- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-22
- Bylos Nr.
- 2-1275-994/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Ieškovas
- BVšĮ „Artsauga security“
- Atsakovas
- A. P.
dalyvaujant ieškovo BVšĮ „Artsauga security“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Ignika“ atstovui V. A.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BVšĮ „Artsauga security“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Ignika“, ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BVšĮ „Artsauga security“, atstovaujamas bankroto administratorius UAB „Ignika“, pareiškė ieškinį buvusiam BVšĮ „Artsauga security“ direktoriui A. P. dėl žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-05-24 nutartimi Nr. B2-3601-619/2012 iškėlė VšĮ „Artsauga security“ bankroto bylą. Paskirtas bankroto administratorius UAB „Ignika“, tikrindamas BVšĮ „Artsauga security“ dokumentus bei susipažinęs su Vilniaus apygardos teismui teiktais duomenimis, nustatė, kad BVšĮ „Artsauga security“ jau 2010-12-31 buvo nemoki. Taigi atsakovas, vadovaudamas BVšĮ „Artsauga security“, laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nors įstaiga buvo akivaizdžiai nemoki jau nuo 2010-12-31. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2012-05-24 nutartimi nevykdė reikalavimo, iškėlus bankroto bylą, perduoti bankroto administratoriui bankrutavusios įstaigos turtą ir visus jos dokumentus, nevykdė pareigos išsaugoti tinkamai apskaitytą turtą. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų buvo patirta 38 026,70 Eur žala (t. 1, b. l. 1-42).
Atsakovui ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteikti asmeniškai 2015-08-04 (t. 1, b. l. 45) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 str. 1 d. numatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pateiktą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas A. P. 2015-11-18 pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (t. 2, b. l. 1-7), kurie teisėjos rezoliucija buvo prijungti prie bylos. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas pažymi, kad ieškovas faktinį BVšĮ „Artsauga security“ nemokumą 2012-12-31 dienai grindžia išimtinai finansinės atskaitomybės dokumentu – 2012-12-31 balansu, kuriame nurodyta, kad įmonės turtas yra 69 792,53 Eur (240 979,66 Lt), o trumpalaikiai įsipareigojimai (mokėtinos sumos per 2011 m.) – 101 575,26 Eur (350 719,06 Lt), tačiau tokia ieškovo pozicija yra nepagrįsta. Trumpalaikiai įsipareigojimai per se nereiškia, kad tai yra pradelsti įsipareigojimai, tai suma, kurią BVšĮ „Artsauga security“ turi sumokėti per 2011 metus. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių pirminių dokumentų, pagrindžiančių faktines aplinkybes dėl kokių nors įsipareigojimų pradelsimo. Aplinkybę, kad BVšĮ „Artsauga security“ 2010-12-31 buvo faktiškai nemoki, aiškiai paneigia Vilniaus apygardos teismo 2011-03-24 nutartis c. b. Nr. B2-4208-567/2011, kurioje teismas, įvertinęs BVšĮ „Artsauga security“ turimo ir į balansą įrašyto turto bei atsakovo realių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykį, atsisakė iškelti BVšĮ „Artsauga security“ bankroto bylą. Ieškovas teismui jokių dokumentų, įrodančių, kad po šios teismo nutarties priėmimo (2011-03-24) iš esmės pasikeitė BVšĮ „Artsauga security“ finansinė padėtis, leidžianti konstatuoti bendrovės faktinį nemokumą, nepateikė. