Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-780-368/2012 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams E. B., akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, tretiesiems asmenims likviduojamai R. Š. įmonei, Šiaulių miesto 1 - ojo notaro biuro notarei O. J., Šiaulių miesto 3 - ojo notaro biuro notarei N. V., N. G., T. B. dėl turto pripažinimo šeimos turtu ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas yra kilęs dėl materialiosios teisės normų, nustatančių turto pripažinimo šeimos turtu sąlygas ir reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, aiškinimo ir taikymo.

Šiuos reikalavimus ieškovė grindė aplinkybėmis, jog atsakovas E. B., jos sutuoktinis, neturėdamas ieškovės leidimo įkeitė atsakovui AB „Ūkio bankas“ šeimos gyvenamąją vieta esantį gyvenamąjį namą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl gyvenamojo namo pripažinimo šeimos turto teisinį statusą turinčiu turtu.

Apeliantė pažymi, kad jos 2004 m. vasario 26 d. notariškai patvirtintas pareiškimas nepaneigia fakto, kad gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra šeimos turto teisinį režimą turintis turtas, kadangi ji šiuo pareiškimu negalėjo pakeisti turto teisinio režimo. Nors šis turtas viešajame registre nėra įregistruotas kaip šeimos turtas, tai nekeičia jo teisinio režimo.

Dėl hipotekos lakšto bei jo vėlesnių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais.

Ginčijamas hipotekos lakštas buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 3.85 straipsnio 2 dalis), nes nebuvo gautas teismo leidimas ir apeliantės rašytinis sutikimas. Tokiu sutikimu nelaikytinas 2004 m. vasario 26 d. notariškai patvirtintas apeliantės pareiškimas, nes jis yra surašytas ir patvirtintas vėliau nei ginčo hipotekos lakštas, o jo turinys neleidžia teigti, kad apeliantė duoda sutikimą gyvenamojo namo esančio šeimos turtu įkeitimui.

Apeliantė pažymi, kad atsakovas AB „Ūkio bankas“ sudarydamas ginčo sandorį jokia forma nepasidomėjo apie atsakovo E. B. šeimyninę padėtį, jo ar jo sutuoktinės nepilnamečius vaikus, ar jis nuosavybės teise nuosavybės ar kokia nors kita teise valdo kitą gyvenamąją patalpą ir kt. Toks atsakovo AB „Ūkio bankas“ pasyvus elgesys, įvertinant jo veiklos pobūdį, nėra pateisinamas ir turi būti laikomas nesąžiningu. Teismas nustatęs, jog ginčo sandorį atsakovai sudarė nesant išduoto teismo leidimo, turėjo pripažinti jį negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, CK 3.85 straipsnio 2 dalis). To neatlikęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Swedbank“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-558/2010).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui (CPK 13 straipsnis), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, bet ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo realizavimo procesinių formų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį, tiria, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šeimos turto teisinį režimą, galimybes disponuoti turtu, kuris priskirtinas šeimos turtui bei hipotekos sandorio, sudaryto užtikrinant kito asmens prievolių įvykdymą, negaliojimo klausimą.

Dėl reikalavimo gyvenamąjį namą Naujakurių g. 5, Voveriškių k., Šiaulių r., pripažinti šeimos turtu

Remiantis CK 3.84 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, šeimos gyvenamoji patalpa yra šeimos turtas, nepriklausomai nuo to, ar jis priklauso vienam, ar abiems sutuoktiniams, taip pat, nepriklausomai nuo to, ar jis įgytas iki santuokos, ar po jos sudarymo. Be to, šis turtas šeimos turto teisinį statusą įgyja nuo santuokos įregistravimo dienos (aptariamo straipsnio 4 dalis).

Byloje yra nustatyta, kad ieškovė R. B. su atsakovu E. B. susituokė 2003 m. birželio 26 d. (1 t., 6 b.l.). Savo ir savo nepilnamečių vaikų N. G. ir Ž. G. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) ieškovė deklaravo 2003 m. rugsėjo 4 d. (1 t., 12 b.l.). Hipotekos sandoris, kurį ieškovė ginčija kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei pažeidžiantį jos ir jos nepilnamečių vaikų teises bei interesus, sudarytas 2004 m. vasario 27 d. Atsakovai byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad hipotekos sandorio sudarymo metu ieškovė su nepilnamečiais vaikais būtų gyvenusi kitur, todėl gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) atitinka turto, kuriam taikomas šeimos turto teisinis režimas, statusą.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byla dėl reikalavimo, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. birželio 26 d. yra šeimos turto teisinį statusą turintis nekilnojamasis daiktas, nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Nors civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas (CPK 13 str.) lemia ieškovo galimybę savarankiškai pasirinkti savo civilinių teisių įgyvendinimo būdą, t.y. ir jo teisę savo nuožiūra formuluoti atsakovui (atsakovams) reiškiamus reikalavimus, teismas tiek spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tiek ir nagrinėdamas bylą iš esmės, privalo įvertinti, ar ieškovo reiškiami reikalavimai gali būti vertinami kaip savarankiškas civilinių teisių gynimo būdas, t.y. teismas turi pareigą nustatyti, ar pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku ieškinio dalyku.

