Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-62-3786-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-12-22
Bylos Nr.: A-62-3786-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas: J. K.
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai: Albinas Januitis

Kategorijos

16.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A62-3786/2011

Teisminio proceso 3-61-3-01060-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. K. (J. K.), jo atstovui advokatui Albinui Januičiui,atsakovo atstovei A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo pakeisti įsakymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. skundu, kurį vėliau patikslino, prašė panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2011 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 10-S-6030 (tokią datą nurodo pareiškėjas, galimai atsižvelgęs į rašto gavimo dieną, pagal skundo turinį akivaizdu, kad jis skundžia 2011 m. balandžio 13 d. priimtą Vilniaus apskrities VPK raštą Nr. 10-S-6030) (toliau – ir 2011 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 10-S-6030), įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – ir Šalčininkų rajono PK) 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9 (toliau – ir Įsakymas), įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje paties prašymu.

Nurodė, kad jis Vilniaus apskrities VPK 2011 m. kovo 28 d. pateikė prašymą pakeisti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę. Atsakovas 2011 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 10-S-6030 atmetė prašymą dėl praleisto vieno mėnesio Įsakymo apskundimo termino. Pareiškėjas teigė, jog šis raštas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pažymėjo, kad Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. TE-9 turi būti panaikintas, atsakovas įpareigotinas pakeisti įrašą, nurodant, jog jis iš tarnybos atleistas savo noru. Pareiškėjo įsitikinimu, neteisėtas ir nepagrįstas Įsakymas sukelia neigiamas pasekmes, nes darbdaviai, sužinoję, jog atleistas už korupcinio pobūdžio veikas, atsisako priimti į darbą. Atleidimo formuluotė žemina garbę ir prestižą, sudaro kliūtis pretenduoti į atsakingas pareigas, dalyvauti konkursuose į valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjas tvirtino, kad vieno mėnesio apskundimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes apie teisių pažeidimą sužinojo tik 2009 m. kovo 3 d. Į Šalčininkų rajono PK kreipėsi 2009 m. balandžio 1 d. ir patikslinęs prašymą – 2009 m. balandžio 20 d. Paaiškino, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba 2000 m. balandžio mėn. iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 282 straipsnio 1 dalies, požymius. 2001 m. lapkričio 6 d. pareikštas kaltinimas pagal BK 282 straipsnio 4 dalį, BK 16 straipsnio 2 dalį, 282 straipsnio 4 dalį. Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta 150 MGL bauda, konfiskuota pusė turto. Įsiteisėjus nuosprendžiui, Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. TE-9 buvo atleistas iš tarnybos. Kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas. Vėliau byla buvo nagrinėjama apeliacine ir kasacine tvarka ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi išteisino jį galutinai reabilituojančiais pagrindais. Pareiškėjas teigė, jog patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, išsivystė depresija, prarado norą gyventi, teisingai vertinti aplinkinį pasaulį. Neigiamos pasekmės atsirado dėl, jo manymu, neteisėto nuosprendžio. Dėl dvasinio sukrėtimo, depresijos neteisingai vertino situaciją dėl atleidimo iš tarnybos ir nustatyta tvarka neginčijo Įsakymo, stengėsi įrodyti nekaltumą. Pareiškėjas akcentavo, jog tik sulaukęs galutinio sprendimo suvokė, kad pažeistos jo teisės atleidžiant iš tarnybos dėl nuteisimo. Pareiškėjas nurodė, jog dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tuomet nesuvokė, jog Įsakymas, kuriuo buvo atleistas iš tarnybos, yra neteisėtas, pažeidžia jo teises ir interesus. Jo manymu, atsakovas, atleidęs pareiškėją iš tarnybos, pažeidė konstitucinę nuostatą, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime su pareiškėjo J. K. skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Varėnos rajono apylinkės teisme 2002 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 282 straipsnio 4 dalį,

16 straipsnio 2 dalį. Nenagrinėjus bylos apeliacine tvarka, iš Vilniaus apygardos teismo ji sugrąžinta į Varėnos rajono apylinkės teismą. Pastarasis 2003 m. kovo 4 d. Šalčininkų rajono

