Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-685-175-2013

Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-22-1-00703-2012-1)

2013 m. rugsėjo 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, nuteistajam Ž. B., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajai J. A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. ir nukentėjusiosios J. A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. - 6 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Taip pat iš Ž. B. nukentėjusiajai J. A. B. priteista 160,00 Lt turtinės, 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1800,00 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B. nuteistasis pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. birželio 28 d., apie 21.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai J. A. B. į pilvo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog aplinkybės, įvykusios 2012-06-28 negali būti grindžiamos kitomis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. aplinkybėmis, įvykusiomis 2010 m. sausio mėn. ar 2012 sausio mėn. Teismas nepagrįstai į bylą pateiktas specialisto dėl ankstesnių įvykių pripažino įrodymais ir jomis vadovavosi nustatydamas, kad jam smurtas yra būdingas ir kad J.A. B. smurtą artimoje aplinkoje yra patyrusi ir anksčiau. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 255 str. nuostatas bei BPK įtvirtintą rungimosi principą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 str. reikalavimus, nes nuosprendį grindė ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o prielaidomis, ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, kuriuose yra teismo nepašalintų prieštaravimų, todėl kyla abejonės dėl šių parodymų teisingumo, be to teismas visiškai neatsižvelgė į specialistės L. K. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir byloje esančią medžiagą, kurios visuma nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, juo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus padarė būtent jis, kad turėjo tokį tikslą, motyvą ir kad veikė tyčia.

Atsikirtimais į nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą nukentėjusioji J. A. B. prašo atmesti nuteistojo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė jos skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.

Išnagrinėjusi nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto Ž. B. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Dėl nuteistojo Ž. B. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis neigia sudavęs nukentėjusiajai į pilvą, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, nukentėjusios parodymai patvirtina, kad nuteistasis 2012 m. birželio 28 d., apie 21.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į pilvo sritį, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Ž. B. veiksmų kvalifikacijos.

Apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistojo kaltė pagrįsta vien prielaidomis, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio, t. y. 2012-06-29 nukentėjusiąją apžiūrėjo Kauno klinikų chirurgas, kuris po apžiūros nustatė nukentėjusiosios diagnozę – pilvo sumušimas. Teigti, jog ši diagnozė nepagrįsta, nėra pagrindo. Jolantos A. B. medicininius dokumentus ir jos būklę įvertino ir teismo medicinos ekspertė. Specialisto išvadoje Nr. G1732/12/(02) konstatuota, jog pilvo sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Specialisto išvada išsami, nekelianti abejonių, o medicininiuose dokumentuose ir specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės pasitvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausus ekspertę ir nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra logiški ir nuoseklūs, o aplinkybė, kad iš pradžių ji nurodė, jog smūgių sudavimo momentu, ji stovėjo, o vėliau, kad buvo pasilenkusi, neturi reikšmės vertinant jos parodymus patikimumo aspektu. Nukentėjusiosios parodymus dėl įvykio aplinkybių ir nuteistojo veiksmus patvirtina bylos rašytinė medžiaga, todėl teigti, kad nukentėjusioji tik siekia pasipelnyti, kerštauti, nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog Ž. B. buvo nuteistas tik dėl smūgių sudavimo į nukentėjusiosios pilvą, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesiaiškino, kaip buvo sužalota nukentėjusiosios koja, neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui, tai pat neturi reikšmės ir aplinkybės dėl 3 ml skysčio ruoželio nukentėjusiosios pilvo apačioje, nes kaip nustatyta, jis nėra susijęs su trauma. Kitos skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji iš karto nekvietė policijos, kad į medicinos įstaigą kreipėsi tik kitą dieną, kad įvykio vietoje nebuvo rasta jokių veikos pėdsakų, nepaneigia byloje esančių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, visumos.

Nepagrįsti taip pat skundo argumentai, kad iš bylos duomenų nėra aišku, kokie būtent nusikalstami veiksmai ar neveikimas buvo atlikti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, Ž. B. buvo nuteistas už tai, jog jis tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į pilvo sritį, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi jo nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog jis mušdamas nukentėjusiąją, sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. dispoziciją. Kaip nustatyta ginčas kilo dėl turto, tačiau šios aplinkybės esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, todėl teismas pagrįstai neanalizavo šalių turtinių klausimų dėl paveldėjimo, pagrįstai nevertino šalių ikivedybinės sutarties nuostatų. Šalių turtiniai klausimai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Apelianto nuomone, byloje turėjo būti apklausti kaimynai, kurie galėtų paneigti, kad tarp šalių įvyko ginčas, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog naujų duomenų, net ir apklausus kaimynus, nebūtų gaunama. Kaip nustatyta, smūgių sudavimas vyko namuose. Šių veiksmų kiti asmenys nematė, namuose kartu buvo tik mažametis vaikas, todėl namo kaimynai nei patvirtintų, nei paneigtų kaltinamojo veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodoma, 2012-12-14 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas Ž. B. atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau vyriausiasis prokuroras, įvertinęs nukentėjusiosios skundo argumentus ir nesutikdamas su prokurorės nutarimu, minėtą nutarimą panaikino. Vyriausiojo prokuroro nutarimas apskųstas nebuvo, nors tokia teisė Ž. B. buvo išaiškinta. Tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesuteikia pagrindo teigti, jog nėra įrodymų dėl Ž. B. kaltės, nes kiekvienu atveju asmens kaltės klausimą sprendžia nuosprendį priimantis teismas. Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma Ž. B. kaltę patvirtino, įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, kad teismas, analizuodamas 2010-01-07 ir 2012-01-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadas ir pripažindamas, kad jam smurtas yra būdingas, pažeidė BK 255 str. nuostatas bei BPK įtvirtintą rungimosi principą, nes dėl šių epizodų J. A. B. nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, dėl šių išvadų ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. 2010-01-07 ir 2012-01-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados atitinka įrodymų sąvoką, nurodytą BPK 20 str. Pažymėtina, jog su analizuojamu įvykiu nesusijusios specialisto išvados lemiamos reikšmės ir neturėjo, jomis pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi charakterizuojant nuteistąjį kaip asmenį. Pagrindiniais įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo kaltę, laikomi 2012-07-03 Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, ekspertės ir nukentėjusiosios parodymai, kurie abejonių nekelia.

Dėl nukentėjusiosios J. A. B. apeliacinio skundo

Nukentėjusios apeliaciniame skunde keliamas neturtinės žalos dydžio klausimas. Jolantos A. B. nuomone, teismas jai priteisė per mažą neturtinę žalą. Ji neturinę žalą, atsižvelgiant į patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį ir emocinį skausmą, išgąstį, patirtą pažeminimą ir sužlugdytas svajones, vertina 20 000 Lt suma.

CK 6.250 str. 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žalos atlyginimas – tai piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) yra teismo funkcija. Būtent padarytų nusikaltimų pasekmės – pakirsta reputacija, sumenkintas kitų žmonių pasitikėjimas, asmens pažeminimas, yra laikomos esminiu neturtinės žalos atlyginimo kriterijumi.

Kai matyti iš nukentėjusiosios paaiškinimų, konfliktai šeimoje tęsiasi jau kuris laikas, įvykio dieną taip pat kilo barnis dėl piniginių klausimų, kurių nei viena iš šalių neįstengė išspręsti geruoju. Nuteistojo smurtiniai veiksmai nukentėjusiajai nebuvo netikėti, nes kaip pati nurodė, vyro smurtą ji yra patyrusi ir ankščiau. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog dėl pilvo sumušimo nukentėjusiajai išorinių žymių neliko, ir tai negalėjo labai apsunkinti jos bendravimą su kitais žmonėmis. Sutiktina su tuo, jog dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, tačiau byloje esantys medicininiai dokumentai neįrodo ilgalaikių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Teismo nustatyta piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti – 2000,00 Lt, įvertinus specialisto išvadą ir skunde nurodytas pasekmes, nėra aiškiai per maža, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas, spręsdamas neturinės žalos dydžio klausimą, įrodymus vertino tinkamai, baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, dėl įrodymų prijungimo ar neprijungimo priėmė protokolines nutartis, su kuriomis apygardos teismas sutinka. Skundo argumentai dėl 3 ml skysčio ruoželio, esančio nukentėjusios pilvo apačioje, kurio teismas neįvertino, priteisiant neturtinę žalą, šiuo atveju nenagrinėtini, nes kaip nustatyta, tai nėra susiję su nuteistojo nusikalstamais veiksmais.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo Ž. B. ir nukentėjusiosios J. A. B. apeliacinius skundus atmesti.