Civilinių teisių gynimo būdai yra numatyti CK 1.138 straipsnyje; tarp jų yra ir toks teisių gynimo būdas kaip teisių pripažinimas (aptariamo straipsnio 1 punktas), taigi, ieškiniai dėl pripažinimo gali būti formuluojami bei teismo nagrinėjami kaip savarankišką ieškinio dalyką sudarantys reikalavimai, tačiau tik tokiu atveju, jeigu toks pripažinimas pats savaime ieškovui sukuria, pakeičia ar panaikina materialiąsias teises ar pareigas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. Ž. v. UAB ,,Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ v. UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Giloja“ v. AB DNB lizingas, bylos Nr. 3K-3-453/2013).

Ieškovės pareikštu reikalavimu pripažinti, kad įkeistas turtas (gyvenamasis namas) šeimos turto teisinį statusą yra įgijęs nuo santuokos įregistravimo momento, t.y. hipotekos sandorio sudarymo metu jis jau turėjo atitinkamą teisinį statusą, siekiama pagrįsti hipotekos sandorio neteisėtumą, remiantis įstatyme nustatytais apribojimais disponuojant bei valdant šeimos turto teisinį statusą turinčiu turtu. Taigi, akivaizdu, jog šis reikalavimas nėra savarankiškas civilinių teisių įgyvendinimo bei gynimo būdas, o yra kitą byloje pareikštą reikalavimą- dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu- pagrindžiantis faktinis bei teisinis argumentas, t.y. pastarojo ieškinio reikalavimo faktinis bei teisinis pagrindas. Taigi, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, toks reikalavimas, kuris yra kito ieškinio reikalavimo faktinis ar teisinis pagrindas, negali būti savarankišku nagrinėjimo dalyku ir šis argumentas nagrinėjamoje byloje aktualus būtent tuo aspektu, ar įkeisto turto pripažinimas šeimos turtu lemia hipotekos sandorio negaliojimą.

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį

Jau minėta, jog remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (santuokos sudarymo momentu, ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų apsigyvenimo ginčo būste faktu bei momentu, hipotekos sandorio sudarymo momentu) bei aptartu teisniu reglamentavimu (CK 3.84 straipsnis), hipotekos sandorio sudarymo metu gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo įgijęs šeimos turto teisinį statusą ir jo valdymui, naudojimuisi bei disponavimui juo turėjo būti taikomas CK 3.85 straipsnyje nustatytas šeimos turto teisinis režimas. Tačiau pažymėtina, jog remiantis CK 3.1 straipsniu, CK trečiosios knygos normos skirtos reglamentuoti šeimos teisnius santykius, tai reiškia, jog tiek CK 3.84 straipsnyje nustatytas šeimos turto teisins statusas, tiek 3.85 straipsnyje nustatytas šio turto teisins režimas iš esmės skirti reglamentuoti šeimos narių tarpusavio teises bei pareigas šeimos turto atžvilgiu, tuo tarpu kitų asmenų (ne šeimos narių) teisėms bei pareigoms šis turto statusas gali daryti įtaką tik įstatyme numatytais atvejais, būtent, kaip numato CK 3.84 straipsnio 4 dalis, sutuoktiniai šeimos turto statuso faktą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008).

Tam tikrų juridinių faktų įregistravimas viešuosiuose registruose atlieka ne teisių nustatymo, bet jų išviešinimo funkciją. Tai reiškia, jog aplinkybė, kad tam tikras turtas viešajame registre nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas, nepakeičia nei šio turto teisinio statuso, nei jo režimo (CK 3.85 straipsnyje nustatytų apribojimų jį valdant, juo naudojantis bei disponuojant). Tačiau fakto, kad turtas turi šeimos turto teisinį statusą, neišviešinimas registre sukelia tiesiogines teisines pasekmes sutuoktinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis- jie, minėta, šio fakto prieš sąžiningus trečiuosius asmenis negali panaudoti.