PK išsiuntė įsiteisėjusį nuosprendį. Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. TE-9, vadovaudamasis tuo metu aktualiomis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir Statutas), 43.9 punkto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ)

44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatomis, J. K. atleido iš pareigų. Pasak atsakovo, kasacinio skundo padavimas nestabdo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jo atleidimas buvo skubotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog teiginiai apie tai, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 12 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį neatitinka tikrovės, nes baudžiamoji byla buvo sustabdyta dėl to, kad pareiškėjas buvo nuteistas ir bausmę atliko Baltarusijos Respublikoje. Nuosprendį Varėnos rajono apylinkės teismas priėmė 2008 m. gegužės 12 d., o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė

Žemesnės instancijos teismas

2009 m. kovo 3 d. Pažymėjo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas iš Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos 2003 m. gruodžio 2 d. gavo raštą, kuriuo patvirtinta, jog J. K. dėl nusikaltimo padarymo sulaikytas Baltarusijos Respublikoje nuo 2003 m. rugsėjo

13 d. Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovicko rajono teismas 2004 m. vasario 16 d. nuosprendžiu J. K. pripažino kaltu dėl neteisėto Baltarusijos Respublikos valstybės sienos perėjimo, įvykdyto organizuotos grupuotės organizavimo ir organizuotos grupuotės Baltarusijos Respublikos neteisėto valstybės sienos perėjimo pasikėsinimo organizavimo pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnį, 371 straipsnio 3 dalį ir skyrė 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su turto konfiskacija. Pritaikius Baltarusijos Respublikos 2004 m. sausio 8 d. įstatymą dėl amnestijos, paliko 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su turto konfiskacija. Gardino srities baudžiamųjų bylų teismo kolegija 2004 m. kovo 30 d. nutartimi dalyje pakeitė teismo nuosprendį, iš kaltinimo pašalino automobilio konfiskavimą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2004 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Baltarusijos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl pareiškėjo perdavimo Lietuvos Respublikai, tačiau prašymą tenkinti atsisakyta, paaiškinant, jog pareiškėjas nebus išduotas, kol neatliks bausmės. Baltarusijos Respublikos Gardino miesto Lenino rajono teismas 2006 m. sausio 13 d. nutarė pastarąjį pilietį atleisti nuo likusios bausmės dalies. Ekstradicija įvyko 2006 m. vasario 20 d. Po pareiškėjo grįžimo į Lietuvą baudžiamoji byla iš naujo pradėta nagrinėti Varėnos rajono apylinkės teisme. 2008 m. gegužės 12 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi nuosprendį paliko galioti. Pasak atsakovo, pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, neužkirto kelio daromam nusikaltimui, pats buvo vienas iš tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės organizatorių. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarptautinėje sutartyje „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 53 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienos iš susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigų priimti ir įsiteisėję sprendimai, pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo, pripažįstami kitos susitariančiosios šalies teritorijoje be specialios teisenos. Atsakovas akcentavo, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas J. K. neturi teistumo, nes jis išteisintas tik dėl nusikalstamos veikos, padarytos Lietuvos Respublikoje. Teistumas dėl nusikaltimo, padaryto Baltarusijos Respublikoje, nepanaikintas. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą, Lietuvos aukščiausiasis teismas šio fakto iš nuosprendžio nepašalino. Už pareigūno vardo pažeminimą numatyta vienintelė galima bausmė – atleidimas iš pareigų. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, institucijai ir pareigūnams, ignoravo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi. Teigė, jog atleidimo pagrindas galėtų būti keičiamas iš atleidimo, vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu, į atleidimą už pareigūno vardo diskreditavimą, t. y. iš Statuto 43.9 punkto į Statuto 43.7 punktą. Nurodė, jog pareiškėjo

2009 m. balandžio 1 d. prašymą dėl įsakymo formuluotės pakeitimo iš Šalčininkų rajono

