Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-10-18 · Civilinė byla Nr. 2A-486/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-18
Bylos Nr.
2A-486/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas
A. K., L. K.
Atsakovas
AS „Parex banka“
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė „Citadele bankas“
Kategorijos
  • 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-486/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5, 42.9, 42.11.1, 63.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-683-125/2011 pagal ieškovų A. K. ir L. K. ieškinį atsakovui AS „Parex banka“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Citadele bankas“, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo atsakovui vieneriems metams atidėti ieškovų įsipareigojimų vykdymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. K. ir L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti neteisėtu 2007-07-13 kredito sutarties Nr. PS 14/1138 ir 2007-10-18 susitarimo Nr. PS/14/1138.1 nutraukimą ir įpareigoti atsakovą AS ,,Parex banka“ vieneriems metams atidėti ieškovų įsipareigojimų pagal šias sutartis vykdymą. Nurodė, kad pagal kreditavimo sutartis iš tuometinio AB Parex bankas Klaipėdos filialo gavo 1 500 000 Lt žemės sklypo pirkimui ir infrastruktūrai įrengti, o vėliau dar 1 600 000 Lt žemės sklypo pirkimui bei veiklai. Šių kreditų grąžinimo užtikrinimui ieškovai hipotekos įkeitimu įkeitė žemės sklypus, 200 000 Lt lėšas sąskaitoje bei 20 000 Lt lėšas sąskaitoje. Kreditus ieškovai turėjo grąžinti atitinkamai iki 2009-07-13 ir 2010-10-08. Ieškovai savo įsipareigojimus iki 2008-11-13 vykdė sąžiningai ir sumokėjo apie 300 000 Lt palūkanų, tačiau dėl kilusios krizės nebegalėjo laiku mokėti palūkanų. Ieškovai atsakovui pasiūlė pakeisti prievolių įvykdymo užtikrinimą – vietoje įkeistų dviejų žemės sklypų įkeisti 900 AS „Parex banka“ euroobligacijų, kurių vienos nominali vertė – 1 000 eurų, o bendra vertė litais – 3 107 520 Lt. Šias euroobligacijas bankas turėtų išpirkti iki 2011-05-05 mokėdamas 5,625 proc. metinių palūkanų. Ieškovai būtų deponavę ir palūkanas už euroobligacijas (tai sudarytų 650 000 – 700 000 Lt). Be to, ieškovai siūlė dar bankui įkeisti 300 000 – 350 000 Lt piniginių lėšų. Atsakovas 2009-02-02 atsisakė pakeisti užstatą, o 2009-03-24 nutraukė sutartis. Sutarčių nutraukimas yra neteisėtas, nes ieškovų palūkanų nemokėjimą lėmė netyčiniai ar didelio neatsargumo veiksmai, o nenugalimos jėgos – krizės – poveikis, o ieškovai tikisi kreditus grąžinti iki numatytų jų grąžinimo terminų. Atsakovas pažeidė bendradarbiavimo ir ekonomiškumo principus, nes formaliais pretekstais atsisakė pakeisti užstatą – leisti įkeisti vertybinius popierius. Atsakovas, suteikdamas kreditą, turėjo įvertinti prisiimamą riziką, nes suteikiant kreditą ieškovo atlyginimas siekė apie 3 000 Lt, o ieškovė augino vaiką ir gaudavo apie 780 Lt per mėnesį. Rizika turėtų dalintis abi sutarties šalys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovų atsakovui priteisė po 3 240 Lt bylinėjimosi išlaidų, sprendimui įsiteisėjus, nurodė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartimi. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ieškovai su AB ,,Parex bankas“ (kurio reikalavimo teisė perleista atsakovui AS „Parex banka“) 2007-07-13 sudarė kreditavimo sutartį Nr. PS/14/1138, pagal kurią iš banko gavo 1 500 000 Lt žemės sklypo pirkimui ir infrastruktūrai vystyti, o 2007-10-08 šalių pasirašyto susitarimo Nr. PS/14/1138.1 pagrindu ieškovams papildomai buvo suteiktas 1 600 000 Lt kreditas žemės sklypo pirkimui ir verslui. Gautų 3 100 000 Lt paskolų įvykdymo užtikrinimui ieškovai 2007-07-13 įkeitimo sutartimi Nr. ĮS/14/1138 bei jos 2007-09-18 pakeitimu įkeitė 200 000 Lt piniginių lėšų banko sąskaitoje bei reikalavimo teises išmokėti lėšas ir palūkanas, kurie buvo skirti kredito palūkanoms apmokėti. Paskolos grąžinimo užtikrinimui ieškovai hipoteka įkeitė 4,80 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 0,1045 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovai 2008-12-17 prašymu prašė atsakovą pakeisti kredito grąžinimo užtikrinimo priemones – žemės sklypų hipoteką – į 900 vnt. AS „Parex banka“ išleistas euroobligacijas, kurių vienos nominali vertė – 1 000 eurų, mokamos 5,625 proc. dydžio metinės palūkanos (už kreditą turėtų būti skaičiuota apie 650 000–700 000 Lt palūkanų), tarp euroobligacijų palūkanų ir kredito palūkanų skirtumui padengti ieškovai papildomai deponuotų apie 300 000–350 000 Lt grynaisiais pinigais, kuriuos gautų po įkeistų sklypų įkeitimo kitiems kreditoriams. Atsakovas 2008-12-24 raštu pranešė A. K., kad tą dieną jo skola bankui yra 39 963,25 Lt, siūlė atsiskaityti pardavus įkeistą (duomenys neskelbtini), esantį sklypą, priešingu atveju 2009-02-07 nutrauks kreditavimo sutartį. Atsakovas 2009-02-02 raštu A. K. nurodė, kad skola bankui yra 62 939,08 Lt, ieškovai neįkeitė bankui papildomos 20 000 Lt sumos, savo atlyginimų nepervedė į atsakovo banko sąskaitą. Tuo pačiu raštu ieškovai informuoti, kad atsakovas nesutinka pakeisti užstatą, nes to neįsipareigojo sutartimi ir neteikia kreditų, kurie būtų užtikrinti vertybiniais popieriais. Atsakovas 2009-03-24 raštu ieškovams pranešė, kad vienašališkai nutraukia kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos teismą dėl skolos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Ieškovas A. K. teismo posėdžio metu pripažino, kad dirbo UAB „Nudulus“ Klaipėdos skyriaus vadovu, turi verslo patirties, gautus kreditus panaudojo ne tik hipoteka įkeistų žemės sklypų pirkimui bei infrastruktūrai vystyti, bet ir kito turto pirkimui, kurį įkeitė kitų asmenų kredito grąžinimo užtikrinimui. Ieškovas veikė kaip verslininkas, tačiau neįkūręs ribotos atsakomybės įmonės, kuri būtų galėjusi sumažinti jo verslo riziką įmonės įsigyto turto vertės ribose. Prasidėjus krizei ieškovai nebegalėjo parduoti išskaidyto 4,80 ha sklypo (duomenys neskelbtini), atsisakė banko siūlymo parduoti didelės vertės įkeisto sklypo (duomenys neskelbtini), kad galėtų padengti bent dalį gauto kredito. Atsakovas, kredito grąžinimą užsitikrinęs dviejų žemės sklypų hipoteka, sutartimi neįsipareigojo ir nesutiko šių sklypų hipoteką pakeisti į 900 AS „Parex banka“ (tuo metu visiškai kito juridinio asmens nei kreditą suteikusi AB Parex bankas) įkeitimą, kurių nominali vertė buvo 1 000 eurų, o rinkos vertė sudarė tik 26 proc. nominalios vertybinių popierių vertės. Teismo manymu, ieškovai siūlė neadekvatų užstatą, tuo siekdami, kad atsakovas prisiimtų nepagrįstai didelę riziką. Be to, ieškovai pripažino, kad pasiūlymo metu 2008-12-17 minimų euroobligacijų dar