- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-1650-485/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- Jurbarko rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Piotras Orlovas, Odeta Daminaitytė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,
atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atstovui Jonui Bučinskui, advokatei Odetai Daminaitytei - Umbrei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-670/2010 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei Jurbarko rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų ir drausminės nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė:
1. panaikinti 2009-08-24 Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. P11-339, pripažinti 2009-08-24 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. G6-90 galiojančiu;
2. panaikinti 2009-08-31 Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. P11-351 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiajam gydytojui J. P.“;
3. panaikinti 2009-08-31 Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. P11-355 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. P11-351 pakeitimo;
4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, panaikino Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus: Nr. P11-339, Nr. P11-351 ir Nr. P11-355, pripažino 2009 m. rugpjūčio 4 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. G6-90 galiojančiu priteisė ieškovui iš atsakovės 4 235 Lt atstovavimo išlaidų bei valstybei 130 Lt žyminio mokesčio ir 18 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, jog 2009 m. rugpjūčio 4 d. tarp VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo J. P. ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos, atstovaujamos Jono Bučinsko, vadovaujantis DK 125 str., buvo sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. G6-90. Šalys minėtu susitarimu išreiškė valią nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutraukti darbo teisinius santykius. Atsakovė laisva valia įsipareigojo ieškovui išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2009 m. rugpjūčio 24 d. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. P11-339, kuriuo buvo neteisėtai vienašališkai atšauktas darbdavio Jurbarko rajono savivaldybės administracijos ir vyriausiojo gydytojo J. P. 2009 m. rugpjūčio 4 d. susitarimas Nr. G6-90 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“. Minėtame įsakyme buvo nurodyta VšĮ Jurbarko ligoninei neišmokėti J. P. susitarime Nr. G6-90 nurodytų išmokų (kompensacijos, išeitinės išmokos), t.y. darbdavys vienašališkai atšaukė savo sutartinius įsipareigojimus. 2009 m. rugpjūčio 31 d. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. P11-351 skirti J. P. drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo nuo 2009-08-31. Laikotarpiu nuo 2009-08-17 iki 2009-08-31 J. P. sirgo, jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 4768297. Atsižvelgiant į tai, teismas laikėsi nuomonės, jog 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo prieštarauja DK 131 str. 1 d. įtvirtintam draudimui atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu. 2009-09-01 Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. P11-355. Paaiškėjus, kad laikotarpiu nuo 2009-08-17 iki 2009-08-31 J. P. sirgo ir jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 4768297, J. P. atleidimo iš VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigų data buvo vienašališkai perkelta iš 2009-08-31 į 2009-09-01. 2009-08-31 įsakymu J. P. buvo paskirta DK 237 str. 1 d. 3 p nustatyta nuobauda - atleidimas iš darbo be darbdavio įspėjimo. Drausminė nuobauda buvo skirta už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 str. 2 d. 4 p., t.y. pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas. Teismas laikė, jog pagal susitarimą Nr. G6-90 2009-09-01 baigėsi darbo teisiniai santykiai tarp VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo J. P. ir atsakovo, t.y. darbo sutartis Nr. 305 buvo nutraukta pagal DK 125 str. šalių susitarimu. Teismas laikė, jog J. P. kaltė dėl DK 235 str. 2 d. 4 p. įtvirtinto darbo drausmės pažeidimo, už kurį jis neteisėtai buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. yra neįrodyta. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius, skirdamas minėtą drausminę nuobaudą, vertino tik neteisėtų veiksmų atlikimo faktą - objektyviąją pažeidimų pusę, tačiau nevertino aplinkybių, pagrindžiančių ar paneigiančių J. P. kaltę - subjektyviosios pusės. Jurbarko rajono savivaldybės administracija, vertindama faktą, kad Jurbarko ligoninėje J. P. dirbamas darbo krūvis siekia 2,25 etato, nepagrįstai darė išvadą, kad jis pasinaudojo savo pareigomis siekdamas iš to gauti neteisėtu pajamų sau. Gydomąjį darbą J. P. dirba pagal tris licencijas: gyd. endoskopuotojo, gyd. echoskopuotojo ir LOR. Apsiriboti darbo valandomis negali, nes esant būtinybei yra kviečiamas po darbo, naktimis ir išeiginėmis dienomis. Kaltinimas, kad J. P. nedirbo darbo grafikuose nustatytą laiką, yra teisiškai nepagrįstas. Nėra jokio akto, užfiksavusio faktą, kad nustatytu darbo metu J. P. nebuvo darbo vietoje. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. P11-351 J. P. skirdamas pačią griežčiausią drausminę nuobaudą, neatsižvelgė į tai, kad jo veiksmuose nebuvo kaltės, neatsižvelgė, kad Jurbarko ligoninėje J. P. dirbo nuo 1986 m., t.y. daugiau kaip 20 metų, ir iki pastarosios Jurbarko rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos pateiktos VšĮ Jurbarko ligoninės ribotos apimties audito 2009 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitos Nr. Kl-16, jo darbas Jurbarko ligoninėje buvo vertinamas gerai. Teismas konstatavo, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių Jurbarko rajono savivaldybės administracijos įsakymų Nr. P11-351, Nr. P11-255 pagrįstumą ir teisėtumą todėl minėti įsakymai yra naikintini, o teisėtai sudarytas susitarimas Nr. G6-90 pripažintinas galiojančiu. Teismas pažymėjo, jog sudarytas 2009-08-04 susitarimas tarp Jurbarko rajono ligoninės vyr. gydytojo J. P. ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos negali būti vienašališkai nutrauktas, todėl Jurbarko rajono savivaldybės administracija galėjo nutraukti darbo sutartį tik kitais pagrindais. 2009-08-24 buvo gauta tik audito išvada, tačiau nesulaukus net vyr. gydytojo paaiškinimo, įsakyme Nr. P11-339 buvo nurodyta, kad J. P. piktnaudžiauja savo teise bei šiurkščiai pažeidžia darbo drausmę. Nustačius per trumpą, t.y. 2009-08-24 iki 2009-08-28 paaiškinimo pateikimo terminą, teismas laikė, jog J. P. nebuvo įpareigotas pateikti paaiškinimą. Dėl to teismas paskirtą drausminę nuobaudą laikė nepagrįsta ir neatitinkančią įstatymo nuostatų. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, jog laikinai einančiam ligoninės direktoriui buvo žinoma apie J. P. ligą, be to, nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarka nebuvo pažeista. Teismas nurodė, jog nesant išspręstos gydytojų apmokėjimo už darbą tvarkos, negalima tvirtinti, kad ieškovas grubiai pažeidė DK normas.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:
1. sprendimas neatitinka CPK 270 str. keliamų reikalavimų teismo sprendimo turiniui;
2. skundžiamas sprendimas yra naikintinas CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir 4 p. pagrindais, kadangi teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų - VšĮ Jurbarko ligoninės teisių ir pareigų, be to, sprendimas yra be motyvų;
3. atsakovės nuomone, 2009-08-24 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. G6-90 atsakovė turėjo teisę atšaukti tiek CK 6.217 str. pagrindu, nes nebuvo pasiektas iš esmės šalies tikslas atleisti ieškovą iš darbo VšĮ Jurbarko ligoninėje, tiek CK 6.225 str. 1 d. pagrindu, kaip niekinę, nes ją sudarant buvo pažeisti viešieji interesai ir esminiai sutarčių principai;
4. teismas, nustatęs formalius drausminės atsakomybės taikymo pažeidimus, privalėjo aiškintis ieškovui paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą;
5. teismo išvada, kad audito metu nustatyti ieškovo padaryti šiurkštūs DK nuostatų pažeidimai nesudaro pagrindo taikyti ieškovui drausminę atsakomybę yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir įstatymo nuostatoms.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo 2010 m. kovo 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:
1. atsakovė nepagrįstai daro išvadą, kad dėl CPK 270 str. pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai bylos aplinkybes, teisingai ją išsprendė, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas;
2. atsakovė, įrodinėdama absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą, nenurodo, kurios teismo išvados yra nemotyvuotos, o remiasi vien tik CPK 270 str. pažeidimu, kuris nelaikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Be to, atsakovė nepagrįstai darbdaviu šioje byloje laiko VšĮ Jurbarko ligoninę. Šiuo atveju turėtų būti atsižvelgta į tai, kad ieškovas buvo priimtas į VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas 1993-10-18 Jurbarko rajono valdytojo potvarkiu Nr. 431 ir buvo atleistas iš vyriausiojo gydytojo pareigų ginčijamu 2009-08-31 Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. P11-351;