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad BVšĮ „Artsauga security“ tiek po 2010-12-31, tiek po 2011-03-24 tęsė įprastą veiklą, t. y. toliau teikė apsaugos paslaugas, atsiskaitinėjo su darbuotojais ir kontrahentais, gaudavo iš kontrahentų įsiskolinimų padengimus, mokėjo privalomas įmokas ir pan. Tai patvirtina teismo išreikalauti išrašai iš bankų sąskaitų bei kiti šioje byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tik 2011 metų pabaigoje, kai BVšĮ „Artsauga security“ kontrahentai pradėjo ženkliai vėluoti atsiskaityti už bendrovės suteiktas paslaugas ir bendrovės turtui buvo uždėtas areštas, prasidėjo finansiniai sunkumai, kurie galiausiai peraugo į bankroto procedūrą. Todėl ieškovo teiginys, kad BVšĮ „Artsauga security“ 2010-12-31 buvo faktiškai nemoki, neturi jokio faktinio pagrindo. Ieškovo pateiktas bendrovės debitorių sąrašas rodo, kad 55 asmenys BVšĮ „Artsauga security“ buvo skolingi 45 708,35 Eur (157 821,78 Lt), ir nėra jokių duomenų, kurie rodytų šių asmenų negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi. Atsakovas pasisakydamas dėl ieškinyje nurodyto žalos dydžio, kurią BVšĮ „Artsauga security“ kreditoriai patyrė dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo nurodo, kad ieškovas kartu su ieškiniu pateikė tik Vilniaus apygardos teismo nutartis BVšĮ „Artsauga security“ bankroto byloje dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo (tikslinimo). Tačiau pateiktos teismo nutartys yra visiškai neinformatyvios – iš jų neaišku ne tik tai, kada atsirado vienas ar kitas įsiskolinimas, bet ir tai, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu atsirado nurodyti įsiskolinimai. Todėl šiomis teismo nutartimis negali būti grindžiamas ieškinio reikalavimas. Ieškinio reikalavimas dėl 5 778,71 Eur žalos priteisimo už neperduotą turtą yra nepagrįstas, nes 2015-10-16 perdavimo-priėmimo aktas įrodo, kad atsakovas perdavė turtą, kuriuo disponavo taip pat nurodė, kur yra kitas turtas, kuriuo disponuoti negali.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai paaiškino, kad įmonės turtinę padėtį kaip nemokią 2010 m. pabaigai vertina pagal bankroto byloje pateiktą 2011-02-21 įmonės balansą, vertinant turto ir įsipareigojimų santykį. Kad įmonės balanse nurodyti įsipareigojimai yra pradelsti patvirtina VMI 2011-01-11 sprendimas Nr. 14-14-250 ir Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinė ataskaita. Viso mokesčiams pradelsta skola 2010 m. pabaigoje sudarė 39 514,04 Eur (136 434,08 Lt). Mokėtinas darbo užmokestis 101 056,31 Lt (29 267,93 Eur) sumai taip pat pradelstas įsipareigojimas. Negalima teigti, kad tai ateityje mokėtinas darbo užmokestis, nes neįmanoma numatyti, kiek reikės mokėti, kai darbo grafikas slenkantis ir darbo užmokestis buvo valandinis. Kad mokėtinas darbo užmokestis yra pradelstas leidžia teigti pokalbis su buhaltere, kuri patvirtino, jog nebuvo traukiami būsimi įsipareigojimai į balansą. Jau su darbo santykiais susiję įsipareigojimai bei mokesčių administratoriams mokėtinos sumos viršija pusę balanse įrašyto turto vertės. Akivaizdžiai pradelsti 39 514,04 Eur mokesčių administratoriui bei su darbo santykiais susiję įsipareigojimai - 44 236,75 Eur. Kreditorinių reikalavimų pagrįstumas, kuriuos kvestionuoja atsakovo atstovas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kreditoriniai įsipareigojimai didėjo dėl darbuotojų atlyginimo