Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A–170–544/2010

N UTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui Mariui Devyžiui, ieškovės atstovui advokatui Andžejui Seliavai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Eksena“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5379-400-2009 pagal ieškovės UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ieškinį atsakovei UAB „Eksena“ dėl 8000 Lt nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-12-03 priėmė galutinį sprendimą, kuriuo 2009-06-01 preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės ieškovei priteista 8000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2009-03-31 (bylos iškėlimo teisme) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos, paliko nepakeistą. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad 2004-09-15 šalys sutartimi – užsakymu Nr. 2572-07 20 susitarė dėl krovinio – spalvoto vaizdo televizorių - pervežimo sąlygų. Atsakovė įsipareigojo saugiai pervežti krovinį ir pristatyti gavėjui pagal suderintus terminus, o užsakymo nevykdant atlyginti ieškovei nuostolius. Tarp šalių susiklostė krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai. Ieškovės krovinys 2004-09-15 sutartyje – užsakyme nurodyto gavėjo nepasiekė. Iš 2004-09-29 Šiaulių m. VPK KPNTT pažymos matyti, kad nuo 2004-09-23 buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės pareiškimą dėl ieškovės krovinio dingimo. Dėl krovinio dingimo ieškovė patyrė 87010,56 Lt turtinę žalą, kurios dalį 79 010,56 Lt atlygino draudikai. Todėl ieškovei liko neatlyginta 8000 Lt žalos dalis (franšizė). Remiantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos 17 str. 1 d., vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti 8000 Lt nuostolius iš atsakingos už krovinį jo praradimo momentu atsakovės. Atsakovė žalos ieškovei neatlygino, todėl teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 8000 Lt sumą bei CK 6.210 str. 2 d. pagrindu 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-03-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sutiko su atsakove, kad dėl krovinių, kelių ir bagažo vežimo taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 str. 11 p.). Kadangi atsakovė įsipareigojo krovinį nugabenti tarptautiniu maršrutu, todėl kilusiam ginčui spręsti teismas taikė Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 32 str. 1 d. numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie rodo, kad jis pripažįsta prievolę. Jeigu atsakovė neneigia atsiradusių nuotolių, derina su ieškove jų atlyginimo klausimus, bando juos išsiieškoti iš kaltų asmenų, tai gali būti vertinama kaip ieškinio senaties termino nutraukimas. Tai reiškia, kad po tokių atsakovės veiksmų ieškinio senaties terminas neskaičiuojamas iki tol, kol nuostoliai arba yra atlyginami, arba pareiškėjas informuojamas, kad jo patirti nuostoliai neatlyginami ar nebus atlyginti, ir iš tikrųjų prievolė dėl nuostolių atlyginimo atsakovės liks neįvykdyta. Nuo šio momento vėl prasideda ieškinio senaties termino eiga. Byloje įrodyta, kad atsakovė po pretenzijos pareiškimo jos neatmetė. Tai teismas konstatavo kaip skolos pripažinimą, nes tik vėliau atsakovė informavo, kad prievolės nepripažįsta, skolos neatlygins, ką teismas kvalifikavo kaip ieškinio senaties termino nutraukimą. Senaties termino naują eigos pradžią teismas skaičiavo nuo ieškovės informavimo, kad atsakovė prievolės nepripažįsta. 2009-03-10 atsakovės prieraše ant 2009-03-04 tarpusavio skolų suderinimo akto Nr. 4 atsakovė nurodė ieškovei, kad 8000 Lt skolos nepripažįsta. Todėl teismas padarė išvadą, kad 2009-05-21 pareiškiant ieškinį teisme senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas taip pat nurodė, kad, jei ieškinio senaties terminas ir būtų praleistas, tai dėl svarbių praleidimo priežasčių jis atsisakytų taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi tuoj po jų paaiškėjimo, atsakovė pretenzijos neatmetė, taip suteikė lūkesčių, kad ir be teismo nuostoliai bus atlyginti tarpusavio skolų įskaitymo būdu, atsakovė pati dar 2008 m. ėmėsi priemonių ginčo skolą išreikalauti iš kaltų asmenų.

3.Teismo išvados prieštaringos, nes konstatavęs, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido, vėliau nurodė kad taiko LR CK 1.131 str. 2 d., numatančią praleisto ieškinio senaties termino atstatymo pagrindus. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovės interesus, turi būti ieškoma protingos pusiausvyros. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė ieškinyje nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu daugiau nei tris metus praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas.

