- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-349-397/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00645-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- V. P.
- Advokatai
- Violeta Naujokienė
- Kategorijos
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-349-397/2015
2015 m. gegužės 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam V. P., jo gynėjai advokatei Violetai Naujokienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. ir skirta jam – 10 MGL dydžio, t. y. 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) (376 EUR) bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau– BK) 223 str 1 d. už tai, kad nuo 2009-08-19 iki 2011-06-01, dirbdamas VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalį, numatančią, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugojimą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, nenustatė VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ apskaitos politikos, dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ balansų, sudarytų už 2009, 2010 ir 2011 metus, priedai - veiklos rezultatų ataskaitos, aiškinamieji raštai, globotiniams nupirktų maisto produktų, drabužių ir kitų prekių sunaudojimą pagrindžiantys dokumentai už laikotarpį nuo 2009-08-19 iki 2011-06-01, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. birželio 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. P., nesutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžiu, pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriame prašė pripažinti jį nekaltu (apeliaciniame skunde nurodytas BK 163 str. vertinamas kaip rašymo apsirikimas, kadangi veika pagal šį straipsnį nebuvo inkriminuota ir kaltu nepripažintas), panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Nuteistasis nurodė, kad pagal BK 223 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo - subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitų arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Teismų praktikoje akcentuota, kad BK 223 str. 1 d. numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aklų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma.
Ikiteisminio tyrimo metu galutinai V. P. buvo pareikšti kaltinimai, kad jis nesiėmė priemonių, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma nepažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. 1 p. V. P. nuomone, jis nėra tas subjektas, kuriam galėtų būti pareikšti tokie kaltinimai, jeigu įmonėje apskaitą tvarko tam pasamdytas finansininkas ar buhalteris. Tokie kaltinimai galėtų būti pareikšti tik laikotarpiais, kada apskaitą tvarkė pats vadovas ar jo prašymu nesusijęs sutartiniais ar darbo santykiais subjektas, bet tokių laikotarpių byloje tiriamuoju laikotarpiu nenustatyta.
Taip pat, nuteistojo nuomone, kaltinamasis negali būti subjektu reiškiant jam kaltinimus dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, kadangi lokaliniuose VšĮ „Vaiko tėviškės namų šeimyna“ aktuose, o būtent vyriausio finansininko pareiginiuose nuostatuose, nustatyta, kad „vyriausias finansininkas privalo taip organizuoti buhalterinę apskaitą, kad būtų vykdomi šie reikalavimai“: tarp kitų pareigų vyriausias finansininkas (buhalteris) turi „tinkamai saugoti buhalterinius dokumentus, pagal reikalavimus įforminamos jų bylos ir nustatyta tvarka perduodamos į archyvą“, „skiriant asmenį vyriausio finansininko pareigoms ir atleidžiant iš jų, apskaitos reikalai, jeigu įmanoma, perduodami ir perimami ataskaitinio laikotarpio (mėnesio, ketvirčio, metų) pabaigoje. Turi būti užbaigta praėjusio laikotarpio apskaita ir sudaryta ataskaita. Pareigų perdavimas ir perėmimas įforminamas aktu. Iškilus nesutarimams, vyriausias finansininkas perduoda ir perima reikalus dalyvaujant revizoriui.“
Nuteistasis nurodė, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendyje buvo konstatuota, jog V. P. įstaigos vadovo pareigas atliko netinkamai vykdydamas Lietuvos Respublikos buhalterines apskaitos įstatymo ir kitų norminių aktų reikalavimus, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. birželio 1 d. Tarp V. P. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Jo padarytoje veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes, kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal BK 223 str. 1 d.. Tad V. P. teigimu, jis pripažintas kaltu už apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nenustatymą, globotiniams nupirktų maisto produktu, drabužių ir kitų prekių sunaudojimą pagrindžiančiu dokumentų už laikotarpį nuo 2009-08-19 iki 2011-06-01 neišsaugojimą, balansų, sudarytų už 2009, 2010 ir 2011 metus, priedų - veiklos rezultatų ataskaitų, aiškinamųjų raštų neišsaugojimą ir nors BK 223 str. 1 d. dispozicija nenumato tokių pasekmių, baudžiamosios teisės doktrinoje taikomas principas, pagal kurį baudžiamasis įstatymas neturi būti aiškinamas plečiamai, darant žalą kaltinamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2012).
