Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodijos Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ingai Titovai, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

pareiškėjas V. P. teismui pateiktame skunde (b.l. 2-4) prašo priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Policijos komisariatas) ir Lietuvos valstybės 494,26 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad dirba Policijos komisariato Švenčionių rajono PK kriminalinės policijos tyrėjo pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią LR valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 str. 2 d.).

Seimas 2007-06-07 įstatymo, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01, 11 str. papildė LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija). Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (LR valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. (2002-04-23 redakcija)) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (LR valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 5 p.(2007-06-07 redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr.14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, taikant tokį teisinį reguliavimą, jam nuo 2006-09-01 iki 2007-03-31 buvo neišmokėta 1042,54 Lt priedų ir priemokų, kurie yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis (LR DK 186 str. 2 d.).

Skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, kadangi, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant LR CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (LR CK 6.273 str.). Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (LR CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją).

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė prašė skundo reikalavimus tenkinti.

Atsakovas Policijos komisariatas, atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimuose teismui (b.l. 15-18, 24-26) su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatas. Remiasi LR valstybės tarnybos įstatymo 4 str., Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2009-12-11 nutarimais, įstatymo teisėtumo prezumpcija (Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr.A5-264/2003 ir 2009-02-19 nutartimi administracinėje byloje Nr.A822-256/2008. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.

Nurodo, kad Policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32str. nuostatas 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Labai svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Policijos komisariato, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, todėl susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas.

Taip pat pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio 494,26 Lt sumos nekelia, tačiau jis nėra tinkamu Lietuvos valstybės atstovu.

Teisminio nagrinėjimo metu Policijos komisariato atstovė prašė skundo reikalavimus atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad V. P. einant Policijos komisariato Švenčionių rajono PK KPS tyrėjo pareigas 2008 m. spalio-lapkričio mėnesiais apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t.y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu.

Iš byloje esančių suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 7) matyti, kad nurodytu laikotarpiu dėl priemokų ribojimo pareiškėjui buvo neišmokėta viso 494,26 Lt priemokų ir priedų.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimų priteisti pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja LR valstybės tarnybos įst. VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis LR valstybės tarnybos 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.

LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR valstybės tarnybos įst. 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

LR valstybės tarnybos įst. 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas LR valstybės tarnybos įst. 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

LR vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23., 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame LR valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus “Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Policijos komisariato vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2008 m. spalio-lapkričio mėnesiais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą.

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad V. P. skundo reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies tenkintini, ir pareiškėjui priteistina 494,26 Lt darbo užmokesčio nepriemoka iš jo darbovietės – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88str. 1,4p., 127 str., 129str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. P. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 494,26Lt (keturis šimtus devyniasdešimt keturis litus 79 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Kitoje dalyje V. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.