Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. N. priteista: G. Š. 10 000 neturtinės žalos ir 3000 Lt atstovo išlaidoms apmokėti, 1189 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai ir 409,03 Lt teismo išlaidų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti žmogų, o būtent: 2005 m. birželio 1 d., apie 1 val., apgaulės būdu patekęs į žmonos G. Š. (buvusios N.) butą, esantį ( duomenys neskelbtini ), atsineštu peiliu grasino ir kėsinosi nužudyti G. Š. - tyčia vieną kartą peiliu smogė G. Š. į krūtinės sritį ir vieną kartą į šlaunį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nužudymas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes G. Š. intensyviai priešinosi, sūnus D. N., gindamas motiną, atitraukė jį nuo nukentėjusiosios bei jį sulaikė tuo metu atvykę policijos pareigūnai.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusiosios parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje, apie jos gynimosi būdą, peilio išsitraukimo ir įsidėjimo aplinkybes, policijos atvykimo momentą bei jo ir nukentėjusiosios tuometinius veiksmus, prieštarauja jos parodymams duotiems teisme. Apeliantas tvirtina, kad jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, pasakydama, jog jis nėra tikrasis D. N. tėvas. Jis iki nusikaltimo padarymo apie tai nežinojo. Apie tai nežinojo ir liudytojai D. N., J. N., V.Č. Liudytojas D. N. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus apie tai, jog jis žinojo, kad apeliantas ne jo tėvas. Jo dukros liudytojos nepilnametės J. N. parodymai taip pat negali būti vertinami kaip teisingi, nes liudytoja ilgą laiką buvo savo motinos ir jos giminių įtakoje. Be to, jam gyvenant kartu su dukra, tarp jų buvo konfliktinių situacijų dėl pastarosios netinkamo elgesio. Teismas be pagrindo jo kaltę grindė ir liudytojos V. Č. parodymais. Ji yra jo buvusios žmonos sesuo ir jie yra konfliktavę dėl jo dukters, todėl, apelianto manymu, liudytoja yra priešiškai nusiteikusi jo atžvilgiu.

Taip pat nuosprendyje neteisingai cituojami liudytojų - policijos pareigūnų, parodymai. Šių liudytojų parodymai prieštarauja liudytojo D. N. parodymams. Nuosprendyje rašoma, kad policijos pareigūnas K. P. ir jį įleidęs vaikinas - D. N., šoko ant nuteistojo ir nubloškė jį nuo nukentėjusiosios. Tačiau liudytojas D. N. parodė, kad atvykus policijai, apeliantas šoko ant mamos ir jis pastarąjį nuo jos nustūmė. Neteisingai yra nurodyti ir jo motinos I. N. parodymai, apie tai, kad neva jai buvo žinoma, kad jis grasino G. Š. Jo motina apie jo padarytą nusikaltimą sužinojo tik paskambinus V. Č. Jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtinti ir nukentėjusiosios G. Š. parodymai apie tai, kad jis žiauriai elgėsi su vaikais, yra smurtavęs prieš ją, girtuokliavęs.

