Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. gynėjo advokato Stasio Zabitos, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. K. ir jos atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskienės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. Č., N. O. D., L. K., R L, R. M., G. P., R. Z. bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. P., J. B., A. B., J. B., O. G., A. L., V. M., I. P. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. R. L. išteisinantis nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis:

R. L. nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį - trejiems metams, pagal 300 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš R. L. nukentėjusiosioms turtinės žalos atlyginimui įvairaus dydžio ieškiniai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nukentėjusiųjų, jų atstovių, prokuroro, prašiusių nukentėjusiųjų skundus tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. buvo atiduotas teismui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaltinant jį apgaule savo naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad jis nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2004 m. birželio 10 d., veikdamas savo, o nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d., veikdamas savo ir L. L. vardu, 0,096 ha žemės sklype, kadastro Nr. 6943/0010:139, esančiame prie pastato P, J. B. g. 17, tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad jo dukrai L. L. priklauso pastatas P, J. B. g. 17, tačiau nei jam, nei L. L. nuosavybės teise nepriklauso 0,096 ha žemės sklypas, kadastro Nr. 6943/0010:139, esantis prie šio pastato, nes jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ir žinodamas, kad jis ir L. L. neturi teisės šio sklypo išnuomoti, nes nei jis, nei L. L. šio žemės sklypo neišpirko ir neišsinuomojo, apgaule, prisistatęs šio žemės sklypo savininku ir L. L. įgaliotu asmeniu, suklaidino I. P. (buvusi pavardė iki santuokos A), O. G., A. L., L. P., R L, M. P., J. B., R. K., G. P., I. P., Z. K., G. S., V. M., R. Č., L. K., A. B., N. O. D, J. B., R. Z. ir R. M. individualią įmonę ir sudarė savo ir L. L. vardu su minėtais asmenimis 98 neteisėtas žemės nuomos sutartis: iš jų – 45 savo vardu ir 35 L. L. vardu bei 18 - tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta - R. L. ar L. L. vardu, kuriomis jis ir L. L. pagal šias sutartis kaip nuomotojai įsipareigojo nuo sutarties pasirašymo dienos išnuomoti žemės plotą po minėtame žemės sklype esančiais prekybiniais nameliais, o minėti asmenys šių sutarčių pagrindu kaip nuomininkai įsipareigojo mokėti jam ir L. L. kas mėnesį jų pasirašytose sutartyse numatytas pinigų sumas, kurias nuomininkai suprato kaip žemės nuomos mokesčio įmokas ir, vykdydami šias sutartis, kas mėnesį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dienomis ir laiku minėtame žemės sklype R. L. mokėjo nuomą, o būtent: O. G., A. L., L. P., R L, J. B., R. K., I. P., Z. K., V. M., R. M., L. K., A. B., I. P. (A) nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. kiekviena sumokėjo iš viso po 7835 Lt; už tą patį laikotarpį M. P. sumokėjo iš viso 14 260 Lt, G. P. sumokėjo iš viso 7185 Lt, G. S. sumokėjo iš viso 6645 Lt, R. Č. sumokėjo iš viso 6960 Lt; nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. J. B. iš viso sumokėjo 4860 Lt, o R. Z. iš viso sumokėjo 3660 Lt, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. N. O. D. sumokėjo 1250 Lt; iš viso R. L. nuo 2003 m. iki 2007 m. sumokėjo 146 675 Lt nuomos mokesčio.

