Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2016 m. rugsėjo 1 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 straipsniais, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 24.1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A261-1798/2013, Nr. A-1583-822/2015), skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. sausio mėn. laikytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), neužtikrinant minimalių reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, ir jų intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o tai nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu. Pasak pareiškėjo, jis visai neseniai sužinojo, kad skundžiamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio ploto normą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76: 1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999), pagal kurią asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 m² ploto, tačiau atvykęs į Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su HN 76:1999, todėl ir nežinojo, kad buvo pažeistos jo teisės, taip pat jis buvo įbaugintas. Be to, 2003 m. balandžio 23 d. – 2003 balandžio 30 d. pareiškėjas tirtas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuotas nebrandaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl to, pasak pareiškėjo, jis, būdamas Lukiškių TI-K, prastai orientavosi, turėjo dėmesio ir atminties sutrikimų, pasireikšdavo žymi astenija, adekvačios adaptacijos galimybės buvo silpnos, taigi, pareiškėjas nesuvokdavo esminių jam daromų pažeidimų, tačiau dėl pažeidimų jautė didelių nepatogumų, kurie dar labiau trikdė psichologinę būseną, pareiškėjui ne kartą teko lankytis pas psichiatrus, iš Lukiškių TI-K tekdavo vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) (Psichiatrijos skyrių). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad: dėl per mažo ploto kameroje galėjo tik gulėti ir sėdėti, nes nebuvo erdvės judėti, galėjo tik nueiti pavalgyti (pamainomis); be to, kameros plotą užėmė joje įrengti baldai; tualetas buvo atskirtas pertvara, kuri neužtikrindavo privatumo, be to, nuo kameros durų jis visiškai nebuvo uždengtas, dėl šių priežasčių pareiškėjui besinaudojant tualetu jį matydavo ne tik kameroje buvę asmenys, bet ir pareigūnai, o dėl to pareiškėjas jautė pažeminimą, gėdą ir diskomfortą; jis nerūko, tačiau tekdavo būti su rūkančiais asmenimis, todėl kamerose buvo rūkalų kvapas, tai buvo kankinimas, šios aplinkybės sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai, jis tapo priklausomas nuo rūkalų; pareiškėjui netaikytos jokios socialinės reabilitacijos programos. Pasak pareiškėjo, dėl ženkliai pažeistos minimalios ploto normos jam sukelti diskomfortas ir psichologinė kančia, nebuvo privatumo, o tai yra traumuojanti patirtis, tai sumenkino pareiškėjo orumą. Pareiškėjas dėl šiame punkte nurodytų aplinkybių prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.2. Pasak pareiškėjo, 2003 m.–2005 m. būdamas Lukiškių TI-K jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais, kurie buvo kitose laisvės atėmimo vietose, taigi, buvo atimta teisė kurti ir palaikyti socialinius ryšius bei santykius su jais, tai sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, jų intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, tai taip pat nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu. Be to, nurodytas pažeidimas truko ilgą laiką ir buvo nepertraukiamas, o konstatuotas Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime. Taigi, dėl Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjui sukelta neturtinė žala, todėl pareiškėjui dėl šiame punkte nurodyto pažeidimo priteistinas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

2.3. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konvencijos 3 straipsnį, prašo netaikyti senaties, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalį prašo atnaujinti praleistą senaties terminą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 11–15).

1. Atsakovės atstovas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A261-1027/2011 ir prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.

2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-212 patvirtinta Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios lentelės 6.34 punkte nustatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas – 3 m., todėl duomenų apie pareiškėjo judėjimą nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. sausio mėn. pateikti nėra galimybės.

3. HN 76:1999 buvo nustatyta ne mažesnė kaip 5 m² vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

6. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

8. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

9. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismo posėdyje pareiškėjas V. K. rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1.1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 11–15)):

– pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2003 m. gruodžio 17 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 m²);

– 2003 m. gruodžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 199 (plotas – 7,94 m²);

– 2004 m. sausio 28 d. išvyko į Kauno areštinę;

– 2004 m. sausio 30 d. atvyko iš Kauno areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121 (plotas – 7,38 m²);

– 2004 m. vasario 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 138 (plotas – 7,44 m²);

– 2004 m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 131 (plotas – 7,94 m²);

– 2004 m. kovo 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 138 (plotas – 7,44 m²);

– 2004 m. balandžio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 179 (plotas – 7,94 m²);

– 2004 m. rugpjūčio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 391 (plotas – 34,27 m²);

– 2004 m. spalio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 401 (plotas – 24,81 m²), vėliau – į kamerą Nr. 201 (plotas – 5,40 m²);

– 2004 m. spalio 19 d. išvyko į LAVL ir nebuvo grąžintas atgal.

