepaneigia anksčiau nustatytų teismo išvadų pagrįstumo, o ištirti įrodymai pakankami pagrįsti nuteistojo kaltę.

Nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu, jo dydžiu bei pagrįstumu. Jis nurodo, kad civiliniu atsakovu turėjo būti įtraukta ir draudimo bendrovė, nes jo, kaip vairuotojo civilinė atsakomybė buvo drausta. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

LR BPK 111 str. 1 d. įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą bei teismą materialiai už įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą atsakingą asmenį įtraukti dalyvauti procese kaip civilinį atsakovą. Byloje teisminio nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad nuteistasis buvo apsidraudęs privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, tačiau materialiai atsakingas asmuo, t.y. draudimo bendrovė, civiliniu atsakovu nepripažintas. Ši klaida ištaisyta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.).

Vadovaujantis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Civilinis ieškinys turi būti pagrįstas ir įrodytas jo dydis. Tai nukentėjusiojo pareiga. Taip pat ieškinio pagrįstumas nustatomas ir iš duomenų, kurie su civiliniu ieškiniu nėra tiesiogiai susiję-specialistų išvados dėl sužalojimų, medicininiai dokumentai, liudytojų, mačiusių konkrečiais įvykio aplinkybes, aplinkybes po įvykio, parodymai, kiti bylos duomenys. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji A. V. ikiteisminio tyrimo metu pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove (t1, b.l. 28), tačiau byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kad iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme būtų buvę pateikti aiškūs ir konkretūs civilinio ieškinio reikalavimai, nurodyti civilinio ieškinio pagrindai. Tik iš nukentėjusios apklausos matyti, jog ji reiškia 50 000 Litų civilinį ieškinį (t1, b.l. 26). Apklausoje nurodyta, jog civilinį ieškinį vėliau patikslins. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios interesus atstovavęs advokatas, jos interesus gynė ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios būtų patektas patikslintas civilinis ieškinys, sukonkretinti ieškinio argumentai ir reikalavimai. Šis reikalavimas civilinį ieškinį pateikti iki įrodymų tyrimo pradžios užtikrina ne tik kaltinamojo teisę tinkamai gintis, tačiau ir apibrėžia civilinio ieškinio nagrinėjimo ribas, o šiuo atveju, įvertinus pareikšto ieškinio pobūdį, jos nėra aiškios. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, iš dalies apribojo ir nuteistojo teisę į gynybą.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. V. parodė, jog iki įvykio jo motina, nukentėjusioji, buvo savarankiška, po įvykio nieko nesuvokia, nejuda, nebendrauja, teisminio nagrinėjimo metu gulėjo slaugos ligoninėje. Taip pat yra duomenys dėl slaugos poreikių (b.l. 85,86), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepakankami duomenys konstatuoti ir įvertini realius nukentėjusiosios patirtus neigiamus fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurie reikšmingi nustatant neturtinės žalos dydį. Pažymos dėl slaugos poreikio bei specialiųjų poreikių lygio nepatvirtina, kad tai susiję su eismo įvykiu, kad šie poreikiai nustatyti būtent dėl eismo įvykio metu patirtų traumų, todėl teismas, nevertinęs šių duomenų patikimumo, nepagrįstai jais vadovavosi nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje (2008m. liepos 3d.) pažymima, jog absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Dvasinio pobūdžio pakenkimai – tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Fizinio pobūdžio pasekmės – tai fizinis skausmas, kūno sužalojimas ar susargdinimas, dėl jų atsirandantys nepatogumai ir pan. Teismai, vertindami fizinio pobūdžio pasekmes, pirmiausia atsižvelgia į sveikatos sutrikdymo sunkumą. asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai. Tokia pozicija yra išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus tei­sėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008. Nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, be jau minėtų neigiamų padarinių, svarbu įvertinti ir asmens turėtų galimybių praradimą (pavyzdžiui, dėl sutrikdytos sveikatos perspektyvus sportininkas praranda galimybę sportuoti, studentas mokytis ir įgyti specialybę, jauna moteris netenka galimybės susilaukti vaikų ir pan.). Jeigu fiziniai ar psichiniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad iš karto negali būti pašalintos jų pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių fizinės ar psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu, tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos priskiriamas susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Nesant konkrečių duomenų dėl patirtų fizinio bei dvasinio pobūdžio pasekmių, nėra galimybės nustatyti ir įvertinti susirūpinimą būsimomis pasekmėmis, o kartu įvertinti faktiškai patirtą žalą.

Be to, apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo duomenys, kad nukentėjusioji yra kreipusis į draudimo bendrovę dėl turtinės žalos atlyginimo. (b.l. 294). Vienas iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų yra patirta ir turtinė žala. Byloje jokie duomenys dėl turtinės žalos dydžio nepateikti, turtinės žalos atlyginimo reikalavimas teisme nebuvo išreikštas ir turtinės žalos dydis nebuvo nagrinėjamas.

LR BPK 115 str. 1 d. teismą įpareigoja visais atvejais išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Jeigu negalima apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio nepadarius byloje pertraukos, nesurinkus papildomų duomenų, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teismui teisę pripažinti ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka. Baudžiamojo proceso pagrindinis tikslas yra susijęs su nusikalstamos veikos išaiškinimu, nusikalstamą veiką padariusių asmenų išaiškinimu, to asmens teisingu nuteisimu ir teisingumo įgyvendinimu baudžiamojoje teisėje. Byloje pripažinta, kad A. Š. nuteistas pagrįstai, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, įrodyta, todėl laikytina, kad pagrindinis baudžiamojo proceso tikslas pasiektas. Šiuo atveju, nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimo išsprendimui byloje reikalingi papildomi duomenys, nes teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymui būtina išsiaiškinti ir nustatyti, kokia turtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, būtina išsiaiškinti, kokios yra įvykio pasekmės, ar nukentėjusioji negali judėti būtent dėl įvykio metu patirtos traumos ir jos liekamųjų reiškinių, ar dėl amžiaus, kokią įtaką turėjo eismo įvykis dabartinei nukentėjusiosios būklei, ar nuolatinės slaugos poreikį lėmė būtent eismo įvykio metu patirta trauma. Tik tokiu būdu būtų galima tinkamai realizuoti žalos atlyginimo pagrįstumo ir teisingo dydžio nustatymo principą. Šių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme byloje pareikalautų baudžiamojo proceso tikslų prasme nepateisinamai didelių laiko ir procesinių sąnaudų, o tai pažeistų baudžiamojo proceso ekonomiškumo principą, iš dalies pažeistų ir asmens teisę į efektyvų, greitą ir teisingą nubaudimą. Apeliacinės instancijos teisme šis klausimas negali būti išnagrinėtas iš esmės. Vadovaujantis LR BPK 115 str. 2 d., nukentėjusiajai A. V., pripažintina teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, šio ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto nukentėjusiosios A. V. civilinio ieškinio. (LR BPK 328 str. 4p.)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 3 p.,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies;

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios A. V. civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. Š. priteista 20 000 litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai A. V.;

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. V. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė teisėja Regina CemnolonskienėTeisėjai: Kęstutis DargužisEvaldas Gražys