3. pagal CK 6.217 str. 1 d., sutartis gali būti nutraukta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovas būtų pažeidęs 2009-08-04 susitarimą Nr.G6-90, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo minėta nuostata. Pagal CK 6.225 str. 1 d. sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, pareiškus teisme ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo (CK 6.227 str. 1 d.). Kadangi atsakovė šioje byloje priešieškinio dėl 2009-08-04 susitarimo Nr.G6-90 negaliojimo nepareiškė, todėl teismas pagrįstai nesiaiškino susitarimo negaliojimo pagrindų;
Atsiliepimas
4. atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas nesiaiškino paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo;
5. atsakovė savo teiginio, jog audito metu nustatyti ieškovo padaryti šiurkštūs DK nuostatų pažeidimai nesudaro pagrindo taikyti ieškovui drausminę atsakomybę yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir įstatymo nuostatoms, neargumentuoja ir nenurodo, kuriems byloje esantiems įrodymams ir kurioms teisės normoms prieštarauja minėtas teismo teiginys.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog sprendimas neatitinka CPK 270 str. keliamų reikalavimų teismo sprendimo turiniui. Be to, skundžiamas sprendimas yra naikintinas CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir 4 p. pagrindais, kadangi teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų - VšĮ Jurbarko ligoninės, teisių ir pareigų. CPK 270 straipsnis nustato teismo sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarime yra pabrėžęs, jog sprendimas turi būti išdėstytas taisyklingai, suprantamai, sudaryti bendrą visumą. Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas aiškiai neišskyrė teismo sprendimo dalių, į aprašomąją dalį perkėlė įrodymų, surinktų byloje, aprašymą bei liudytojų parodymus. Kolegija pažymi, kad paprastai aprašomojoje sprendimo dalyje ir yra išdėstomi ieškovo reikalavimai, juos pagrindžiančios aplinkybės, kiti ieškovo paaiškinimai, atsakovo paaiškinimai, atsikirtimai ir priešiniai reikalavimai, jų pagrindas, kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir nuomonės. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, visi šie paaiškinimai ir buvo išdėstyti aprašomojoje dalyje, tuo tarpu motyvuojamoje sprendimo dalyje teismas įvardijo teisinius sprendimo pagrindus, kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, dėl ko teigti, jog teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus nėra jokio pagrindo. Be to, CPK 329 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo byla galėjo būti neteisingai išspręsta ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kolegijos nuomone, atsakovė nepagrįstai teigia, kad dėl CPK 270 straipsnio nuostatų pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Apeliantė prašo panaikinti teismo sprendimą ir CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir 4 p. pagrindais. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka dėl dviejų priežasčių. Pirma, apeliantė, nurodydama, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nenurodo, kurios teismo išvados, jos nuomone, yra nemotyvuotos. Jau buvo minėta, jog pirmosios instancijos teismas sprendime įvardijo teisinius sprendimo pagrindus bei kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius. Dėl to, darytina išvada, kad rėmimasis vien tik CPK 270 straipsnio pažeidimu, kuris nelaikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, šioje situacijoje yra nepagrįstas. Antra, jeigu, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir nėra išskirtinai išsamūs, tačiau tai, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindas tokį teismo sprendimą naikinti. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvai nėra pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, nėra pagrindas naikinti sprendimą, jeigu byla išspręsta teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/1999). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliantė nurodo, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų bei tai, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovės teigimu, šioje byloje ieškovo darbdaviu laikytina VšĮ Jurbarko ligoninė. Kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas J. P. į VšĮ Jurbarko ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas buvo priimtas 1993-10-18 Jurbarko rajono valdytojo potvarkiu Nr. 431 (t. 1, b. l. 27), būtent Jurbarko rajono savivaldybė sudarė su ieškovu J. P. darbo sutartį šioms pareigoms eiti (t. 1, b. l. 29-30). LR Darbo kodekso 93 straipsnis nustato, jog darbo sutartis yra būtent darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl esminių darbo santykių sąlygų. Taigi teigti, jog šiuo atveju atsakovė Jurbarko rajono savivaldybės administracija nėra ieškovo J. P. darbdavys ir yra netinkamas atsakovas šioje byloje, nėra jokio teisinio pagrindo.
Kaip jau byloje buvo nustatyta, 2009-08-04 Jurbarko rajono savivaldybės administracija ir ieškovas J. P. sudarė Susitarimą Nr. G6-90 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kuria šalys susitarė nutraukti darbo sutartį su ieškovu nuo 2009-09-01 pagal LR DK 125 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog šio susitarimo Jurbarko rajono savivaldybės administracija negalėjo vienašališkai nutraukti. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir teigia, kad atsakovė turėjo teisę šį susitarimą atšaukti tiek CK 6.217 str. pagrindu, nes nebuvo pasiektas iš esmės šalies tikslas atleisti ieškovą iš darbo VšĮ Jurbarko ligoninėje, tiek CK 6.225 str. 1 d. pagrindu, kaip niekinę, nes ją sudarant buvo pažeisti viešieji interesai ir esminiai sutarčių principai. Kolegija šiuos atsakovės argumentus laiko nepagrįstais. CK 6.217 straipsnis nustato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovė savo apeliaciniame skunde neargumentuoja kokias aplinkybes ji laiko ieškovo esminiu šio susitarimo pažeidimu, dėl ko atsakovė įgautų teisę vienašališkai ją nutraukti. Tuo tarpu byloje nėra nustatyta, kad ieškovas būtų kokiais tai veiksmais pažeidęs 2009-08-04 šalių susitarimą Nr.G6-90 ar jo nevykdęs. Todėl teigti, jog atsakovė turėjo teisę susitarimą atšaukti CK 6.217 straipsnio pagrindu, negalima. Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį, sutartis yra absoliučiai negaliojanti, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kolegija pažymi, jog reikalavimą taikyti niekinio sandorio padarinius gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Pagal CK 6.227 straipsnio 1 dalį, teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Tai reiškia, jog atsakovė, norėdama taikyti minėtą įstatymo nuostatą 2009-08-04 šalių susitarimui Nr.G6-90, turėjo reikšti teismui reikalavimus šį susitarimą pripažinti pažeidžiančiu jos interesus, tačiau atsakovė tokių reikalavimų byloje nereiškė. Nors CK 6.227 straipsnio 2 dalis ir suteikia teismui teisę absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes konstatuoti ex officio, tačiau pažymėtina, kad šioje situacijoje, esant šalių ginčui dėl minėto susitarimo, negalima teigti, jog toks susitarimas yra akivaizdžiai negaliojantis, todėl teismas tai galėjo vertinti tik atsakovei išreiškus tuo klausimu savo prašymus.
Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nesiaiškino ieškovui J. P. paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu taip pat negalima sutikti. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, jog drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 str. 2 d. 4 p., t.y. pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas. Teismas laikė, jog J. P. kaltė dėl DK 235 str. 2 d. 4 p. įtvirtinto darbo drausmės pažeidimo, už kurį jis neteisėtai buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. yra neįrodyta. Teismas pažymėjo, jog „dėl audito metu nustatytų pažeidimų, tai dabartiniu metu dar nėra išspręsta gydytojų apmokėjimo už darbą tvarka, taip pat kyla ginčai ar gali vadovas pats save atleisti iš darbo. Todėl nesant tiksliam teisiniam reguliavimui negalima tvirtinti, kad yra grubiai pažeistas darbo kodeksas, nes pats auditas nieko negalėjo patarti, kaip spręsti problemas“. Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados apibendrina ieškovui J. P. paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog VšĮ Jurbarko ligoninėje atlikto audito išvados, kurių pagrindu ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda, nepatvirtino, jog ieškovas J. P. kaip nors pažeidė darbo drausmę, ir tai patvirtina aplinkybės, jog VšĮ Jurbarko ligoninėje nėra patvirtinta tvarka, pagal kurią yra sprendžiamas gydytojų darbo apmokėjimo klausimas. Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad audito metu nustatyti ieškovo padaryti šiurkštūs DK nuostatų pažeidimai nesudaro pagrindo taikyti ieškovui drausminę atsakomybę yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, jog CK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis šios grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovė apeliaciniame skunde teigdama, jog minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, šio savo teiginio neargumentavo bei nenurodė kurie byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingą poziciją, kurioms teisės normoms prieštarauja minėtas teismo teiginys. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į neaiškų VšĮ Jurbarko ligoninės darbuotojų darbo apmokėjimo teisinį reglamentavimą ir pagrįstai abejones vertino silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies – ieškovo J. P. (darbuotojo) naudai.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutari a:
apeliacinį skundą atmesti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.