nemokėjimo bei mokesčių nemokėjimo. Neneigia, kad po 2010 m. gruodžio pabaigos iki pat bankroto iškėlimo įmonė vykdė objektų apsaugos paslaugų teikimo veiklą, buvo piniginių lėšų nuolatinis judėjimas. Tačiau įmonė buvo nepajėgi įvykdyti visų įsipareigojimų, o tik dalį, ir išvengti bankroto. Kreditoriniai reikalavimai nėra padengti šiai dienai iš įmonės turto. Įmonei buvo padengta iki 30 000 Lt debitorinių įsiskolinimų, tačiau šios lėšos panaudotos bankroto administratoriaus išlaidoms apmokėti. Prašymą dėl žalos atlyginimo už neperduotą turtą grindžia balanse nurodyta eilute “Atsargos, išanksti. Apmokėjimai ir neb. vykdyti sut.” bei turto sąrašu. Atsakovas perdavė dalį turto, bet ieškovas negali sutikrinti, įkainoti, nustatyti to vertę, nes nebuvo perduoti turto įsigijimo dokumentai ir pan. Remiasi tik balansu, reiškiant reikalavimą atlyginti žalą už neperduotą turtą. Neperduoto turto likutinės vertės negrįs byloje. Tik perėmus visus dokumentus ir turtą, būtų vertinę ir galbūt atsisakę reikalavimo toje dalyje. Dėl priimto turto pretenzijų atsakovui neteikė. Atsakovas neperdavė turto įsigijimo dokumentų, todėl ir administratorius negali atsiimti daiktų (kamerų ir pan.). Patvirtino, kad automobilis Jeep cherokee perimtas iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ne vien balansu yra grindžiamas įmonės nemokumo faktas, bet ir kitais duomenimis. Balanse nurodomi trumpalaikiai įsipareigojimai per se nereiškia, kad tai pradelsti įsipareigojimai. Darbo užmokesčio suma nereiškia pradelstų įsipareigojimų. Vilniaus apygardos teismo 2011-03-24 nutartis c. b. Nr. B2-4208-567/2011 paneigia, kad įmonė 2010-12-31 buvo nemoki. Ieškovo atstovas taip pat patvirtino, kad vykdė savo veiklą, susijusią su apsaugos paslaugų teikimu, atsiskaitinėjo su kontrahentais, padengė VMI skolą. Bendrovės grynas pelnas 2010 metais – 9 267,84 Eur (32 000 Lt.). 2011 metų pabaigoje taikyti areštai, tačiau atsakovas ir tada ėmėsi priemonių, kad būtų atsiskaitoma su įmonės darbuotojais, prašė debitoriaus (VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“), kad būtų atsiskaitoma su darbuotojais, o ne pervedama į įmonės sąskaitą, kuri areštuota. Įmonė turėjo daug debitorių, kurie buvo skolingi įmonei. Nepagrįstai teigiama, kad įmonė buvo faktiškai nemoki 2010-12-31. Bankroto bylos iškėlimo nutartyje nenurodė, kad jau 2010 metų pabaigoje įmonė buvo nemoki. Tik bankroto įmonei iškėlimo nutarties priėmimo dienai konstatuotas įmonės nemokumas. Bankroto administratorius tik preziumuoja, kad įsipareigojimai buvo pradelsti, pats neneigdamas, kad įmonė vykdė įsipareigojimus. Tam tikri įmonės daiktai yra perduoti, administratorius nereiškė jokių pretenzijų dėl daiktų perdavimo. Atsakovas neturi galimybių kito turto perduoti, juolab kad nurodyta, kur tie daiktai yra. Bankroto administratorius nepateikė duomenų, kad neturi galimybių perimti daiktų. Baigiamųjų kalbų metų taip pat neigė subjekto traukiamo civilinėje atsakomybėn tinkamumą, argumentuojant tuo, kad de jure įmonės vadovu atsakovas paskirtas tik 2011-11-30 (VĮ Registrų centro išrašo duomenys). Byloje esantys įrodymai nepagrindžia faktinių aplinkybių, kad atsakovas de facto ėjo įstaigos vadovo pareigas 2010 metų pabaigoje. Vien tai, kad 2010-06-22 įsakymu Nr. 305 buvo paskirtas laikinai eiti generalinio direktoriaus pareigas nevertintina, kad jam kilo įmonės vadovo atsakomybė.