Šalies argumentai
Nuteistasis savo skunde nurodė, kad iš specialisto išvados, yra neaišku, kokie išvadoje minimi buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė BK 223 str. dispozicijoje numatytus padarinius ir kokius konkrečiai, nes ne visi apskaitos pažeidimai gali sukelti BK 223 str. dispozicijoje numatytus padarinius. Visi kaltinamajame akte nurodomi galimi pažeidimai, specialisto nuomone, sukelia BK 223 str. nustatytus padarinius, nors akivaizdu, kad tiek maisto produktų, tiek drabužių vidinės apskaitos nebuvimas, juos tinkamai įsigijus, nesukelia BK 223 str. nustatytų pasekmių.
Reiškiant įtarimą, kaltinimą bei nuosprendžiu pripažįstant kaltinamąjį padarius BK 223 straipsnyje numatytą nusikaltimą, turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė kaltinamojo padaryta veika. Nekonkretus kaltinimų formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos vieną iš nuostatų – kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas.
Specialisto turimas ekonominis išsilavinimas akivaizdžiai yra nepakankamas daryti analogiškas išvadas. Specialistas nėra registruotas teismo ekspertas ar profesionalas apskaitos srityje (tarkim audito rūmų narys). Tai patvirtina ir apylinkės teismo nuosprendyje pašalinti kaltinimai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo nuomone, darytina išvada, kad jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn nėra teisinio pagrindo, t. y. nėra įrodyta nusikaltimo pagal BK 223 str. 1 d. sudėties. BK 223 str. numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis: baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį gali būti taikoma tik dėl nusikalstamos veikos kilus padariniams. BK 223 str. 1 d. nurodomi alternatyvūs padariniai, kurie gali kilti kaltininkui atlikus vieną iš dispozicijoje nurodytų veikų.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. P. nusikalstamą veiką bei teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad apylinkės teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 223 str. 1 d., nes nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Anot apelianto, lokaliniuose VšĮ „Vaiko tėviškės namų šeimyna“ aktuose, o būtent vyriausio finansininko pareiginiuose nuostatuose, nustatyta, kad jis (finansininkas) privalo taip organizuoti buhalterinę apskaitą, kad būtų tinkamai saugojami buhalteriniai dokumentai, pagal reikalavimus įforminamos jų bylos ir nustatyta tvarka perduodamos į archyvą, skiriant vyriausio finansininko pareigoms ir atleidžiant iš jų, apskaitos, jeigu įmanoma, perduodamos ir perimamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Pareigų perdavimas ir perėmimas įforminamas aktu. Iškilus nesutarimams, vyriausias finansininkas perduoda ir perima reikalus dalyvaujant revizoriui. Šie argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už įstatymų numatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 2 d. už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, to paties įstatymo 19 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, privalo saugoti dešimt metų.
Patikrinus pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išdėstė išsamias ir motyvuotas išvadas dėl kiekvieno įrodymo patikimumo bei įrodymų visumos pakankamumo toje kaltinimo apimtyje, kurioje nustatyta, kad jis (V. P.), būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 ir 2 d., numatančią, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugojimą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, nenustatė VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ apskaitos politikos, dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ balansų, sudarytų už 2009, 2010 ir 2011 metus, priedai - veiklos rezultatų ataskaitos, aiškinamieji raštai, globotiniams nupirktų maisto produktų, drabužių ir kitų prekių sunaudojimą pagrindžiantys dokumentai už laikotarpį nuo 2009-08-19 iki 2011-06-01, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. birželio 1 d.
Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. P. kaltės klausimą, pagrįstai rėmėsi liudytojų V. M., B. L., I. P. parodymais.
Liudytojos B. L. parodymais nustatyta, kad ji dirbo (duomenys neskelbtini) nuo 1995-11-08 iki 2010-03-30. V. P. 2009 m. liepą ar rugpjūtį buvo paskirtas įstaigos vadovu. B. L. buvo buhalterė ir tvarkė buhalterinę apskaitą. V. P. apskaitos netvarkė. Dokumentai buvo saugomi V. P. kabinete (duomenys neskelbtini) gatvėje. Išeidama iš darbo juos ten paliko. Perdavimo aktas ir dokumentų aprašas nebuvo surašyti.
