Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-05 · Administracinė byla Nr. A-0063-755-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-05
Bylos Nr.
A-0063-755-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
I. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Z. T., H. L., M.
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 755/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant vertėjai Gretai Maselskienei,pareiškėjai I. J.,pareiškėjos atstovui Irmantui Daugirdui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. T., H. L., M.-J. A., K. G. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja I. J. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą perduoti jai, kaip vienintelei teisėtai pretendentei, nuosavybėn neatlygintinai visą šiai dienai valdomą ir naudojamą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (iš viso 5 ha); už neturtinę žalą (patirtą ilgalaikį stresą ir pažeminimą, sugadintą sveikatą) jos naudai priteisti 210 000 Lt kompensaciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 1991 metais ji pateikė prašymą ir kitus privalomus dokumentus Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į 4,42 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kurios savininkė iki 1940 m. liepos 22 d., t. y. iki nacionalizacijos, buvo jos senelė E. K.. 1992 metais Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnyba jai išdavė pažymėjimą apie nuosavybės teisės į žemę atstatymą, esančią (duomenys neskelbtini) (viso 5,0 ha), t. y. perkeliant grąžinamą žemę prie gyvenamųjų namų. Žemės sklypas buvo pažymėtas ir ji šią žemę naudojo ir dirbo. Paaiškino, kad 1995 m. rugpjūčio 2 d. šioje žemėje buvo įregistruotas ūkininko ūkis. 2000 m. gruodžio 12 d. ji pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui sutartį, pagal kurią jos brolis, Z. K. (Z. K.), perleido jai teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą, viso į 41 500 kv. m ploto žemę, kurios buvęs savininkas J. K. (J. K.). Nurodė, kad 2002 m. vasario 12 d. buvo parengta Vilniaus apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus išvada, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,15 ha žemės. 2007 m. lapkričio 21 d. jai atvykus į žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypų projektavimo neatlygintinai nuosavybėn žemėtvarkos skyriaus darbuotojai paaiškino, kad dalis jos žemės ūkio valdos, viso apie 2 hektarai, išdalinta piliečiams, pretenduojantiems atkurti nuosavybę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą bei Žemės reformos įstatymą. Jai buvo pasiūlyta pasirinkti iš likusių laisvų žemės sklypų, kurių arčiausias yra maždaug už penkiolikos kilometrų. Paaiškino, kad ji ne kartą kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentą ir kitas institucijas, bet minėtos institucijos arba ignoruodavo jos prašymus ir skundus, arba neatsakydavo į pateiktus klausimus. Į jos paskutinį 2007 m. gruodžio 27 d. skundą Vilniaus apskrities viršininkui 2008 m. sausio 28 d. buvo gautas atsakymas, kuriame paviršutiniškai išnagrinėti skunde pateikti klausimai, o pareigūnų veiksmai pateisinami. Teigė, jog skundžiamų institucijų ir pareigūnų veiksmai (neveikimas) įrodo, kad jie, kaip Vyriausybės įgalioti atstovai, nevykdo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų (4 str. 13 p.), netinkamai taiko Žemės reformos įstatymo normas, ignoruoja piliečių prašymus, neteikia prašomos informacijos, pažeidžia jų konstitucines teises.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 49 – 53) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad Z. K. 2000 m. gruodžio 12 d. notarine sutartimi dalį jam priklausiusios teisės į nuosavybės teisų atkūrimą į 4,15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), perleido pareiškėjai, todėl tik nuo šio momento pareiškėja įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Z. K. 1998 m. kovo 16 d. buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1081. Pagal šią išvadą Z. K. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3217-41 patvirtintame Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 4,15 ha žemės sklypas Nr. 443. Tačiau Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 69, vadovaujantis paties Z. K. prašymu, 1998 m. kovo 16 d. išvada Nr. 69 buvo pripažinta netekusia galios. Nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo teisėto naudojimosi ginčo žeme. Vienintelis dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjai gali būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra 2002 m. vasario 12 d. išvada Nr. 5318 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant žemės reformą reglamentuojančias teisės normas darytina išvada, kad teisės aktų nustatyta tvarka parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn yra vienas iš dokumentų, kuriuo remiantis atsiranda teisinis pagrindas įtraukti pareiškėją į rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą, projektuoti jai sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, formuoti nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir atkurti nuosavybės teises. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3217-41 patvirtintame Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte projektavimo darbus šioje kadastro vietovėje vykdžiusi valstybės įmonė „Valstybinis žemėtvarkos institutas“ pareiškėjai nesant išvados (duomenys neskelbtini) suprojektavo 4,80 ha žemės sklypą Nr. 19. Dėl minėto pažeidimo Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 4664-41 pareiškėjai suprojektuotas žemės sklypas buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą ir todėl vykdant Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo darbus šiame ginčo žemės plote atliekamas žemės sklypų projektavimas nepažeidžia teisės normų. Pagal išvados gavimo datą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-4326-41 patvirtintame piliečių, iki 2006 m. kovo 24 d. pateikusių prašymus bei išvadas gauti žemę mišką Didžiosios Riešės kadastro vietovėje rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, sąraše pareiškėjos pavardė yra įtraukta 8 eiliškumo grupėje 31 eilės numeriu. Todėl, kaip pareiškėjai buvo paaiškinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 28 d. raštu Nr. 20-66, pirmiausia žemės sklypai yra siūlomi aukščiau esantiems pretendentams pagal eilę nuo 1 iki 30. Pareiškėjos pageidaujamą (ginčo sklypą laisvos valstybinės žemės plane pažymėtą Nr. 13) pasirinko pilietės Z. T. (2007 m. lapkričio 9 d. prašymas Nr. 23) ir H. L., M. – J. A., K. G. (2007 m. lapkričio 10 d. prašymas Nr. 29). Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtą veikimą ar neveikimą, kaip ir nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti apie patirtą neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 158 – 162) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. vasario 2 d. pareiškėjos broliui Z. K. parengė pažymą Nr. 646 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodoma, kad jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), iš viso 9,20 ha žemės. 1998 m. kovo 16 d. Z. K. buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1081. Tačiau 2000 m. gruodžio 12 d. notarine sutartimi Z. K. perleido pareiškėjai teisę į nuosavybės teisų atkūrimą į 4,15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). 