Taip pat R. L. buvo atiduotas teismui kaltinant jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį netikro dokumento pagaminimu ir jo panaudojimu, o būtent, kad jis, būdamas L. L. tėvu, šiai 2004 m. birželio 11 d. jį notariškai įgaliojus išpirkti žemės sklypą, kadastro Nr. 6943/0010:139, esantį prie pastato P, J. B. g. 17, taip pat vėliau, išpirkus minėtą žemės sklypą, įpareigojęs ją atstovauti sklypą nuomojant ar kitaip valdant, žinodamas, kad, neišpirkęs šio žemės sklypo, 2004 m. birželio 11 d. L. L. įgaliojimo pagrindu jis negali L. L. vardu sudaryti minėto žemės sklypo nuomos sutarčių, jų pildyti ir L. L. vardu jų pasirašyti, laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, tyčia pagamino 35 netikrus dokumentus – žemės nuomos sutartis tarp nuomotojo L. L. ir nuomininkų, o būtent: 2005 m. kovo 1 d. su A. L., A. B., G. S., I. P., I. P. (A), J. B., O. G., R. Č., R. M. IĮ, R. K., V. M., 2006 m. kovo 1 d. su A. L., A. B., G. P., G. S., I. P., I. P. (A), J. B., J. B., L. P., O. G., R L, R. Č., R. Z., R. M. IĮ, V. M., 2007 m. kovo 1 d. su G. S., J. B., L. K., R L, R. Č., R. Z., R. M. IĮ, R. K., V. M., įrašė juose L. L. vardu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis rankraštinius įrašus – vardą ir pavardę „L. L.”, savo ranka pasirašė už L. L. ir tokiu būdu suklastojo L. L. parašą, po to šiuos 35 netikrus dokumentus – žemės nuomos sutartis laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje laikė, kol minėtame žemės sklype, esančiame prie pastato P, J. B. g. 17, laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikė nuomininkams.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė šias išvadas:

R. L. dėl teisinio išprusimo stokos klaidingai suvokė pastatą nuosavybės teise valdančio asmens teisę nuomoti prie pastato suformuotą žemės sklypą, todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra jo tiesioginės tyčios sąmoningai suklaidinti nukentėjusiąsias;

nenustatyta R. L. tiesioginė tyčia pagaminti netikrus dokumentus, juose suklastoti parašą ir tokius dokumentus panaudoti, nes jis sutartis surašė ir už L. L. pasirašė būdamas klaidingai įsitikinęs, kad turi teisę tiek nuomoti faktiškai naudojamą žemės sklypą, tiek pasirašyti už dukrą jos vardu sudaromuose sandoriuose, nes tam turėjo dukros įgaliojimą.

Pirmosios instancijos teismas R. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus.

Apeliacinės intancijos teismas, pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jį panaikino ir priėmė – apkaltinamąjį nuosprendį – R. L. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosioms priteisė civilinius ieškinius turtinei žalai atlyginti.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai suvaržė jo ginamojo įstatymais garantuojamas teises, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Skunde nurodomos faktinės bylos aplinkybės, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas jas netinkamai teisiškai įvertino, todėl nepagrįstai R. L. veiksmus kvalifikavo kaip sukčiavimą ir dokumentų klastojimą, nes neįrodyta, kad nuteistasis veikė nusikalstamai. Kasatoriaus nuomone, neužtenka tokių faktų, jog R. L. nebūdamas žemės sklypo savininku sudarė nuomos sutartis su nukentėjusiomis ir gavo nuomos mokestį, kad būtų galima nuteisti už inkriminuotas veikas.