Atsakovas A. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio vadovavo įmonei, ėjo generalinio direktoriaus pareigas iki pat bankroto bylos iškėlimo. Iki to laiko buvo pavaduotojas, o direktorė buvo D. N.. Įmonė nustojo vykdyti veiklą, kai gavo teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m. gegužės mėnesį. Iki to laiko įmonė pilnai vykdė veiklą. Įmonei buvo kilę sunkumų, bet ne taip, kad uždarytų įmonę, vykdant veiklą Vilniuje ir Klaipėdoje. Įmonė teikė fizinės, techninės, elektroninės apsaugos paslaugas. Patvirtino, kad įsipareigojimai darbuotojams balanse nebuvo pradelsti. Balansas sudaromas, nes reikėjo uždaryti metus. Darbuotojo atlyginimas skaičiuojamas sausio pirmomis dienomis. Apmokėjimas už praėjusių metų gruodžio mėnesį atliekamas tik sausio pradžioje, todėl balanse ir fiksuojamas įsiskolinimas. Galėjo būti toje sumoje ir pradelsti įsiskolinimai darbuotojams. Darbuotojų skaičius įmonėje kito. Buvo atsisakyta Klaipėdos filialo nuo 2011 metų. Manė, kad tikrai nėra sunki finansinė padėtis, kurios neįmanoma patvarkyti. Buvo sunki padėtis statybų sektoriuje, todėl įmonės veikla šiek tiek strigo. Reikėjo tiesiog palaukti, nes iš kiekvienos statybos įmonės buvo galima gauti 10 apsaugos objektų. Tam tikrais etapais būdavo įsiskolinimai darbuotojams. Nebuvo papildomų įsipareigojimų prisiimama 2011 metais. Buvo atsisakyta Žirmūnų verslo centro patalpų ir perėjo į pigesnes patalpas, kad sutaupyti nuomos mokestį. Baigiamosios kalbose pripažino, kad eidamas laikino generalinio direktoriaus pareigas vykdė visas vadovo funkcijas, bet nebuvo steigėjas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei įmonės turto perdavimo nevykdymo, atlyginimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad VšĮ „Artsauga security“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2007-08-28 (t. 2, b. l. 197-200), o jos vadovu laikotarpiu nuo 2011-11-30 paskirtas atsakovas A. P., prieš tai nuo 2010-06-22 ėjęs laikinojo įstaigos generalinio direktoriaus pareigas (2010-06-22 įsakymas Nr. 305, t. 2, b. l. 171) Vilniaus apygardos teismo 2012-05-24 nutartimi c. b. Nr. B2-3601-619/2012 (t. 1, b. l. 12-14) įmonei iškelta bankroto byla. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės darbuotojas D. J.. Bankroto byloje įsiteisėjusiomis nutartimis patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 133 823,25 Eur sumai (t. 1, b. l. 15-32, 61-65). Byloje pateiktas įmonės balansas 2010-12-31 datai, iš kurio matyti, kad įmonės turtą 2010-12-31 dienai sudarė 69 792,53 Eur, o įsipareigojimus – 101 575,26 Eur. Debitoriniai įsiskolinimai įmonei 2010-12-31 datai sudarė 45 708,37 Eur (t. 1, b. l. 10-11). Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, buvo skirtos baudos dėl įstaigos turto ir finansinių dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui (t. 1, b. l. 33-40). 2015-10-16 perdavimo-priėmimo aktu Nr. 01 atsakovas perdavė bankroto administratoriui turtą, nurodytą minėtame akte (t. 1, b. l. 45). 2012-06-15 perdavimo-priėmimo aktais perduotos dokumentų bylos (t. 1, b. l. 77-78). Iš įstaigos bankų sąskaitų matyti, kad įmonė atliko mokėjimus, atsiskaitymus laikotarpiu nuo 2011-01-11 iki pat bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 90-99, 102-110).