1.2. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 24-7220 „Dėl V. K. skundo“, visos kameros 2003 m.–2005 m. buvo įrengtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, nuo 2005 m. iki 2016 m. kameros keletą kartų remontuotos, kad atitiktų besikeičiančius higienos normos reikalavimus, reaguojant į teisės aktų reikalavimų pakeitimus, taip pat buvo keičiamas kamerų inventorius; nėra galimybės pateikti duomenų, koks buvo inventorius ir jo matmenys bei išdėstymas kamerose 2003 m.–2005 m., nes tokia informacija nekaupiama; dėl Įskaitos skyriaus paminėtų kamerų sanitarinės būklės Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų apie sanitarijos pažeidimus minėtu laikotarpiu nėra (b. l. 21).

1.3. Remiantis LAVL 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 7-972 „Dėl informacijos pateikimo“, pareiškėjas į LAVL atvyko 2014 m. birželio 14 d. 00.00 val. iš Lukiškių TI-K, nustatyta diagnozė – neaiškios kilmės galvos svaigimas, dinaminis, praeinantis, skirta „Valeradix“ 4 tabl. Ir širdies lašai; taip pat atvyko pakartotinai 2014 m. birželio 30 d. 22.25 val., diagnozė – panikos sindromas (b. l. 6).

1.4. Remiantis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2015 m. sausio 8 d. raštu Nr. (3.09)-S3-87 „Dėl informacijos pateikimo“, pareiškėjas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Sustiprinto stebėjimo priežiūros skyriuje dėl sunkaus depresijos epizodo su psichozės simptomais, kuris buvo diagnozuotas Utenos ekspertiniame skyriuje, gydytas nuo 2010 m. rugsėjo 31 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., dėl minėto sutrikimo, gydymo ligoninėje metu pareiškėjui skirti antidepresiniai, antipsichoziniai ir miegą gerinantys vaistai, atsižvelgiant į pareiškėjo psichikos sveikatos būseną gydymo taktika ir vaistų dozės buvo koreguojamos; gydymo metu gydantis gydytojas pareiškėjui skyrė individualias psichologo konsultacijas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pageidavimą ir esant medicininėms indikacijoms; atsižvelgdamas į pareiškėjo 2011 m. kovo 9 d. pateiktą prašymą, gydantis gydytojas ir pareiškėją konsultavę kiti specialistai rekomendavo relaksacijos ir šviesos terapijos procedūrų kursą, kaip sudėtinę gydymo dalį, tačiau šių procedūrų pareiškėjas nelankė (b. l. 5).

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. K. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K žiauriomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis bei 5 000 Eur neturtinės žalos už negalimumą susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais kitose laisvės atėmimo vietose.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Pabrėžtina, kad pareiškėjas V. K. nepateikė jokių duomenų, kad jis nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. sausio mėn. Lukiškių TI-K buvo perpildytose kamerose ar buvo kitaip laikomas pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis siekė susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais kitose laisvės atėmimo vietose. Dar daugiau, teismas tokių duomenų irgi nesurinko ir negalėjo surinkti, nes remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 24-7220 „Dėl V. K. skundo“, visos kameros 2003 m.–2005 m. buvo įrengtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, nuo 2005 m. iki 2016 m. kameros keletą kartų remontuotos, kad atitiktų besikeičiančius higienos normos reikalavimus, reaguojant į teisės aktų reikalavimų pakeitimus, taip pat buvo keičiamas kamerų inventorius; nėra galimybės pateikti duomenų, koks buvo inventorius ir jo matmenys bei išdėstymas kamerose 2003 m.–2005 m., nes tokia informacija nekaupiama; dėl Įskaitos skyriaus paminėtų kamerų sanitarinės būklės Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų apie sanitarijos pažeidimus minėtu laikotarpiu nėra (b. l. 21). Dar daugiau, pabrėžtina, kad pareiškėjas iki 2010 m. gegužės 5 d., kai antrą kartą pateko į Lukiškių TI-K (b. l. 32), apie aštuonis mėnesius buvo laisvėje (taip pats paaiškino teismo posėdžio metu): taigi, jis jau apie 2010 m. galėjo ir turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, padarytus nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. sausio mėn., jausti neturtinės žalos padarymo faktą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 1 d. (žr. voką, b. l. 7). Atsakovė šioje administracinėje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas pabrėžia, kad šioje byloje nėra nustatytos būtinos Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, tačiau, net sutinkant, jog tam tikra neturtinė žala pareiškėjui buvo padaryta, pareiškėjo V. K. reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas V. K. praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. sausio mėn., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.)skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.