Kasatoriaus nuomone, nuteistojo R. L. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėčiai požymio – apgaulės. Apeliacinės instancijos teismas apgaulę nuteistojo veiksmuose sudarant nuomos sutartis įžvelgė kaip menamą prisistatymą žemės sklypo savininku, tačiau ši aplinkybė nepagrįsta patikimais įrodymais. Pats R. L. nuosekliai šią aplinkybę neigė. Neteisinga ir nesąžininga nukentėjusiųjų, kurios suinteresuotos apkaltinamojo nuosprendžio prieš R. L. priėmimu, parodymus vertinti privilegijuotai, kaip turinčius didesnę įrodomąją galią. Anot kasatoriaus, nuteistasis galėjo prisistatyti, o UAB „J n" vadovas A. J. pristatyti R. L. kaip žemės sklypo naudotoją (veikiantį dukros L. L. vardu). Žemės naudotojo ir savininko teisinis statusas pagal padarinius skiriasi ir tai gali suvokti tik asmenys, turintys teisinį išsilavinimą, o turgavietės prekybininkės šias sąvokas gali painioti. Tokios abejonės nepaneigtos bylos medžiaga. Kad nuteistojo veiksmuose nebuvo apgaulės patvirtina ir tas faktas, jog nuomos sutartyse, sudarytose tarp jo ir nukentėjusiųjų, nenurodyta, kad R. L. yra žemės sklypo savininkas, t. y. jis sutartyse nenurodė melagingos informacijos, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad R. L. neįkalbinėjo nukentėjusiųjų sudaryti nuomos sutartis, jos pačios norėjo tęsti vykdomą veiklą ir prekiauti turgelyje, kuris buvo įrengtas jo dukros namo sklype. Tai reiškia, jog lemiamą įtaką sudaryti nuomos sutartis turėjo nukentėjusiųjų noras tęsti prekybą tame žemės sklype. Šiuo atveju R. L. tik pratęsė UAB „J n" veiklą rinkdamas pinigus už žemės, ant kurios stovėjo prekybiniai nameliai, nuomą (UAB „J n" pinigus už žemės nuomą rinko nuo turgelio įsteigimo iki pat 2003 metų, mokėjo mokesčius, nors taip pat, kaip paaiškėjo vėliau, tokios teisės, nebūdamas žemės sklypo savininku, neturėjo. Tačiau tokia veikla nesiskundė nė viena turgelio prekiautoja, mokėjusi nuompinigius UAB „J n", o teisėsaugos institucijos per daugiau nei ketverius metus taip pat nenustatė, kad UAB „J n" būtų vykdęs neteisėtą veiklą).

Kasatorius pažymi, kad nukentėjusios, turėdamos įtarimų dėl neteisėtos R. L. veiklos, galėjo ir turėjo pareikalauti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, nukentėjusiosios buvo laisvos nesudaryti nuomos sutarčių su R. L. ir prekybinę veiklą vykdyti kitoje vietoje. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios gali liudyti nesąžiningai, nes jų tarpusavio santykiai yra pašliję nuo 2007 m. Aplinkybė, kad turgavietės prekiautojos tarpusavyje dalindavosi informacija, jog R. L. yra žemės sklypo ar turgelio savininkas, jokiu būdu nereiškia, kad jis sudarydamas sutartį panaudojo apgaulę ar ką nors suklaidino. Pasak kasatoriaus, R. L. buvo įsitikinęs, kad rinkti nuompinigius iš nukentėjusiųjų jis turi teisę kaip žemės sklypo naudotojas, o ne žemės sklypo savininkas. Juolab kad žemės sklypas patvirtintas inventorizacinėje byloje kaip statinį aptarnaujantis žemės sklypas.

Kasatorius tvirtina, kad nuteistasis, sudarydamas nuomos sutartis su nukentėjusiomis, sąžiningai klydo, nes iš turgavietės prekeivių nuomos mokestį rinko bei mokėjo mokesčius valstybei ankstesnė įmonė ir todėl ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę klaidingam R. L. supratimui apie teisę nuomoti prie pastato suformuotą žemės sklypą.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. L. ir R. L. veikla daug kartų buvo tikrinama Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau jiems jokios pretenzijos nebuvo pareikštos, todėl jis manė, jog veikia nepažeisdamas įstatymų. R. L. (veikdamas dukros pavedimu) nuomos sutartis sudarė žinodamas, kad už sklypo naudojimąsi jis moka mokesčius, gavęs 2003 m. kovo 31 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą „Dėl žemės sklypų duomenų ir sąlygų nustatymo" Nr.(3.6)A3-41 (priedas Nr. 2). Šio įsakymo 4 punkte nurodoma kokie apribojimai nustatomi L. L. žemės sklypui, esančiam J. B. g. 17, P. Taigi, gavęs tokį oficialų valstybinės institucijos raštą, R. L. įsitikino, kad jo dukra yra teisėta sklypo naudotoja, ir nutarė perimti A. J. (UAB „J n") vykdytą nuomos veiklą, juo labiau kai tokią veiklą sklype vykdyti ir kartu mokėti mokestį pageidavo nukentėjusiosios.