Dėl atsakovu traukiamo subjekto tinkamumo, reiškiant reikalavimą dėl žalos priteisimo už ĮBĮ pareigos nevykdymo
Baigiamųjų kalbų metu, ieškovui pateikus duomenis dėl atsakovo paskyrimo laikinuoju įstaigos generaliniu direktoriumi generalinės direktorės įsakymu ir tik 2011-11-30 įstaigos steigėjui paskyrus nuolatiniu vadovu, atsakovas motyvavo, kad jis 2010 metų pabaigoje neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi ėjo tik laikinojo generalinio direktoriaus pareigas.
Kasacinis teismas 2015-05-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015 yra išaiškinęs, kad kai asmuo laikinai eiti bendrovės direktoriaus pareigas buvo paskirtas direktoriaus įsakymu, o ne bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu (ABĮ 37 str. 3 d.), toks teisės aktų reikalavimų dėl bendrovės vadovo skyrimo pažeidimas sudaro pagrindą spręsti, kad toks laikinai paskirtas vadovas nei įstatymo, nei bendrovės įstatų pagrindu nebuvo įgijęs juridinio asmens valdymo organo teisinio statuso, todėl vienų ar kitų funkcijų, kylančių iš įstatymo ir priskirtų vienasmenio bendrovės valdymo organo kompetencijai, netinkamas vykdymas arba nevykdymas negali būti pripažįstamas neteisėta tokio asmens veikla – viena iš civilinės atsakomybės sąlygų.
Remiantis Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis, viešosios įstaigos vadovą skiria visuotinis dalininkų susirinkimas (įstatymo 10 str. 1 d. 4 p.). Visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia (įstatymo 9 str. 5 d.). Vadinasi, paskyrus atsakovą eiti laikinai vadovo pareigas, generalinės direktorės įsakymu, o ne visuotinio dalininkų susirinkimo, remiantis aukščiau minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, leidžia daryti išvadą, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymas negali būti pripažįstamas neteisėta tokio asmens veikla.
Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad formuojama ir tokia praktika, jog nors formaliai vadovu nepaskirtas asmuo, tačiau jis sistemingai atlieka jo funkcijas, kas šioje byloje neginčytinai nustatyta (atsakovas įstaigos vardu pasirašinėjo teisminius dokumentus, sutartis su kontrahentais, darbo sutartis, tvirtino įmonės 2010-12-31 m. birželio 30 d. balansą ir pan., vadovavimo fakto neneigė ir pats atsakovas), jo veiksmai vertinami kaip de jure vadovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-11 nutartis c. b Nr. 3K-3-427/2013, 2013-12-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-697/2013)/. Todėl teismas pasisako dėl atsakovo, laikinai ėjusio generalinio direktoriaus pareigas, veiksmų, 2010-12-31 nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo.
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.).
Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-228/2011).
Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).
Ieškovas, prašydamas priteisti žalą iš atsakovo, tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad pareiga vadovui kreiptis į teismą kilo 2010-12-31, kadangi iš tai dienai sudaryto balanso matyti, kad pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai viršijo ½ įmonės turto dalį, t. y. įmonė buvo faktiškai nemoki. Tokiai ieškovo pozicijai teismas nepritaria.
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.
Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014).
Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Analizuojant ieškovo įrodinėtą aplinkybę, kad atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo nuo 2010-12-31, reikšminga ir aktuali tampa įstaigos finansinė būklė 2010 metų pabaigoje. Iš byloje esančio 2010-12-31 sudaryto balanso duomenų matyti, kad 2010 metais įmonės turtą sudarė 69 792,53 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 101 575,26 Eur (t. 1, b. l. 8-9). Faktą, kad balanse užfiksuoti įsipareigojimai buvo pradelsti ieškovas įrodinėjo VMI 2011-01-11 sprendimu Nr. 14-14-250 (t. 2, b. l. 153-154), kuris patvirtina, kad 2011-01-11 įsiskolinimas VMI už aplinkos teršimo mokestį, GPM ir PVM sudarė 35 049,75 Eur. Be to, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetams 2010 m. 4 ketvirtį sudarė 4 464,29 Eur (t. 2, b. l. 156). Tad nepaisant kitų įsipareigojimų pradelsimo fakto, anot ieškovo, jau sudarė pagrindą konstatuoti įmonės nemokumą, kadangi vien šių pradelstų įsiskolinimų suma viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (69 792,53 Eur : 2= 34 896,26 Eur).
Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad 2010 metų pabaigoje, remiantis balanso už 2010 metus duomenimis, formaliai buvo galima spręsti apie įstaigos finansinės situacijos sudėtingumą, t. y. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (101 575,26 Eur) viršijo įmonės turtą (69 792,53 Eur). Kita vertus, konstatuoti įmonės laikinai einančio vadovo pareigas kaltus veiksmus bei teigti, kad vien šie įmonės finansiniai rodikliai neabejotinai sąlygojo laikino vadovo pareigą atitinkamai reaguoti į įmonės nemokumo atsiradimą, nėra pagrindo, nes teismų praktikoje vyrauja ir tokia nuostata, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne vien pagal formalų jos atitikimą ĮBĮ nustatytiems nemokumo kriterijams, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Iš byloje esančių duomenų bei atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu (posėdžio garso įrašai yra užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO) nustatyta, ko neneigė ir bankroto administratoriaus atstovas turėdamas duomenis apie įmonės veiklą, kad įmonė vykdė veiklą iki pat bankroto bylos iškėlimo, toliau teikė apsaugos paslaugas, už kurias gaudavo pajamas, pati atsiskaitinėjo su darbuotojais, kontrahentais, valstybės biudžetais ir kt. Tai patvirtina į bylą išreikalauti įstaigos banko sąskaitų išrašai bei kiti į bylą pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 90-110; t. 2, b. l. 25-26, 62-68, 70-75, 77-78, 142-148). Dar daugiau, įmonės finansinį pajėgumą vykdyti prievoles 2011 metais patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus duomenys, kai per 2011 metus įstaigai priskaičiuota įmokų 30 074,99 Eur (5 eilutė) (t. 2, b. l. 13), o skola Sodros biudžetams 2011 metų pabaigoje tesiekė 5 431,16 Eur, kas leidžia vertinti, kad vien mokesčių per 2011 metus buvo sumokėta virš 24 617 Eur. Tokios faktinės aplinkybės suteikia pagrindą vertinti, kad atsakovui, nors ir buvo žinoma, kad yra tam tikrų įsiskolinimų įmonės darbuotojams, valstybės biudžetams ar kitiems kontrahentams, tačiau įmonei toliau vykdant veiklą, apribojant mastą Klaipėdoje (paaiškinimai teismo posėdžio metu) nebuvo objektyvios būtinybės kelti įmonei bankroto bylą 2011 metų pradžioje, kreipiantis į teismą. Tokią teismo išvadą patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusi 2011-03-24 nutartis c. b. Nr. B2-4208-567/2011, kuria nuspręsta, kad minėtos nutarties priėmimo dieną, t. y. po 2010-12-31, įmonės nemokumo konstatuoti nėra pagrindo, įvertinus įmonės pateiktus finansinius dokumentus (t. 2, b. l. 8-9).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, kad įmonės laikinai vadovo pareigas ėjęs A. P. pažeidė teisinę pareigą laiku (2011 metų pradžioje) kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Ir nors šiuo konkrečiu atveju galbūt ne visi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui, už ką įmonės vadovui A. P. buvo taikytos baudos, apsunkina minėtų faktinių aplinkybių įrodinėjimo procesą, visiškai neįmanomu jo nepadaro.
Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, konstatavus, kad įmonės vadovui nekilo pareiga 2011 metų pradžioje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi įmonė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, t. y. laikinai vadovo pareigas ėjęs atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, pažeidžiant įstatyminę pareigą 2010-12-31 kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kitos vadovo civilinės atsakomybės sąlygos nevertintinos ir dėl jų plačiau nepasisakytina.