nebuvo įsigiję, tą ketino padaryti už skolintas lėšas, gautas antrine hipoteka atsakovo sutikimu įkeitus žemės sklypus. Teismas nurodė, kad toks ieškovų siūlymas buvo hipotetinis ir nepriimtinas atsakovui, kaip prieštaraujantis sutarčių laisvės principui (CK 6.156 str. 1 d.). Abi šalys yra verslininkai, todėl teismo teigimu, kiekviena iš šalių sudarydamos sutartis privalėjo protingai suvokti ir numatyti galimus pokyčius rinkoje bei užsitikrinti neigiamų pokyčių rinkoje įtaką galimybei vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles. Ieškovai, tiek imdami kreditą, tiek jį naudodami ne tik sklypų pirkimui bei infrastruktūrai įrengti, bet ir iš kredito lėšų įsigytą 600 000 Lt vertės 0,88 ha žemės sklypą įkeisdami kito savo verslo partnerio R. M. prievolių užtikrinimui, privalėjo būti atidūs ir rūpestingi, įvertinti lėšų panaudojimo ir rinkos pokyčių riziką. Teismas nurodė, kad šalių susirašinėjimas rodo, jog atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, tačiau negalėjo patenkinti aiškiai jai nenaudingo pasiūlymo hipoteka įkeistus sklypus kaip užstatą pakeisti tuo metu pakankamai maža rinkos verte vertinamų euroobligacijų įkeitimu, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovai šių vertybinių popierių tuo metu neturėjo. Ieškovų teiginį, kad jie savo prievolės atsakovui negali įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (force majeure), tai yra prasidėjusios pasaulinės krizės, todėl bankas turi prisiimti dalį jų prievolės ar rizikos, teismas laikė nepagrįstu, nurodydamas, kad ieškovai, kaip verslininkai, galėjo ir privalėjo protingai numatyti, kad jų verslas gali ir nepasisekti, todėl imdami kreditus turėjo įvertinti savo verslo riziką, o ta aplinkybė, kad prasidėjus krizei ieškovai negali už savo verslo planuose numatytą kainą parduoti pirktus žemės sklypus, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 str. 1 d.). Ieškovai iki šiol nemoka nei palūkanų, nei grąžina gautus kreditus, kurių grąžinimo terminai jau yra suėję. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovą vieneriems metams atidėti ieškovų reikalavimo vykdymą yra nepagrįstas, neteisėtas ir atmestinas (CK 6.38 str., 6.200, 6.204 str., 6.156 str. 1 d.). Ieškovai pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas – nuo 2008-11-13 nebemokėjo palūkanų ir delspinigių, neįmokėjo 2007-10-08 įkeitimo sutartyje numatytų 20 000 Lt lėšų, kurios buvo nurašytos pradelstoms skoloms mokėti, savo atlyginimų nepervedė į atsakovo banko sąskaitą. Teismas nurodė, kad šie pažeidimai laikytini esminiais, todėl atsakovas kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 8.2.1 p. pagrindu turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti viso kredito grąžinimo (CK 6.217 str. 2 d., 6.218 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai A. K. ir L. K. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisingas teismo argumentas, kad ieškovai atsisakė banko siūlymo parduoti didelės vertės įkeistą sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kad galėtų padengti bent dalį gauto kredito. Ieškovai minėtą sklypą nuolat pardavinėjo ir niekada neatsisakė jo parduoti. Sklypas buvo pardavinėjamas pasinaudojant nekilnojamojo turto agentūrų paslaugomis, taip pat dedant skelbimus interneto svetainėse. Šiuo metu sklypas yra pardavinėjamas.

2. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo, kooperavimosi ir ekonomiškumo principus. Bankas yra kompetentingas, specifines paslaugas teikiantis subjektas ir privalantis numatyti realiai galinčias atsirasti neigiamas pasekmes priklausomai nuo ekonominės situacijos pokyčių, ir suteikti galimybę klientui įvykdyti įsipareigojimus bankui pagal galimybes, savo kliento naudai, nebūtinai sutartyje numatytu būdu, tačiau atsižvelgiant į įsipareigojimų pobūdį ir apimtį. Ieškovai turėjo galimybę įvykdyti sutartį tinkamai, tačiau bankas neleido jos įvykdyti kitu būdu, vadinasi nepadėjo ieškovams atlikti savo pareigos. Atsakovo bendradarbiavimas su ieškovais buvo tik formalus, atsakovas tik siųsdavo ieškovams pranešimus apie susidariusį skolos dydį ir ragindavo skolą padengti.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovų siūlymas atsakovui dviejų žemės sklypų hipoteką pakeisti į 900 AS ,,Parex banka“ euroobligacijų, kurių vienos nominali vertė – 1000 eurų, įkeitimą, buvo neadekvatus, hipotetinis, prieštaraujantis sutarčių laisvės principui. Teismas visiškai neanalizavo ieškovų atsakovui pasiūlyto varianto dėl euroobligacijų įkeitimo, įvertino jį tik paviršutiniškai. Šis prievolių užtikrinimo būdas buvo visiškai realus, jis būtų užtikrinęs ieškovų mokumą.

4. Teismas labai siaurai ir paviršutiniškai vertino CK 6.212 straipsnyje numatytą nenugalimos jėgos apibrėžimą bei jo taikymą kaip atleidimą nuo civilinės atsakomybės pagrindą. Teismas neįvertino aplinkybių, kad jau 2008 metais nekilnojamojo turto verslo plėtra sustojo, investicijos į nekilnojamąjį turtą ir statybos verslą tapo nuostolingos. Tačiau šių aplinkybių sutarties sudarymo metu ieškovai negalėjo žinoti, kaip ir negalėjo numatyti, kad ne tik pasaulio šalių ekonomika, bet ir Lietuvos ekonomika išgyvens ypač gilų nuosmukį. Taigi šalių sudaryta sutartis buvo neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ieškovai negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti.

5. Teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo argumentų dėl ieškovų rizikos įvertinimo ir atsakovo verslo rizikos pusiausvyros. Ieškovai imdami iš banko kreditą ir pirkdami žemės sklypus jokiu būdu dar nebuvo verslininkai. Teismas nurodė, kad ieškovai yra kalti dėl to, kad neįvertino savo verslo rizikos, tačiau nieko nepasisakė apie tai, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo, kaip stipresnės sutarties šalies prisiimtos rizikos.

6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo bankų veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, neatsižvelgė, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymas numato, jog bankas privalo sudaryti atidėjimus savo veiklos rizikai sumažinti vadovaudamasis priežiūros institucijos teisės aktais ir atsižvelgdamas į kiekvieno savo sandorio dėl finansinių paslaugų tiekimo rizikingumą, į kliento finansinę ir ekonominę būklę, į prievolių pagal sandorio dėl finansinių paslaugų tiekimo vykdymą, į turimas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones bei kitas aplinkybes, turinčias įtakos banko turto vertei.

7. Teismas neteisingai vertino CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatą, nustatydamas, ar ieškovai savo veiksmais padarė esminius sutarties pažeidimus. Teismas nurodė, kad ieškovai neįmokėjo 2007-10-08 įkeitimo sutartyje numatytų 20 000 Lt lėšų, kurios buvo nurašytos pradelstoms skoloms mokėti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad vykdant sutartį 20 000 Lt piniginės lėšos atsakovui buvo įkeistos, ir tik vėliau, ieškovams nebegalint mokėti bakui palūkanų, patys ieškovai pasiūlė šias lėšas nuskaityti kaip palūkanų mokėjimą. Taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad aplinkybė, jog ieškovai nepervedė savo atlyginimų į atsakovo sąskaitą, laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovų atlyginimai buvo laibai maži ir nebūtų turėję jokios įtakos visos kredito sumos grąžinimui, bei kasmėnesiniam palūkanų mokėjimui.

Atsiliepimas

Atsakovas AS ,,Parex banka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Teismas išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai su AB ,,Parex bankas“ 2007-07-13 sudarė kreditavimo sutartį Nr. PS/14/1138, kurios pagrindu ieškovai iš banko gavo 1 500 000 Lt, o 2007-10-08 šalių pasirašyto susitarimo Nr. PS/14/1138.1 pagrindu ieškovams papildomai buvo suteiktas 1 600 000 Lt kreditas, kreditų grąžinimo terminai atitinkamai buvo numatyti 2009-07-13 ir 2010-10-08 (t. 1, b. l. 29-43, 46-48). Gautų paskolų įvykdymo užtikrinimui ieškovai 2007-07-13 įkeitimo sutartimi Nr. ĮS/14/1138 bei jos 2007-09-18 pakeitimu įkeitė 200 000 Lt piniginių lėšų banko sąskaitoje bei 2007-10-08 įkeitimo sutartimi Nr. ĮS/14/1138 įkeitė 20 000 Lt piniginių lėšų banko sąskaitoje reikalavimo teises išmokėti lėšas ir palūkanas, kurie buvo skirti kredito palūkanoms apmokėti (t. 1, b. l. 44-45, 49, t. 2, b. l. 155). Paskolos grąžinimo užtikrinimui ieškovai hipoteka įkeitė 4,80 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 0,1045 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 58–63).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl šalių 2007-07-13 sudarytos kreditavimo sutarties Nr. PS/14/1138 bei 2007-10-08 susitarimo Nr. PS/14/1138.1 pažeidimo fakto nėra. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai ieškinyje pripažino, kad nuo 2008-11-13 sustabdė palūkanų mokėjimą bankui, tačiau nurodė, kad sutartinių įsipareigojimų negali vykdyti ne dėl nuo jų priklausančių aplinkybių, o dėl nenugalimos jėgos, kuria laikytina visuotinai žinoma aplinkybe pripažinta ekonominė krizė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia ieškovų pozicija. Nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Tai inter alia reiškia ir tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija per se, o tam tikros konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“, A. S. ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad dėl susidariusių aplinkybių, t. y. būtent dėl tam tikrų konkrečių krizės aplinkybių jie objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. balandžio mėn., nevykdydami atsakovui savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, pardavė tretiesiems asmenims tris didelės vertės nekilnojamojo turto objektus (t. 2, b. l. 51-74), tačiau lėšų už parduotą turtą nepanaudojo sutarties su atsakovu vykdymui.

Apeliantai taip pat nurodė, kad ne kartą kreipėsi į atsakovą, siūlydami įvairius pasiūlymus dėl sutarties vykdymo, tačiau atsakovas nesprendė ieškovų siūlomų sutarties tinkamo įvykdymo galimybių, atsakovo atsisakymas priimti ieškovų pasiūlymus buvo formalus, atsakovas pažeidė bendradarbiavimo, kooperavimosi ir ekonomiškumo principus. Tačiau bylos duomenys paneigia tokius apeliantų argumentus. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas A. K. 2008-12-03 ir 2008-12-17 prašymais kreipėsi į atsakovą, prašydamas atsakovą pakeisti kredito grąžinimo užtikrinimo priemones, t. y. žemės sklypų hipoteką pakeisti į 900 vnt. AS „Parex banka“ išleistas euroobligacijas, kurių vienos nominali vertė 1 000 eurų, mokamos 5,625 proc. dydžio metinės palūkanos, tarp euroobligacijų palūkanų ir kredito palūkanų skirtumui padengti ieškovai papildomai deponuotų apie 300 000 Lt - 350 000 Lt grynaisiais pinigais, kuriuos gautų po įkeistų sklypų įkeitimo kitiems kreditoriams (t. 1, b. l. 50, 131). Atsakovas 2009-02-02 raštu informavo ieškovus, kad nesutinka pakeisti užstatą, nes to neįsipareigojo sutartimi ir neteikia kreditų, kurie būtų užtikrinti vertybiniais popieriais, bankas nurodė, kad svarstytų prašymą, jeigu kredito grąžinimo užtikrinimui būtų įkeistas kitas nekilnojamasis turtas, taip pat atsakovas pažymėjo, kad