Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininkės T. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria pakeistas pradinis išieškotojas vykdomajame procese dėl skolos iš skolininkės T. Š., išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininkė T. Š. su antstolio prašymu nesutiko, teigdė, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra neteisėta, o pradinis kreditorius neturėjo teisės perleisti reikalavimo UAB „Halineta“.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų ar viešo intereso gynimo nenustatyta, todėl apygardos teismas remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino antstolio prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė išieškotoją vykdymo procese. Pagal CPK 48 str. 1 d. procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, vadinasi ir vykdymo procese. CPK 596 str. 1 d., reglamentuojanti teisių perėmimą vykdymo procese, numato, jog pirmosios instancijos teismas, kuriame buvo išnagrinėta byla, antstolio ar suinteresuotų asmenų prašymu nutartimi vykdymo procese pakeičia išieškotoją ar skolininką, fizinio asmens mirties, juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiuo CPK straipsniu ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Pakeisti išieškotoją vykdymo procese yra pagrindas tik tuo atveju, jeigu teismas įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas jo prašymas, nustato, jog kitam asmeniui iš tikrųjų perėjo išieškotojo materialinės subjektinės teisės, nes būtent subjektinių teisių perėmimas materialinėje teisėje yra pagrindas perimti ir procesines teises. Šią aplinkybę teismas nustato, atlikęs formalų pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimą. Darytina išvada, kad prašymo pakeisti išieškotoją vykdymo procese nagrinėjimo dalyką sudaro formalus pateiktų duomenų vertinimas ir nustatymas, ar perėjo išieškotojo materialinės subjektinės teisės naujajam kreditoriui, kitokio pobūdžio aplinkybės nėra tiriamos ir dėl jų nėra aiškinamasi. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl bylos šalies pakeitimo, yra pažymėjęs, kad šalies pakeitimui vykdomajame procese, kaip ir bet kurioje kitoje proceso stadijoje, nepakanka pateikti teismui prašymą, įvardijant jame šalies teisių ir pareigų perėmėją, būtina vadovautis bendrosiomis procesinio teisių perėmimo taisyklėmis ir pagrįsti, kad šis perėmė tam tikras pirmtako teises ar pareigas. Kokios aplinkybės turi būti įrodytos, kad būtų galima daryti išvadą, jog tam tikros subjektinės teisės ar pareigos buvo perimtos, lemia anksčiau procese dalyvavusių šalių materialusis teisinis santykis, kuriuo atitinkamos teisės ar pareigos buvo nustatytos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012).

Darytina išvada, kad pagrindas atmesti prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese yra tik tuomet, kai nustatoma, kad naujajam kreditoriui neperėjo materialinės ir subjektinės teisės. Kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą reglamentuoja LR CK 6.101 str. 1 d., nustatanti, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-09-22 reikalavimo perleidimo sutartimi M. V. perleido UAB „Halineta“ reikalavimą į skolininkę T. Š. 3 841 Lt sumai, remiantis Vilniaus apylinkės teismo 2009-05-25 vykdomuoju raštu Nr. 2-8227-734-2008 (b. l. 2-3). Pastarasis vykdomasis raštas išduotas pagal teismo sprendimą, kuriuo priteista iš T. Š. 8000 Lt skolos, 1800 Lt palūkanų bei 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 2654 Lt bylinėjimosi išlaidų M. V. naudai (b. l. 4). Pagal 2011-09-22 sutartį perleistas reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmeniu, toks perleidimas neprieštarauja įstatymams, todėl skolininkės sutikimas nebuvo reikalingas. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog CK 6.102 str. pateiktas sąrašas nėra baigtinis, todėl negalima vien formaliai juo vadovautis. Šioje normoje įtvirtintas sąrašas atvejų, kai draudžiama perleisti reikalavimą, yra baigtinis, išskyrus CK 6.102 str. 3 d., kurioje atskleidžiami atvejai, kai draudžiama perleisti su kreditoriaus asmeniu neatsiejamai susijusius reikalavimus, tačiau minėta, kad šioje byloje perleistas reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmeniu.

CK 6.109 str. 1 d. yra nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Apie ta, kad skolininkės sutikimas šiuo atveju nebuvo būtinas (CK 6.101 str. 1 d.)., apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė. Tačiau atskirasis skundas grindžiamas ir ta aplinkybe, kad skolininkei nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad T. Š. buvo informuota apie reikalavimo į ją perleidimo faktą. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad ši aplinkybė negali būti pagrindas atsisakyti pakeisti išieškotoją vykdymo procese. Išieškotojo pakeitimas vykdymo procese negali būti tapatinamas su reikalavimo perleidimo fakto panaudojimu prieš skolininką. Tokio fakto panaudojimu gali būti vertinami tik prieš skolininką atliekami vykdomieji veiksmai. Taigi, tuo atveju, jeigu skolininkas nėra gavęs reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopijos arba kitokio reikalavimo perleidimo fakto įrodymo, pagal minėtą CK 6.109 str. 1 d. nuostatą, prieš pradedant vykdomuosius veiksmus, skolininkui turėtų būti įteikiama reikalavimo perleidimo sutarties kopija arba kitoks reikalavimo perleidimo fakto įrodymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-756/2009). Šiuo atmetami atskirojo skundo argumentai, susiję su nepranešimu skolininkei apie reikalavimo perleidimą.