Kasatoriaus nuomone, neįrodyta R. L. veikoje tiesioginė tyčia, kuri lemia veikos kvalifikavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų jurisprudencijoje formuojama praktika, kad pastatai ir jo priklausiniai negali būti palikti eksploatuoti be žemės sklypo. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu nustatyta, jog L. L. teisėta sklypo naudotoja buvo jau 2003 metais. Dėl to R. L. buvo įsitikinęs, kad su dukros L. L. sutikimu jis turi teisę sudaryti sklypo nuomos sutartis, todėl nesuvokė, kad sudarydamas nuomos sutartis su nukentėjusiomis elgiasi nusikalstamai. Vien tai, jog L. L. išduotame įgaliojime nurodoma, kad R. L. suteikiama teisė išnuomoti L. L. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nepaneigia R. L. sąžiningo suklydimo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. L. žinojimas, kas yra sklypo savininkas (šią sąvoką žino bet kuris asmuo), nepaneigia R. L. sąžiningo klydimo, manant, jog jis turi teisę nuomoti sklypą kaip jo naudotojos įgaliotas asmuo, ir jokiu būdu nepatvirtina tiesioginės tyčios padaryti sukčiavimą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. L. sąžiningai klydo manydamas, jog turi teisę nuomoti sklypą kaip sklypo naudotojos, L. L., įgaliotas asmuo.

Nuomos sutartys, kurias sudarė R. L. su nukentėjusiomis, yra civiliniai teisiniai sandoriai ir nukentėjusiųjų teisės gali būti apgintos civilinio proceso tvarka. Be to, sandorio sudarymas (įskaitant ir nuomos sutarties), neturint teisės tokį sandorį sudaryti, paprastai nelaikomas nusikalstama veika.

Anot kasatoriaus, šiuo atveju tokių nuomos sutarčių sudarymas negali būti laikomas dokumentų klastojimu, nes jų turinys nesuklastotas.

Nenustačius R. L. kaltės dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis), negali būti konstatuojama ir nuteistojo tiesioginė tyčia dėl dokumentų klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis).

Išvados dėl tariamai nusikalstamo veikimo yra labai abejotinos, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Įvertinus tai, kad nukentėjusiųjų, tikėtina, pažeistos teisės sudarant nuomos sutartis gali būti apgintos daug švelnesnėmis priemonėmis, o R. L. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių nėra, akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę priemonę taikė visiškai nepagrįstai. Be to, esant tokiam nuosprendžiui R. L. yra diskriminuojamas palyginus su A. J. atveju, kai nuomos mokestis buvo renkamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau jokių neigiamų padarinių dėl tokios veiklos minėtas asmuo nepatyrė.

Taip pat teismas neatsižvelgė į proceso dalyvių teiktus prašymus, kuriais buvo prašoma priteisti neturtinę žalą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats pagrindė neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes, nes nukentėjusioji turėjo ne tik išlaikyti verslą, kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį, bet ir rūpintis savo dukros gerove, o R. L. veiksmai sukėlė išgyvenimus, kurie atsiliepė sveikatos būklei. Kasatorės nurodo, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog turtinių nusikaltimų (ypač sukčiavimo) atveju nustatant neturtinės žalos dydį didelę reikšmę turi padaryta turtinė žala.

Taip pat prašoma, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš R. L. priteisti advokato atstovavimo išlaidas, t. y. 2000 Lt, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. P., J. B., A. B., J. B., O. G., A. L., V. M., I. P. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisti kiekvienai po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Be to prašo priteisti jų turėtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Abejuose skunduose, kurių turinys analogiškas, kasatorės, išdėsčiusios pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, nurodo, kad joms net nekilo minčių, jog nuteistasis jas apgaudinėja ir turi tikslą apgaulės būdu, neva už nuomą, pasisavinti joms priklausantį turtą ir iš kiekvienos jų pasisavino įvairias pinigų sumas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. gynėjo ir nukentėjusiųjų kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu R. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad yra pagrindas R. L. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, panaikino išteisinamąjį nuosprendį priimdamas naują nuosprendį, kuriuo R. L. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.

Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui nurodyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokio naujo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje trumpai išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nurodoma apeliacinio skundo esmė ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. Po to apeliacinės instancijos teismas nurodo šio teismo priimamo sprendimo rūšį (BPK 326 straipsnis). Naujas nuosprendis surašomas laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie identiški pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui. Teismas turi surašyti nuosprendžio sudedamąsias dalis įstatymo nustatyta eile. Kiekvienoje nuosprendžio sudedamojoje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi būtini duomenys. Negalima įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš vienos nuosprendžio dalies į kitą.

Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti:

1) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes;

2) įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus;

3) motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Po to nuosprendyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Iš šioje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija nuosprendžio pradžioje nurodė, kuo R. L. buvo kaltinamas, tačiau įrodyta pripažintos jo nusikalstamų veikų aplinkybės nuosprendyje nebuvo išdėstytos. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenurodė, už kokių veikų padarymą nuteisia R. L.. Kai teismas panaikina išteisinamąjį nuosprendį ir priima naują apkaltinamąjį nuosprendį, nepakanka nurodyti, kuo asmuo buvo kaltinamas. Teismas turi nurodyti, už ką jis nuteisiamas. Priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikų, už kurias kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai, iš nuosprendžio turi būti aišku, kokias bylos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Be to, turi būti įvertinti ne tik kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo (išteisintojo) parodymų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje glaustai išdėstė R. L., nukentėjusiųjų parodymus, išvardijo rašytinius bylos duomenis, tačiau nuomos sutarčių turinio neatskleidė, neanalizavo ir nelygino su kitais byloje esančiais įrodymais, nors pripažino R. L. kaltu dėl sukčiavimo ir netikrų dokumentų – nuomos sutarčių pagaminimo. Tik išanalizavus nuomos sutarčių turinį bei kitus įrodymus (kieno iniciatyva buvo sudarytos nuomos sutartys, R. L. ir L. L. pajamų deklaravimą ir mokesčių mokėjimą valstybei ir kt.) bus galima padaryti atitinkamą išvadą ar R. L. veikoje buvo nusikalstamo sukčiavimo ir dokumentų klastojimo požymių. Atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo. Kasacinė byla Nr. 2K-293/2002, Teismų praktika Nr. 36, Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalga).

Pagal kaltinimą R. L. iš 20 įvairių fizinių asmenų keletą metų apgaule neteisėtai rinko nuomos mokestį, kurio didžiausia suma, sumokėta vieno asmens, buvo 14260 Lt (ją sumokėjo M. P.). Nenurodant jokių teisinių argumentų iš visų asmenų gautas nuomos mokestis sudėtas, o tai lėmė veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Toks nusikalstamos veikos kvalifikavimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais.

Taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitus įstatymo pažeidimus.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios nepareiškė (byloje tokie ieškiniai pareikšti), o tai buvo vienas iš argumentų šios žalos nepriteisti, taip buvo suvaržyta nukentėjusiųjų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kurį numato CK 6.250 straipsnio 2 dalis, tai sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, sprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti. Tai vertintina kaip esminis naujo nuosprendžio trūkumas. Teisėjų kolegija atkreipia nukentėjusiųjų dėmesį, kad neturtinės žalos priteisimo klausimas yra ne teisės, o fakto klausimas, ir yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatų pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinės instancijos teismas negali daryti jokių kitų išvadų dėl nuteistojo gynėjo skundo kitų argumentų, nes vien dėl pirmiau nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, todėl nukentėjusiųjų prašymai priteisti jų turėtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti paliekami nenagrinėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį R. L. panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.