Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-360/2015

Teisėja Laimutė Bukauskienė Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00194-2014-5

2015 m. gegužės 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, Aurelijos Sadauskaitės, Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. S. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S., gim. 1930-12-19, pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams įpareigojant per 1 mėnesį atlyginti turtinę žalą – 5,79 EuR (20 Lt) nukentėjusiajai Z. P. bei uždraudžiant kibti, bendrauti, ieškoti ryšių su nukentėjusiąja Z. P..

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš Z. S. priteista 5,79 Eur (20 Lt) turtinės žalos ir 144,81 Eur (500 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios Z. P. naudai ir 115,84 Eur (400 Lt) už antrinę teisinę pagalbą valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. S. nuteistas už tai, kad 2014m. rugsėjo 14d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Skuodo mieste esančiame buto koridoriuje, priklausančiame Z. S. ir jo sutuoktinei Z. P., tarpusavio konflikto metu, tyčia sugriebė nukentėjusiosios sutuoktinės Z. P. kairę ranką, ją suspaudė, tuo sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, būtent poodinę kraujosruvą kairės rankos dilbio viršutiniame trečdalyje apvalios formos, 3 cm skersmens. Šio konflikto metu kaltinamasis Z. S. suplėšė Z. P. megztinio kairės rankos rankovę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos požymių buvimas (nusikalstamos veikos sudėtis) kaltininko veikoje. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

24 Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo Z. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką teismo išvadai dėl Z. S. kaltės klausimo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos apskrities VPK buvo gautas Z. P. skundas, jog ją sumušė sutuoktinis Z. S. (b. l. 1). Skunde pareiškėja nurodė, kad vykstant skyrybų procesui dažnai vyksta konfliktai tarp jos ir sutuoktinio Z. S. dėl bendro naudojimo patalpų. Konflikto metu Z. S. ją pradėjo stumdyti, temdamas ją iš virtuvės jėga, suplėšydamas megztinį, bei padarydamas kraujosruvą rankoje (b. l. 1). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja Z. P. parodė, kad jai einant iš savo kambario į virtuvę, iš savo kambario išėjo Z. S. ir pradėjo jai priekaištauti, kad dingo jo kepurė, jai pasakius, kad jos nematė, jis užstojo jai kelią ir nenorėjo jos praleisti, tada abiem rankomis sugriebė už kairės rankos ir ją spausdamas stūmė bei neleido įeiti į virtuvę, taip ją stumdydamas suplėšė megztinio kairę rankovę. Ant rankos atsirado mėlynė ( b. l. 5). Teisiamojo posėdžio metu Z. P. parodė, kad jai einant iš savo kambario į virtuvę, Z. S. buvo koridoriuje, jai pasakęs „nelįsk į virtuvę“ griebė už rankos, suplėšė megztinį, rankoje atsirado mėlynė. Būdamas koridoriuje klausė apie kepurę, ji pasakiusi, kad jokios kepurės nematė ( b. l. 126-127).

Nuteistasis Z. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nepripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir davė parodymus, priešingus nukentėjusiosios parodymams. Z. S. paaiškino, kad jo žmona pati jį puolė, kai jis buvo koridoriuje ir norėjo išeiti iš namų. Jis užsidėjo kepurę, o žmona kepurę pagriebė nuo galvos, jis, norėdamas atsiimti kepurę, suėmę ją už megztinio rankovės, ir rankovė suplyšo. Jis nespaudė jai rankos ir mėlynės nepadarė ( b. l. 61, 126).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusioji visų apklausų metu teigė, kad ji ir sutuoktinis pastoviai konfliktuoja ir kad jai padaryti sužalojimai buvo, kai Z. S. jos nepraleido eiti į virtuvę. Tačiau atsižvelgiant į anksčiau aptartus nukentėjusiosios Z. P. parodymus ir juos išsamiai išanalizavusi, kolegija mano, jog nukentėjusiosios parodymais besąlygiškai tikėti negalima, kadangi jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Skunde Z. P. nurodė, kad jie konfliktuoja pastoviai ir kad jai būnant virtuvėje, Z. S. ją tempė iš virtuvės, taip suplėšė megztinio rankovę ir padarė mėlynę, apie kepurę Z. P. nieko neminėjo. Pirmosios apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu ji jau nurodė, kad jai einant iš savo kambario į virtuvę, iš savo kambario išėjo Z. S. ir pradėjo jai priekaištauti, kad dingo jo kepurė, jai pasakius, kad jos nematė, jis užstojo jai kelią ir nenorėjo jos praleisti, tada abiem rankomis sugriebė už kairės rankos ir ją spausdamas stūmė ir neleido įeiti į virtuvę, taip ją stumdydamas suplėšė megztinio kairę rankovę, ant rankos atsirado mėlynė. Teisiamojo posėdžio metu Z. P. parodė, kad jai einant iš savo kambario į virtuvę, Z. S. buvo koridoriuje, jai pasakęs „nelįsk į virtuvę“ griebė už rankos, suplėšė megztinį, rankoje atsirado mėlynė, būdamas koridoriuje klausė apie kepurę, ji pasakiusi, kad jokios kepurės nematė. Kolegija mano, kad šie prieštaringi parodymai yra esminiai, kadangi Z. P. nurodo skirtingas konflikto pradžios aplinkybes ir konflikto vietą, todėl jie laikytini nepatikimais. Tuo tarpu nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kad jo žmona pati jį puolė, kai jis buvo koridoriuje ir norėjo išeiti iš namų. Jis užsidėjo kepurę, o žmona kepurę pagriebė nuo galvos, jis, norėdamas atsiimti kepurę, suėmę ją už megztinio rankovės, ir rankovė suplyšo. Jis nespaudė jai rankos ir mėlynės nepadarė ( b. l. 61, 126).