Apelianto manymu, teismas be pagrindo suabejojo jo parodymais ir visai neatsižvelgė į tai, kad jis, sužinojęs, jog nėra D. N. tėvas, buvo šoke. Ikiteisminio tyrimo metu jis nepaminėjo šios aplinkybės, nes netikėjo, kad tai yra tiesa. Jis ikiteisminio tyrimo metu prašė tyrėjo atlikti akistatas su nukentėjusiąja ir liudytojais, bet į jo prašymus nebuvo atsižvelgta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. N. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis A. N. apgaulės būdu patekęs į žmonos G. Š. (buvusios N.) butą, atsineštu peiliu grasino ir kėsinosi nužudyti G. Š. - tyčia vieną kartą peiliu smogė G. Š. į krūtinės sritį ir vieną kartą į šlaunį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nužudymas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes G. Š. intensyviai priešinosi, sūnus D. N. , gindamas motiną, atitraukė jį nuo nukentėjusiosios bei jį sulaikė tuo metu atvykę policijos pareigūnai. Šių nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių iš esmės savo apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas, t. y. jis neneigia peiliu sužalojęs G. Š. Tačiau apeliantas teigdamas, kad jis neatsimena nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių, ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – kaltę, ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 139 str. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Toks apelianto prašymas yra prieštaringas ir nepagrįstas.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo yra, kai veika padaroma nerūpestingai elgiantis ir nenumatant tokių savo elgesio padarinių, arba numatant abstrakčią jų galimybę, tačiau lengvabūdiškai pasitikint, kad jų šiuo atveju nekils. Tokių aplinkybių teismas nenustatė, be to ir apeliantas skunde taip pat nekonkretizavo kuo remdamasis daro išvadą neva jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami neatsargiu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apygardos teismas nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę rėmėsi objektyviais veikos duomenimis, rodančiais, jog sužalojimai nukentėjusiajai G. Š. padaryti smūgiuojant peiliu į gyvybiškai svarbią kūno sritį – krūtinę, kairę jos pusę. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada bei teismo komisijinės ekspertizės aktu, nustatė, jog G. Š. padaryti trys durtiniai – pjautiniai sužalojimai: krūtinės ląstos kairiajame šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies šoniniame išoriniame paviršiuje ir paviršinis sužalojimas kairės rankos alkūnės įlinkio srityje. Sužalojimai padaryti aštriu duriančiai pjaunančiu įrankiui, galimai, peilio geležte – trimis dūriais. Nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes sukėlė ilgesnį nei 10 dienų sveikatos sutrikdymą ( t. 1, b. l. 24, t. 2, b. l. 119 - 123 ). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai peiliu smogė būtent apeliantas. Tai, kad smūgiai peiliu buvo apelianto valingi ir sąmoningi veiksmai, patvirtina nukentėjusiosios G. Š., liudytojų D. N. ir J. N. bei M. P. ir K. P. parodymai.

Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusioji G. Š. davė iš esmės vienodus A. N. apkaltinančius parodymus. Ji tiek savo pirminiuose parodymuose, tiek vėliau apklausta teisme, nuosekliai nurodė A. N. patekimo į jos butą aplinkybes ir jo smurtinius veiksmus jos atžvilgiu. Šie nukentėjusiosios parodymai sutampa su įvykio vietoje buvusių liudytojų D. N. ir J. N. parodymais bei kita bylos medžiaga. Tiek liudytojas D. N. , tiek liudytoja J. N. parodė, kad įvykio naktį į butą atėjęs tėvas A. N. , atsisėdęs prie mamos lovos reikalavo, kad ši su juo paskutinį kartą pasimylėtų, o jai nesutikus, išsitraukė iš kišenės virtuvinį peilį ir grasino ją nužudyti. Išgirdęs, kad atvyko policija, tėvas užvirto ant mamos ir ėmė ją badyti (t. 2, b. l. 94 - 95; 95 - 96 ). Liudytojai - policijos pareigūnai M. P. ir K. P. parodė, kad jiems paskambinus į nukentėjusiosios duris ir pasakius, kad atvyko policija, bute pasigirdo klyksmas ir jie įėję į butą pamatė, kaip vyras bado moterį ( t. 2, b. l. 97, 98 ).

Vertindama minėtas aplinkybes kolegija laiko, jog apeliantas, suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajai, suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingas pasekmes. Vadinasi jo veikos subjektyviojoje dalyje yra tyčios elementas. Tai pagrįstai pripažino apygardos teismas.

