- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-490/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- M. N.
- Atsakovas
- A. S., Kauno rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-726-153/2010 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovams A. S., A. S., Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. N. ir atsakovė A. S. yra buvę sutuoktiniai, santuoka nutraukta 2007 m. sausio 24 d. teismo sprendimu. Gyvenant ieškovui ir atsakovei santuokoje, jiems gimė du vaikai: sūnus K. ? 1998 m. rugpjūčio 25 d. ir sūnus I. ? 2002 m. rugsėjo 22 d. Santuokos nutraukimo metu vaikai buvo nepilnamečiai, jų gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovė A. S., iš ieškovo M. N. priteistas išlaikymas vaikams periodinėmis išmokomis. Taip pat teismo sprendime nuspręsta, jog M. N. turi teisę dalyvauti K. N. ir I. N. auklėjime sprendime nustatyta tvarka.
Po skyrybų atsakovė A. S. su vaikais apsigyveno pas atsakovą A. S. ir iki šiol gyvena su juo pastarojo namuose (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugpjūčio 21 d. mirė ieškovo sūnus K. N., kuris paskendo tvenkinyje, esančiame privačioje valdoje (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
M. N. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės A. S. 200 000 Lt, iš atsakovo A. S. - 200 000 Lt ir iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės - 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad nelaimė įvyko dėl to, kad sūnus K. N. buvo paliktas be suaugusiųjų priežiūros bei dėl to, kad nepasirūpinta, jog didžiulis vandens telkinys būtų aptvertas arba kitaip užkirstas kelias vaikams be suaugusiųjų priežiūros patekti į tvenkinį. Be to, nurodė, kad 2007 m. birželio 27 d. vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo informuota apie ieškovo vaikų nesaugią aplinką, tačiau du mėnesius nesiėmė veiksmų įsitikinti vaikų gyvenamosios vietos saugumu ir nesiėmė priemonių, kad vaikams kylančios grėsmės būtų pašalintos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės A. S. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o ieškinio reikalavimus A. S. ir Kauno rajono savivaldybei atmetė. Teismas nurodė, kad vaikų tėvai turėjo pakankamas galimybes dalyvauti vaikų auklėjime, ieškovui buvo žinoma, kad vaikų gyvenamojoje vietoje yra neaptvertas tvenkinys, kad vaikai rugpjūčio mėnesį bus palikti be auklės priežiūros, todėl galėjo imtis visų teisėtų priemonių, kad pasirūpintų vaikų priežiūra. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė A. S. nesiėmė protingų priemonių vaikų saugumui užtikrinti, nelaimingo atsitikimo metu namų valdoje nebuvo suaugusio žmogaus, kuris pasirūpintų vaikų priežiūra – vaikai buvo vieni be priežiūros 1 valandą ir 5 minutes, t. y. būtent nelaimės dieną nebuvo pasirūpinta vaikų priežiūra.
Teismas laikė neįrodytu, kad dėl vaikų nepriežiūros kaltas atsakovas A. S., nes, kaip nustatyta byloje, jis vaikų auklėjime nedalyvavo, o vien tas faktas, kad atsakovas A. S. šalia tvenkinio neįrengė tvoros, teismo vertinimu, nebuvo įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis. (pagrindinė įvykusios nelaimės priežastis yra tai, kad vaikai apie 1 val. buvo be suaugusių priežiūros, ir būtent tas faktas sąlygojo nelaimingą įvykį).
Teismas atmetė ieškinio reikalavimą atsakovui Kauno rajono savivaldybei, nes 2007 m. sausio 24 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00154-221/2007 būtent abu tėvai prisiėmė prievolę rūpintis vaikais iki jų pilnametystės, o apie tai, kad vaikai paliekami be priežiūros ir kad namų valdoje yra tvenkinys, kuris kelia grėsmę vaikų saugumui, tarnybos darbuotojai nebuvo informuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. N. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo priteista žalos atlyginimo suma prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, nes neatsižvelgta į itin sunkias pasekmes – vaiko žūtį, o tėvo ir sūnaus santykiai buvo labai artimi ir ieškovas visą likusį gyvenimą jaus dėl atsakovų kaltės įvykusio nelaimingo atsitikimo pasekmes.
2. Teismo išvada, kad ieškovas neišnaudojo galimybių pasirūpinti vaikų saugumu, yra visiškai nepagrįsta, nes ieškovas ėmėsi jam prieinamų ir teisėtų priemonių vaikų saugumui užtikrinti (kreipėsi tiek į vaikų motiną, tiek į institucijas, kurios turi padėti tėvams įgyvendinti vaikų teises, konsultavosi su advokate), o pagrobti vaikų ir išsivežti iš jiems nesaugios aplinkos ar užtikrinti, kad svetimoje namų valdoje nuolat būtų asmuo, prižiūrintis vaikus, ar aptverti svetimo tvenkinio negalėjo. Taigi teismas nevertino realių ieškovo galimybių imtis priemonių vaikų saugumui ir priežiūrai užtikrinti. Juo labiau, kad A. S. nuolat kliudė bendrauti su vaikais, neleisdavo jų pas tėvą, dėl ko ieškovas buvo priverstas kreiptis į antstolius, Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kaip vertina kiekvieno iš tėvų kaltę.
3. Jei būtų pastatyta tvirta tvora ir vaikai nebūtų galėję patekti į vandenį, skaudžios nelaimės būtų išvengta, todėl tarp tvoros nebuvimo ir įvykusios nelaimės yra priežastinis ryšys. Atitinkamai A. S. atsakomybė kildinama iš to, kad jis, būdamas statinio (tvenkinio) savininku, šį objektą valdė ir naudojo aplaidžiai, neatsižvelgdamas į jo keliamą grėsmę mažamečiams vaikams (CK 4.37 str. 1 d., 6.266 str. 1 d.).
4. Nepagrįstai atmestas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės, nes, nors ieškovas rašte Vaiko teisių apsaugos tarnybai tiesiogiai ir nepaminėjo namų valdoje esančio tvenkinio, tačiau prašė ištirti vaikų gyvenimo sąlygas, o minėta tarnyba nepadarė visiškai nieko, kad vaiko teisė į saugią gyvenamąją aplinką būtų užtikrinta.
5. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad vaikai ir anksčiau būdavo paliekami vieni (tai patvirtina liudytojų V. J. P., J. R. ir R. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, atsakovų kaimynės J. Č. parodymai civilinėje byloje Nr. 2-69-192/2010).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas ne atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio įrodinėjimu, o išvedžiojimais, kuriuos galima pritaikyti kiekvienam jau įvykusiam nelaimingam atsitikimui dėl bet kokio rizikos faktoriaus. Reaguojant į ieškovo 2007 m. birželio 27 d. prašymą, 2007 m. rugpjūčio 9 d. Vaikų teisių apsaugos tarnyboje buvo susitikta tiek su vaikais, tiek su motina, tačiau susitikimo metu gauta informacija nedavė jokio pagrindo manyti, jog vaikais nesirūpinama, nesidomima, kad jie patiria bet kokio pobūdžio smurtą ar kad vaikai jaučiasi nesaugiai. Tuo tarpu apie tvenkinio grėsmę vaikų saugumui M. N. iš viso nebuvo užsiminęs. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad berniukas žuvo dėl savo neatsargaus elgesio ir nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio tarp nelaimingo įvykio ir atsakovo veiksmų (neveikimo). Tuo labiau, kad nei viena institucija ar pareigūnas negali apsaugoti visų vaikų nuo daugybės kasdieninėje aplinkoje egzistuojančių rizikos faktorių.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. S. ir A. S. prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos teismo sprendimo dalimi, kuria iš A. S. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau dėl šios sprendimo dalies apeliacinio skundo neteikė, kadangi nori, jog ši civilinė byla kuo greičiau baigtųsi dėl sukeliamų skausmingų prisiminimų apie sūnaus žūtį, o ir atstovavimo išlaidos kainuotų daugiau. Kita vertus, atsakovai pažymi, kad vaikai buvo nuolat prižiūrimi suaugusiųjų (auklė R. D., ūkvedys V. J. P.), o tai, kad įvykio dieną vaikai apie vieną valandą liko be suaugusiųjų priežiūros, įvyko dėl klaidingo ūkvedžio vertinimo (pastarasis manė, kad tuo metu namie buvo atsakovė). Tuo tarpu atsakovas A. S. apskritai neturėjo pareigos prižiūrėti K. N., nes tai buvo tėvų pareiga. Atsakovo sklype esantis vandens telkinys yra natūralus (nėra inžinerinis statinys), todėl Statybos techninis reglamentas jam netaikomas ir atsakovas neturėjo pareigos jį aptverti. Atitinkamai atsakovei namų valda nepriklauso ir jį disponuoti šiuo žemės sklypu neturi teisės. Visi ieškovo iki nelaimės rašyti raštai atsakovei ir Vaiko teisių apsaugos tarnyboms buvo rašyti tik dėl bendravimo su vaikais tvarkos nesilaikymo ir dėl to, kad atsakovė neva psichologiškai nuteikinėja vaikus prieš tėvą, dėl ko vaikai gali jaustis nesaugūs, o atsakovė 2007 m. balandžio 16 d. rašto dėl tvenkinio niekada nėra gavusi. Atsakovė taip pat pažymi, kad situacija tarp ieškovo ir atsakovės po skyrybų buvo itin konfliktiška, ieškovas visais įmanomais būdais rodė nepagarbą atsakovei. Tuo tarpu nors ieškovas žinojo, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį vaikų auklė atostogaus, tačiau nepasiūlė pasamdyti kitą auklę, nuvežti vaikus į stovyklą, pas senelius ar pan. Be to, pažymėtina, kad žala ir jos dydis (CK 6.249 str.) nėra preziumuojami, o ieškovas turi įrodyti patirtos žalos dydį. Atsakovės nuomone, M. N. ieškinį pareiškė siekdamas ne realaus žalos atlyginimo, o eilinį kartą įskaudinti ir pažeminti buvusią sutuoktinę bei sukelti papildomų rūpesčių ir galimai pasipelnyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik ieškovas, todėl byla nagrinėjama pastarojo skundo ribose.
Reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas pareiškė keliems atsakovams, tame tarpe ir Kauno rajono savivaldybės administracijai, kurios atsakomybę ieškovas kildino iš Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos (toliau - VTAT) darbuotojų neteisėto neveikimo nereaguojant į ieškovo raštus dėl vaikų nepriežiūros.
Atmetęs reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Kauno rajono savivaldybės administracijos, pirmosios instancijos teismas konstatavo jį esant neįrodytu (CPK 178 str.). Nesutikdamas su šia teismo išvada apeliantas nurodo, kad iš jo rašto VTAT matyti, kad ieškovas nurodė, jog vaikai jaučiasi nesaugiai, tačiau atsakovas į tai tinkamai nereagavo. Tuo tarpu, pasak apelianto, jeigu VTAT pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo pareigas, būtų kalbėjęsi su tėvais, teikę rekomendacijas ir patarimus, tikėtina, kad atsakovai A. ir A. S. būtų atsižvelgę į VTAT rekomendacijas dėl vaikų saugumo ir būtų aptvėrę tvenkinį. Tačiau tokie apelianto teiginiai tėra tik niekuo neparemta prielaida. Tuo tarpu byloje nustatyti faktai byloja, kad ne tik kokie nors tretieji asmenys, bet ir pats ieškovas niekada nesikreipė į VTAT dėl tvenkinio aptvėrimo tikslu užtikrinti vaikų gyvenamosios vietos saugumą. Apelianto nurodomuose jo VTAT 2007 m. birželio 22 d. ir birželio 27 d. rašytuose raštuose (1 t., 24 - 26 b. l.) nei tiesiogiai, nei netiesiogiai apie tai, kad vaikai neprižiūrimi, paliekami vieni ar apie jų gyvybei pavojų keliantį neaptvertą tvenkinį neminima, o kalbama tik apie bendravimo su vaikais sunkumus, susijusius, ieškovo nuomone, su atsakovės vykdomu psichologiniu vaikų nuteikinėjimu prieš ieškovą. Būtent šia prasme rašte sakoma apie tai, kad vaikai jaučiasi nesaugiai, tačiau nesakoma, kad pati gyvenamoji aplinka nėra saugi, o tai konstatavo ir Vaikų teisių apsaugos kontrolierius(1 t., 62 b. l.).
Nagrinėjamuoju atveju VTAT darbuotojas reagavo adekvačiai ir atsižvelgė į ieškovo rašto turinį bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitiko su atsakove ir vaikais, tačiau faktų apie vaikų patiriamą psichologinį ir fizinį smurtą nenustatė. Bandydamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas apeliantas nemažą skundo dalį skyrė cituodamas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymą (1 t., 50-67 b. l.), kuri neva patvirtina VTAT veiksmų neteisėtumą. Tačiau pastebėtina, kad ieškovas į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių kreipėsi jau po įvykusios nelaimės ir tik tada savo skunde, priešingai negu VTAT rašytame prašyme, nurodė, kad jam yra žinoma, jog vaikams nebuvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, jie buvo nuolat paliekami be priežiūros bei kaip grėsmę jų saugumui nurodė neaptvertą tvenkinį (1 t., 47, 48 b. l.). Vertinant pažymoje padarytas išvadas svarbu yra tai, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus išvadose, visų pirma, konstatuota tėvų pareiga rūpintis vaikais, kuri negali būti be pagrindo perkeliama kitiems asmenims, įskaitant ir valstybės ar savivaldybės Vaikų teisių gynimo institucijas (1 t., 61 b. l.). Pažymoje nėra konstatuotas priežastinis ryšys tarp tvenkinio neaptvėrimo ir nelaimingo atsitikimo. Be to, atkreipęs VTAT dėmesį į delsimą apsilankyti vaikų gyvenamojoje vietoje, vaiko teisių apsaugos kontrolierius kartu pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi teisės įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti kitų asmenų privačios nuosavybės atžvilgiu (1 t., 65, 66 b. l.). Svarbu yra ir tai, kad kontrolierius, atlikęs ieškovo skundo tyrimą, nusprendė atkreipti dėmesį į buvusių sutuoktinių nesugebėjimą geranoriškai susitarti dėl bendravimo su sūnumi tvarkos. Tuo tarpu vertinant Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmus, kontrolierius apsiribojo tuo, kad atkreipė šio skyriaus vedėjos dėmesį į dokumentacijos sudarymo ir tvarkymo trūkumus. Tačiau suprantama, kad nurodyti VTAT darbo trūkumai niekaip negalėjo įtakoti nelaimingo atsitikimo (CK 6.247 str.).
Vertinant ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo A. S., svarbu yra tai, kad tiek tarptautiniai teisės aktai (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija), tiek ir CK (3.163 str. 1 d.) įtvirtina tėvų pareigą užtikrinti vaikų teisių įgyvendinimą. Be to, ieškovas atsakovo atsakomybę iš esmės kildina iš to, kad pastarasis nebuvo aptvėręs tvenkinio. Tačiau pažymėtina, kad ieškovo minimas tvenkinys pagal bylos duomenis nėra pripažintas ir atitinkamai neįregistruotas kaip inžinerinis statinys, nes yra natūralus vandens telkinys, dėl ko apelianto nuoroda į CK 6.266 str. nėra pagrįsta (1 t., 199 – 200b b. l.). Ieškovas, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, į atsakovą dėl vandens telkinio užtvėrimo iki nelaimingo atsitikimo niekada nesikreipė. Grįsdamas savo reikalavimą atsakovui A. S. apeliantas nurodo, kad tvenkinys anksčiau buvo tveriamas, tačiau, kaip aišku iš bylos medžiagos, vaikai (netgi jaunesni už K. N.) tvorą perlipdavo, o tvora buvo nuimta tam, kad vaikai nesusižeistų ją perlipdami (2 t., 96 b. l. – atsakovo A. S. paaiškinimai). Apeliantas taip pat nurodo, kad jei būtų buvusi pastatyta ,,tvirta tvora“, vaikai nebūtų galėję patekti į tvenkinį. Kas yra tvirta tvora, apeliantas nenurodo, tačiau logiška manyti, kad ji turi būti ne mažesnio tvirtumo nei namų valdą apjuosianti tvora. Tačiau byloje yra duomenų, kad vaikai pastarąją tvorą ne kartą perlipdavo (2 t., 96 b. l. – atsakovo A. S. paaiškinimai; 2 t, 104 b. . – liudytojo V. J. P. parodymai). Be to, svarbu yra ir tai, kad ,kaip rodo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjamos bylos medžiaga, nelaimingas atsitikimas iš esmės įvyko todėl, kad jo metu vaikai buvo palikti be suaugusiųjų priežiūros. Tokiu būdu darytina išvada, kad nelaimingo įvykio padariniai yra pernelyg nutolę nuo atsakovo neveikimo (neįrengiant tvoros) (CK 6.247 str.). Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad po įvykio tvora buvo įrengta.
Nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, apeliantas nėra nenuoseklus, nes vienoje skundo dalyje pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jam padarytos žalos bei neargumentavo kaip vertina kiekvieną iš kriterijų sprendžiant dėl žalos dydžio, kitoje skundo dalyje konstatavo, kad teismo kriterijai, nustatant žalos dydį, yra pakankamai neaiškūs bei nurodė savo nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis pagrindus. Tačiau vien tai, kad ieškovas nesutinka su teismo motyvais, nereiškia, kad jie yra neaiškūs. Priešingai, spręsdamas dėl žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytais motyvais, su kuriais, jų neatkartodama, kolegija sutinka, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei ieškinį patenkino iš dalies (CPK 263 str. 1 d.). Priimant sprendimą buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad atsakovė ėmėsi reikiamų pastangų tikslu sudaryti vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas. Jiems buvo samdoma auklė, vaikams buvo draudžiama vieniems artintis prie vandens telkinio. Tai, kad atsakovė iš esmės tinkamai vykdė savo kaip motinos pareigas patvirtina ir jau paminėta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma bei tai, kad šalių sudaryta taikos sutartimi, šalių sūnaus Igno gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove (Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartis). Be to, teismas pagrįstai akcentavo abiejų tėvų atsakomybę dėl vaikų priežiūros bei nurodė, kad auklės atostogų metu ieškovas galėjo pasiūlyti savo paties pasamdytą auklę bei jo tėvų pagalbą prižiūrint vaikus. Apeliaciniame skunde (skundo 5 l.) teigiama, kad byloje yra įrodymai, kad atsakovė to neleido. Tačiau kokie tie įrodymai, konkrečiai neįvardijama. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasiūlęs jo paties pasamdytos auklės paslaugas arba jo tėvų pagalbą, o atsakovė to atsisakė, nors tai padaryti jam buvo patarusi byloje apklausta liudytoja L. R. (2 t., 118 b. l.). Apie tai neminima ir jo prašymuose, adresuotuose VTAT (1 t., 24 – 26 b. l.). Atsakovės atsakomybę apeliantas taip pat kildina iš jos nereagavimo į ieškovo raštą dėl vandens telkinio aptvėrimo. Tačiau patikimų įrodymų, kad šis raštas atsakovę buvo pasiekęs, byloje nėra. Priešingai, kad atsakovė minėto rašto negavo, patvirtina paties ieškovo pateiktas vokas, kuriame, pasak M. N., ir buvo išsiųstas raštas su nuoroda į jo neįteikimą (1 t., 23 b. l.). Pažymėtina, kad iš laiško turinio matyti, kad ieškovui jį rašant jau buvo žinoma apie naują atsakovės gyvenamąją vietą, tačiau kodėl jis buvo siųstas senu adresu ir kodėl, jo neįteikus, ieškovas neišsiuntė rašto nauju adresu, M. N. nepaaiškino. Apeliantas taip pat nurodo, kad vaikai be priežiūros buvo paliekami ne vieną kartą. Tačiau apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad byloje neįrodyta, jog vaikai nuolat buvo paliekami be suaugusiųjų priežiūros. Be to, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo susijęs būtent su nelaimingu atsitikimu.
Svarbu yra ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, nelaimė įvyko dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, nes atsakovė trumpam išvažiavo iš namų, klaidingai manydama, kad name liko ūkvedys V. J. P., kuris teisme patvirtino, kad nesant kitų suaugusiųjų, prižiūrėdavo vaikus (2 t., 104 b. l.). Šią aplinkybę patvirtino liudytoja R. J. (2 t., 122 b. l.). Apeliantas, analizuodamas tiek liudytojo V. J. P. parodymus, tiek atsakovės A. S. paaiškinimus teismui, teigia, kad jie skiriasi nuo paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau suprantama, kad paminėto tyrimo ir šios bylos nagrinėjimo dalykai yra skirtingi, nes tyrimo metu, visų pirma, buvo aiškinamasi nelaimingo atsitikimo mechanizmą, ką patvirtina ir paminėtų asmenų paaiškinimų apimtis (ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai buvo trumpesni ir susiję su tyrėjo užduotais klausimais). Be to, svarbu ir tai, kad nagrinėjant bylą teisme paminėti asmenys savo parodymus davė prisiekę. Minėtais nesutapimais apeliantas bando įrodyti, kad liudytojas V. J. P. vaikų neprižiūrėjo, tačiau nagrinėjamuoju atveju svarbus yra vien suaugusio asmens buvimo namų valdoje faktas, nes, kaip teisingai savo ieškinyje nurodė apeliantas, jeigu su vaikais būtų suaugęs žmogus, jis būtų kvietęs greitąją medicinos pagalbą ir taip vaikų gyvybė būtų buvusi apsaugota.
Pagrįsdamas patirtą neturtinę žalą apeliantas akcentuoja ypač artimus jo ir sūnaus K. santykius, tačiau pastebėtina, kad byloje yra duomenys, jog K. N. vengė bendravimo su ieškovu (Šeimos santykių instituto 2007 m. birželio 28 d. pažyma, ieškovo paaiškinimai (1 t., 187 b. l.; 2 t., 91 b. l.). Tuo tarpu apeliantas, nurodęs, kad teismo nustatytos neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo kriterijaus, nepateikė patikimų argumentų, kad jo prašomas atlyginti žalos dydis (iš viso 500 000 Lt, įskaitant 200 000 Lt iš atsakovės) atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, keisti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.