Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014-09-26 sprendimu Nr. (10.13)03-115512 atmetė pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis paskyrimo (b. l. 8). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos (toliau - ir VSDFV), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-09-26 sprendimo panaikinimo bei kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo, 2014-11-21 sprendimu Nr. (6.5)-I-9345 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 9–10).

VSDFV Vilniaus skyrius 2014-09-26 sprendimu nusprendė neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes pareiškėjas neturi nustatyto darbo ypatingomis sąlygomis stažo. Pareiškėjo teigimu, priimant tokį sprendimą nebuvo įvertintos tos aplinkybės, kad nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 jis dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos Vilniaus m. sukarintos priešgaisrinės apsaugos techninės tarnybos dalinio Transporto ir ryšių priemonių remonto sukarintos priešgaisrinės dalies ryšių priemonių remonto 6-os kategorijos darbininko pareigose ypatingomis darbo sąlygomis. Tai patvirtina Priešgaisrinės apsaugos valdybos 1979-06-28 įsakymas Nr.94/l/s ir pridedami protokolai. VSDFV Vilniaus skyrius turėjo vadovautis ne tik darbo knygelės įrašais, bet ir darbdavio išduotais dokumentais, tačiau sprendimą priėmė formaliai, neįsigilindamas į pateiktus dokumentus, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 dirbo pilną darbo dieną kenksmingose darbo sąlygose. 1979-06-28 įsakyme apie priėmimą į pareigas Nr. 94 a/s ir vėlesniuose įsakymuose buvo nustatyta, kad darbas yra kenksmingose sąlygose. Jam buvo nustatytas padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingose sąlygose, vėliau mokamos priemokos už kenksmingas darbo sąlygas, taip pat buvo išduodamas pienas ir sultys. Kiekvienais metais vyko dispanserizacija ir buvo atliekami švino koncentracijos organizme tyrimai. Taip pat dėl darbo kenksmingose darbo sąlygose buvo suteikiamos papildomos atostogos.

VSDFV 2014-11-21 sprendime paaiškino tuos pačius argumentus, bei papildomai teigia, kad už darbą kenksmingomis sąlygomis specialus maitinimas (pienas) buvo skiriamas pagal TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPT Prezidiumo 1968-11-13 nutarimą Nr. 446/p-211 „Dėl nemokamo pieno arba kitų lygiaverčių maisto produktų davimo darbininkams ir tarnautojams dirbantiems cechuose, baruose ir kituose poskyriuose, kur yra kenksmingos darbo sąlygos“, o kompensacijos neva skiriamos pagal TSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 patvirtintus sąrašus Nr. 1 ir Nr. 2.

Todėl ginčijamas sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes formalus jo pareigų įvertinimas negali suponuoti kompensacijos skyrimo apribojimo. VSDFV formaliai vertino pateiktus dokumentus, nesiaiškino atliekamo darbo realaus pobūdžio, neišsiaiškino visų aplinkybių ir įrodymų, neapklausė bendradarbių, nesikreipė dėl papildomų duomenų ir dokumentų gavimo iš darbovietės, kurioje jis dirbo. Jo pateiktuose dokumentuose aiškiai nurodyta, jog nuo 1979-06-08 iki 1994-12-31 dirbo pilną darbo dieną kenksmingose darbo sąlygose, nes ir 1979-06-28 įsakyme apie priėmimą į pareigas Nr. 94 a/s, ir vėlesniuose įsakymuose, taip pat darbo knygelėje buvo nustatyta, kad darbas yra kenksmingose sąlygose. Valdyba, pasak pareiškėjo, neapklausė liudytojų, kurie patvirtintų, jo nurodytas aplinkybes, todėl priimant sprendimą dėl kompensacijos skyrimo nepagrįstai vadovautasi tik rašytiniais įrodymais, o ne liudytojų paaiškinimais.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Norminiuose aktuose nurodoma, kad kompensacija skiriama už tam tikros trukmės darbo stažą, įgytą dirbant sunkiomis ir kenksmingomis darbo sąlygomis darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamyklų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr.1173.

Darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais.

Pagal pareiškėjo kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas byloje esančius dokumentus, nuo 1971-09-01 iki 1974-10-21 pareiškėjas dirbo ryšių montuotoju, o nuo 1976-12-06 iki 1979-06-18 – elektromonteriu Vilniaus miesto telefonų tinkle. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, dirbdamas ryšių montuotoju ir elektromonteriu, visą darbo dieną litavo švinu padengtus kabelius, užpildė švinu kabelių jungtis ar nuplėšdavo nuo kabelių šviną, nepateikė. Nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 pareiškėjas dirbo Vidaus reikalų ministerijos priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinės techninės tarnybos ryšių priemonių remonto darbininku. Pagal Sąrašą Nr.2 teisę gauti kompensaciją turi tik radijo ir televizijos centrų darbuotojai, visą darbo dieną aptarnaujantys UAD, UTB, LAD generatorius.

