- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- A-662-1244-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- L. M., Ž. A.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M. ir Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir Ž. A. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L. M. ir Ž. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) vietoje nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas) patvirtintas normas išmokėti jiems 1969,60 Lt piniginę kompensaciją.
Paaiškino, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjų pareigose. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 straipsnį, paskyrus asmenį į pareigas jam turi būti išduodama uniforma. Nurodė, kad Ž. A. tarnybinė uniforma paskutinį kartą buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį, L. M. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio mėnesio uniforma nebuvo išduota nė karto. Pagal Nutarimą vidaus reikalų sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Instrukciją dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams (toliau – ir Instrukcija), kuria nustatė 80 procentų kompensacijos dydį, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu šis dydis sumažintas iki 30 procentų. Paaiškino, kad vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus buvo pavesta spręsti ministerijos struktūrinių padalinių vadovams, atsakovas nutraukė kompensacijos mokėjimą. Pareiškėjų nuomone, pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, atsakovas turėjo aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma, o neįvykdęs pareigos – privalo sumokėti kompensaciją. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtos. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, policijos pareigūnų reikalavimams dėl kompensacijos išmokėjimo turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios darbdavio padarytos žalos atlyginimo klausimus. Paaiškino, kad dėl kriminalinės policijos darbo specifikos drabužiai greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą. Pažymėjo, jog 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjams buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2242 Lt, nėra išduota būtina uniformos dalis maždaug už 220 Lt. Todėl, pareiškėjų manymu, 80 procentų kompensacija lygi 1969,60 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Nutarimas, vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų uniformos mokėjimo tvarkos“ nuo 2003 m. spalio 1 d. yra netekę galios, todėl negali būti taikomi. Atitinkamai ir Taisyklės, kadangi nebuvo įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos, neįgavo norminio pobūdžio, todėl negali pažeisti pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą sumokėti kompensaciją daugiau negu už trejus metus, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalimi, CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, DK 27 straipsniu, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad Nutarime įtvirtinta ne imperatyvi, o dispozityvi teisės norma, suteikianti ne pareigą, o teisę vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoj uniformos kai kuriems pareigūnams, siekiant racionaliau panaudoti šiai įstaigai skirtus valstybės biudžeto asignavimus. Atsakovo manymu, Nutarimas tiesiogiai nesuteikia pareiškėjams teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis skirtas vidaus sistemos įstaigoms bei Vidaus reikalų ministerijai, kuriai pavesta nuspręsti, kokiais atvejais galima mokėti kompensaciją, nustatyti jos mokėjimo sąlygas bei tvarką. Pabrėžė, kad vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 atsakovas nebuvo įpareigotas mokėti piniginės kompensacijos. Paaiškino, jog finansavimas buvo nepakankamas, todėl lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui vietoj uniformos nebuvo skiriamos. Pažymėjo, kad, aprūpinant policijos pareigūnus tarnybine uniforma, prioritetas teikiamas viešosios policijos pareigūnams, kurie vykdo viešojo pobūdžio policijos funkcijas ir privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kurie nevykdo viešojo pobūdžio policijos funkcijų, ir, vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 bei 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767, tarnybos metu dėvi civilius drabužius. Nurodė, kad Taisyklės yra individualus teisės aktas, todėl, vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio nuostatomis šis teisės aktas nebuvo paskelbtas oficialiame leidinyje. Nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklėmis, iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija pareigūnams gali būti išmokama tik tuo atveju, kai nustatoma aplinkybė, jog pareigūnas turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, ir aplinkybė, jog turimos bei tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Pabrėžė, kad esant šioms aplinkybėms, pareigūnas gali kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, jei prašymas yra tenkinamas – parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui (toliau – ir Centras). Pažymėjo, kad tokios sąlygos nėra įvykdytos, nes Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Pabrėžė, jog pareiškėjai nenurodė visų aplinkybių, būtinų žalos atlyginimui.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal Taisyklių 3 punktą kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Kadangi Centras Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnų nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, Institucijos manymu, pareiškėjai nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. A556-580/2009 yra išaiškinęs, jog ši nuostata suprastina kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690, Nutarimas, Instrukcija bei vidaus reikalų ministro 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 478 neteko galios. Nurodė Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad kompensacijos už uniformą gavimas tuo atveju, jei nėra išduodama uniforma, laikytinas viena iš socialinių garantijų, kuri neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Nurodė, kad nei Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkretaus reguliavimo, nes leidžia taikyti visus iki tol galiojusius teisės aktus socialinių garantijų klausimu. Pabrėžė, kad teisės į kompensaciją išsaugojimą rodo ir tai, jog Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 yra nepanaikintas. Nurodė Taisyklių 2, 3, 4, 6, 12-16 punktus ir pažymėjo, kad atsakovo motyvai dėl netinkamo akto paskelbimo neturi esminės reikšmės, kadangi šiame akte numatyta tik kitų teises suteikiančių aktų įgyvendinimo tvarka. Konstatavo, jog tam, kad būtų galima išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą teritorinių policijos įstaigų pareigūnams