Taigi, sprendžiant hipotekos sandorio galiojimo klausimą, be jau aptartos aplinkybės kad gyvenamasis namas buvo įgijęs šeimos turto teisinį statusą, svarbios ir šio fakto išviešinimo registre aplinkybė bei trečiojo asmens (šiuo atveju- hipotekos kreditoriaus) sąžiningumo aplinkybė. Byloje esatis nekilnojamojo turto registro išrašas (1 t., b.l.7-11) patvirtina, jog nei hipotekos sandorio sudarymo metu, nei vėliau (pareiškiant ieškinį teisme), šeimos turto teisins statusas nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas (t.y. nebuvo išviešintas). Šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija ir pati apeliantė. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas hipotekos sandorio prieštaravimu imperatyvioms nuostatoms (t.y. CK 3.85 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams gauti sutuoktinio sutikimą sandorio sudarymui bei teismo leidimą sudaryti įkeitimo sandorį, kai sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų) bei atsakovo (hipotekos kreditoriaus AB ,,Ūkio bankas“) nesąžiningumu, grindžiant nesąžiningumą pareigos surinkti visą įmanomą informaciją apie įkeičiamą nekilnojamąjį turtą nevykdymu.

Sprendžiant asmens sąžiningumo klausimą, visų pirma pažymėtina, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatyme konkrečiai išvardintus atvejus, kuomet taikoma priešinga- nesąžiningumo prezumpcija (pvz., CK 6.67). Tai reiškia, jog asmuo neprivalo įrodinėti savo sąžiningumo; nesąžiningumą turi įrodyti ta šalis, kuri teigia priešingą šalį buvus nesąžininga (CPK 178 str.). Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informuotumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi, sąžininga gali būti laikoma ta sandorio šalis, kuri jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ketinamu sudaryti sandoriu nebus pažeisti jo kontrahento kreditorių ar kitų asmenų teisėti interesai. Sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo nagrinėjamos bylos atveju, pažymėtina, jog duomenys apie turto teisinį statusą (šeimos turtas), kurį ketinta įkeisti siekiant užtikrinti kito asmens (ne turto savininko) prievolių įvykdymą bankui, minėta, viešajame registre nebuvo pateikti; dar daugiau, įkeičiamo turto savininkas E. B. pateikė sutuoktinės (ieškovės R. B.) notaro patvirtintą pareiškimą, kad jai žinoma, jog namas yra asmeninė E. B. nuosavybė ir jam netaikomas šeimos turto teisinis režimas (1 t., 68 b.l.) bei buvusios sutuoktinės J. B. pareiškimą, kuriuo ši patvirtina, jog po santuokos nutraukimo turtas tarp sutuoktinių yra padalintas ir kad pretenzijų į įkeičiamą turtą ji neturinti (1 t., 67 b.l.). Taigi, įkeičiamo turto savininkas pateikė hipotekos kreditoriui išsamius duomenis apie įkeičiamą turtą, kurių turinys atitiko viešo nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl esant tokiai situacijai, bankui nekilo pareiga savo iniciatyva rinkti papildomus duomenis, juo labiau, kad, kaip pagrįstai pažymima banko atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė neįrodė, kad ji ar atsakovas E. B. būtų davę sutikimą tokius duomenis apie juos rinkti. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai rėmėsi ir faktine aplinkybe, kad tas pats turtas to paties skolininko prievolių įvykdymui užtikrinti tam pačiam kreditoriui buvo įkeistas ir anksčiau (2002 m. spalio 11 d. hipotekos lakštu- 1 t., 86 b.l.), t.y. tarp šalių (kreditoriaus, skolininko ir įkeičiamo turto savininko) jau buvo susiklosčiusi tarpusavio bendradarbiavimo praktika, kuri kreditoriui nesudarė prielaidų abejoti skolininko ar įkeičiamo turto savininko pateikiamų duomenų teisingumu ir juos tikrinti išsamiau, negu atitinkamomis aplinkybėmis reikalauja įprastas apdairumas bei rūpestingumas.

Apeliantė pagrįstai nurodo, kad sutuoktinių susitarimu šeimos turto teisinis statusas negali būti pakeičiamas, taigi, ir šiuo pareiškimu nurodytas statusas nebuvo ir negalėjo būti pakeistas, tačiau šis pareiškiamas, viena vertus, liudija, jog ieškovei buvo žinoma apie įkeitimo sandorį jau jo sudarymo momentu, todėl savo ir savo nepilnamečių vaikų teises, elgdamasi rūpestingai, apdairiai ir sąžiningai, ji privalėjo įgyvendinti bei ginti būtent tuo metu (pvz., nepasirašyti tokio pobūdžio pareiškimo ir prieštarauti šeimos turto įkeitimui apskritai ar reikalauti, kad būtų laikomasi įkeitimo procedūrų (gautas teismo leidimas bei notariškai patvirtintas jos sutikimas)); antra vertus, tokio turinio pareiškimo pateikimas kreditoriui liudija pačios ieškovės ir jos sutuoktinio (įkeičiamo turto savininko) nesąžiningumą, nes būtent jie, pasirašydami tokį pareiškimą (apeliantė) bei pateikdami jį kreditoriui (atsakovas E. B.), sąmoningai suklaidino kreditorių (galimai- siekdami išvengti papildomų teisinių procedūrų, kaip antai, kreipimosi į teismą dėl leidimo sudaryti hipotekos sandorį gavimo ar siekdami ateityje turėti teisines priemones hipotekos sandoriui nuginčyti), todėl jų interesai nagrinėjamos bylos atveju negali būti prioritetiškai ginami prieš sąžiningo įkeitimo teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB “Vakarų skirstomieji tinklai” v. AB “Dara”, AB Turto bankui, kt, bylos Nr. 3K-3-410/2004).

Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Swedbank“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-558/2010, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi tuo aspektu, jog toje byloje ieškovei, kuri rėmėsi šeimos turto teisniu statusu kaip ieškinio pagrindu, nebuvo žinoma apie šeimos turto perleidimą; sandorio šaliai (pirkėjams) nebuvo pateikta tokio pobūdžio duomenų kaip nagrinėjamoje byloje (pareiškimo, kuriuo neigiamas būsto, kaip šeimos turto, statusas). Taigi, apeliantės nagrinėjamoje byloje ir ieškovės situacija bei galimybė ginti savo ir nepilnamečių vaikų teises nurodytoje kasacinėje byloje buvo visiškai skirtingos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo gyvenamasis namas šeimos turto teisinį statusą įgijo tuomet, kai gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) 2002-10-11 hipotekos lakštu buvo įkeistas AB ,,Ūkio bankas“. Hipotekos lakšte buvo numatyta galimybė įkeistą turtą įkeisti AB ,,Ūkio bankas“ bei nustatytas draudimas jį perleisti, parduoti, įkeisti kitiems asmenims (1 t., 86 b.l.). Remiantis CK 4.170 straipsnio 3 dalimi, hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus interesus. Akivaizdu, jog toks faktas kaip įkeisto daikto teisinio statuso pasikeitimas, kai įkeistas turtas tampa šeimos turtu, gali turėti įtakos hipotekos kreditoriaus interesams, todėl įkeisto daikto savininkas E. B. apie šią aplinkybę neabejotinai privalėjo informuoti įkaito turėtoją iš karto, kai atsirado faktinės aplinkybės, pakeičiančios turto teisinį statusą. Tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta nei galiojant 2002-10-11 hipotekos lakštui, nei sudarant naują- apeliantės ginčijamą- hipotekos sandorį.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog būtent nesąžiningai sandorio šaliai (atsakovui E. B.) ir jo sutuoktinei, kuri žinojo apie sudaromą hipotekos sandorį ir nesiėmė ginti savo ir savo nepilnamečių vaikų interesų į šeimos turtą (būstą), tenka neigiamos sandorio neįforminimo pagal įstatymo reikalavimus pasekmės, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde cituojamos teisės normos, kuriomis siekiama užtikrinti nepilnamečių vaikų teises bei interesus, negali būti naudojamos kaip argumentai ginčijant sandorius, kurių teisėtumą privalėjo užtikrinti patys nepilnamečių vaikų tėvai, nes būtent jiems pirmiausia tenka pareigos, susijusios su savo nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygų sudarymu, tinkamu jų teisių įgyvendinimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (2 t., b.l. 135); laikytina, jog nuo likusios žyminio mokesčio dalies ji atleista teismo nutartimi dėl trūkumų šalinimo (2 t., 124-125 b.l.) bei teismo rezoliucija priimti apeliacinį skundą pašalinus jo trūkumus (2 t., 115 b.l.). Todėl, nors apeliacinis skundas atmetamas, nesumokėta žyminio mokesčio dalis iš apeliantės valstybei nepriteisiama (CPK 96 str.).

Atsakovas AB ,,Ūkio bankas“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas bei šių išlaidų dydį patvirtinantį įrodymą- mokėjimo nurodymą 3000 Lt sumai (2 t., 135 b.l.). Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d., iš kitos šalies priteisiamos išlaidos ne didesnės, negu nustatyta teisingumo ministro kartu su advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 7, 8.11 punktais, už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis yra 1275 Lt (850 (MMA atsiliepimo surašymo metu) x 1,5). Taigi, atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš apeliantės 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas R. B. ieškinio reikalavimas pripažinti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. birželio 26 d. yra šeimos turto teisinį statusą turintis nekilnojamasis daiktas, panaikinti ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukti.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovui AB ,,Ūkio bankas“ iš R. B. 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.