- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 2S-1865-160/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07395-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė (pran.), Henrichas Jaglinskis
- Kreditorius
- UAB „ITM Inkasso“
- Skolininkas
- A. K.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 nutarties atsisakyti priimti pareiškimą byloje pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui A. K. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
UAB „ITM Inkasso“ 2012-08-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui padavė pareiškimą CPK 431 str. nustatyta tvarka, kuriuo prašė priteisti iš A. K. 349,99 Lt skolos, 123,95 Lt palūkanų, 415,51 Lt negautų pajamų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Paaiškino, kad įsiskolinimas susidarė pagal 2011-07-21 vartojimo kredito sutartį SP 23426, sudarytą tarp skolininko ir UAB „Nordecum“ dėl skolos ir palūkanų. 2011-12-13 skolos perdavimo aktu teisė į skolą perduota UAB „ITM Inkasso“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-08-31 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui A. K. dėl teismo įsakymo išdavimo. Padarė išvadą, jog sutarties, pagal kurią susidarė įsiskolinimas, nuostatos yra nesąžiningos, nes jos nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Nors kreditorius nurodo, kad bendra skolininko vartojimo kredito kainos metinė norma yra 194,53 proc., tačiau akivaizdu, jog prašomos priteisti sumos viršija maksimalią įstatymo numatytą bendros vartojimo kredito kainos metinę normą. Todėl kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies.
III. Atskirojo skundo argumentai
UAB „ITM Inkasso“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Teismo nutartyje klaidingai vartojamos/tapatinamos metinių palūkanų ir bendros vartojimo kredito kainos sąvokos. Teismas nepagrįstai nurodė, jog metinė palūkanų norma yra 324,56 proc., kadangi iš tiesų metinė palūkanų norma yra 81,14 proc. Suteikto vartojimo kredito bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 238,39 proc., t. y. neviršija sutarties sudarymo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. redakcijos nustatyto maksimalaus dydžio (250 proc.). Negautos pajamos apskaičiuotos remiantis kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. pagal bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, kuri taikoma šiuo metu teikiamoms atitinkamo termino atitinkamo dydžio paskoloms, šiuo atveju – 194,53 proc.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumai nustatyti CPK XXIII skyriuje. Nors pagal CPK 435 str. 3 d. teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, tačiau jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo teismas atsisako priimti (CPK 435 str. 2 d.).
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą padaręs išvadą, jog vartojimo kredito sutarties nuostatos yra nesąžiningos, nes jos nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o prašomos priteisti sumos viršija maksimalią įstatymo numatytą bendros vartojimo kredito kainos metinę normą.
Pagal CPK 431 str. 1 d. bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Taigi kreditorių ir skolininką turi sieti sutartiniai santykiai arba prievolės pagal įstatymą, tai yra šie santykiai turi būti tiesiogiai susiklostę tarp kreditoriaus ir skolininko. Ar pareiškimas paduotas šioje susiklosčiusių santykių plotmėje, sprendžiant pareiškimo priėmimo kausimą pagal CPK 433 str. 1 d. 5 p. pirmosios instancijos teismas turi įsitikinti, ar kreditorius nurodė reikalavimų faktinį pagrindimą ir įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, kreditorius nurodė, kad pagal 2011-07-21 vartojimo sutartį, sudarytą tarp skolininko A. K. ir UAB „Nordecum“, prašoma priteisti skolą ir sutartines palūkanas. Taigi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties tarp skolininko ir pirminio kreditoriaus dėl skolos ir sutartinių palūkanų, todėl kiekvienas reikalavimo punktas turi būti pagrįstas pirminės sutarties sąlygomis. Perėmęs reikalavimo teisę į skolą, naujas kreditorius reikalauja atlyginti ir negautas pajamas. Tačiau niekaip nepagrindžia kokiu pagrindu reikalauja negautų pajamų, dėl kurių UAB „Nordecum“ ir A. K. nebuvo susitarę, ar jei buvo susitarę – pareiškime nepagrindžia, kokiu susitarimu buvo sutarta, kad skolininkas atlygins negautas pajamas perėmęs teisę į skolos gražinimą ir palūkanas. Todėl iš esmės pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, kadangi pareiškimas neatitinka CPK 433 str. keliamiems reikalavimams dėl jo nepagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-31 nutartį palikti nepakeistą.