ieškovų skola bankui sudaro 62 939,08 Lt, ieškovai neįkeitė bankui papildomos 20 000 Lt sumos, savo atlyginimų nepervedė į banko sąskaitą (t. 1, b. l. 52). Bylos duomenys patvirtina, kad pasiūlymų bankui teikimo metu ieškovai neturėjo minėtų vertybinių popierių, kuriuos siūlė įkeisti atsakovui, euroobligacijas ieškovai ketino įsigyti už skolintas lėšas, kurias būtų gavę antrine hipoteka įkeitę žemės sklypus, kurie jau buvo įkeisti atsakovui. Be to, ieškovų pasiūlymo metu 2008 m. gruodžio mėnesį šių vertybinių popierių rinkos kaina buvo tik 26 proc. nominalios šių vertybinių popierių vertės (t. 2, b. l. 15-17). Tokį ieškovų pasiūlymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip neadekvatų bei hipotetinį, o ieškovų tokį keliamą reikalavimą – kaip prieštaraujantį sutarčių laisvės principui. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas siūlė ieškovams patiems rinkos kaina parduoti vieną iš atsakovui įkeistų žemės sklypų, kad iš gautų pajamų ieškovai galėtų padengti įsiskolinimus bankui (t. 1, b. l. 51). Nors apeliantai nurodo, kad jie neatsisakė banko pasiūlymo parduoti didelės vertės įkeistą žemės sklypą, kad galėtų padengti bent dalį gauto kredito, tačiau su apeliaciniu skundu pateiktas išrašas iš internetinio skelbimų tinklapio patvirtina, kad ieškovai sklypą pradėjo pardavinėti tik 2011-04-07, t. y. po to, kai bankas vienašališkai nutraukė šalių sudarytas sutartis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas neatsisakė bendradarbiauti su ieškovais, siekiant išsaugoti kreditavimo sutartį, o atsakovo atsisakymas patenkinti rizikingo ir nenaudingo ieškovų siūlymo negali būti traktuojamas kaip atsakovo nebendradarbiavimas su ieškovais.

Kaip minėta, nuo 2008 m. lapkričio 13 d. ieškovai sustabdė palūkanų mokėjimą bankui. Iš atsakovo 2008 m. gruodžio 24 d. rašto bei 2009 m. vasario 2 d. rašto matyti, kad ieškovai taip pat nevykdė šalių 2007-07-13 sudarytos kreditavimo sutarties Nr. PS/14/1138 7.2.2 punkte numatytos pareigos užtikrinti, kad visas pastovus darbo užmokestis arba atlyginimas būtų pervedamas į ieškovų sąskaitą, esančią banke, neįkeitė 2007 m. spalio 8 d. įkeitimo sutartyje numatytų 20 000 Lt sumos, kuri ieškovo prašymu buvo nurašyta pradelstoms skoloms mokėti (t. 1, b. l. 51, 52, t. 2, b. l. 91). Atsakovas 2008-12-17, 2008-12-09, 2008-12-24, 2009-01-06, 2009-01-15, 2009-01-27, 2009-02-02 raštais informavo ieškovus apie susidariusius įsiskolinimus bei įspėjo, kad neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, bankas bus priverstas nutraukti sutartį ir pradėti vykdyti priverstinį skolos išieškojimą (t. 1, b. l. 51-52, t. 2, b. l. 78-82, 84). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nemokėjo palūkanų, delspinigių, neįvykdė įsipareigojimų dėl paskolos įvykdymą užtikrinančių priemonių suteikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie pažeidimai laikytini esminiais ir atsakovas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 8.2.1 punktu vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (CK 6.217 str. 2 d., 6.218 str.). Įvertinus nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad šalių sudarytos kreditavimo sutarties Nr. PS/14/1138 ir 2007-10-08 pasirašyto susitarimo Nr. PS/14/1138.1 terminai jau yra pasibaigę atitinkamai 2009-07-13 ir 2010-10-08, atmestinas ir ieškovų reikalavimas atidėti vieneriems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo ieškovų įsipareigojimų pagal šias sutartis vykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras V. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., byla Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.) Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė Bukavinienė Audronė Jarackaitė Kazys Kailiūnas