PK persiuntė į Vilniaus apskrities VPK. Iš pareiškėjo pareikalauta papildomų dokumentų, tačiau jų nepateikė, vėliau paprašė nenagrinėti prašymo ir grąžinti dokumentus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl įsakymo formuluotės pakeitimo. 2010 m. vasario 26 d. sprendimu skundas atmestas, apeliacinės instancijos teismas sprendimo nepakeitė. Pabrėžė, kad pareiškėjas per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą Įsakymo dėl atleidimo neapskundė, taip pat Įsakymo neapskundė ir po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį, o bylą nagrinėti grąžino iš naujo. Atsakovo nuomone, keičiant atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, turi būti pripažinta, kad Įsakymas dėl atleidimo neteisėtas. Nesant tokio sprendimo, atsakovas neturi pagrindo nagrinėti Įsakymo pakeitimo klausimą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo išteisintas už vieną nusikaltimą, tačiau 2004 m. vasario 20 d. jį nuteisė Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovicko rajono teismas už sunkų nusikaltimą. Pareiškėjas buvo vienas organizatorių tarptautinės nusikalstamos grupuotės, užsiimančios nelegalia migracija. Atkreipė dėmesį, jog Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia priimti į vidaus tarnybą, jei asmuo buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, o Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio

3 dalyje numatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Atsakovo nuomone, tokie apribojimai galioja visos tarnybos metu. Jie taikytini ir pareiškėjui, todėl reikalavimas dėl atleidimo pagrindo keitimo nepagrįstas. Atsakovas teigė, jog termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis. Pabrėžė, kad pareiškėjas su Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. TE-9 supažindintas ir pasirašė 2003 m. kovo 21 d., jo neginčijo. Tai, kad pareiškėjas pasirinko kitą teisių gynimo būdą, šiuo atveju, atsakovo nuomone, negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Pabrėžė, jog pareiškėjas iki atleidimo dirbo Šalčininkų rajono PK Personalo skyriuje, todėl jam buvo žinomos atleidimo procedūros ir teisinės pasekmes.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje paties prašymu, nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjo J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities VPK pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo nagrinėti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotės pakeitimo klausimą. Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 10-S-6030 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. TE-9 pareiškėjas atleistas iš pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.9 punktu bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę, įrašant, kad atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje savo prašymu. Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų vadovaujantis teismo nuosprendžiu ir kurio formuluotę pareiškėjas prašo panaikinti, buvo priimtas 2003 m. kovo 13 d. Su šiuo Įsakymu pasirašytinai susipažino 2003 m. kovo 21 d. Taigi skundas teismui dėl šio įsakymo formuluotės pakeitimo turėjo būti paduotas teismui iki 2003 m. balandžio 21 d., tačiau pareiškėjas šio įsakymo per Įstatymo nustatytą terminą neginčijo. Teismas sprendė, kad Įsakymo pakeitimo pagrindą sudarančios aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos, priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį. Taigi, anot teismo, 2011 m. gegužės 10 d. pateikdamas skundą teismui dėl Įsakymo formuluotės pakeitimo, pareiškėjas buvo žymiai praleidęs vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jau 2009 m. birželio mėn. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities VPK pakeisti jo atleidimo iš tarnybos 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 21 d. pateikė atsakovui prašymą nenagrinėti jo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos formuluotės patikslinimo. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 10-8-10670. Įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, teismas 2010 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas jau 2009 metais suprato, kad Įsakymo formuluotė gali pažeisti jo teises, tačiau pats atsisakė jas ginti. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apskųsti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9 netenkino. Teismas nustatė, kad objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą pareiškėjas nepateikė. Akcentavo, kad nutartimi teismas atsisakė priimti skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymo dalį, tačiau skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities VPK pakeisti Šalčininkų rajono PK įsakymo formuluotę priėmė. Išanalizavęs pareiškėjo suformuluotus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad teismas iš esmės atsisakė atnaujinti terminą skundui dalyje dėl Įsakymo apskundimo, o tai reiškia, kad jis atsisakė priimti nagrinėti skundą dalyje ne tik dėl Šalčininkų rajono PK įsakymo panaikinimo, bet ir jo pakeitimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą nagrinėjamoje administracinėje byloje padavė tik 2011 m. gegužės 10 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą, o teismas atmetė prašymą terminą atnaujinti, teismas bylą šioje dalyje nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 10-S-6030, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti Švenčionių rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos mėn. 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011, sprendė, kad pareiškėjo pasiūlymai atsakovui pačiam panaikinti arba pakeisti 2003 m. kovo 13 d. Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų materialiosios teisės taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu. Pažymėjo, kad situacija, kai (nesant atitinkamam tarnybiniam ginčui) valstybės tarnautoją atleidusi iš pareigų institucija (darbdavys) galėtų panaikinti arba pakeisti jau įvykusio atleidimo iš tarnybos teisines pasekmes, yra negalima. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje apskųstą raštą, teismas nenustatė.

III.

Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinamas jo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pakeisti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje savo prašymu.

Pareiškėjas mano, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl reikalavimo pakeisti jo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą. Pažymi, kad teismas vadovavosi tik atsakovo nurodytais argumentais, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl kitų, byloje esančių argumentų, todėl neįvykdė ABTĮ 4 straipsnyje nustatytos pareigos, neišsprendė pilnai jo reikalavimo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo ir nepagrįstai atmetė prašymą skundo nagrinėjimo terminui atnaujinti. Akcentuoja, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti ginčijamą Įsakymą praleido dėl svarbių priežasčių, nes realiai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2009 m. kovo 3 d., kai kasacinės instancijos teismas priėmė galutinę neskundžiamą nutartį, kuria nutrauktas baudžiamasis persekiojimas reabilituojančiais pagrindais jo atžvilgiu, ir tik nuo šio momento, anot pareiškėjo, jis įgijo realią galimybę kreiptis dėl pažeistų teisių dėl atleidimo iš tarnybos formuluotės pakeitimo. Pažymi, kad 2009 m. balandžio 1 d., nepraleidęs įstatymu nustatyto termino, kreipėsi į Šalčininkų rajono PK, priėmusį Įsakymą atleisti jį iš tarnybos. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011 nurodė, jog, prieš kreipiantis į teismą, būtina išlaikyti procedūrą – gauti institucijos, priėmusios ginčijamą įsakymą, veiksmą, atsižvelgiant į naujai susiklosčiusias aplinkybes. Teigia, kad pagal galiojančių įstatymų reglamentaciją, Šalčininkų rajono PK viršininkas skiria į pareigas ir iš jų atleidžia jam pavaldžius valstybės tarnautojus ir kitus komisariato darbuotojus, atlieka kitas valstybės tarnybos įstatymu ir norminiais aktais jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, todėl pagal savo kompetenciją turi teisę pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą. Pažymi, kad vėliau (2009 m. balandžio 21 d.) pateikė prašymą aukštesnės pakopos policijos institucijai – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2009 m. gegužės 8 d. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsakydamas į prašymą, išaiškino, jog dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo, pareiškėjas turi kreiptis į teismą, ką jis ir padarė. 2009 m. birželio 1 d. pateikė teismui skundą, atsakovu administracinėje byloje Nr. 1-525-95/2010 buvo patrauktas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Vilniaus apskrities VPK buvo įtrauktas į šį procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Administracinės bylos nagrinėjimo eigoje, teismas ABTĮ 54 straipsnio tvarka pakeitė atsakovą, juo paskirdamas Vilniaus apskrities VPK. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas atmetė jo skundą, palikdamas pirmos instancijos sprendimą nepakeistą ir patvirtindamas, kad priimtas sprendimas nesuvaržo jo teisių kreiptis į atsakovą dėl administracinės procedūros pradėjimo, prašant pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ar kitais klausimais ir, jei atsakovo priimtas sprendimas netenkins, išaiškinta teisė jį apskųsti teismui. Teigia, kad vadovaudamasis nurodyta teismo rekomendacija, nepažeisdamas procedūros, iš naujo pradėjo ginčijamu klausimu administracinę procedūrą. Nurodo, kad 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, 2011 m. gegužės 27 d. jį patikslino, prašydamas įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymo 9 dalį, įrašant, kad yra atleistas iš tarnybos savo prašymu, taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių. 2011 m. birželio 2 d. nutartimi teisėjas priėmė sprendimą, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, apibendrinančių ir argumentuotų išvadų senaties taikymo aspektu nepateikė. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodytame skundžiamame sprendime netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011, kuri yra visai skirtinga ir negali būti precedentinė nagrinėjamu atvejui. Teigia, kad materialinės teisės taikymo prasme, valstybės institucijai, pritaikiusiai jo atžvilgiu atleidimo iš tarnybos netinkamą pagrindą, nėra uždrausta pakeisti ar panaikinti neteisėtą įsakymą, tai nesikerta ir su teismo nurodytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 295 straipsniu. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos išnagrinėtos administracinės bylos kai kuriais sprendimo teiginiais, ignoravo šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, kad prieš kreipiantis į teismą, būtina išlaikyti procedūrą, kreipiantis į instituciją su prašymu pačiai panaikinti priimtą neteisėtą aktą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs rašytinius įrodymus ir nustatęs, kad jis yra neskundžiama kasacinės instancijos teismo nutartimi reabilituotas, nesiėmė priemonių jo pažeistoms teisėms apginti. Pabrėžia, kad Įsakymas, kurį ginčija, yra individualus administracinis sprendimas, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl, anot pareiškėjo, turi būti pakeistas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes neišspręsti iš esmės jo, kaip pareiškėjo, reikalavimai.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo J. K. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą išnagrinėjo visapusiškai ir pilnai, tinkamai pritaikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas bei atsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, todėl pirmos instancijos teismo sprendimo panaikinimui nėra nei vieno teisinio pagrindo. Dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies termino praleidimo nurodo, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono PK viršininką, prašydamas pakeisti Įsakymo Nr. TE-9 atleidimo iš tarnybos formuluotę, tačiau šie prašymai buvo persiųsti į Vilniaus apskrities VPK. 2009 m. balandžio 22 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. papildomas prašymas patikslinti atleidimo iš tarnybos formuluotę, nurodant atleidimą savo pareiškimu. 2009 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities VPK kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomą medžiagą, tačiau pareiškėjas dokumentų nepateikė, o 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. prašymas jo prašymo nenagrinėti ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, kadangi į pareiškėjui rūpimus klausimus atsakymą pateikė Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Atsakovas 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 10-S-10670 grąžino J. K. pateiktų dokumentų kopijas. Pareiškėjas 2009 m. birželio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl atleidimo iš tarnybos formuluotės pakeitimo, tačiau jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 29 d. su prašymu Nr. 10-24-G-2-279 vėl kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas pakeisti Šalčininkų rajono Įsakymo formuluotę. Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-S-6020 nurodė, kad Įsakymas yra individualus teisės aktas, kurio apskundimui taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas per ABTĮ nurodytą terminą Įsakymo neapskundė. Taip pat neskundė minėto Įsakymo ir vėliau, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, o bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Atsakyme apie tai ir nurodyta. Taip jame nurodyta, kad keičiant atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, turi būti pripažinta, kad įsakymas dėl atleidimo buvo neteisėtas. Tokį įsakymą pripažinti kaip neteisėtą gali tik teismas savo sprendimu. Nesant tokio teismo sprendimo, Vilniaus apskrities VPK nematė pagrindo nagrinėti Įsakymo pakeitimo klausimą. Pabrėžia, kad pareiškėjas, skųsdamas atsakovo atsakymą, neginčijo, kad praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą, tačiau nurodė, kad padarė tai dėl svarbių priežasčių. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi atsisakė priimti patikslintą skundą dalyje, kurioje prašoma atnaujinti terminą apskųsti Įsakymo dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš vidaus reikalų sistemos pagal Statuto 43.9 punktą bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą. Pareiškėjas šios nutarties atskiruoju skundu neskundė. Kitoje dalyje, kurioje prašoma panaikinti 2011 m. balandžio 15 d. Vilniaus apskrities VPK raštą Nr. 10-S-6030 ir įpareigoti Vilniaus apskrities VPK pakeisti Įsakymą Nr. TE-9, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus reikalų sistemos savo prašymu, priėmė. Atsakovas pabrėžia, kad išnagrinėjęs administracinę bylą, teismas padarė išvadą, jog atsisakius priimti skundą dalyje dėl termino atnaujinimo Įsakymui apskųsti, teismas atsisakė priimti skundą ne tik dėl Įsakymo dalies panaikinimo, bet ir jo pakeitimo, kadangi pareiškėjas yra praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti, todėl vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymo dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus reikalų sistemos paties pareiškėjo prašymu, nutraukta pagrįstai, o pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas administracinę bylą dalyje dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo, rėmėsi tik Vilniaus apskrities VPK argumentais, anot atsakovo, atmestini. Dėl atleidimo pagrindo pakeitimo atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai savo apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. liepos 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011). Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime pasisakė, jog kalbant apie materialųjį tokio pasiūlymą teikimą, jo surašymas ir galimybė realizuoti jį neteismine tvarka turi būti siejama su subjekto teisės pačiam atlikti jo prašomus veiksmus turėjimu. Teismas pažymėjo, kad materialiuosius teisinius santykius dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos reglamentuoja VTĮ. Šiame įstatyme nėra numatyta sugrįžimo prie jau pasibaigusių valstybės tarnybos teisinių santykių galimybė. Anot atsakovo, Statuto nuostatos taip pat nenumato sugrįžimo prie jau pasibaigusių tarnybos teisinių santykių galimybės. Todėl tiek pagal VTĮ, tiek pagal Statuto nuostatas atsakovas neturėjo ir negalėjo pakeisti prašomo Įsakymo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismo sprendimą skundžia tik toje dalyje, kuria administracinė byla buvo nutraukta, o tos dalies, kuria teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą (dėl Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-S-6030 panaikinimo), neskundžia. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog kasacinės instancijos teismo nutartimi buvo reabilituotas, todėl teismas nepagrįstai nesiėmė jokių priemonių jo pažeistoms teisėms apginti. Pažymi, kad pareiškėjas buvo išteisintas už vieną nusikaltimą, tačiau kol buvo priimtas galutinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovicko rajono teismo 2004 m. vasario 20 d. buvo nuteistas už kitą sunkų nusikaltimą padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikius įstatymą dėl amnestijos bausmės laikas sutrumpintas iki 4 metų 6 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-S-6030, kuriuo pareiškėjas yra informuojamas, kad atsakovas neturi pagrindo nagrinėti Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 9TE pakeitimo klausimo, nes keičiant atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą turi būti pripažinta, kad įsakymas dėl atleidimo buvo neteisėtas. Pažymėta, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 paduoti.

Pareiškėjas 2011 m. kovo 28 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, kad šis, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį, kuria buvo konstatuota, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir yra nekaltas, pakeistų Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę, nurodant, kad jis atleistas Statuto 43.1 straipsnio (paties prašymu) ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto (savo noru) pagrindu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Vadovaujantis šia teisės norma, darytina išvada, kad ginčo administraciniame teisme dalyku gali būti ir atitinkamo valstybinio administravimo subjekto atsisakymas atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Įvertinusi pareiškėjo 2011 m. kovo 28 d. prašymo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-S-6030 turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamu raštu atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – priimti individualų administracinį aktą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas ir skundė minėtą atsakovo atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, atsispindintį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-S-6030, kartu prašydamas jo pažeistas subjektines teises atkurti, įpareigojant atsakovą tuos veiksmus atlikti. Todėl nagrinėjant administracinį ginčą, visų pirma, būtina nustatyti, ar atsakovas, neatlikdamas pareiškėjo prašomų veiksmų, veikė teisėtai.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-6/2002 buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 4 dalį, 16 straipsnio 2 dalį (b. l. 39-50). Minėtam nuosprendžiui įsiteisėjus (pareiškėjas šio fakto neginčija) Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkas 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. TE-9 „Dėl tarnybos eigos“, vadovaudamasis Statuto 43.9 punktu (įtvirtinta galimybė atleisti pareigūną iš tarnybos teismo sprendimo ar nuosprendžio pagrindu) ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu (nurodyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų), atleido pareiškėją J. K. iš vyresniojo inspektoriaus personalo ir socialiniams reikalams pareigų (b. l. 4). Statuto 44 straipsnio 1 dalyje buvo eksplicitiškai įtvirtinta, kad ginčai dėl atleidimo iš darbo sprendžiami teismine tvarka. Vėliau priimti Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas), 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ginčai, kilę dėl atleidimo iš vidaus tarnybos, sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 3 dalies klauzulė „teisės aktų nustatyta tvarka“ suprantama kaip nuoroda į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-3490/2011 nurodė, kad individualūs administraciniai aktai dėl statutinio valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos remiantis Vidaus tarnybos statute numatytais pagrindais yra skundžiami tiesiogiai teismui.

