- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-03
- Bylos Nr.
- 2S-2150-450/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11246-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Skolininkas
- I. V.
- Kreditorius
- UAB „Skolų girnos“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininkės I. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Skolų girnos“ pareiškimą skolininkei I. V. dėl teismo įsakymo išdavimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Skolų girnos“ kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 17 470 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. išdavė teismo įsakymą pagal kreditoriaus UAB „Skolų girnos“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei I. V..Kreditorius teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui prašė areštuoti skolininkei priklausantį turtą reikalavimo sumai.Nurodė, kad skolos suma yra didelė ir reikšminga bet kokiam fiziniam asmeniui, todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į tai, kad kreditorė nežino ar skolininkė yra finansiškai pajėgi įvykdyti pareikštą reikalavimą, o atsižvelgiant kad raginama jį įvykdyti jo nevykdė, patvirtina galimą skolininkės finansinių pajėgumų stoką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Skolų girnos“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir areštavo skolininkės I. V. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant 17 470 Eur sumos, nesant ar nepakankant pareiškimui užtikrinti skolininkės nekilnojamojo ar kito turto, areštavo skolininkės pinigines lėšas bankų sąskaitose bei turtines teises neviršijant pareiškimo sumos.Teismas sprendė, kad prašoma priteisti suma skolininkei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė. Visos šios aplinkybės suteikė teismui pagrindą manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkė I. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį.Priimdamas teismo įsakymą, teismas netikrino kreditoriaus pareiškimo pagrįstumo. Kreditorius nepateikė įrodymų apie skolą; pateikti vekseliai tapo paprastais skolos rašteliais.Skolininkė yra moki, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, todėl toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas ir neturintis būtinumo.Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius UAB „Skolų girnos“ prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.Reikalavimo suma yra didelė ir sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Skolininkė ilgą laiką vengia apmokėti išrašytus vekselius, elgėsi nesąžiningai, todėl tikėtina, kad jos finansinė padėtis yra sunki.Skolininkė, nors ir turi nekilnojamojo turto, tačiau 2018 m. kovo 3 d. pasirašė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo mainais už skolas perleisti kelis jai priklausančius objektus, tačiau skubos tvarka perrašė vekselį sūnaus draugui ir registravo nekilnojamajam turtui areštą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netikrino kreditoriaus pareiškimo pagrįstumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 13 d. teismo įsakymu patenkino kreditoriaus pareiškimą dėl skolos priteisimo ir išdavė teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalaujamų sumų išieškojimo iš skolininkės, todėl darytina išvada, jog dėl kreditoriaus pareiškimas yra pagrįstas. Juo labiau, kad iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog skolininkei pateikus prieštaravimus, kreditorius pateikė ieškinį, kurį teismas priėmė. Kreditorius ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pridėjo įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, todėl konstatuotina, jog šiuo atveju įvertinęs byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad kreditoriaus pareiškimas ir ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįsti. Priešingai, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pareiškimą pripažinti iš esmės nepagrįstu, dėl ko jis tikėtinai negalėtų būti patenkintas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).Apeliantė ginčija ir antrąją būtinąją sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju skolininkė nurodo, kad pareiškimo suma jai yra nedidelė, nes jos finansinė padėtis yra gera, ji turi nekilnojamojo turto. Pažymėtina, kad ši prezumpcija (pareiškimo didelė suma gali objektyviai padidinti kreditoriui galimo palankaus teismo įsakymo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į skolininko finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam skolininkui pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pareikštus reikalavimus ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui palankaus teismo įsakymo įvykdymas gali būti apsunkintas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, siekdama įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė jokių savo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, Nekilnojamojo turto registro duomenimis skolininkei I. V. nuosavybės teise priklauso 7 nekilnojamojo turto vienetai, tačiau jie visi yra areštuoti. Be to, skolininkės atžvilgiu vykdomos trys vykdomosios bylos. Apeliacinės instancijos teismas kitų duomenų apie apeliantės finansinę padėtį neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, paduodama atskirąjį skundą, galėjo paneigti prezumpciją, jog pareiškimo suma jai nėra didelė, pateikdama duomenis, įrodančius jos (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.), tačiau, kaip minėta, ji tokių duomenų nepateikė. Taigi, įvertinus paminėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skolininkė nepaneigė aplinkybių, kad yra grėsmė dėl galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkės atžvilgiu.Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl skolininkės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.