Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties T. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

I.

Telšių rajono agentūra (toliau – ir Institucija) 2010 m. birželio 3 d. nutarimu T. G. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 64 straipsnio 3 dalyje („Miškų neatkūrimas per Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nustatytus terminus“) numatytą veiką skiriant už tai 1600 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda skirta už tai, kad T. G. per jam nustatytą 3 metų laiką dirbtiniu būdu neatsodino 2006 metų 1,6 ha kirtavietės, taip pažeisdamas Miškų įstatymo 13 straipsnio ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 31.4 punkto reikalavimus.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs T. G. skundą, 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi jį atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog asmuo pareigos atsodinti plynai iškirstą mišką neneigia, tačiau mano, kad praleisti ATPK 35 straipsnyje nustatyti terminai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui išduotas leidimas kirsti mišką galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d., duomenų, kad jis buvo pratęstas, nėra, todėl terminas miško atkūrimui kaip tik ir skaičiuotinas nuo šios datos ir baigėsi 2009 m. gruodžio 31 d. Teismas pabrėžė, jog asmens pažeidimas yra trunkamasis, kuris paaiškėjo tikrinimo metu 2010 m. gegužės 24 d., nuobauda skirta 2010 m. birželio 3 d., taigi administracinės nuobaudos skyrimo terminai nebuvo pažeisti.

II.

Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi, T. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti kitokį sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nuobauda jam skirta praleidus jos skyrimo terminus. Teigia, jog trejų metų terminas suėjo 2009 m. kovo 2 d., ką patvirtina UAB „Medveža“ paskutinis krovinio gabenimo važtaraštis Nr.157, atitinkamai nuobaudos skyrimo terminas suėjo 2009 m. rugsėjo 2 d. Taip pat pabrėžia, jog leidimas kirsti mišką išduotas UAB „Medveža“, sklypą jis įsigijo 2006 m. rugpjūčio 31 d. jau iškirstą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo jį atmesti palaikydama teismo nutarties motyvus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos administracinio teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas, o jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris dar daromas paaiškėjimo metu (kaip nustatyta byloje), tai 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos (žr. 2010 m. sausio 15 d. nutarimą byloje Nr. N756-2996/2010 ir kt.).

T. G. tvirtina, kad leidimas kirsti mišką išduotas UAB „Medveža“, o jis sklypą įsigijo 2006 m. rugpjūčio 31 d. jau iškirstą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal leidimo išdavimo metu galiojusį Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašą, skirtingai nei teigia apeliantas, privataus miško savininko pasikeitimas nelėmė besąlygišką leidimo kirsti mišką anuliavimą, o tai tik galėjo atlikti regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybiniai miškų pareigūnai (Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 26.4 p.). Institucijos atstovas teisme pripažino, kad leidimas galiojo ir naujam miško savininkui, t. y. 2006 m. sausio 13 d. išduotas leidimas galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad plynas kirtimas atliktas dar iki minėtos datos, to nepatvirtina ir pateiktas 2006 m. kovo 2 d. krovinio gabenimo važtaraštis Nr.157, nes jis liudija tik bendrovės „Medveža“ tam tikro krovinio (medžių) siuntimą, bet ne ginčo miško iškirtimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog T. G. neneigė tos aplinkybės, kad apie savo pareigą atkurti mišką žinojo (b. l. 2 – 3), teisme net tvirtino, kad tai padarė 2008 m. (b. l. 31), taigi apeliaciniame skunde teikiami nauji paaiškinimai apie įvykio aplinkybes vertintini kaip nepagrįsti ir duoti siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.