Nukentėjusiąja pripažinta Z. P. viso ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu teigė, kad tarp jos ir vyro Z. S. 2014 m. rugsėjo 14 d. kilo konfliktas ir Z. S. nenorėdamas įleisti jos į virtuvę, sugriebė jai už rankos, tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, vis dėlto byloje nėra neginčytinų įrodymų, jog Z. S. turėjo tyčią pavartoti prieš Z. P. smurtą bei sutrikdyti jos sveiką. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek Z. P., tiek Z. S. neneigia, jog tarp jų kilo konfliktas, tačiau jie pateikia skirtingas įvykio versijas. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus, akivaizdu, jog tarp jų yra konfliktiniai santykiai ir kiekvienas iš jų laikosi savo įvykių versijos

LR BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 2 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 2 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 2 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė nuteistojo Z. S. kaltės formos – tyčios – ir jo kaltės klausimo atskirai neanalizavo. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais– prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šioje byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Z. S. kaltę padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, t. y. byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių Z. S. veiksmuose tyčią nežymiai sutrikdyti Z. P. sveikatą. Jei tikėti nukentėjusiosios versija, tai konflikto metu Z. S. neleido jai patekti į virtuvę, tačiau duomenų, kad tyčia ją turėjo tikslą sužaloti, byloje nėra. Jei tikėti nuteistojo versija, tai Z. P. paėmus Z. S. kepurę, šis norėjo ją atsiimti ir sugriebė už rankovės, taigi, taip pat nėra duomenų, kad Z. S. turėjo tyčia Z. P. sužaloti.

Apibendrinant tai, kas paminėta, darytina išvada, jog be nukentėjusiosios parodymų, byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad Z. S. tyčia sutrikdytų nukentėjusiosios sveikatą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra priešiški santykiai, jiems nepavyksta sutarti dėl taikaus skyrybų proceso, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji ir nuteistasis turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti tarpusavyje. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialistai savo išvadoje (b.l.25) nurodė, kad Z. P. konstatuota viena smulki apvalios formos (3 cm skersmens) poodinė kraujosruva kairio dilbio viršutiniame trečdalyje, padaryta nuo tiesioginio trauminio spaudžiamojo poveikio su kietu smulkiu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, tikėtina spaudžiant rankos pirštu, sužalojimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, tačiau negalima teigti, kad šis sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas Z. S. ar padarytas tyčia. Teisėjų kolegija mano, kad byloje nenustatyta tyčinė kaltė sužaloti nukentėjusiąją Z. P.. BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai ir Baudžiamajame kodekse nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už Z. P. padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais formoms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl įvykio aplinkybių, bei vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo tenkinti ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą valstybei priteisti 17,37 EUR, turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą Z. S. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Be to prašymas atlyginti turėtas antrines teisinės pagalbos išlaidas negali būti tenkintinas, kadangi Z. S. išteisinamas ir neprivalo atlyginti proceso išlaidų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš Z. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Z. S. pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Z. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymo netenkinti.