Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Henriko Sadausko, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaivai Matuizaitė, dalyvaujant atsakovo atstovui A. A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. R. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 17-19), kuriame prašo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau - LGGRTC) generalinio direktoriaus 2010-06-30 įsakymą Nr. IV-126, kuriuo atsisakyta pareiškėjo tėvui P. (P.) R. suteikti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą po mirties, ir įpareigoti LGGRTC įgyvendinti Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940 – 1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymą ir pripažinti pareiškėjo tėvui P. (P.) R. laisvės kovų dalyvio teisinį statusą po mirties pagal šio įstatymo 5 straipsnį.

Paaiškina, kad LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas 2010-07-02 raštu Nr. 38R-r-1335 pareiškėjui pranešė, kad prašymas suteikti statusą po mirties netenkinamas dėl įrodymų stokos. Pareiškėjas su sprendimu nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjo tėvas P. (P.) R., gyvenęs Platelių parapijos (duomenys neskelbtini) kaime, buvo Lietuvos Respublikos pilietis, ūkininkas. Valdė 30 ha ūkį, buvo vedęs, augino 6 vaikų šeimą. Sovietams okupavus Lietuvą, dėl okupacinio režimo uždėtų prievolių nevykdymo 1941 m. buvo suimtas ir įmestas į Telšių kalėjimą. Prasidėjus karui, 1941 m. naktį iš birželio 24 d. į 25 d. (R. žudynių naktį) pareiškėjo tėvas su P. S. ir P. V. iš kalėjimo pabėgo. Tačiau (duomenys neskelbtini) kaime, prie Telšių, pakeliui į namus juos sučiupo sovietinių aktyvistų ir raudonarmiečių baudėjai ir vietoje sušaudė, t. y. vietoje sunaikino 3 beginklius Lietuvos piliečius. Apie šį įvykį liudija Platelių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos mirimų registravimo knygoje padarytas įrašas laidotuvių dieną. Šį faktą patvirtino Generalinė prokuratūra, konstatuodama, kad P. R. „yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės“.

Remiasi Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 punktu ir paaiškina, kad pareiškėjo tėvas visiškai atitinka nurodytai įstatymo nuostatai. Pareiškėjui atsiųstame LGGRTC atsakyme nurodyta, kad jo tėvas neatitinka minėto įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas su tuo sutinka, nes jo tėvas nebuvo ir negalėjo būti pokario rezistencijos dalyvis. Tačiau atsakyme pareiškėjui nepaaiškinta, kodėl jo tėvas neatitinka minėto įstatymo 5 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas skundė pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimą LGGRTC generaliniam direktoriui, tačiau į jo skundą nebuvo atsižvelgta.

Teisme 2010-11-22 gauti A. R. paaiškinimai, kuriuos pareiškėjas teikė atsiliepdamas į LGGRTC atsiliepimą (b. l. 120-121). Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ūkininkavimas nebuvo naudingas valstybei. Ūkininkaudamas P. R. dirbo ne tik savo naudai, kaip teigia LGGRTC, ne tik rengė gausią šeimyną, leido vaikus į mokslus, davė darbo ūkio samdiniams, bet taip pat, mokėdamas nemažus mokesčius, neabejotinai stiprino Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, kaip to reikalauja Įstatymo 5 straipsnio 1 punkto formuluotė. Į Lietuvą 1940-06-15 įžengęs okupantas buvo griežtai nusistatęs prieš privatų ūkį. Pareiškėjo tėvas, turėjęs 30 ha žemės, okupantams buvo buožė. Ūkis buvo išbuožintas, uždėta daug prievolių. Prievolių nesumokėjus, iš tėvo buvo atimta ir laisvė, ir gyvybė. Dėl veiklos, stiprinusios Lietuvos valstybę, tačiau nepriimtinos socialistiniam ūkiui, P. R. buvo represuotas, dėl prievolių nevykdymo, t. y. pasipriešinimo okupacijai, patyrė moralinį ir fizinį okupantų smurtą, buvo suimtas neteisėtai įkalintas ir nužudytas. Viso to negalima vertinti kaip bausmę „dėl ekonominių priežasčių“.

Teisminiame bylos nagrinėjime pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai. Nutarta bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į skundą (b. l. 33) paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu jo tėvui P. (P.) R. suteikti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą (po mirties) pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 punktą.