turi būti įvykdytos šios sąlygos: pareigūnas turi priklausyti nustatytam padaliniui; pagal nustatytas normas jam turi būti išduodama nauja tarnybinė uniforma; pareigūno turimas tarnybinės uniformos komplektas turi būti tvarkingas ir tinkamas dėvėti; pareigūnas turi atsisakyti uniformos ir pageidauti kompensacijos; piniginių kompensacijų klausimus sprendžia vyriausieji asignavimų valdytojai atsižvelgdami į turimas tuo tikslu skirtas lėšas ir neviršydami 80 procentų uniformos vertės; pareigūnas turi kreiptis su tarnybiniu prašymu, o policijos įstaigos viršininkas – parengti paraišką Centrui. Nustatė, kad pareiškėjai dirba padalinyje, priskirtame tiems, kurių pareigūnai turi teisę į kompensaciją. Normos bei nešiojimo trukmė, aktualūs naujai tarnybinei uniformai išduoti, laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354, o laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 12 d. - Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767. Nurodė Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 748 1.1, 2.2 punktus ir pažymėjo, kad tuo atveju, jei dėl nepakankamo finansavimo pareigūnui uniformos niekas neskiria, tai ir atsisakyti uniformos bei prašyti kompensacijos pareigūnas neturi galimybių. Nurodė Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 ir priėjo prie išvados, jog kompensacijos yra numatomos tam, kad būtų išleista mažiau pinigų vykdant pareigą aprūpinti policijos pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, o kompensacija nėra kompensacija darbuotojui už savo drabužių dėvėjimą darbo metu ar papildoma paskatinimo išmoka. Nurodė Centro viršininko 2007 m. lapkričio 20 d. tarnybinį pranešimą ir pažymėjo, kad akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kurios pareiškėjams nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo. Kadangi nebuvo įvykdytos visos sąlygos, reikalingos kompensacijos mokėjimui, teismas konstatavo, kad pareiškėjai teisės į kompensaciją neįgijo. Atkreipė dėmesį, kad poįstatyminiai teisės aktai, siejantys kompensacijos mokėjimą su finansine padėtimi, nėra pripažinti prieštaraujančiais įstatymui, jų prieštaravimas nėra akivaizdus.
Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį ir pažymėjo, kad padarytas pažeidimas – kompensacijos už tarnybinę uniformą nemokėjimas, yra tęstinis pažeidimas, todėl taikytina CK 1.127 straipsnio 5 dalis ir laikytina, kad senaties terminas prasideda kiekvieną dieną, kai asmuo neatlieka priklausančių veiksmų.
III.
Pareiškėjai L. M. ir Ž. A. apeliaciniu skundu (b. l. 30-32, III t.) prašo pirmosios instancijos eismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A63-295/2009, Nr. A556-580/2009, Nr. A442-569/2009 ir konstatuoja, kad administracinėje byloje esantys įrodymai, laiko tarpas tarp pirmą kartą ir paskutinį kartą gautų uniformų, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo laikytasi įstatymų leidėjo įtvirtinto imperatyvo nustatytais terminais aprūpinti pareigūną uniforma. Nurodo, kad visos trys sąlygos, nurodytos CK 6.271 straipsnyje, yra nustatytos, todėl atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės dėl lėšų trūkumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 44-46, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliantų nurodytose bylose pasisakė dėl besąlygiškos teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma, o ne dėl besąlygiškos teisės į kompensaciją už uniformą. Nurodo, kad prašoma priteisti suma paremta skaičiavimu, rodančiu, jog skundu buvo siekta kompensacijos, o ne žalos atlyginimo priteisimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos policijos logistikos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 41-43, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo tas pačias aplinkybes kaip ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų reikalavimo išmokėti piniginę kompensaciją vietoje nuo 1998 iki 2007 metų neišduotos tarnybinės uniformos pagrįstumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendime, kuriuo byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti, nurodė, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti, t. y. tam, kad nustatyti nesuteiktos socialinės garantijos apimtį, turi būti aiškinamasi, kada pagal nustatytas normas pareiškėjams turėjo būti išduoti uniformų komplektai ar atskiros jų dalys. Taip pat būtina nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje), kuriam pagal kompetenciją nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pavesta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, ir reikalui esant išspręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).
Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmų pasirengiant bylos nagrinėjimui ir pačio 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas anksčiau minėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime suformuluotų nurodymų neįvykdė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjant byloje kilusį ginčą pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statute (46 straipsnio 1 dalis) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodo, kad kadangi nebuvo įvykdytos visos sąlygos (pareigūnas turi priklausyti nustatytam padaliniui (1), pagal nustatytas normas jam turi būti išduodama nauja tarnybinė uniforma (2), pareigūno turimas tarnybinės uniformos komplektas turi būti tvarkingas ir tinkamas dėvėti (3), pareigūnas turi atsisakyti uniformos ir pageidauti kompensacijos (4), piniginių kompensacijų klausimus sprendžia vyriausieji asignavimų valdytojai, atsižvelgdami į turimas tuo tikslu skirtas lėšas ir neviršydami 80 procentų uniformos vertės (5) ir pareigūnas turi kreiptis su tarnybiniu prašymu, o policijos įstaigos viršininkas – parengti paraišką Logistikos centrui (6)), reikalingos kompensacijos mokėjimui, pareiškėjai teisės į kompensacijas neįgijo. Šiuo atveju ne tik neaišku, nedetalizuota, kokios sąlygos nebuvo įvykdytos, bet vargu, ar šios pirmosios instancijos teismo aptartos sąlygos gali būti siejamos su teisės į kompensaciją kaip objektinės teisės įgijimu, nes tai yra tiesiog minėtos teisės (jau įgytos tam tikro teisės akto pagrindu) įgyvendinimo tvarka.
Pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendime teigiama, kad akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kuriuos pareiškėjams nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo, todėl tuo remiantis skundas dėl kompensacijos priteisimo atmestas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai nemotyvavo ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, todėl sprendimas naikintinas, o pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n utaria:
Pareiškėjų L. M. ir Ž. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.