Reikalavimas priteisti žalą iš atsakovo šiuo savarankišku pagrindu atmestinas.
Dėl žalos, padarytos neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto
Ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovui dėl 5 778,71 Eur žalos už bankroto administratoriui neperduotą turtą, žalos dydį grindžia finansiniais dokumentais - balansu bei įstaigos turto likučių ataskaitomis 2011-12-31 (t. 1, b. l. 52-60). Ginčo dėl subjekto traukiamo atsakomybėn už neperduotą turtą nekyla, kadangi atsakovas ėjo įstaigos generalinio direktoriaus pareigas nuo 2011-11-30 (t. 2, b. l. 197-200), o pareiga perduoti turtą atsakovui kilo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2012-05-27 nutarčiai.
Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Balansą administratorius sudaro iš bankrutuojančios įmonės dokumentų, kuriuos jam privalo pateikti įmonės valdymo organai (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.).
Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę. Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle ir patvirtinto balanso finansiniai duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Vertinant balanso duomenis, pažymėtina, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Tad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-14/2013, 2015-05-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-349-415/2015).
Atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę bei įrodinėjamą faktą, kad įmonės turtas, nuodytas balanse bei finansiniuose dokumentuose nėra prarastas dėl jo kaltės, pateikė teismui 2015-10-16 perdavimo – priėmimo aktą Nr. 01 (t. 1, b. l. 45), iš kurio matyti, kad ieškovui yra perduota 10 daiktų bei nurodė priežastis, kodėl negali perduoti kitų daiktų (t. 1, b. l. 72-74). Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, kad yra perduotas automobilis Jeep cherokee (duomenys neskelbtini) kuris užfiksuotas turto likučių ataskaitoje, kurio likutinė vertė 2011-12-31 4 131,56 Lt (t. 1, b. l. 52). Tokie byloje duomenys liudija, kad nors ieškovo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotas turtas ir nėra perduotas visas, tačiau jis nėra prarastas dėl buvusio įmonės vadovo kaltės, dėl ko būtų pagrindas jo deliktinei atsakomybei kilti. Kaip matyti, ieškovas įrodinėdamas žalos dydį remiasi bankroto administratoriui perduotais turto likučių ataskaitomis 2011-12-31 datai, tačiau viena vertus, byloje neginčytinai nustatyta, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo (2012-05-24 nutartis) vykdė objektų apsaugos veiklą, kurio vykdymui buvo aktualūs turto likučių ataskaitose nurodyti daiktai, kurie iki jų atsakovui kilusios prievolės juos perduoti galėjo būti prarasti, sunaikinti, perleisti ir pan., t. y. jų sudėtis ir vertė galėjo gerokai pakisti, kadangi iki bankroto bylos iškėlimo praėjo beveik pusę metų. Kita vertus, ieškovo įrodinėjamų neperduotų daiktų vertę, kuria grindžia žalos dydį, kaip matyti iš daiktų likučių pagal rūšis ataskaitos, sąlygoja ir nusidėvėjimas. Minėtos ataskaitos (t. 1, b. l. 52-56) duomenys patvirtina, kad daugumai daiktų (įmonės trumpalaikiui turtui) nustatyta 2-4 metų nusidėvėjimo norma. Kilus prievolei minėtus daiktus perduoti bankroto administratoriui 2012 m. birželio viduryje, daugumos daiktų buhalterinė vertė, atsižvelgiant į nusidėvėjimo normą, buvo jau pakitusi, lyginant su likučių ataskaitoje užfiksuota verte. Ieškovas atsisakė įrodinėti byloje neperduoto turto rinkos vertę. Byloje neįrodinėta, kad neperduoto turto vertė realiai buvo didesnė nei užfiksuota buhalteriniuose dokumentuose. Akivaizdu, kad dauguma iš esmės beverčio turto negalėtų būti naudingai realizuota ĮBĮ nustatyta tvarka, be to, vien jau tokio turto pardavinėjimo sąnaudos neatsipirktų ir mažai tikėtina, kad jį perimtų patys kreditoriai, todėl vis tiek turėtų jį nurašyti ir, tikėtina, patirtų dar didesnes išlaidas tokį turtą naikinant (ĮBĮ 33 str. 7 d.). tad teismo vertinimu šiuo atveju žala yra labiau „dokumentinė“ nei reali.
