Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės Jūratės Ivanauskaitės 2014-05-08 nutarimas Nr. A11-5411/14(1.1.56-SM3) paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. 2014-03-26 surašytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto Daliaus Didikos administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 8 p., 1 priedo 332 p., kadangi 2014-02-05 apie 16.59 val. Vilniuje, Pilies g., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir paliko jį stovėti Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje: kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad iš pateiktų nuotraukų akivaizdu, jog apelianto automobilis stovi neleistinoje vietoje, o automobilio šviesos ir avarinė šviesos signalizacija nėra įjungtos, nes iš nuotraukų neįmanoma nustatyti, ar automobilis stovi, ar iš lėto važiuoja atbuline eiga su neįjungtomis šviesomis, juo labiau, kad jis paaiškino, kad, pradėjęs iš lėto važiuoti atbuline eiga, avarinę šviesos signalizaciją jis išjungė, o, tai, kad iš lėto judėdamas staiga neįsijungė automobilio šviesų, neįrodo, kad jis stovėjo.

Skunde taip pat pažymima, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pasisakoma, kad administracinis pažeidimas turi būti įrodytas neginčijamais įrodymais, o visos abejonės aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčijamas įrodymų vertinimas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ str. 4 d., padarymo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo S. S. su jam inkriminuotu teisės pažeidimu nesutinka ir prašo administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas S. S., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl Institucijos 2014-05-08 nutarimo Nr. A11-5411/14(1.1.56-SM3), kuriuo S. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 4 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Apylinkės teismas, palikdamas galioti minėta nutarimą ir priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. S. S. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinio skundo argumentai, kad Institucija, gavusi E. K., nuotraukas, kuriose užfiksuotas automobilis su sėdinčiu vairuotoju, prisisegusiu saugos diržais, neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo su administraciniu nurodymu, klaidingai nurodant, kad pažeidimas užfiksuotas ne asmens, įtariamo administracinio teisės pažeidimo padarymu, akivaizdoje, o juo labiau ir priimti nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, yra atmestini. ATPK 260² str. yra nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu už ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą pažeidimą, gali būti surašytas tik tais atvejais, kai pažeidimas užfiksuotas ne asmens, įtariamo administracinio teisės pažeidimo padarymu, akivaizdoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad protokolas pagrįstai surašytas ATPK 260² str. pagrindu, pažeidėjui nedalyvaujant. Pažeidimo užfiksavimo laikas yra tuomet, kai apie tai tampa žinoma protokolą įgaliotam surašyti pareigūnui. Protokolą surašęs D.Didika paaiškino, kad pažeidimas nustatytas ne jo vietoje, o pagal gautą skundą su pridėtomis fotonuotraukomis. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti pažeidimo padarymo tikslus laikas – 2014-02-05 d. 16:59 val., kuris ir buvo įrašytas administracinio teisės pažeidimo protokole.

Apelianto skundo argumentai, kad teisme apklausti asmenys, t.y. nuotrauką iš tolo daręs E. K. ir liudytojas Dalius Didika, nematęs pačio įvykio, o tik išsakęs savo asmeninę nuomonę iš nuotraukų, negalėjo patvirtinti minimą automobilio gedimą, todėl jų parodymai minimo fakto patvirtinimo buvimui ar nebuvimui jokios teisinės reikšmės neturi, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nepateikė objektyvių duomenų, kodėl, jo nuomone, teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojo E. K. ir D. Didikos duotais paaiškinimais. Apeliantas apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl šie liudytojai elgiasi nesąžiningai, gali būti suinteresuoti ir šališki jo atžvilgiu ir žūtbūt siekti jo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Duomenų apie tai, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti nubausti apeliantą ir davė melagingus parodymus, bylos medžiagoje nėra, juolab, kad jie pasirašė įspėjimą dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apelianto skundo argumentai, kad buvo priverstinis sustojimas ir kad buvo įjungtos avarinės šviesos, taip pat yra atmestini. Tokie apelianto parodymai prieštarauja liudytojo E. K. parodymams, kad važiuodamas Pilies g., pamatė neleistinoje vietoje stovintį apelianto automobilį ir iš pilietiškumo nufotografavo. Neleistinoje vietoje stovėjo keturi automobiliai. Pareiškėjo automobilis stovėjo su išjungtomis šviesomis, jokių veiksmų nepastebėjo. Vairuotojas sėdėjo automobilyje. Šiuos liudytojo parodymus neginčytinai patvirtina byloje pateiktos 6 sekundžių intervalu darytos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad automobilio „Mercedes Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žibintai ir avarinis signalas išjungti, avarinis ženklas pagal KET 151 p. reikalavimus nepastatytas, automobilis stovi toje pačioje vietoje. Fotonuotraukos darytos darbo dienos pabaigoje, apie 17.00 val., prie Šventaragio g., kur kaip nurodė pats S. S. yra jo sutuoktinės darbovietė.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme pateikė savo įvykio versiją, kurios nepagrindė objektyviais duomenimis. Jo paaiškinimu, jis buvo priverstas sustoti kelio ženklo Nr. 332 galiojimo zonoje, nes jam sugedo vairo stiprintuvas. Dėl automobilio gedimo kitą dieną jis kreipėsi į serviso meistrus, kurie nustatė vairo gedimą, ir galimą remonto kainą - apie 2000 Lt. Tačiau, tai patvirtinančių įrodymų jis negalėjo pateikti teismui prieš teismo posėdį, nes serviso darbuotojai paaiškino, kad automobilio apžiūros fakto jie neatmeta, bet tais atvejais, kai tik apžiūrimas automobilis dėl gedimo, bet automobilis nepaliekamas remontui, jie duomenų nefiksuoja. Tačiau pažymėtina, kad tokių aplinkybių S. S. pirmosios instancijos teisme nenurodė, o tik užsiminė, jog kreipėsi į meistrus, bet remontui pinigų neturi. Apeliantas teismo neprašė išreikalauti įrodymų, patvirtinančius šias nurodytas aplinkybes. A. L. įmonės 2014-02-06 d. defektinis aktas kaip automobilio gedimo įrodymas pateiktas tik tai prie apeliacinio skundo, t.y. jau po bylos išnagrinėjimo apylinkės teisme. Tai, kad gedimo nėra, įrodo faktas, kurį pripažino pats S. S. - jis automobilio vairo stiprintuvo iki šiol neremontavo, tačiau eksploatuoja jį iki šiol, net su juo atvyko į teismo posėdį. Priešingu atveju, jeigu galimai ir būtų pažeidimo metu sugedęs vairo stiprintuvas, tokiu atveju jis būtų iškvietęs automobilių techninę pagalbą ir automobilis būtų nugabentas į servisą, tačiau kaip minėta, iki šiol automobilio vairo stiprintuvo gedimo nepašalino ir eksploatuoja jį iki šiol. Todėl apeliacinės instancijos teismas prie apeliacinio skundo pateiktą 2014-02-06 d. defektinį aktą atmeta, ir apelianto aiškinimus, kad jis buvo suklaidintas serviso darbuotojų, dėl ko neturėjo galimybių jų pateikti pirmosios instancijos teismui, vertina kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, įvertinus šiuos duomenis visumoje, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu priimto sprendimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad S. S. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą jog jis administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus esančius byloje ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti S. S. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.