- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-575-1821-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00280-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities priešgaisrinės
- Pareiškėjas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybė, Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos valstybė ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, viso 1 923,79 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas mano, jog turi teisę reikalauti, o jo darbdaviui kilo pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Be to, pažymėjo, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl pareiškėjas turi galimybę ginti dėl priklausančio darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Kadangi yra išlikusi teisė paduoti skundą teisme, sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, atlyginimas jam mokamas iš valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė, todėl ji turėti būti trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 11–12) su pareiškėjo skundo reikalavimais sutiko. Prašė taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, ir atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 22–27) pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 923,79 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl nustatė, kad statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Teismas, pabrėžė, kad DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas nagrinėjamoje byloje nėra praleistas, reikalaujama priteisti suma neviršija DK 298 straipsnio nustatyto trejų metų laikotarpio, todėl pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–31), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo prašymą sumažinti priteistiną neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumą, atsižvelgiant į bendrąjį trejų metų senaties terminą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą, jį skaičiuodamas ne nuo skundo padavimo teismui dienos, todėl sprendimas turi būti keistinas. Kadangi pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 29 d., skaičiuojant senaties terminą nuo skundo padavimo teismui dienos, reikalavimo daliai už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 28 d. pareiškėjas yra praleidęs trejų metų senaties terminą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 38) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad senaties terminas nėra praleistas, o kadangi darbo užmokestis yra mokamas ne už einamąjį, o už praėjusį mėnesį, todėl padavęs skundą balandžio 29 d. neprarado teisės reikalauti atlyginimo už visą balandžio mėnesį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 8), laikotarpiu 2007 m. balandžio mėn.– 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 923,79 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 30 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas nėra praleidęs senaties termino. Be to, pareiškėjo reikalaujama suma nepažeidžia imperatyvaus ribojimo pagal DK 298 straipsnį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė senaties terminą ir apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą, iš viso 1 923,79 Lt. Todėl šioje dalyje atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo nepriemokos dydį, netaikydamas senaties termino sumai, susidariusiai nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. balandžio 29 d., yra nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.
Kadangi su likusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi atsakovas apeliaciniu skundu sutinka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisingai taikė senaties terminą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.