Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-1367-562/2012

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-03-19
Bylos Nr.: Ik-1367-562/2012
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02475-2011-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rosita Patackienė (pran.), Violeta Balčytienė, Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: UAB „Servico“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1367-562/2012Proceso Nr. 3-61-3-02475-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 35.2, 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rositos Patackienės, teisėjų Violetos Balčytienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovėms G. E., V. V. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Servico“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių - nustatyti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą šiuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011-01-19 įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘, 2011-03-08 įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘ (b. l. 1-4). Skunde paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 -10-20 kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų į Vilniaus miesto savivadybės administracijos direktorių. Vyriausybės atstovas vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011-10-20 teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose, savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės‘‘ administravimo mokesčio‘‘, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosiosnuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 ,, Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Nuo 2010 kovo mėn. 19 d. įsigaliojęs LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punkto pakeitimas numatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą,nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.‘‘ Nuo 2011 m. spalio 19 d. taip pat galioja analogiška (tik su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata dėl sprendime skirti administratorių mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymo būtinybės. Pagal LR Vietos savivaldos 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t.y, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad savivaldybės administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011-10-20 teikimo Nr. 1T-36 ir teikimo Nr. 1T-39 prieduose išvardintuose įsakymuose, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl minėtų teikimų prieduose išvardinti administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo nuostata, t.y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Vadovaujantis LR Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu Vyriausybės atstovas pateikė 2011-10-20 teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Šie teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Pagal LR Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administracijos direktoriaus neveikimo.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 22-28) su prašymu nesutinka, nurodo, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo‘‘, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603. Pažymi, jog skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos Šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pažymėtina, jog Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo‘‘. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo‘‘ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir, be kita ko, tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Prašyme pareiškėjas teigia, jog atsakovas Įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘2.2 punktą ir šiuo pagrindu reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį įsakyme. Pažymi, jog įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 p.). Pirmiausia, tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja, kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją -nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Antra, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę (įpareigoti atsakovą nustatyti įsakyme administravimo mokestį), galima spręsti, kad jeigu Teismas tokį reikalavimą patenkintų ir atsakovas jį įvykdytų, skundžiamas Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuojant mokestį vadovautis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 p. ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be kita ko, tais atvejais, kai administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Pažymi, jog pareiškėjas šioje byloje reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl būtų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo‘‘ nereiškia. Remiantis išdėstytu manytina, kad atsakovui įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijoj direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo‘‘ 8 p. būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena - numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita - nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas toks pareiškėjo reikalavimas, įvykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys. Pažymi, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, LR CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus Įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Atsižvelgdami į tai, mano, kad Vyriausybės atstovas į bylą turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Nepateikus tokios informacijos į bylą, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos „ikiteisminės‘‘ procedūros pagrindu. 4. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymą įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti konkretų tarifą/mokestį grindžia Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punktu, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Pažymime, jog kyla abejonių, ar Vyriausybės Nutarimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Vyriausybės Nutarimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai) atskleidžia šių teisės aktų ir Vyriausybės Nutarimo nuostatų sisteminė analizė. Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai. Taigi įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo‘‘ bei ginčijamo Įsakymo nuostatos atitinka Civiliniame kodekse savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Pažymėtina, jog Vyriausybės Nutarimo preambulėje nurodyta, jog nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.84 straipsnio 3 dalimi. Tačiau Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino pavyzdinius nuostatus, bet ir Nutarimo 2 p. papildomai imperatyviai nustatė, jog „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens -pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Administravimo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir nurodomas administratorius". Taigi sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams. Konstitucinis Teismas 2001-10-30 nutarimu išaiškino, jog „Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis‘‘. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 94 str. 2 p. Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 str. 2 p., bet ir Konstitucijos 5 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Atsižvelgdami į tai, mano, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Vyriausybės Nutarimo 2.2 p. galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos valstybės teritorijos administraciniams vienetams yra laiduojama savivaldos teisė (Konstitucijos 119 str.). Konstitucijos 120 str. 2 d. nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybės veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir valstybės interesų derinimo (Konstitucinio teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio teismo 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Taigi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84) veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Vadovaujantis išdėstytu, Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai nustatoma šių aplinkybių visuma:institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Pažymi, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami busto administravimo paslaugas iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m ). Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi Įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą. Vadovaujantis įsakymu, administratoriai negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi. Pažymėtina, jog administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Vadinasi administratorius turėtų taikyti Įsakyme nurodytą tarifą nepaisant tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz.. infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Pažymime, jog šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas, dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Pažymi, jog konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Kaip jau minėta, CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifo, jo apskaičiavimo ar taikymo metodikos, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį Įsakyme, išreikštą Lt/m², o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus. CK 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Taigi, nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas teigti, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo" 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.Vadovaujantis Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Konstitucinis Teismas yra įgaliotas vertinti Vyriausybės nutarimų atitiktį įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 71 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašome teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 ..Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo" 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamiesi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 2 dalimi, taip pat 88 straipsnio 1 punktu, prašo teismo:Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai. 120 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. lapkričio 14 d. prašymą Nr. 3-422 atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl administravimo mokesčio nustatymo skiriant daugiabučių namo administratorių prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011-09-20 įsakymu Nr. 30-1324 papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymu Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą uždarosios akcinės bendrovės „Servico‘‘ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 25 eilute pagal priedą ir įpareigojo UAB „Servico“ valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą (b. l. 29). Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011-10-20 teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti teikimų prieduose nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 7-9). Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2. 2 punkte (redakcija nuo 2010-03-19) nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Vertinant Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus (toliau ? ir Pavyzdiniai nuostatai), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-248-916/2007, pažymėjo, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas, vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, nenumato jokių išimčių administravimo paslaugas teikiantiems subjektams, priklausomai nuo jų steigėjo ar pavaldumo.

Vertinant Atsakovės argumentus, kad skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją, pažymėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Pagal Vietos savivaldos 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą (redakcija nuo 2010-01-01) savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais, todėl teismas pripažįsta, kad Pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra pagrįsti. Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Prašyme pareiškėjas nurodo, jog atsakovas įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą, todėl reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį įsakyme. Atsakovė nurodo, kad įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą, įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes jame ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 p. būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Šie atsakovės argumentai nėra pagrįsto. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2011-10-19 iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovė, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: 1) atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos; 2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011-10-20 teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti teikimų prieduose nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 7-9). Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau ginčo atveju Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių - nustatyti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą šiuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011-01-19 įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘, 2011-03-08 įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrintų teismo motyvų pagrindu pareiškėjo prašymas yra tenkintinas, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus bei nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsakovė taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja VSĮ 6 str. 1 d. 42 punktui, CK 4.84 str. 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 str. 2 daliai, 120 str. 2 daliai (b. l. 22-28). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla, todėl nėra pagrindo tenkinti šio atsakovo prašymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

nusprendė:

Patenkinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus bei nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011-01-19 įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘, 2011-03-08 įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo‘‘.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rosita PatackienėVioleta BalčytienėArūnas Dirvonas