Taip pat teismas pagrįstai nustatė apelianto tyčioje siekimą atimti nukentėjusiajai gyvybę. Nors apeliantas teigia, jog jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiąją, tačiau šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo nuteistojo nusikalstamos veikos tyčios turinį, ir vertinti kitaip apelianto tyčios kryptingumo apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis nukentėjusiajai peiliu sudavė du smūgius, iš jų vieną į krūtinės ląstos kairę pusę. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra A. N. , neabejotinai suvokia, kad toks smūgis į krūtinę su peiliu gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas asmuo numato, kad toks veiksmas gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, kartu sukelti ir pavojų gyvybei, dėl kurio pastarasis gali mirti. Taigi kaltininkui, darančiam tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. 2 d. išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Minėto nutarimo 6 p. 4 d. nurodyta, jog apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis A. N., ateidamas pas nukentėjusiąją buvo nusiteikęs agresyviai ir iš anksto buvo sumanęs nužudyti nukentėjusiąją. Šią aplinkybę įrodo tai, kad jis eidamas pas nukentėjusiąją atsinešė didelį virtuvinį peilį, kurio geležtės ilgis 12,5 cm ( t. 1, b. l. 5 – 10), iki gilios nakties laukė pareinančio sūnaus, kad galėtų įsibrauti į nukentėjusiosios butą. Įsibrovęs į butą, nors nukentėjusioji prieš tai jau miegojo, elgėsi su ja įžūliai, girdint vaikams reikalavo eiti su juo paskutinį kartą pasimylėti, o kai ši nesutiko, rodydamas peilį grasino nužudyti. Išgirdęs, kad atvyko policijos darbuotojai, nuteistasis ne tik kad savo veiksmų nenutraukė, bet tyčia kelis kartus dūrė nukentėjusiajai atsineštu pavojingu, sunkiai kūną žalojančiu įrankiu – peiliu, vieną kartą, kad atitrauktų dėmesį, į šlaunį, o kitą kartą į krūtinę, kairę jos pusę. Nukentėjusioji gynėsi nuo nuteistojo veiksmų, tai įrodo jai padarytas sužalojimas kairėje rankoje ( t. 2 , b. l. 119 – 120). Po to A. N. nuo nukentėjusiosios atitraukė jos sūnus bei atvykęs policijos darbuotojas. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. N. siekė įvykdyti savo grasinimą - nužudyti nukentėjusiąją, bet nusikaltimo nepabaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Visuma išvardytų aplinkybių įrodo nuteistojo tyčios kryptingumą – apibrėžta tyčia nužudyti nukentėjusiąją.

Įvertinus visus anksčiau paminėtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad A. N. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine apibrėžta tyčia: jis pasirinkdamas nusikaltimo įrankį – peilį bei smogdamas juo nukentėjusiajai du smūgius, vieną iš jų į gyvybiškai svarbią kūno vietą, aiškiai suvokė pavojingą savo nusikalstamų veikų pobūdį, t. y. kad tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiosios mirtį, ir to norėjo, t. y. jis veikė, turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti G. Š. gyvybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei tinkamai A. N. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. A. N. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 139 str. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, nėra teisinio pagrindo.

Dėl kitų apelianto skundo argumentų

Nors apeliantas teigia, kad jis neatsimena visų įvykio aplinkybių, taip pat ir dūrių peiliu, tačiau šie jo teiginiai paneigti teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės išvada. Minėtoje ekspertizės išvadoje konstatuota, kad nėra duomenų, kad A. N. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu būtų sirgęs psichine liga ar būtų buvęs laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje. A. N. pažintinė veikla įvykio metu nebuvo sutrikusi, jis galėjo adekvačiai suprasti savo veiksmus ir galimas jų pasekmes, galėjo teisingai vertinti aplinkybes, nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje reikšmingoje emocinėje būsenoje, kuri būtų galėjusi iš esmės sutrikdyti jo sąmoningą ir valingą veiklą, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali duoti teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Be to, ekspertai pažymėjo, kad nuteistojo parodymai gali būti tendencingi dėl kategoriškų nuostatų apie G. N. ( Š. ) ( t. 1, b. l. 152 - 153).

Taip pat nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas šoke, t. y. sužinojęs, kad D. N. yra ne jo sūnus. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog aplinkybės, kad įvykio naktį būtų buvę kalbama apie tai, kad D. N. ne jo sūnus, nepatvirtino nei vienas įvykio vietoje buvęs liudytojas. Priešingai, tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai D. N. ir J. N. šią aplinkybę paneigė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atliekant teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę, tiriamasis ( A. N. ) nurodė, kad jam ,,plionkė“ trūko, kai žmona pranešė, kad sūnus yra ne jo, todėl apimtas įsiūčio jis nesusivaldė ir sužalojo žmoną ( t. 1, b. l. 152 – 153). Taigi, aplinkybė, kad neva tai nukentėjusioji pasakė nuteistajam, jog D. N. yra ne jo sūnus, buvo žinoma atliekant teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę. Tačiau ekspertai ištyrę ir įvertinę A. N. psichinę būklę nenustatė, kad jis įvykio metu būtų buvęs fiziologinio afekto ar kitokioje reikšmingoje emocinėje būsenoje, kuri būtų galėjusi iš esmės sutrikdyti jo sąmoningumą ar valingą valią ( t. 1, b. l. 152 – 153 ). Todėl nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis buvo šoke po to, kai neva tai sužinojo, jog D. N. ne jo sūnus, teisėjų kolegija vertina kaip nuteistojo siekimą sušvelninti savo padėtį.