2002 m. vasario 12 d. pareiškėjai buvo parengta išvada Nr. 5318 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodoma, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,15 ha buvusio savininko J. K. žemę (duomenys neskelbtini). Išvada persiųsta į Riešės seniūniją, nes pareiškėja pageidavo atsikurti nuosavybės teises prie gyvenamojo namo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3217-41 patvirtintame Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo pažymėtas ir suprojektuotas 4,80 ha žemės sklypas Nr. 19 (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 4664-41 jai suprojektuotas žemės sklypas buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjos pageidaujamą ginčo sklypą laisvos valstybinės žemės plane pažymėtą Nr. 13 Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės 5 eiliškumo ir 8 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime (2007 m. lapkričio 21 d. protokolas Nr. 4) pasirinko pilietės Z. T. (2007 m. lapkričio 9 d. prašymas Nr. 23) ir H. L., M. J. A., K. G. (2007 m. lapkričio 10 d. prašymas Nr. 29) Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359) 4 straipsnio 4 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numato, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 24 punktas numato, kad jeigu pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, jo teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme piliečiams nustatytą žemės plotų įsigijimo eiliškumą, taip pat perduodamas nuosavybėn neatlygintinai jo naudojamas lygiavertis žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų. Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodikos), patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-159 redakcija) 5 punktas numato, kad žemėtvarkos projekte suprojektuojami grąžinami, perduodami arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai, taip pat parduodami ir išnuomojami iš valstybės žemės sklypai. Metodikos 33 punktas numato, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto prašymų gauti žemę svarstymo eiliškumo. Pretendentų, esančių to paties eiliškumo grupėje, pirmumas realizuojant išvadas nustatomas pagal išvados dėl žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai pateikimo žemėtvarkos skyriui registracijos datą (28.2. p.). Teismas pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos teisės į 5 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos vyrui J. J. (J. J.) Vilniaus rajono Riešės apylinkės tarybos 1991 m. spalio 2 d. 6 sesijos sprendimu asmeniniam ūkiui buvo skirtas 2 ha sklypas. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 2.3-2385-41 patvirtintame Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte J. J. suprojektuotas asmeniniam ūkiui 1,62 ha žemės sklypas Nr. 587-2 ir 0,49 ha namų valdos žemės sklypas Nr. 587-1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos teigimu, jos naudojamas ir jai suprojektuotas 2 ha žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 4664-41 buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Atsakovas nurodo, kad šis įsakymas 2007 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųstas pareiškėjai, tačiau pareiškėja šio įsakymo neskundė. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pagal išvados gavimo datą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-4326-41 patvirtintame piliečių, iki 2006 m. kovo 24 d. pateikusių prašymus bei išvadas gauti žemę mišką Didžiosios Riešės kadastro vietovėje rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, sąraše pareiškėja yra įtraukta 8 eiliškumo grupėje 31 eilės numeriu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja dalyvavo 2007 m. lapkričio 21 d. žemėtvarkos skyriuje vykusiame Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės 5 eiliškumo ir 8 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime dėl žemės sklypų projektavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurio metu pareiškėjos pageidaujamą ginčo sklypą (laisvos valstybinės žemės plane pažymėtą 13 numeriu) pasirinko tretieji suinteresuoti asmenys Z. T. (2007 m. lapkričio 9 d. prašymas Nr. 23) ir H. L., M. J. A., K. G. (2007 m. lapkričio 10 d. prašymas Nr. 29), kurie minėtame eiliškumo sąraše yra aukščiau už pareiškėją. Atkreipė dėmesį, kad dalyvaudama Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės 5 eiliškumo ir 8 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime (2007 m. lapkričio 21 d. protokolas Nr. 4) pareiškėja, susipažinusi su laisvos valstybinės žemės fondo sklypais, pasirinko 1,68 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 99 ir 0,33 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 13. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja nesutikdama su atsakovo veiksmais, t. y. jos faktiškai naudojamo žemės sklypo paėmimu į laisvos valstybinės žemės fondą, turėjo teisę skųsti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 4664-41, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismas išaiškino pareiškėjai teisę į šio įsakymo apskundimą. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas nurodė, kad šia teise jie planuoja pasinaudoti, tačiau tokio reikalavimo teismui nepareiškė. Pareiškėja taip pat neskundė ir Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-4326-41, kuriuo buvo patvirtintas piliečių, iki 2006 m. kovo 24 d. pateikusių prašymus bei išvadas gauti žemę Didžiosios Riešės kadastro vietovėje rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir pareiškėja įtraukta į 8 eiliškumo grupę 31 eilės numeriu. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 28 d. raštu Nr. 20-66 pareiškėjai buvo paaiškinta, kad pirmiausia žemės sklypai yra siūlomi aukščiau esantiems pretendentams pagal eilę nuo 1 iki 30. Pareiškėja dalyvavo Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės 5 eiliškumo ir 8 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime (2007 m. lapkričio 21 d. protokolas Nr. 4) ir susipažinusi su laisvos valstybinės žemės fondo sklypais, pasirinko 1,68 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 99 ir 0,33 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 13. Teismo manė, kad šie pareiškėjos veiksmai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nebuvo nuosekli nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neneigia pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir nurodo, kad pagal išvadą likęs valstybės išperkamos žemės plotas pareiškėjai, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bus formuojamas 8 eiliškumo grupėje, o namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypai jos pageidavimu bus įskaitomi į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal 2002 m. vasario 12 d. išvadą Nr. 5318. Remdamasis šiais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad atsakovas vykdo nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika nustatytą eiliškumą, dėl kurio pareiškėja ginčo nekelia. Teismas nurodė, jog neturi įstatyminio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais bei įpareigoti jį priimti sprendimą perduoti pareiškėjos nuosavybėn neatlygintinai 5 ha naudojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinė atsakomybė atsiranda esant visoms keturioms būtinoms sąlygoms: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Šio sąlygos yra tarpusavyje susijusios ir nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Nenustačius atsakovo veiksmų neteisėtumo, teismas konstatavo, kad nėra ankščiau nurodytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, taigi ir pagrindo atsirasti atsakovo (savivaldybės valdžios institucijos) civilinei atsakomybei (CK 6.271 str. 4 d.), todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 168 – 173) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo aplinkybes, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas teigia, kad „kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos teigimu, jos naudojamas ir jai suprojektuotas 2 ha žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 4664-41 buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą“. Ši išvada jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais nepagrįsta, pareiškėja tokio fakto neteigė, ji skunde nurodė 5 ha sklypą.