4.Teismas padarė procesinių teisės normų pažeidimų, nes nesiaiškino daugumos faktinių aplinkybių ir dėl jų sprendime nepasisakė, nesiėmė priemonių visapusiškai ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus. Todėl teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylą, ir tai įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas sprendime nurodė argumentus, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo patvirtinti jokiais įrodymais, nenurodė pagrindų, dėl ko vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės UAB „Eksena“ ieškovei UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ priteista 8000 Lt nuostolių atlyginimas, 6 % dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos ieškovei ir valstybei, palikti nepakeistą.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilęs iš kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio teisinių santykių, todėl teismas pagrįstai šalių ginčui taikė Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad tarp šalių 2004-09-16 buvo sudaryta sutartis užsakymas Nr. 2569 20, pagal kurią atsakovė priėmė pervežimui 180 vienetų spalvoto vaizdo televizorių 87 010,56 Lt vertės, tačiau krovinio gavėjui nepristatė. Iš 2004-09-16 PVM sąskaitos – faktūros serija ŠTTV Nr. 401333 matyti, kad dėl krovinio dingimo ieškovė patyrė 87010,56 Lt turtinę žalą. 79010,56 Lt žalos dalį ieškovei atlygino draudikai, todėl liko neatlyginta 8000 Lt žalos dalis (franšizė). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 str. 1 d.). Pagal CMR konvencijos 17 str. 1 d., vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti 8000 Lt nuostolius iš atsakingo už krovinį jo praradimo momentu asmens, šiuo atveju – iš atsakovės.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties taikymą, aiškinimo ir taikymo. CK 1.13 str. nustatyta, jei LR tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti LR įstatymai, taikomos LR tarptautinių sutarčių normos. CMR konvencijos 32 str. 2 punktas nustato, kad pretenzijos pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančiais įrodymais buvo įrodyta, jog ieškovė 2004-09-27 pateikė pretenziją atsakovei reikalaudama atlyginti dėl krovinio praradimo patirtą nuostolį ir atsakovė šią pretenziją gavo („Siunčiamų laiškų registracijos žurnalo duomenys 1000/12/ž, liudytojos L. M. parodymai). Iš minėtos 2004-09-27 pretenzijos turinio matyti, kad jis atitinka tokiam dokumentui keliamus formos ir turinio reikalavimus, joje nurodytas reikalavimo dydis – 25 200,00 EUR. Todėl atsakovei, kuri yra verslininkė, turėjo būti pakankamai duomenų sprendimui dėl pretenzijos pagrįstumo priimti ir esant nepagrįstai pretenzijai ją atmesti (1 t., b. l. 6). Atsakovė, norėdama pasinaudoti CMR konvencijos 32 str. 1 punkte nustatytu vienerių metų ieškinio senaties terminu, turėjo pareigą įrodyti, kad ji ieškovės pretenziją atmetė. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis CMR konvencijos 32 str. 2 d., ieškovės 2004-09-27 pretenzija pristabdė ieškinio senaties terminą. 2009-03-10 atsakovės prieraše ant 2009-03-04 tarpusavio skolų suderinimo akto Nr. 4 atsakovė nurodė ieškovei, kad 8000 Lt skolos nepripažįsta, todėl apeliantė nepagrįstai nurodo priešingai. Esant šiai situacijai, ieškovė kreipdamasi į teismą 2009-05-20, ieškinio senaties termino nepraleido. Byloje nenustatyta, kad atsakovė raštu atmetė 2004-09-27 pretenziją iš karto po jos gavimo ar kada vėliau. Atsakovės teiginys, kad atsakovės darbuotoja L. M. neturėjo įgalinimų spręsti pripažinti ar atmesti pretenziją gali būti teisingas, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nes šios liudytojos parodymų duomenimis buvo įrodinėjamas faktas, ar 2004-09-27 pretenzija buvo įteikta atsakovei ir kada. Byloje nustatyta, kad po pretenzijos gavimo vadovaujantis joje nurodytais faktais atsakovės įgaliotas asmuo L. M. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl krovinio praradimo. Tai, kad atsakovė geranoriškai sumokėjo UAB „Ergo Lietuva“ ir UAB „If draudimas“ šių draudimo bendrovių išmokėtas sumas už prarastą krovinį bei kad baudžiamojoje byloje pareiškė ieškinį, į kurį įtraukė ir minėtą 8000 Lt sumą patvirtina, kad atsakovė ieškovės 2009-09-27 pretenziją laikė pagrįsta. Tai, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti, taip pat reiškia, kad ji ieškinio faktinį pagrįstumą pripažįsta, nes priešingu atveju ieškiniui esant nepagrįstam, t. y. nesant teisės pažeidimo, ieškinio senaties net nebūtų prasidėjusi ir atsakovė jo neprašytų taikyti. Dėl apeliacinio skundo argumento apie 8000 Lt skolos neįtraukimą į finansinę apskaitą pažymėtina, kad 2009-03-03 ieškovės atsakovei pateiktame skolos išraše nurodyta visa skola ir nenurodyta, pagal kokias konkrečias sąskaitas ši suma susidariusi. Todėl negalima teigti, kad 8000 Lt suma skolos išraše nenurodyta, tai buvo detalizuota 2009-03-06 pretenzijoje (1 t., b. l. 75-76). Atsakovės direktorius V. U. patvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu 2005-2008 metais tarp šalių buvo komerciniai ryšiai bei kad ieškovė buvo skolinga atsakovei ženklias pinigų sumas, kad tuo metu vyko daliniai tarpusavio atsiskaitymai ir buvo vykdomos užskaitos (1 t., b. l. 201-203). Todėl esant situacijai, kai abi šalys turėjo viena kitai neįvykdytų įsipareigojimų ir atsakovei raštu neatmetus ieškovės pretenzijos dėl ginčo sumos, ieškovei buvo pagrįstas pagrindas tikėtis, kad skola bus apmokėta šalių sutartu būdu ateityje, o pretenzijos, kilusios iš tarptautinio pervežimo neatmetimas raštu reiškia senaties termino pristabdymą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 .). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės pajamas priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (2 t., b. l. 1, CPK 88 str. 3 p., 96 str.). Ieškovė už atsiliepimo surašymą apeliacinėje instancijoje ir atstovavimą teismo posėdyje turėjo 3025 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 6-8). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės, o jų dydis nustatomas vadovaujantis CPK 98 str. reikalavimais ir pagal 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius. Minėtos Rekomendacijos numato, kad šių išlaidų maksimalus dydis, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir kitų aplinkybių, gali būti pripažįstamos iki 1200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (8.11 p.), 120 Lt už vieną atstovavimo teisme valandą (8.18 p.). Todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 1320 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurias didinti virš maksimalaus dydžio atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir bylos apimtį, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Eksena“ (į. k. 147815639): ieškovei UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ (į. k. 144948577) 1320 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje; valstybei – 10 (dešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.