Taip pat kaip siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį kolegiją vertina ir nuteistojo teiginius apie tai, jog jis virtuvinį peilį nešiojosi savigynos tikslais.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų D. N. , J. N. , V. Č. parodymais, nes neva tai jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šiuos apelianto teiginius kolegija atmeta. Kaip jau buvo minėta, nuosprendyje teismas išsamiai išanalizavo visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir išdėstė motyvus, dėl kurių vienais parodymais buvo patikėta, o kiti parodymai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių dėl kurių nuteistojo nurodyti liudytojai turėtų jį apkalbėti.

Neatitinka tikrovės ir nuteistojo skundo teiginiai apie tai, kad nuosprendyje neteisingai cituojami liudytojų – policijos pareigūnų M. P. ir K. P. parodymai, ir kad policijos pareigūnų parodymai apie nuteistojo nustūmimo nuo nukentėjusiosios aplinkybes prieštarauja liudytojo D. N. parodymams.

Nuosprendyje nurodytas liudytojų M. P. ir K. P. parodymų turinys atitinka jų parodymams duotiems teisiamojo posėdžio metu ( t. 2, b. l. 97, 98 ). Be to, pažymėtina, kad nuosprendyje nėra pažodžiui cituojami liudytojų parodymai duoti teisme, to nereikalauja ir baudžiamojo proceso įstatymas.

Liudytojas D. N. teisme parodė, kad jis apie įvykio aplinkybes ne viską atsimena, nes tai jam yra nemalonu, tačiau jis patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad jis nustūmė tėvą nuo mamos, kai šis ją puolė su peiliu ( t. 2, b. l. 96 ). Šią aplinkybę patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Liudytojas M. P. parodė, kad D. N. puolė ,,nuplėšti“ vyrą nuo moters, o jis padėjo vyrą sulaikyti ( t. 2, b. l. 97 ). Liudytojas K. P. parodė, kad jis su bute buvusiu vaikinu ( D. N. ) nubloškė vyrą nuo moters ( t. 2, b. l. 98). Taigi jokių prieštaravimų tarp minėtų liudytojų parodymų teismas nenustatė.

Nepagrįstas apelianto argumentas ir dėl neva nuosprendyje neteisingai nurodytų I. N. parodymų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, liudytojos I. N. parodymais nesirėmė.

Be to, apeliantas nurodo, kad nebuvo atliktos akistatos su nukentėjusiąją ir liudytojais. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai ( BPK 164 str. 1 d., 178 str. 1 d. ). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimas akistatas.

Dėl civilinių ieškinių

Neteisus apeliantas teigdamas, kad iš jo nepagrįstai priteista 3000 Lt advokato išlaidoms apmokėti. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji G. N. (Š.) advokatui M. Kepeniui už jos atstovavimą sumokėjo 3000 Lt. Tai pavirtina byloje esantys pinigų priėmimo kvitai ( t. 2, 125, 126). Taigi iš nuteistojo pagrįstai priteista 3000 Lt atstovo išlaidoms apmokėti.

Taip pat pagrįstai iš nuteistojo priteista 1189 Lt Valstybinei ligonių kasai. Byloje yra pažyma iš Tauragės apskrities ligoninės ( t. 2, b.l. 40 ), iš kurios matyti, kad ligonių kasa už G. N. (Š.) gydymą apmokėjo 1189 Lt. Nukentėjusioji ligoninėje gydėsi šešias dienas, likusias – ambulatoriškai.

Apeliantas taip pat mano, kad yra per didelis iš jo priteistas neturtinės žalos dydis.

Kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygas ir jos dydžio skaičiavimo kriterijus nustato Civilinio kodekso normos, kuriomis ir reikia vadovautis sprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Nors žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiamus kriterijus: žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes (amžių, profesiją ir kt.) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai G. Š. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo A. N. veiksmais. Nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata, ji buvo gydoma ligoninės reanimacijos skyriuje ir operuota. Nukentėjusioji dėl viso to patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą. Kolegijos nuomone, iš nuteistojo A. N. priteistas 10000 Lt neturtinės žalos dydis nėra per didelis ir mažinti jo nėra pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. N. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d., yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.