2. Teismas teigia, kad „atsakovas nurodo, jog 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymas 2007 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųstas pareiškėjai, tačiau pareiškėja šio įsakymo neskundė“. Kokių įrodymų pagrindų teismas daro tokias išvadas, neaišku, nes atsakovo 2008 m. balandžio 2 d. atsiliepime tokių teiginių nėra, minėto fakto atsakovas neįrodinėjo ir per 2008 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdį.

3. Tretieji suinteresuoti asmenys Z. T., H. L., M. J. A. ir K. G. dalyvavo ne 2007 m. lapkričio 21 d. žemėtvarkos skyriuje vykusiame Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovės 5 eiliškumo ir 8 eiliškumo grupės pretendentų susirinkime dėl žemės sklypų neatlygintinai nuosavybėn, t. y. ne kartu su pareiškėja, kaip teigia teismas, o analogiškame ankstesniame vykusiame susirinkime, nes tai įrodo ir jų prašymų pateikimo datos: Z. T. pateikė prašymą 2007 m. lapkričio 9 d., o kiti tretieji asmenis atitinkamai 2007 m. lapkričio 10 d. Pareiškėja atvykusi į 2007 m. lapkričio 21 d. susirinkimą sužinojo, kad dalis jos valdomos ir naudojamos žemės jau išdalinta ir jai teks tenkintis likusia jos dalimi, o vietoj išdalintos žemės pasiūlyta rinktis atitinkamą žemės sklypą kitoje vietoje.

4. Pareiškėja ne pasirinko 1,68 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 99 ir 0,33 ha sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. 13, o prašė juos rezervuoti, kol nebus išspręstas ginčas dėl 4,5 ha sklypo, esančio prie pareiškėjos namo (duomenys neskelbtini).

5. Teismo išvada dėl pareiškėjos veiksmų nenuoseklumo nuosavybės teisių atkūrimo procese taip pat neatspindi tikrovės, nes pareiškėja, nuo 2006 m. spalio 16 d., kai sužinojo apie galimus jos teisių pažeidimus, kreipėsi į eilę valdžios institucijų, kad būtų apgintos jos pažeistos teisės ir teisėti interesai.

6. Teismas pažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principą. Teismas rėmėsi atsakovo atstovo paaiškinimais ir jo procesiniuose dokumentuose esančiais įsakymais (atsiliepimo priedai), kurių teisėtumas ir pagrįstumas, taikymo pobūdis ir mastas, atitikimas galiojantiems įstatymams ir poįstatyminėms aktams, teismui nekėlė abejonių, tuo tarpu pareiškėjos (jos atstovo) paaiškinimai ir pateikti procesiniai dokumentai ne tik nebuvo tinkamai išanalizuoti ir įvertinti, bet jų buvimas net neminimas. Teismas faktiškai ignoravo pareiškėjos atstovo parodymus, kad pareiškėja yra ne tik ginčijamo žemės sklypo naudotoja, bet ir jo teisėta valdytoja, pareiškėja už valdomus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauna tiesioginę paramą.

7. Teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas netyrė fakto, kad pareiškėja 1995 m. rugpjūčio 2 d. įregistravo ūkininko ūkį, nevertino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2007 m. birželio 18 d. atsakymo Nr. 20-492, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto Nr. 3B?(9.5)-D,J-854-1133, atsakovas nepateikė teismui pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kurioje saugojamas pareiškėjos 1991 metų prašymas atkurti nuosavybės teisias, priešingai nei teigia atsakovas, kad tokio prašymo nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 180 – 181) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, taip pat nurodo, kad teismas išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, proceso dalyvių paaiškinimus pagrįstai konstatavo, kad nėra įstatyminio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais bei įpareigoti jį priimti sprendimą perduoti pareiškėjos nuosavybėn neatlygintinai 5 ha naudojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Tretieji suinteresuoti asmenys Z. T., H. L., M. J. A., K. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179) nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu.

Nurodo, kad pareiškėja negalėjo turėti 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) nuo 1992 metų, nes tuomet žemė nuosavybės teise priklausė jos broliui Z. K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), kur ta žemė ir buvo pažymėta žemėtvarkininko A. R.. 2002 metais pareiškėja padavė prašymą dėl žemės perkėlimo iš (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėja neturi žemės nuosavybės teisės dokumentų iki šiol, ji neteisėtai naudojasi žeme, nemoka žemės mokesčio, bet deklaruoja žemę ir gauna paramą. Teigė, jog pareiškėja klaidingai mano, kad jos eiliškumo grupė 7. Asmeninis ūkis (2,12 ha) paskirtas jos vyrui J. J.. Pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį ji yra 8 eiliškumo grupėje, kurioje jų Nr. 3, Nr. 7 , o pareiškėjos –Nr. 31. Pabrėžė, kad pareiškėja savavališkai naudojasi valstybei priklausančia žeme, neturėdama nuomos sutarties, nes ši žemė paimta į laisvos valstybinės žemės fondą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu 2009 m. rugsėjo 23 d. pareiškėja nurodė atsisakanti skundo reikalavimo už neturtinę žalą (patirtą ilgalaikį stresą ir pažeminimą, sugadintą sveikatą) jos naudai priteisti 210 000 Lt kompensaciją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnis numato, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus.

ABTĮ 133 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos teisė atsisakyti skundo yra absoliuti teisė, kuria ji gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pateiktas atsisakymas atitinka ABTĮ reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos atsisakymas skundo reikalavimo priteisti jai neturtinę žalą prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl atsisakymas priimamas, ir administracinė byla šioje dalyje nutraukiama.

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2009 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog nemoka lietuvių kalbos, jos nesupranta, šneka tik lenkų kalba, todėl jai nagrinėjant bylą reikalinga vertėjo pagalba, 2009 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat paaiškino, jog pirmosios instancijos teisme buvo rusų kalbos vertėja, ji kalbą suprato, tačiau nėra tikra, jog viską suprato teisingai ir į klausimus atsakė teisingai.

ABTĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2008 m. birželio 11 d. teismo posėdžio, kuriame nuspręsta bylos nagrinėjimą atidėti ir į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis, metu dalyvavo vertėja (b. l. 139 – 140). Byloje duomenų, kad vertėja dalyvavo ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, metu, nėra, teismo posėdžio protokole duomenų, patvirtinančių, kad teismas aiškinosi, ar pareiškėjai reikalingos vertėjo paslaugos, bei siūlė jai pasinaudoti vertėjo paslaugomis, o pareiškėja jų būtų atsisakiusi, byloje taip pat nėra (b. l. 153 – 156).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinių normų reikalavimą asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos garantuoti teisę naudotis vertėjo pagalba, neužtikrino, kad procesas vyktų pareiškėjai suprantama kalba. Bylos proceso metu vartojami specifiniai teisiniai terminai, kurie pareiškėjai, nesuprantančiai lietuvių kalbos, galėjo būti neaiškūs, todėl nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu privalėjo būti užtikrintas vertėjo dalyvavimas. To nepadarius, pažeistos proceso kalbos taisyklės bei pažeista asmens teisė žinoti (suvokti) jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Nuostata, kad žmogaus teisių negalima varžyti dėl kalbos, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje. Pareiškėjos teisės pasinaudoti vertėjo paslaugomis, o tuo pačiu ir kitų teisių (pavyzdžiui, teisės dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus ir kt.), suvaržymas laikytinas esminiu procesinės teisės normų pažeidimu, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nustačiusi teismo sprendimo panaikinimo pagrindą dėl procesinio pažeidimo nevertina materialiosios teisės normų taikymo pagrįstumo. Tą būtina atlikti iš naujo pašalinus nurodytą procesinį pažeidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. J. prašymą dėl skundo reikalavimo dėl 210 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atsisakymo tenkinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas