Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Valdyba, atsakovas) 2015 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1989; nustačius, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui VSDFV paduoti, jį atnaujinti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ir nukentėjusių asmenų valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. vasario 18 d. skundą, ginčijamame sprendime atsakovas konstatavo, kad į VSDFV pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų terminą skundui paduoti, o jo nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti, todėl skundą atmetė. Pareiškėjas nesutiko su tokiu VSDFV sprendimu ir manė, kad nėra praleidęs trejų metų termino skundui paduoti, nes jis turėtų būti skaičiuojamas ne nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, o nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pabrėžia, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo nuostatų teisėtumu, todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik paskelbus šį nutarimą. Be to, pareiškėjas tikėjosi, kad valstybė nustatys neteisėtai sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl nesikreipė į atsakovą. Nurodė, kad nagrinėdama pareiškėjo 2015 m. vasario 18 d. skundą, VSDFV turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius termino praleidimo priežastis, tačiau to nepadarė, todėl ginčijamas sprendimas priimtas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes. Praleistas terminas turėtų būti atnaujintas, nes gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, pareiškėjas negalėjo laiku ir tinkamai apginti pažeistų teisių.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, kuri 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti, motyvuodama tuo, kad K. S. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų kreipimosi į VSDFV terminą.

Spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas atsižvelgė į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose ir įvertinęs pareiškėjo atstovo 2015 m. vasario 18 d. VSDFV pateiktame prašyme ir skunde teismui nurodytus argumentus, konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į VSDFV, nenustatė. Pažymėjo, kad teismui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys, sudarantys pagrindą spręsti, kad pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises sukliudė nuo jo nepriklausiusios, objektyvios priežastys. Priešingai, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės tvirtina, kad į VSDFV jis laiku nesikreipė dėl pasirinkto pasyvaus savo teisių gynimo būdo. Teismas nustatė, kad dar 2013 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-2439 VSDFV konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą, ir išaiškino jam teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti. Nepaisydamas to, pareiškėjas elgėsi pasyviai ir į VSDFV dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad galimybę pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo teises, apribojo teisinės situacijos neaiškumas, t. y. pareiškėjas nesuprato kaip turėtų realizuoti savo teises. Teismas taip pat nesutiko, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, t. y. terminas atnaujinamas bendrais pagrindais, o ne dėl objektyvių priežasčių egzistavimo. Pažymėjo, kad tokios pozicijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjų bylose buvo laikomasi tik todėl, kad nebuvo aiškus teisinis reguliavimas dėl nurodytų asmenų kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjų teisių gynimo tvarka aiškiai įtvirtina Pensijų įstatyme. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Pensijų įstatymo 45 straipsnyje buvo aiškiai ir konkrečiai nustatyta, kad skundas VSDFV turi būti paduodamas per trejus metus nuo sprendimo pensijų klausimais priėmimo.

Teismas nesutiko su skunde išdėstytais argumentais, kad VSDFV pažeidė teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į gynybą, nes nenustatė termino 2015 m. vasario 18 d. prašymo trūkumams pašalinti ir nepasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atkreipė dėmesį, kad 2015 m. vasario 18 d. prašymą pareiškėjo vardu VSDFV pateikė profesionalus teisininkas – advokatas T. B., kuriam yra žinoma, kad kartu su prašymu atnaujinti terminą turi būti pateikti įrodymai, kuriais tas prašymas grindžiamas. Be to, VSDFV 2013 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-2439 pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad net ir kreipdamasis į teismą pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių egzistavimą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo K. S. skundą ir panaikinti VSDFV 2015 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1989 bei atnaujinti praleistą terminą nėra. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pateikia tokius pat argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad atsižvelgus į bendrąją ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklę, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą galėjo suvokti tik nuo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, todėl pareiškėjas, kreipęsis į VSDFV Alytaus skyrių 2012 m. gruodžio 28 d., nepraleido 3 metų termino kreiptis dėl savo teisių pažeidimo.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pensijos buvo sumažintos, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, o ne VSDFV sprendimu.

Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. vasario 14 d. VSDFV Alytaus skyriaus atsakyme buvo nurodyta, jog išmokėti pareiškėjui senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokos nėra teisinio pagrindo. Pažymi, kad tame pačiame atsakyme nebuvo nurodyta, jog pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą kreiptis su prašymu į VSDFV dėl pensijos nepriemokos. Todėl, pareiškėjo teigimu, pati valstybinė institucija klaidino pareiškėją, taip sudarydama jam objektyvias kliūtis suprasti, kaip tinkamai apginti savo teises.

Pabrėžia, jog dar 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas siekė apginti savo teises ir teisėtus interesus dėl neišmokėtos pensijos, nepraleidęs įstatyme nustatyto 3 metų senaties termino. VSDFV Alytaus skyrius išsamiai neatsakė į pareiškėjo prašymą, nes nepaaiškino jam, kad jis privalo kreiptis per nustatytą terminą, o tiesiog pateikė pažymą apie pareiškėjui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas Tokie institucijos veiksmai, pareiškėjo vertinimu, laikytini objektyviomis kliūtimis pareiškėjui ginant savo teises.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje inicijuotu administraciniu ginču iš esmės siekia, jog būtų pripažinta, kad jis turi teisę teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuomet, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija priteisimo, įvertinus tai, kad jis yra praleidęs teisės aktuose nustatytą trejų metų terminą kreiptis į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, pripažinęs, kad jis yra praleidęs terminą pasinaudoti privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir nenurodė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu termino praleidimo aplinkybių vertinimu, kas apribojo pareiškėjo galimybes apginti jo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija, pabrėžia, kad teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas (Konstitucijos 30 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnis) reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytų procesinių taisyklių. Viena iš tokių taisyklių – įstatymų nustatytais atvejais prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis, 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 101 straipsnio 8 punktas, 103 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų.

Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014 ir kt.). Tiek minėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus, skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį senatvės pensijos dalies inicijavo 2013 m. kovo 9 d. prašymu VSDFV, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Taigi 2010 m. sausio mėnuo laikytinas momentu, kuriuo pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. sausio mėnesio pabaiga laikytina vėliausia data, kai pareiškėjas galėjo paduoti skundą Valdybai nepraleisdamas įstatymu nustatyto 3 metų termino.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Šio klausimo sprendimą detalizuoja Valdybos direktoriaus 2001 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, kurių 20 ir 31 punktai įgalioja Valdybą be kita ko, pasiūlyti pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti terminą ir pridėti įrodymus, sudarančius pagrindą terminui atnaujinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dar 2013 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-2439 pareiškėjui buvo nurodyta, jog jis yra praleidęs 3 metų terminą savo pažeistoms teisėms dėl pensijų nepriemokos apginti, tuo pačiu išaiškinta teisė iki 2013 m. balandžio 26 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau pareiškėjas į VSDFV dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d. prašymu, kurį išnagrinėjusi VSDFV priėmė 2015 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)-1989, kuriuo atsisakė atnaujinti terminą VSDFV Alytaus skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją, apskųsti, nurodydama, kad 2015 m. vasario 8 d. prašyme pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl tikrai svarbių, ekstraordinarių priežasčių, kurios objektyviai galėjo užkirsti kelią per 3 metų laikotarpį paduoti skundą.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šio įstatymo prasme reiškia, kad VSDFV priėmė vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Nagrinėjamu atveju VSDFV 2015 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1989 privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros prasme reiškia, kad pareiškėjas inicijavo šią procedūrą, tačiau ji nėra atlikta, nes VSDFV nepriėmė nė vieno iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, nenagrinėjo skundo iš esmės, o iš viso atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, kad minėto turinio VSDFV 2015 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1989 privalomosios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos pasinaudojimo prasme (ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis) vertintinas kaip procesinė kliūtis nagrinėti iš esmės pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėjas nėra pasinaudojęs įstatymo nustatyta šiai bylų kategorijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis priėjo prie pagrįstų išvadų, kad šios aplinkybės nepripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pagal teismų praktiką vertinant pareiškėjo nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis, be kita ko, atsižvelgiama ir į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo turėjo pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Minėta, kad pareiškėjas skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. sausio mėnesį, tačiau nors į VSDFV pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 9 d., tačiau su prašymu atnaujinti terminą tik 2015 m. vasario 18 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą VSDFV per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, o dėl praleidimo termino, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pateisinančių, kad jam buvo objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių paduoti prašymą anksčiau nei 2015 m. vasario 18 d. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjo) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-⁶²-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-870-146/2015,ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo kreipimasis 2012 m. gruodžio 28 d. į Alytaus skyrių su prašymu Nr. PP1-2856VSDFV, į kurį atsakant 2012 m. gruodžio 28 d. VSDFV Alytaus skyrius išdavė pažymą Nr.L12-2881 apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas sumas, teismo vertinimu, nelaikytinas pareiškėjo veika, kuria jis siekė apskųsti VSDFV Alytaus skyriaus sprendimą dėl jam priklausančios pensijos nepriemokos išmokėjimo. Byloje nėra duomenų, kad pateiktame prašyme pareiškėjas būtų reiškęs kažkokius su pensijos nepriemokos išmokėjimu susijusius reikalavimus, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjo teisių į šių įstatymų taikymą šiuose įstatymuose nustatytais terminais ir tvarka.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-201-822/2016; 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-218-602/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-625-143/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumo aspektu (ABTĮ 81 str. ir 57 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.