Pastebėtina, kad pats ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad reikalavimo dėl žalos priteisimo nemažina, atsakovui perdavus jo žinioje turėtą turtą, kadangi nepateikti jo įsigijimo dokumentai. Nurodė, kad esant atsakovo pageidavimui, jis galėtų būti grąžintas atsakovui. Tokia ieškovo pozicija tik pagrindžia, kad reiškiamas reikalavimas dėl žalos už neperduotą turtą priteisimo yra grindžiamas vien įmonės 2010-2011 metų buhalteriniais duomenimis, kurie atspindi tik apskaitoje naudojamo įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Ieškovas byloje nepateikė duomenų, kad būtų ėmęsis veiksmų atsakovo nurodytam įmonės turtui, kuris yra pas buvusius įstaigos klientus, susigrąžinti (t. 1, b. l. 72-74). Iškėlus įmonei bankroto bylą, akivaizdu, jog buvęs įmonės vadovas neturi jokių įgaliojimų veikti įmonės vardu ir spręsti galbūt įmonei priklausiusių daiktų, kurių pagalba buvo vykdoma įmonės veikla ir teikiamos paslaugos, susigrąžinimo klausimą.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės neturi privilegijų atsakovo civilinės atsakomybės įrodinėjimo procese. Ieškovas nepagrindė prašomos priteisti žalos už neperduotą įstaigos valdytą turtą. Kaip jau minėta, įmonės finansiniai dokumentai (balansas, daiktų likučių ataskaitos) ne visada atspindi turto rinkos vertę, naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Vien tai, kad vėlesnis įmonės balansas nesudarytas, trūksta apskaitoje apskaitytų daiktų įsigijimo dokumentų arba turimi duomenys neišsamūs, šiuo atveju neleidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovo nurodyta žala yra padaryta, o jos dydis atitinka 2010-12-31 patvirtintame balanse nurodyto turto vertę, kai pareiga perduoti turtą kilo 2012 m. birželio mėnesį bei įmonė iki to laiko vykdė ūkinę veiklą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK nuostatas, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios pusės. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Atsakovas prašo teismo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas patirtas už advokato teisines paslaugas, kurias sudaro 1 500 Eur (t. 2, b. l. 162-164). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalūs dydžiai (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija). Teismas gali nukrypti nuo šių Rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas, įvertinęs byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą, advokato sugaištą laiką ruošiantis bylai, renkant įrodymus bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, sprendžia, kad teisinga ir protinga priteisti atsakovui iš ieškovo 1 500 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti (CPK 3 str. 7 d., 88 str. 1 d., 98 str. 1-2 d.), priteisiant jas iš BVšĮ „Artsauga security“ bankroto administravimo išlaidų.
Ieškinį atmetus, remiantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, valstybei iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo jis nėra atleistas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, CPK 83 straipsnio 1-3 dalyse reglamentuojamas atleidimas tik nuo žyminio mokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-319/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad BVšĮ „Artsauga security“ nagrinėjamoje byloje CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleista tik nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Tai sudaro pagrindą priteisti iš ieškovo valstybei 6,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios viešosios įstaigos „Artsauga security“, įm. kodas 301069785, atsakovui A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 6,92 Eur (šešis eurus, 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginant išlaidas iš bankrutavusios viešosios įstaigos „Artsauga security“, įm. kodas 301069785, bankroto administravimo išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.