Apeliantei nepateikus jokių duomenų, kad pradinis kreditorius yra susijęs su naujuoju, ši aplinkybė laikoma neįrodyta, o be to, pagal apeliantės pateiktus argumentus nepatvirtinama šios aplinkybės reikšmė sprendžiant ginčą. Apeliacinis instancijos teismas atmeta apeliantės argumentą, kad pradinio kreditoriaus po 2011-09-22 sutarties sudarymo priėmimas iš skolininkės 1917,50 Lt pagal pakvitavimą patvirtina reikalavimo perleidimo sutarties tariamumą. Minėta, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartį M. V. perleido UAB „Halineta“ 3 841 Lt dydžio reikalavimą, o pagal vykdomąjį raštą ši suma yra bent kelis kartus didesnė. Nesant byloje duomenų, kokia apimtimi buvo įvykdytas išieškojimas iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, nėra pagrindo pripažinti, kad pradinis kreditorius neturėjo teisės priimti iš skolininkės dalinį skolinio įsipareigojimo įvykdymo.

Skolininkė T. Š. tiek pirmosios instancijos teismui sprendžiant išieškotojo vykdymo procese pakeitimo klausimą, tiek ir atskirajame skunde kelia klausimą dėl 2011-09-22 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine, ir šį reikalavimą grindžia ta aplinkybe, kad reikalavimo perleidimo metu visas pradinio kreditoriaus M. V. turtas buvo areštuotas. Apeliantės nuomone, pradinis kreditorius, perleisdamas savo reikalavimus naujajam kreditoriui, pažeidė imperatyvių įstatymo nuostatų bei atitinkamai suformuotos kasacinio teismo praktikoje įtvirtintą draudimą perleisti turtą ar reikalavimo teisių laikino arešto metu. Kadangi CK 1.78 str. 5 d. ir CK 6.227str.2d. nustato teismo teisę niekinio sandorio faktą bei jo pasekmes konstatuoti ex officio, apeliacinės instancijos teismas nepritaria apylinkės teismo teiginiui, kad reikalavimo teisių perleidimo sandoris negaliojimas gali būti teismo konstatuotas tik iškėlus ginčą dėl sutarties pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, o ne vykdymo procese.

Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010 konstatavo: „teismas, priimdamas nutartį dėl arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo, apribojo viso kasatoriui priklausančio turto disponavimą iki antstolis aprašys konkretų skolininko turtą. Antstoliui neaprašius pakankamai turto, kurio užtektų teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdyti, laikoma, kad teismo nustatytas areštas taikomas visam skolininko turtui. Taigi kasatorius nuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos negalėjo perleisti jokio savo turto.“

Iš skolininkės pateikto 2012-04-05 Turto arešto aktų registro išrašo (b. l. 15-17) matyti, kad 2002 m. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bei 2005 antstolės N. Š. buvo areštuotas M. V. turtas – 20 proc. priklausančio išmokėti darbo užmokesčio, turtinės teises į dalį gyvenamojo namo, į žemės dalies išpirkimą, taip pat baldai i kompiuterinė technika. Viso turto areštas pritaikytas to paties kreditoriaus reikalavimų įvykdymui. Abiejų turto areštų aktų būsena yra baigtinė, o iš vieningos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad civilinė byla, kurioje pritaikyti minėto turto areštai, yra išnagrinėta ir sprendimas joje įsiteisėjęs. Duomenų apie tai, kad šiuo metu būtų areštuotos ar kitaip apribotos kreditoriaus M. V. kitos turtinės teisės, byloje nėra. Taigi, skolininkė nepateikė pakankamai įrodymų (CPK 178 str.), teikiančių pagrindą išvadai, jog kreditoriaus teisė perleisti savo turtinių reikalavimo teises yra apribota teismo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog 2011-09-22 reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir nesukelia teisių ir pareigų ją pasirašiusioms šalims, todėl ji yra tinkamas pagrindas išieškotojo vykdymo procese pakeitimui pagal CPK 596 str.

Byloje nesant duomenų, leidžiančių teigti, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartį naujajam kreditoriui neperėjo materialinės ir subjektinės teisės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog antstolio prašymas dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese buvo pagrįstas ir apylinkės teismas turėjo pagrindą jį tenkinti (CPK 177 str., 596 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti, remiantis skolininkės atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o skolininkės T. Š. atskirąjį skundą atmesti.