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – Komisija) neturi duomenų, kad pareiškėjo tėvas buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas, sukarintų organizacijų narys, taip pat valstybės civilinių įstaigų pareigūnas ar tarnautojas, mokslo ir kultūros veikėjas, visuomeninių ir politinių organizacijų narys. Taip pat komisija neturi duomenų, kad pareiškėjo tėvas iki 1940-06-15 dalyvavo kokioje nors veikloje, kuri stiprino Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo tėvas buvo suimtas už sovietų okupacinio režimo nustatytų prievolių nevykdymą (grūdų nepristatymą). Teigia, kad visi byloje esantys duomenys rodo, kad tai nebuvo pasipriešinimo aktas. Pareiškėjo tėvas dėl ekonominių priežasčių neįstengė vykdyti nustatytų prievolių. Nesutinka, kad pareiškėjo nurodomų argumentų pakanka taikyti minėtas įstatymo nuostatas. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimą, prašė skundą atmesti.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas siekia, kad jo tėvui P. (P.) R. būtų pripažintas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas po mirties. Pareiškėjas reikalavimą pripažinti tėvui laisvės kovų dalyvio teisinį statusą grindžia Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 punktu, teigdamas, kad jo tėvas, ūkininkaudamas ir duodamas darbo samdiniams, mokėdamas nemažus mokesčius, stiprino Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pareiškėjas aiškina, kad jo tėvas, atsisakydamas vykdyti nustatytas okupacinės valdžios prievoles, pasipriešino okupacinei valdžiai, dėl to buvo suimtas, įkalintas ir nužudytas. Pareiškėjas aiškina, kad būtent dėl veiklos, stiprinusios Lietuvos valstybę, tačiau nepriimtinos socialistiniam ūkiui, jo tėvas P. R. buvo represuotas.

Nustatyta, kad LGGRTC pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pripažinti laisvės kovų dalyvio statusą tėvui P. R. po mirties pareiškėjas prašė 1999-02-11, 2000-04-20, 2007-06-19 (b. l. 35, 43, 52). LGGRTC direktorė 2001-03-14 įsakymu nepripažino P. R. laisvės kovų dalyvio statuso po mirties dėl rezistencinės veiklos įrodymų stokos (b. l. 51, 56). Toks įsakymas priimtas, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai išnagrinėjus ir įvertinus P. R. gyvenimo aprašymą, M. V., O. S. liudijimus, Plungės rajono apylinkės teismo 2000-04-06 sprendimą bei surašius išvadą (b. l. 50). Dar kartą dėl laisvės kovų dalyvio statuso pripažinimo P. R. pareiškėjas per atstovą kreipėsi 2008-08-02 (b. l. 57-58). LGGRTC direktorė 2008-12-09 priėmė įsakymą nepripažinti P. R. laisvės kovų dalyvio statuso po mirties dėl faktinių duomenų, atitinkančių įstatymo sąlygas, stokos ir duomenų apie žūties vietą bei aplinkybes prieštaringumo (b. l. 87). Įsakymas priimtas remiantis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvada (b. l. 83), priimta išnagrinėjus ir įvertinus Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą, P. R. 1941 m. rugpjūčio mėnesio mirties akto įrašo duomenis, Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2001 m. nuosprendį dėl P. R. nusikalstamos veikos, literatūrą apie Telšių kalėjimo politinių kalinių nužudymą (leidinį „R. tragedija“, leidinį Lietuvos gyventojų genocidas I tomą, „Pamirštas SSRS karo nusikaltimas, Rainiai 1941m. birželio 24-25 d.“), O.B.-S. 1989 m. prašymą.

Pareiškėjo šioje byloje skundžiamas LGGRTC direktorės 2010-06-30 įsakymas Nr. IV-126 priimtas dėl pareiškėjo 2010-04-02 prašymo „Dėl teisinio statuso nustatymo“ (b. l. 99). Prie šio prašymo pareiškėjas pridėjo Generalinės prokuratūros 2010-03-04 raštus Nr. 17.2-3970 ir Nr. 12.11.-24, 2009-11-13 išrašą iš Platelių šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos mirimų registravimo knygos. Šie dokumentai buvo įvertinti Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2010-04-21 posėdyje. Komisija surašė išvadą nepripažinti laisvės kovų dalyvio teisinio statuso po mirties dėl rezistencinės veiklos įrodymų stokos (b. l. 104, 105-106). Pareiškėjas Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadą skundė LGGRTC direktorei (b. l. 107-108). Dėl skundo išnagrinėjimo rezultatų pareiškėjui atsakyta 2010-06-23 rašte Nr. 38R-r-1224, kuriame paaiškinama, kodėl pareiškėjo tėvui negali būti pripažįstamas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas – nes nėra duomenų, jog P. R. aktyviai veikė, stiprindamas Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, ugdydamas pilietiškumą iki 1940 m. birželio 15 d. ir kad už šią veiklą jis buvo represuotas (b. l. 111-112). LGGRTC direktorė 2010-06-30 priėmė įsakymą Nr. IV-126 nepripažinti laisvės kovų dalyvio teisinio statuso P. (P.) R. dėl rezistencinės veiklos įrodymų stokos (b. l. 116-117).

Laisvės kovų dalyvio bei jiems prilygintų asmenų kategorijų sąvokas bei teisinio statuso pripažinimo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, kad laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, t. y. partizanų ryšininkai ir rėmėjai, 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai, taip pat, pasipriešinimo akcijų dalyviai bei asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad laisvės kovų dalyviams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) Lietuvos Respublikos atsargos karininkai, buvę vidaus reikalų sistemos pareigūnai, sukarintų organizacijų nariai, taip pat valstybės civilinių įstaigų pareigūnai ir tarnautojai, mokslo ir kultūros veikėjai, visuomeninių ir politinių organizacijų nariai bei kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. veikė stiprindami Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką ir dėl šios veiklos pirmosios sovietų (1940–1941 m.) okupacijos metu buvo suimti, įkalinti ar nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu; 2) asmenys, kurie organizavo ar dalyvavo GULAG’o politinių kalinių masiniuose streikuose ir streikų malšinimo metu žuvo arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius kalėjimus ar kitus ypatinguosius lagerius.

Remiantis Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo nuostatomis, laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pripažįstamas, tik nustačius asmens rezistencinės, pasipriešinimo okupacijai, kovos už Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką veiklos faktus. Ši veikla turi būti kilusi iš politinio pasipriešinimo okupacinei valdžiai motyvų. Asmens priskyrimą vienai ar kitai įstatymo nustatytai asmenų grupei ar jo nepriskyrimą, lemia įrodymai - jų tikrumas, sąsajumas, leistinumas, pakankamumas.

Byloje surinktuose įrodymuose, tarp jų ir Išraše iš Platelių šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos mirimų registravimo knygos bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010-03-04 pažymėjime Nr. 12.11-24 (b. l. 101, 102) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas buvo represuotas, apkaltinus sovietų okupacinio režimo nustatytų prievolių nevykdymu (grūdų nepristatymu), buvo kalinamas Telšių kalėjime, po pabėgimo iš Telšių kalėjimo sovietinio režimo aktyvistų ir raudonarmiečių buvo nužudytas 1941 m. birželio 24-25 d. (tiksli diena nenustatyta) (duomenys neskelbtini) k. miške, Telšių r. (tiksli vieta nenurodyta). Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad P. R. grūdų nepristatymas kilęs iš politinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai motyvų, kad tai buvo sąmoningas nustatytos prievolės nevykdymas, tokiu veikimu siekiant susilpninti okupacinį režimą, prieš jį tokiu būdu kovoti. M. V. bei O. S. 1999-02-11 paliudijimuose nurodoma, kad šiems asmenimis žinoma, jog P. R. buvo areštuotas dėl pasipriešinimo tarybinei valdžiai, nevykdymo valstybinių prievolių, kurių buvo reikalaujama iš tuometinių ūkininkų, ir nužudytas Telšių kalėjime (b. l. 40-41). A. P. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ekspedicijoje 1991-08-02 užrašė A. R., P., g. 1931 m., gyvenančio Plateliuose, pasakojimą, kad tėvas neįstengė sumokėti didelės prievolės, slapstėsi, buvo suimtas (b. l. 90). Remiantis tuo, darytina išvada, kad pareiškėjo tėvas dėl ekonominių priežasčių neįvykdė nustatytos prievolės. O nustatytų prievolių nevykdymas dėl ekonominių priežasčių nėra pagrindas pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą.

Pareiškėjas buvo įkalintas už okupacinio režimo skirtų natūrinių prievolių nevykdymą. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2010-03-04 pažymėjime Nr. 12.11.-24 pripažino, kad P. R. neteisėtai buvo represuotas, kad pagal Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat kurie buvo ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais ir nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 199¹, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Toks Generalinės prokuratūros pažymėjimas nereiškia, kad P. R. grūdų nepristatymas pripažintas pasipriešinimo okupacinei valdžiai aktu. Generalinės prokuratūros pažymėjimo esmė yra, kad P. R. reabilituotos jo Lietuvos piliečio teisės. Iš esmės pripažintina, kad P. R. buvo okupacinio režimo auka.

R. R. mirties datos sutapimas su data, kai Rainiuose buvo nužudyti Telšių kalėjime kalinti politiniai kaliniai, negali būti pagrindu pripažinti, kad P. R. žuvo dėl jo kovos stiprinant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucine santvarką. Pareiškėjas pripažįsta, kad jo tėvas nebuvo nužudytas su kitais Telšių kalėjimo politiniais kaliniais Rainiuose.

Kiti laisvės kovų dalyvio statuso nesuteikimo motyvai ir argumentai nurodyti anksčiau priimtuose atsakovo sprendimuose, todėl šioje byloje tie motyvai nenagrinėjami.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo sprendimas nepripažinti P. R. laisvės kovų dalyvio teisinio statuso po mirties yra pagrįstas surinktais įrodymais. Byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima išvada apie pareiškėjo tėvo P. R. rezistencinę veiklą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.