Pareiškėjo prašydamas pakeisti Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę iš esmės reiškia, kad turi būti prieš tai paneigiamas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, sutiktina su atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-S-6030 išdėstyta pozicija, kad jis neturi galimybės nagrinėti Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. T-9E pakeitimo klausimo, kol teismo sprendimu nepripažinta, kad įsakymas dėl atleidimo yra neteisėtas, t. y. teismine tvarka nepanaikintas atleidimo iš vidaus tarnybos teisinis pagrindas. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atleidimo pagal Statuto 43.9 punktą bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą neteisėtumas yra nenuginčytas teismo sprendimu. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl jo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo grindė tuo, kad jis nepagrįstai buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 43.9 punktą bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, atsižvelgiant į Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nes ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama iš naujo visų instancijų Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismuose ir galutinis procesinis sprendimas buvo priimtas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikus galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. jo atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį (b. l. 76-80). Taigi kasacinės instancijos teismo nutartis iš esmės panaikino pareiškėjo nuteisimo už nusikaltimą juridinį faktą. Įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą iš naujo, išteisinamajam nuosprendžiui, teisiškai buvo panaikintas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje teisinis pagrindas ir šis atleidimas tapo neteisėtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad susiklosčius nurodytoms teisinėms aplinkybėms bei pareiškėją neteisėtai atleidus iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje Statuto 43.9 punkto bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindu, kas teisiškai buvo konstatuota po Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutarties įsigaliojus Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamajam nuosprendžiui, pareiškėjo pažeistos teisės turi būti atitinkamai ginamos. Iš esmės analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi 2004 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15–862/2004, kurioje buvo sprendžiamas faktinėmis aplinkybėmis panašus ginčas. Pažymėtina, kad atsakovas 2011 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-S-6030 atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus grindė tik tuo faktu, kad pareiškėjo atleidimo pagal Statuto 43.9 punktą bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą neteisėtumas yra nenuginčytas teismo sprendimu, kas buvo paneigta aukščiau išdėstytais motyvais. Jokių kitų teisinių argumentų, kodėl jis negali atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – priimti individualų administracinį aktą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo, nenurodė. Atsakovas teisminio bylos nagrinėjimo proceso metu tokią galimybę iš esmės neigė, pažymėdamas, kad nors pareiškėjas ir buvo išteisintas už vieną nusikaltimą, tačiau kol buvo priimtas galutinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovickio rajono teismas 2004 m. vasario 16 d. nuosprendžiu nuteisė pareiškėją už kitą sunkų nusikaltimą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikius įstatymą dėl amnestijos – bausmės laikas sutrumpintas iki 4 metų 6 mėnesių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija apžymi, kad Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovickio rajono teismo 2004 m. vasario 16 d. nuosprendis pareiškėjui paskelbtas po Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 priėmimo (b. l. 51-62), t. y. kai pagal savo esmę darbo santykius atitinkantys santykiai tarp pareiškėjo ir buvusio darbdavio Šalčininkų rajono PK jau buvo nutrūkę. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, inter alia 2011 m. kovo 28 d. prašymu kreipdamasis į atsakovą (Šalčininkų rajono PK teisių ir pareigų perėmėją), nesiekė grįžti į anksčiau eitas pareigas, o pažeistas teises prašė apginti, nurodant kitą atleidimo pagrindą, bet paliekant tą pačią atleidimo iš vidaus tarnybos datą. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad vėliau priimtas Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovickio rajono teismo 2004 m. vasario 16 d. nuosprendis neeliminuoja iš atsakovo galimybės atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atsisakymas pakeisti Šalčininkų rajono PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 formuluotę pagal atsakovo išdėstytus motyvus negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės darydamas priešingą išvadą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nustatytų šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 19 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011 pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, t. y. ne neteisėtai iš valstybės tarnybos atleisti asmenys, prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorių 2010 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. A1-61 ir 2010 m. kovo 24 d. įsakyme Nr. A1-67 pakeisti atleidimo pagrindą iš VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto į VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, tokį reikalavimą grįsdamas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VTĮ 44 straipsnio 7 dalį, kurioje numatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka, bei į tai, kad atitinkama darbo santykiams reglamentuoti skirta nuostata dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo tik teismo ir darbo ginčų nagrinėjimo tvarka yra suformuluota ir DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte, konstatavo, kad šio įstatymo taikymo požiūriu situacija, kai (nesant atitinkamam tarnybiniam ginčui) valstybės tarnautoją atleidusi iš pareigų institucija (darbdavys) galėtų panaikinti arba pakeisti jau įvykusio atleidimo iš tarnybos teisines pasekmes, yra negalima. Nagrinėjamu atveju į atsakovą (buvusio pareiškėjo darbdavio teisių ir pareigų perėmėją) dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo kreipėsi pats pareiškėjas, o pastarajam nesutikus atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, tokį atsisakymą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, t. y. konkrečiu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo (buvusio pareiškėjo darbdavio teisių ir pareigų perėmėjo) yra kilęs tarnybinis ginčas. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011 suformuluota teisės aiškinimo taisykle vadovavosi nepagrįstai.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), priimant naują sprendimą. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities VPK pakeisti Šalčininkų rajono policijos komisariato 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje paties prašymu, t. y. iš esmės prašo įpareigoti atsakovą priimti administracinį aktą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo. Tačiau teisėjų kolegija negali kištis į viešojo administravimo subjekto, Vilniaus apskrities VPK, veiklą pareiškėjo prašomu būdu, tačiau gali įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities VPK, įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo 2011 m. kovo 28 d. prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo J. K. reikalavimo įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje paties prašymu. Toks pirmosios instancijos teismas spendimas buvo grindžiamas ankstesne 2011 m. birželio 2 d. nutartimi, kuria, neatnaujinus termino skundui paduoti, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. TE-9 dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 43.9 punkto ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindu, (b. l. 25-26). Teismas nurodė, kad minėta nutartimi teismas iš esmės atsisakė atnaujinti terminą skundui dalyje dėl Įsakymo apskundimo, o tai reiškia, kad jis atsisakė priimti nagrinėti skundą dalyje ne tik dėl Šalčininkų rajono PK įsakymo panaikinimo, bet ir jo pakeitimo. Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2011 m. gegužės 10 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą, o teismas atmetė prašymą terminą atnaujinti. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo patikslintas skundas dalyje, kurioje prašoma panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 10-S-6030 ir įpareigoti Vilniaus apskrities VPK pakeisti Įsakymą, įrašant, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje savo prašymu, yra priimamas. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šio pareiškėjo reikalavimo tenkinimo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono PK 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. TE-9, nurodant, kad jis atleistas iš vidaus tarnybos paties prašymu, tiesiogiai susijęs su pareiškėjo skundžiamu atsakovo atsisakymu atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, atsispindintį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-S-6030, ir yra pareiškėjo prašomas taikyti pažeistų teisių gynybos būdas, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas administraciniu veiksmu (neveikimu) šias teises pažeidė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat panaikinama (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Vilniaus apskrities VPK 2011 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 10-S-6030, kurį pareiškėjas skundu prašė panaikinti, nėra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Minėtas raštas, kaip minėta, yra tik dokumentas, atspindintis atsakovo Vilniaus apskrities VPK atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, kurį pareiškėjas faktiškai ir siekia apskųsti. Esant šioms aplinkybėms ir vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, ši administracinės bylos dalis nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjo 2011 m. kovo 28 d. prašymą (reg. Nr. 10-24-G-2-279) išnagrinėti iš naujo.

Administracinės bylos dalį dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-S-6030 panaikinimo nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis