Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-478-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-22
Bylos Nr.
1A-40-478-2013
Teisminio proceso Nr.
1-63-1-00466-2009-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
N. T., E. K., R. Š.
Nukentėjusysis
E. J.
Advokatai
Aušra Ručienė
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-40-478/2012

Teisėjas Gintautas Kaulakis Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00466-2009-8

(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audrai Stankevičiūtei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Raimondai Jačiauskienei, gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, teismo medicinos ekspertui Žydrūnui Mėgelaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

už nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą LR BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) mėnesių.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2 d. d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne apimant švelnesnes ir galutinė bausmė N. T. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista iš nuteistojo N. T. 4000 (keturi tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo E. J. naudai. Priteista solidariai iš nuteistųjų E. K., R. Š. ir N. T. 2080 (du tūkstančiai aštuoniasdešimt) litų nukentėjusiajam E. J. turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš nuteistojo N. T. 4674,81 (keturi tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt keturi Lt 81 ct) litai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos naudai nukentėjusiojo E. J. valstybės turėtoms gydymo išlaidoms padengti.

Priteista solidariai iš nuteistųjų E. K., R. Š. ir N. T. 820 (aštuoni šimtai dvidešimt) litų valstybės patirtoms išlaidoms už antrinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam E. J. padengti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti E. K. ir R. Š., tačiau jie apeliacinių skundų nepateikė.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. T. nuteistas už tai, kad kartu su E. K. ir R. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2009 m. gegužės 3 d., apie 12 val. 15 min., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, E. K. prašymu, tikslu išvyti iš kiemo, bendrai veikdami užpuolė ten buvusius neblaivius nukentėjusiuosius E. J. ir R. P. ir panaudojo smurtą prieš juos: E. K. ir R. Š. bendrai veikdami tyčia kumščiais suduodami bendrai ne mažiau dešimt smūgių į krūtinę, veidą, o N. T. smogdamas vieną kartą kumščiu į krūtinę nukentėjusiajam R. P., taip sukeldami jam fizinį skausmą. Be to, N. T. tuo pačiu metu tyčia smogdamas kumščiu ne mažiau trijų kartų nukentėjusiajam E. J. į krūtinę bei tyčia vieną kartą kumščiu stipriai smogdamas jam į veidą tokiu būdu padarė nukentėjusiajam E. J. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kairės krūtinės ląstos pusės sumušimo bei sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. J. sveikatą dėl galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame galvos smegenų pusrutulyje, kairėje smilkininėje-momeninėje srityje.

Be to, N. T. nuteistas už tai, kad kartu su E. K. ir R. Š., tą pačią dieną - 2009.05.03, tuojau pat po nukentėjusiųjų R. P. ir E. J. užpuolimo ir sumušimo, toliau bendrai veikdami, tyčia, siekdami pagąsdinti, privertė sumuštus nukentėjusiuosius R. P. ir E. J. įlipti į R. P. automobilio MERSEDES BENZ Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, ten juos uždarė ir apie vieną valandą vežiojo po (duomenys neskelbtini) kaimą ir nuvežę į (duomenys neskelbtini) mišką, visi trys teisiamieji išlaipinę nukentėjusiuosius iš bagažinės, bendrai suduodami rankomis nenustatytą smūgių skaičių kiekvienam iš nukentėjusiųjų į įvairias kūno vietas, vertė kastis duobę, tai yra tokiu būdu prieš nukentėjusiųjų valią, panaudodami smurtą atėmė laisvę R. P. ir E. J..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. T. prašo pakeisti 2012 m. liepos 30 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir išteisinti už nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d., nesant veikoje nusikaltimo sudėties, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir atmesti jo atžvilgiu ieškinius E. J., nes žalą pastarajam jis atlygino.

Skunde apeliantas teigia, kad teismo nuosprendis yra dalinai neteisėtas, todėl keistinas, nes jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, taip pat jis neįvykdė nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad jis E. J. sudavė į krūtinę, jis atsirėmė į sieną, po to sudavė kumščiu į veidą, bet nukentėjusysis nuo jo smūgių neprarado sąmonės, nenukrito ant žemės. E. J. griebė apeliantą ir partrenkė į balą, užgriuvo ant jo ir trenkė kumščiu į lūpą, tuo metu nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė R. Š. bei spyrė E. J. į galvą, į kairiąją veido galvos sritį. E. J. nuo jo nusirito, atsistojo, matėsi, kad jis apsvaigęs, jo veidas buvo kruvinas. Faktą, kad E. J. buvo užgriuvęs ant apelianto patvirtina ir R. Š.. Taip pat E. J. smūgį į kairę galvos sritį miške sudavė E. K., jis pripažino šias aplinkybes, nors R. Š. nurodė, kad miške E. K. į galvą sudavė R. P.. Apelianto teigimu, teismas netyrė šių aplinkybių, nuosprendyje išsamiai neaptarti apelianto parodymai, netirti jį teisinantys įrodymai. Skunde nurodoma, kad nesiaiškinta aplinkybė, kad sunkus sužalojimas nukentėjusiajam E. J. galėjo įvykti nuo R. Š. suduotų smūgių, taip pat netirta, ar miške E. K. suduotas smūgis E. J. galėjo sukelti sunkų kūno sužalojimą. Teismas turėjo aiškintis aplinkybes, kad R. Š. parodymai nėra nuoseklūs, ir juos turėjo vertinti kritiškai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjęs E. J. įvykio aplinkybių neprisimena, jis tik patvirtina apelianto parodymus, kad apeliantas sudavė jam smūgį į nosį, tačiau jis nepaneigia to fakto, kad nukentėjęs buvo užgriuvęs ant apelianto, trenkė kumščiu jam į lūpą, o tuo metu jam į galvą spyrė R. Š., todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto kaltės pagal LR BK 135 str. l d. turėjo vadovautis apelianto parodymais, nes jie (priešingai nei R. Š.) yra nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina ir E. J., ir R. Š..

Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo iš jo priteisė ieškinius nukentėjusiesiems, nes jie patvirtino faktą, kad jis žalą pilnai atlygino, jie neprašė iš jo priteisti ieškinius.

Skunde nurodoma, kad skiriant bausmę buvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti LR BK 54 str., nes nebuvo atsižvelgta į apelianto asmenybę bei į atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliantas mano, kad prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį pavojingumą bei galimybę švelninti paskirtą bausmę. Teismas turėjo atsižvelgti, kad apeliantas gera valia ir aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, stengdamasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, visiškai atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas be pagrindo nurodė girtumą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes tai neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taip pat teigia, kad yra jauno amžiaus, teigiamai charakterizuojamas, yra silpnos sveikatos, rūpinasi nusenusiais giminaičiais, kuriais be jo nėra kam pasirūpinti, po nusikaltimo padarymo daugiau nenusikalto, nebaustas administracine tvarka ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jo atžvilgiu galima taikyti LR BK 54 str. 3 d. arba 62 str. nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo N. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d, ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos apžvalgoje „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Toje pačioje teismų praktikos apžvalgoje nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, ir pagrįstai N. T. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., teisingai paskyrė jam bausmę pagal LR BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo N. T. kaltė padarius LR BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiojo E. J. parodymais, teismo medicinos ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimais, iš dalies nuteistojo N. T. ir nukentėjusiojo R. P. parodymais, nuteistųjų E. K. ir R. Š. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais: specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam E. J. padaryto sveikatos sužalojimo masto. Nukentėjusysis E. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. T. smogė į pilvą kumščiu, o susirietus stipriai smogė jam į nosį. Smūgis buvęs labai stiprus. Nuo smūgio nugriuvo, pajuto iš nosies bėgant kraują. Nuo smūgio apsvaigo. Gali patvirtinti, kad apsvaigo, neteko sąmonės nuo N. T. smūgio į nosį kieme, nes neprisimena, kaip atsidūrė automobilio bagažinėje. Pats N. T. nesudavė, daugiau jam kieme niekas nesudavė (b. l. 32-34, t. 4), analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. l. 21, t. 1). Nuteistasis N. T. neigė sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį E. J., tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis pasikvietė E. J. pasikalbėti ir smogė jam 2-3 kartus kumščiu į krūtinę bei kirto į nosį, nosies kaulai lūžo nuo jo smūgio (b. l. 9-11, t. 4). Nukentėjusysis R. P. tiesiogiai nematė, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis E. J., tačiau parodė, kad iš kažkur N. T. atsivedė E. J., jis buvo visas kruvinas, svirduliavo; R. Š., E. K. ir kitas asmuo tuo metu buvo prie jo (b. l. 34-35, t. 4). E. K. ir R. Š. parodymais teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad N. J. kieme mušė tik N. T., be to, R. Š. parodymais nustatyta, kad jis nespyrė E. J., tik atitraukė jį nuo N. T., o E. K. parodymais nustatyta, kad jis miške sudavė šlepete E. J. į dešinę ausį (b. l. 7-9, 11-12, t. 4). Šie nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymai patvirtina, kad tik nuteistasis N. T. namo kieme mušė E. J.. Nukentėjusiojo E. J. ir nuteistojo N. T. parodymuose nurodytą smūgių pobūdį ir lokalizaciją patvirtina specialisto išvados ir šias išvadas pateikusios teismo medicinos ekspertės paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu. Specialisto išvadose nustatyta, kad E. J. konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame galvos smegenų pusrutulyje, smilkininėje-momeninėje srityje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nosies kaulų lūžimas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus kairės akies sritį, nosies sritį ir galėjo būti padarytas dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje; galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame galvos smegenų pusrutulyje, kairėje smilkininėje-momeninėje srityje galėjo išsivystyti ir nuo vieno stipraus trauminio poveikio į veidinę galvos dalį: nosies sritį ar kairės akies sritį; toks sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Be šių sužalojimų nukentėjusiajam E. J. yra konstatuotas kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas, šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 40-41, 44, 46, t. 1). Ekspertė Z. Makšimaitė teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialisto išvadas ir paaiškino, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu paveikus kairės akies sritį, nosies sritį, tuo galėjęs būti ir rankos kumštis. Sužalojimas atsirado nuo trauminio poveikio nukentėjusiajam į veidinę galvos dalį. Sužalojimas padarytas panaudojant jėgą.

Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiajam E. J. suduoti smūgiai negalėjo sukelti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Kaltės forma turi esminę reikšmę sveikatos sutrikdymo nusikaltimo kvalifikavimui, todėl turi būti nustatyta kiekvienoje byloje. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir imdamas domėn padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo. Pažymėtina, kad atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą pagal LR BK 135 straipsnį kyla, kai žmogui sveikata sutrikdoma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tyčios rūšis neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, tačiau teismai privalo teisingai nustatyti tyčios rūšį. Tyčios rūšys viena nuo kitos skiriasi asmens psichiniu santykiu su padariniais: esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numato, kad gali ją sutrikdyti ir nori kilsiančių padarinių, o netiesioginės tyčios atveju – nors ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistasis N. T. kumščiu stipriai smogė nukentėjusiajam E. J. į veidą, dėl to apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis negalėjo nesuvokti, kad nukentėjusysis gali būti sužalotas. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu N. T. teigė, kad nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo E. J. sveikatos, tik bandė išvaryti jį iš sodybos kiemo, tačiau nukentėjusiojo E. J. sužalojimo sunkumą patvirtina byloje esančios specialisto išvados, todėl nuteistasis turi atsakyti pagal kilusias pasekmes, t. y. sveikatos sutrikdymo laipsnį. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis N. T. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. J. veikiant netiesiogine tyčia.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad nuteistasis R. Š. nukentėjusiajam E. J. spyrė į galvą, į kairiąją galvos sritį (smilkinį) ir dėl to nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sužalojimą. Šios nuteistojo versijos nepatvirtino nei nukentėjusysis E. J., nei nuteistasis R. Š., nei kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis E. J. parodė, kad jį sodybos kieme sumušė N. T., būtent nuo N. T. stipraus smūgio į veidą jis apsvaigo, pradėjo kraujuoti. Nukentėjusysis nenurodė, kad buvo spirta į galvą, ar kad jį kieme taip pat mušė R. Š.. Nuteistasis R. Š. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neigė sodybos kieme spyręs nukentėjusiajam E. J.. Nukentėjusiojo E. J. ir nuteistojo R. Š. parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados (b. l. 40-41, 44, 46, t. 1), kuriose joks išorinis sužalojimas E. J. kairėje smilkininėje galvos dalyje nėra nustatytas, o nurodyta, kad galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame galvos smegenų pusrutulyje, kairėje smilkininėje-momeninėje srityje galėjo išsivystyti ir nuo vieno stipraus trauminio poveikio į veidinę galvos dalį: nosies sritį ar kairės akies sritį. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. Š. spyrė į galvą nukentėjusiajam E. J., todėl šis apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas taip pat teigia, kad E. J. smūgį į kairę galvos sritį miške sudavė E. K. ir tai nukentėjusiajam galėjo sukelti sunkų sveikatos sužalojimą. Nukentėjusysis E. J. negalėjo nurodyti, kuris iš nuteistųjų jį mušė miške, jis tik parodė, kad miške buvo mušamas rankomis ir kojomis, buvo smūgis į galvą, mano, kad smūgis į galvą buvo suduotas jo šlepete (b. l. 33, t. 4). Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusysis E. J. nenurodė, jog miške patirti smūgiai buvo stiprūs, ką nurodė sumušimo sodybos kieme metu. Nuteistasis E. K. prisipažino, kad miške sudavė nukentėjusiajam E. J., smūgis buvo suduotas šlepete į galvą, į dešinę pusę, nes jis yra kairiarankis (b. l. 7, t. 4). Nuteistasis R. Š. parodė, kad miške E. K. sudavė nukentėjusiajam R. P. šlepete per galvą, o N. T. sudavė nukentėjusiajam E. J.. Nukentėjusysis R. P. taip pat negalėjo nurodyti, kas iš nuteistųjų miške mušė jį ir nukentėjusįjį E. J., tik nurodė, kad jiems buvo suduota po 2-3 smūgius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymus, negalima nustatyti, kuris iš nuteistųjų miške mušė nukentėjusįjį E. J.. Nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymai taip pat nepatvirtina, kad E. J. suduoti smūgiai buvo stiprūs, sukėlę matomas pasekmes, kas buvo E. J. sumušimo sodybos kieme metu (nukentėjusiojo teigimu suduotas smūgis buvo labai stiprus, jis apsvaigo, matėsi kraujas). Dėl šių aplinkybių apelianto teiginys yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmestinas taip pat apeliacinio skundo teiginys, kad R. Š. parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl teismas turėjo vadovautis apelianto nuosekliais parodymais, spręsdamas jo kaltės pagal LR BK 135 str. 1 d. klausimą, nes juos iš dalies patvirtino ir E. J., ir R. Š.. Iš pirmos instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistieji pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo susitarę neigti savo kaltę ir davė neteisingus parodymus, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad pirmųjų apklausų protokolų, kuriuose nuteistieji neigė net tik savo kaltę, bet ir patį nusikalstamų veikų faktą, nevertina. Iš tolesnių apklausų protokolų matyti, kad būtent nuteistojo N. T. parodymai nebuvo nuoseklūs: apklausiamas įtariamuoju 2009 08 21 ir 2010 03 24 jis visiškai neigė savo kaltę ir nusikalstamų veikų faktą (b. l. 165-166, 169-170, t. 1), 2010 05 06 apklausos įtariamuoju metu jis pripažino sudavęs du kartus nukentėjusiajam E. J. į krūtinę, tačiau nepripažino smūgio į veidą, nurodė, kad kažkas spyrė nukentėjusiam į galvą, nematė, ar R. Š. mušė nukentėjusįjį (b. l. 173, t. 1), sekančios apklausos įtariamuoju metu pripažino, kad sudavė E. J. 2-3 smūgius kumščiu į krūtinę bei kumščiu į veidą, į nosies sritį, o R. Š. spyrė nukentėjusiajam į kairę galvos pusę (b. l. 176-178, t. 1), analogiškus parodymus N. T. davė ir apklausiamas įtariamuoju 2012 01 31 (b. l. 183-184, t. 1) bei teisiamojo posėdžio metu (b. l. 9-11, t. 4). Iš R. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis pirminėse apklausose taip pat neigė nusikalstamų veikų faktą (b. l. 18-19, 23, t. 2), tačiau apklausiamas papildomai įtariamuoju nurodė, kad jis matė, kaip N. T. sudavė smūgius E. J., pats sodybos kieme jokių smūgių E. J. nesudavė, tik atitraukė E. J. už peties nuo N. T., matė, kad E. J. veidas tuo metu buvo kruvinas (b. l. 24-26, 28-29, t. 2), tokius pačius parodymus R. Š. davė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 11-12, t. 4). Nukentėjusiojo E. J. parodymai dėl jo sužalojimo fakto buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. jis nurodė, kad N. T. jam sudavė kelis smūgius į krūtinę ir vieną smūgį į nosį, po šio smūgio nelabai ką prisimena, atsigavo tik automobilio bagažinėje (b. l. 13-14, 16-17, 18-19, 21, t. 1). Kad R. Š. sodybos kieme būtų spyręs E. J. nepatvirtina ne tik pats E. J., bet ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo E. J., nuteistojo R. Š. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo iš jo priteisė ieškinius nukentėjusiesiems. LR BPK 115 str. 1 d. nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. J. turtinę žalą patyrė dėl nuteistųjų bendrai atliktų neteisėtų veiksmų, ko pasėkoje dingo nukentėjusiojo laikrodis, sportinis batelis, buvo suplėšyti jo rūbai. Dėl šių aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai iš visų nuteistųjų solidariai priteisė nukentėjusiojo E. J. patirtą turtinę žalą.

LR CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl tyčinių N. T. veiksmų buvo sunkai sužalotas nukentėjusysis E. J., dėl to jis turėjo ilgai gydytis, patyrė skausmą, nepatogumus, pažeminimą, negalėjo dirbti. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistojo N. T. priteisė didesnę nukentėjusiojo E. J. patirtos neturtinės žalos dalį. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis E. J. patvirtino faktą, jog jis žalą pilnai atlygino. Iš bylos medžiagos ir nukentėjusiojo E. J. parodymų matyti, kad jam nusikalstamomis veikomis buvo padaryta 2080 Lt turtinė ir 45 000 Lt neturtinė žala, dalį neturtinės žalos – 12 000 Lt N. T. jam atlygino, tačiau liko neatlyginta 33 000 Lt žalos, kurią prašo priteisti iš kitų kaltinamųjų (b. l. 32-34, t. 4). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad N. T. proporcingai padarytiems nusikalstamiems veiksmams privalo atlyginti didesnę neturtinės žalos dalį, nes dėl jo tyčinių veiksmų buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis E. J., dėl to iš likusios neatlygintos teismo sumažinto neturtinės žalos ieškinio – 13 000 litų, iš N. T. dar priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas iš N. T. nukentėjusiajam R. P. civilinio ieškinio nepriteisė, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad civiliniai ieškiniai iš N. T. be pagrindo buvo priteisti abiems nukentėjusiesiems.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi LR BK 54 str. nuostatomis, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis N. T. padarė tris nusikaltimus: nesunkų, apysunkį ir sunkų, nusikaltimus padarė neblaivus, kaltę pripažino iš dalies. Taip pat buvo atsižvelgta, kad jis anksčiau neteistas, iki teisiamojo posėdžio gera valia atlygino dalį neturtinės žalos abiems nukentėjusiesiems, bei įvertintas nukentėjusiųjų elgesys nusikaltimų padarymo metu. Dėl šių aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai N. T. už visus nusikaltimus skyrė laisvės atėmimo bausmės rūšį, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, mažesnį negu sankcijų vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam skirti kitą bausmės rūšį ar dar labiau sušvelninti paskirtas bausmes nėra teisinio pagrindo, kadangi nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta LR BK 41 str. 1 d., t. y. ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Nuteistasis teigia, kad jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi, gera valia ir aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales ir tai turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas atvejis, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis N. T. dėl jam pareikšto įtarimo neprisipažino, neigė nusikaltimų padarymo aplinkybes (b. l. 165-166, 196-170, t. 1). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis N. T. kaltę pripažino iš dalies. Nuteistojo parodymų keitimą ir dalinį kaltės pripažinimą negalima vertinti kaip prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Nuteistasis N. T. taip pat neprisipažino sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo E. J. sveikatą, kaltę vertė nuteistiesiems R. Š. ir E. K., todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis N. T. padėjo išsiaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes. N. T. taip pat negali būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 4 p., nes jis nukentėjusiajam E. J. atlyginio tik dalį nusikaltimais padarytos žalos. Susipažinus su bylos medžiaga, teisėjų kolegija vertina, kad apylinkės teismas pagrįstai nenustatė N. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Apeliantas nepagrįstai teigia kad, teismas be pagrindo nurodė girtumą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nuteistasis E. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad visi trys teisiamieji buvo išgėrę (b. l. 8, t. 4). Nuteistojo N. T. girtumo faktą taip pat patvirtino ir nuteistasis R. Š., parodęs, kad 2009-05-03 apie 12 val. jis kartu su N. T. (duomenys neskelbtini) kaime gėrė alkoholį (b. l. 11, t. 4). Girtumo faktą taip pat patvirtino ir nuteistasis N. T., teisme parodęs, kad tiek nukentėjusieji, tiek visi kaltinamieji buvo išgėrę (b. l. 9, t. 4). Visų nuteistųjų parodymai dėl N. T. girtumo sutampa ir patvirtina, kad jis nusikaltimo metu buvo neblaivus, todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo N. T. girtumą pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.

Apeliantas taip pat prašo taikyti LR BK 54 str. 3 d. arba 62 str. nuostatas. LR BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir LR BK bendrosios dalies nuostatomis. LR BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal LR BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant LR BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. LR BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę LR BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajam N. T. skyrė tinkamą bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teisėjų kolegija vertina, kad nuteistajam N. T. nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. nuostatas, nes nenustatyta šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų būtinų taikymo sąlygų. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, kadangi nuteistajam paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad paskirta bausmė yra neproporcinga, neadekvati LR BK 135 str. 1 d., 140 str. 1 d., 146 str. 2 d. numatytiems nusikaltimams, kaltininko asmenybei.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde teigia, kad yra silpnos sveikatos, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo N. T. gynėja prašė įvertinti, ar N. T. gali atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidžiant nuteistąjį nuo laisvės atėmimo bausmės turi būti konstatuota, kad jis po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, gydytojų komisijos išvadoje nurodytą ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką. Apeliacinės instancijos teismas iš sveikatos priežiūros įstaigų išsireikalavo papildomus N. T. medicininius dokumentus. Teismo medicinos ekspertas Ž. Mėgelaitis įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad susipažino su byloje esančiais N. T. medicininiais dokumentais ir nurodė, kad nė viena liga, kuria serga nuteistasis, nėra įtraukta į sąrašą, dėl kurios nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija vadovaujasi teismo medicinos eksperto pateiktomis išvadomis dėl nuteistojo N. T. sveikatos būklės ir sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės.

Teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad spręsdamas bausmių, paskirtų N. T. pagal LR BK 135 str. 1 d., 140 str. 1 d., 146 str. 2 d., subendrinimo klausimą, teismas pažeidė LR BK 63 str. nuostatas, nes bausmes subendrino vadovaudamasis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu. N. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. ir LR BK 146 str. 2 d. sudaro ne idealiąją, o realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl turėjo būti subendrintos, vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d. arba 4 d. Nesant dėl to apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negali šios klaidos ištaisyti, nes taip būtų pabloginta nuteistojo padėtis (LR BPK 320 str. 4 d.).

Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai: Algirdas JaliniauskasValdas Vitunskas