Atsakovo nuomone, panaikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus nėra pagrindo, nes byloje esančių dokumentų nepakanka įrodyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais dirbo darbus įvardytus Sąrašo Nr. 2 XXXI skyriuje „Ryšiai“.

Skundas netenkinamas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos neskyrimo už darbą sunkiomis ir kenksmingomis sąlygomis.

Atsakovas ginčo sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis paskyrimo (b. l. 8). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Vilniaus skyriaus 2014-09-26 sprendimo panaikinimo bei kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo, 2014-11-21 sprendimu Nr. (6.5)-I-9345 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 9–10).

Todėl teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjui turi būti išmokėta kompensacija už kenksmingas darbo sąlygas, kai jis nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus m. sukarintos priešgaisrinės apsaugos ryšių priemonių remonto 6-os kategorijos darbininko pareigose kenksmingomis darbo sąlygomis.

Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-02-20 nutarimas Nr. 267, kuriuo patvirtintas kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisę gauti kompensaciją 5 metus turi vyrai, kurie iki 1994-12-31 12 metų 6 mėnesius dirbo darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau – Sąrašas Nr. 2), patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 (su pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990-03-11). Vyrams, kurie neturi stažo visai kompensacijai gauti, tačiau tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1986-1994 metais, skiriama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Aprašo 13 punkte nustatyta, kad asmenys, turintys teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, pateikia Fondo valdybos teritoriniam skyriui prašymą ir darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančius dokumentus, o 14 punkte - darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų pažymėjimais, valstybinės archyvų sistemos įstaigų pažymėjimais arba šiose įstaigose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais, darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančiomis pažymomis, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimais, o nuo 1994-01-01 iki 1994-12-31 – VSDFV teritorinio skyriaus pažymėjimais, išduotais remiantis šiuose skyriuose esančia apdraustųjų privalomuoju socialiniu pensijų draudimu asmenų įskaita. VSDFV teritoriniai skyriai, gavę dokumentus dėl kompensacijos, patikrina šių dokumentų išdavimo pagrįstumą, nustato asmens teisę gauti kompensaciją arba jos dalį ir priima sprendimą skirti/neskirti kompensaciją (Aprašo 15 p.).

Pareigos ir profesijos Sąraše Nr. 2 suskirstytos pagal gamybines ūkio šakas. Šio Sąrašo XXXI skyriuje „Ryšiai“ įrašytos profesijos ir pareigos, suteikiančios asmenims teisę gauti kompensaciją.

Pareiškėjo pateikti dokumentai: darbo knygelė, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas patvirtina, kad nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 jis dirbo VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinės techninės tarnybos ryšių priemonių remonto darbininku (darbo knygelėje nurodyta, kad darbo sąlygos yra kenksmingos), LTSR VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos viršininko 1979-06-28 įsakymas Nr. 94 ?/? dėl pareiškėjo priėmimo į darbą 6 kategorijos ryšių priemonių remonto darbininku (kenksmingomis darbo sąlygomis), kopijos 1979-1994 metų asmens kortelių atlyginimams priskaičiuoti, kuriose nurodyta, jog pareiškėjui nuo 1988-11-25 paskirtas priedas už kenksmingas darbo sąlygas (b. l. 121-172).

Tačiau šie dokumentai apie pareiškėjo darbą VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinėje techninėje tarnyboje negali būti pagrindu skirti kompensaciją, nes pareiškėjo profesija (ryšių priemonių remonto darbininkas) neįvardyta Sąrašo Nr. 2 XXXI skyriuje „Ryšiai“. Teismas pažymi, kad šiuo atveju ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją, nes jos pradėtos skirti ir mokėti nuo 1995-01-01, kai įsigaliojo Pensijų įstatymas, kuris panaikino visas iki tol buvusias lengvatas skiriant pensijas, tarp jų – ir galimybę gauti pensiją anksčiau, dar iki sulaukus senatvės pensijos amžiaus. Todėl tokia galimybe iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki 1995-01-01) galėjo pasinaudoti kenksmingomis sąlygomis dirbę asmenys. Buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956-08-22 nutarimu Nr. 1173 patvirtintais sąrašais (Sąrašas Nr. 1 ir Sąrašas Nr. 2) buvo nustatytas baigtinis gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę pasinaudoti galimybe išeiti į pensiją anksčiau. Nuo 1995-01-01 asmenims, kurie iki pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimo jau buvo įgiję teisę gauti lengvatinę pensiją (buvo tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka įgiję visą reikalaujamą stažą, dirbdami kenksmingomis sąlygomis), bet dėl amžiaus nespėjo šia teise pasinaudoti, buvo pradėtos skirti ir mokėti kompensacinės išmokos – kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Kaip ir iki 1995-01-01, taip ir šiuo metu, nustatant, ar asmuo įgijo teisę gauti kompensaciją, vadovaujamasi buvusios TSRS Ministrų Tarybos patvirtintais Sąrašais. Vadinasi teisė gauti kompensaciją siejama tik su tais darbais ar profesijomis, kurios buvo įtrauktos į Sąrašus, ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo taikomos iki 1995-01-01. Todėl jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus nebuvo įtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąraše Nr. 1 ar Sąraše Nr. 2, kompensacija negali būti paskirta.

Pensijų įstatymo nuostatos aiškiai nustatė, kad teisė gauti kompensacijas suteikiama asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo ypatingomis darbo sąlygomis, ir ši kompensacija „skiriama asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuose cechuose, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, numatytus sąraše Nr. 2“ (Pensijų įstatymo 56 str.). Taigi kompensacijų skyrimas buvo įteisintas, vadovaujantis jau įgytų teisių išsaugojimo ir teisės aktų perimamumo principu, o nuo 1995-01-01 nėra nustatyta profesijų, pareigybių ir gamybų, kuriose dirbantys asmenys įgytų teisę į lengvatinį pensinį aprūpinimą, galėtų susiformuotų nauji teisėti lūkesčiai. Todėl skiriant kompensacines išmokas tokių lūkesčių jau turintiems asmenims, įgytų saugotinų teisių apimtis negali būti vertinama kitaip, negu tai buvo numatyta tuo metu, kai galiojo tos teisės normos, kurių pagrindu asmenys įgijo atitinkamas teises ir kurių pagrindu jų teisėti lūkesčiai susiformavo. Tuo labiau skiriant kompensacines išmokas garantijų apimtis negali būti išplėsta ir taikoma tiems asmenims, kurie teisės gauti lengvatinę pensiją pagal tuometinį teisinį reglamentavimą neįgijo ir negalėjo įgyti. Pensijų įstatyme numatyti sąrašai nustatė baigtinį sąrašą gamybų, cechų, profesijų ir pareigų, suteikiančių teisę į lengvatinį pensinį aprūpinimą sovietmečiu. Į šį sąrašą neįtrauktos profesijos, pareigos ir gamybos šakos teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą nesuteikė, nepaisant faktinio darbo sąlygų pobūdžio ar už darbo kenksmingumą taikomų lengvatų (sutrumpintos darbo dienos, skiriamų papildomų atostogų, priedų prie atlyginimo arba pieno ir pan.). Vadinasi kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gali būti skiriamos tik vadovaujantis tais pačiais lengvatinių pensijų skyrimo principais, neplečiant garantijų apimties, priešingu atveju kompensacijos neatitiktų savo prigimties. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT, spręsdamas dėl asmens teisės į kompensaciją, konstatavo, kad Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi. Ji nenumato jokių išlygų ir nesuteikia teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti Sąrašų Nr. 1 ar Sąrašų Nr. 2, taip pat juos išplėsti (LVAT administracinėje byloje Nr. A4-537/2007).

Vadinasi pareiškėjo profesija - ryšių priemonių remonto darbininkas, pagal kurią jis nuo 1979-06-28 iki 1994-12-31 dirbo VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos priešgaisrinėje techninėje tarnyboje, nenurodyta Sąrašo Nr. 2 XXXI skyriuje „Ryšiai“ ir pareiškėjo kompensacijos bylos dokumentais neįrodyta, kad jis minėtu laiku dirbo darbą, nurodytą teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, o aplinkybė, jog pareiškėjas paminėtu laiku dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis ir dėl to jam buvo skiriamas pienas ir sultys, suteikiamos papildomos atostogos, atliekamas švino koncentracijos organizme tyrimas ir kt., nėra teisinis pagrindas skirti kompensaciją.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ištirtų bylos įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-09-26 sprendimas Nr. (10.13)03-115512 bei VSDFV 2014-11-21 sprendimas Nr. (6.5)1-9345, kuriais neskirta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo skundas negali būti patenkintas skunde išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.