Liudytojos I. P. parodymais nustatyta, kad ji nuo 2010-04-01 iki 2011-05-21 dirbo buhaltere VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Buvo vienintelė įstaigos buhalterė. Visą tą laiką direktoriumi buvo V. P. (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusiose įstaigos patalpose buvusi buhalterė B. L. perdavė jai dokumentus ir viską parodė. Perdavimo aktas nebuvo surašytas. Visą buhalteriją tvarkė namuose. Dalį dokumentų pasiėmė iš V. S. gatvės patalpų, dalį dokumentų atvežė V. P.. Aprašas nebuvo sudarytas. Baigusi dirbti – visus dokumentus atidavė direktoriui. Priėmimo perdavimo akto ir tada nesurašė. Ar pasirašė dokumentą, jog yra atsakinga už dokumentų saugojimą neprisiminė.
Liudytojo V. M. parodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jis buvo išrinktas revizijos komisijos nariu. 2010 metais buvo perrinktas 3 metams. Dabar jo kadencija pasibaigusi. Jo pareiga pagal įstatus buvo kas metus patikrinti finansinę veiklą, gauti dokumentus, balansą, padaryti ataskaitą ir pateikti valdybai. Valdyba sprendė patvirtinti ataskaitą ar ne. Paskutinės ataskaitos už 2010 m. yra nepatvirtintos. Patvirtintas revizijos aktas yra pateiktas į bylą. Darant revizijas už 2009 m, 2010 m., 2011 m. dokumentai buvo pateikti. Dalinai juos peržiūrėjo. Jis siūlė buhalterijos tvarkymą perduoti įstaigai, tačiau tai tvarkė buhalterė. Liudytojo teigimu, ji dirbo netinkamai. Teko be buhalterės daryti reviziją. V. P. pradėjus vadovauti įstaigai buvo įdiegta kompiuterinė apskaitos programa. Patikrinimų metu buvo nustatyta trūkumų, nuostolių, kurie nurodyti akte.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teisme taip pat buvo apklaustas specialistas V. G., kurio parodymais buvo nustatyta, kad jis surašė dvi (pirminę ir papildomą) išvadas dėl VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo bei paaiškino, kad buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. nustatyta, kad įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pirminis dokumentas tai patvirtinantis yra įmonės apskaitos politika, kur yra smulkiai išdėstomi metodai kaip vesti buhalteriją, kokie dokumentai surašomi, buhalteris supažindinamas ir vadovaudamasis ta politika veda buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamu atveju, tokia politika nebuvo pateikta. Už visą buhalterinės apskaitos organizavimą atsakingas įmonės vadovas. Tam tikru įsakymu gali būti paskirtas atsakingas asmuo už dokumentų saugojimą.
Rašytiniai bylos duomenys patvirtino, kad V. P. nuo 2009-08-19 buvo paskirtas viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir asmeniškai buhalterinės apskaitos netvarkė.
2014-02-14 specialisto išvada Nr. 5-2/28 patvirtino, jog papildomai tyrimui pateikus kuro įsigijimo ir panaudojimo dokumentus už laikotarpį 2009-07-14 – 2011-06-30 bei įstaigos pateiktus balansus, sudarytus už 2009-2011 metus iš dalies keitėsi, tačiau galutiniai duomenys leido spręsti, kad dėl buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str., 12 str., 19 str. reikalavimų pažeidimo nebuvo galima iš dalies nustatyti įstaigos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009-01-01 – 2011-06-01 laikotarpį.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jis grindžiamas byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir nuoseklūs, aiškiai išdėstant, kuriuos duomenis teismas laiko įrodymais, kuriuos atmeta, ir dėl kurių vertinimo galima tik administracinė atsakomybė. Šių duomenų visumoje pagrįstai ir prieita išvados, kad tarp V. P. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, nes pagal BPK 20 str. 5 d. įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga.
Teismas, skirdamas V. P. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, V. P. asmenybę ir jo atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam bausmė paskirta tinkamai, tai padės sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.
Įvertinus išdėstytą, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Byloje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam V. P., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas netenkintinas, kadangi BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. kaltinimo ir gynybos pusių dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Dėl šių aplinkybių Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.