Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo V. M. skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteisingai sprendžia nuomonės ir žinios atribojimo klausimą. Pareiškėjas ignoruoja pagrindinį skiriamąjį nuomonės ir žinios atribojimo kriterijų – paskleistų duomenų įrodomumą. Atsakovo sprendime ši aplinkybė yra išsamiai aptarta, nurodyti ir tinkamai įvertinti nuomonės ir žinios skiriamieji požymiai, pasiremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, todėl pagrįstai pripažinta, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose yra paskleista faktinio pobūdžio informacija. Anot atsakovo, nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, kad jis peržengė savo kompetencijos ribas, vertindamas paskleistų žinių atitikimą tikrovei, nes Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta atsakovo kompetenciją nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Pažymėjo, kad asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, kad paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o atsakovas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą kompetenciją privalo nustatyti visų minėtų faktinių aplinkybių buvimą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Žurnalistų etikos inspektorius įpareigojamas aiškintis publikacijose pateikiamos informacijos kilmę, taip pat ar ši informacija atitinka tikrovę, spręsti dėl publikacijos autoriaus paaiškinimų apie publikacijos šaltinius. Teigė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, atlikęs išsamų pareiškėjo skundo tyrimą, savo sprendimą pagrindė objektyviai nustatytais faktais, patikrintais tiek žinios paskelbimo, tiek jos atitikimo tikrovei aspektu. Akcentavo, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą atsakovui ir prašydamas atlikti tyrimą ir nustatyti, ar internetiniame tinklalapyje www.lrytas.lt paskleista informacija nežemina asmens garbės ir orumo, ar ji atitinka tikrovę, pats pripažino jo kompetenciją, todėl nesuprantamas pareiškėjo argumentas dėl to, kad atsakovas, vertindamas paskleistų žinių atitikti tikrovei, peržengė savo kompetencijos ribas. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nustato pareigą tikrinti faktus ir žinių atitikimą tikrovei publikacijos rengėjui. Anot atsakovo, Žurnalistų etikos inspektorius ne tik gali, bet ir privalo objektyviai nustatyti faktus, kuriais grindžia savo sprendimus. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-343/2008. Teigė, kad jis išnagrinėjo skundą dėl visuomenės informavimo priemonėje pažeistos garbės ir orumo, tačiau jokių finansinių dokumentų interpretacijos neatliko ir negalėjo atlikti. Sprendimas šioje dalyje buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktu atsakymu, o nesivadovauti šiuo dokumentu ar abejoti jo turiniu inspektorius neturėjo pagrindo. Pažymėjo, kad nagrinėjant skundus dėl pažeistos garbės ir orumo, esminis Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos elementas yra atskirti žinią nuo nuomonės. Žurnalistų etikos inspektorius privalo atskirti, kada informacija yra pateikta tiesiogine, kada perkeltine reikšme, kokie vaizdingi posakiai, metaforos panaudoti ir pan. Šios literatūrinės priemonės paprastai naudojamos nuomonei reikšti, o jas naudoti yra kiekvieno žurnalisto ar viešosios informacijos rengėjo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003). Pažymėjo, kad konkrečiu atveju tai ir buvo padaryta. Anot atsakovo nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, jog jis netinkamai įvertino teiginį: „Sunkiuose įtarimuose skendusio V. M. munduro valyti į Panevėžį buvo atlikęs tuometis „Transparency International“ Lietuvos biuro vadovas R. J.“. Spendime nurodyta, kad žodis „įtarimuose“ neturi būti suprantamas kaip baudžiamojo proceso sąvoka. Pažymėjo, kad tokią praktiką dėl naudojamo publikacijose žodžio „įtariama“ yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2003. Be to, anot atsakovo, niekur nėra skelbiama, kad pareiškėjas kaltinamas pajamų ar mokesčių slėpimu ar įtariamas finansiniais nusikaltimais. Nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas 2007 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, 2008 m. kovo mėnesį kreipėsi į pareiškėją, prašydamas paaiškinti pareiškėjo šeimai priklausančios bendrovės „Aštuoni žiedai“ akcijų pardavimo aplinkybes, atsakyti, kaip šis sandoris ir iš jo gautos pajamos atsispindi pareiškėjo šeimos turto deklaracijose. Iš elektroninių susirašinėjimo kopijų matyti, kad žurnalistė ne kartą kreipėsi į pareiškėja bei į jo patarėją ryšiams su visuomenę, pateikdama konkrečius klausimus, tačiau pareiškėjas jokios informacijos nepateikė. Todėl viešosios informacijos rengėjas analizavo Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamos pareiškėjo turto deklaracijos duomenis, kurioje (2005, 2006, 2007, 2008 metų metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų išrašuose) milijonas litų, gautų pardavus bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijas, nėra atspindėtas. Todėl, anot atsakovo, viešosios informacijos rengėjas turėjo pagrindo paskleisti nagrinėjamą teiginį bei grįsti žinios apie pareiškėjo nedeklaruotą milijoną litų tikrumą, nes taip siekė informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį bei jo vykdomą veiklą, bet nesiekė jo pažeminti ar įžeisti. Pažymėjo, kad tos pačios aplinkybės iš esmės nagrinėtos ir įvertintos 2008 m. liepos 28 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtame sprendime Nr. SPR–48. Tačiau šio sprendimo nei pareiškėjas, nei viešosios informacijos rengėjas įstatymu nustatyta tvarka neskundė. Akcentavo, kad pareiškėjas laikomas viešuoju asmeniu. Tai sąlygoja, kad jis gali tikėtis padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, duomenys apie viešąjį asmenį gali būti labiau interpretuojami. Viešasis asmuo turi toleruoti apie jį paskelbtą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją, net jei ji būtų išreikšta pakankamai agresyviai ar kandžiai, turi rodyti didesnį pakantumą spaudoje reiškiamoms nuostatoms ar žinioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2001, 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2002, 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003). Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „LRytas“ ir B. M. atsiliepimų į pareiškėjo V. M. skundą nepateikė.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. M. skundą atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Absoliučiai nepagrįstas yra teismo argumentas, jog nereikalaujama, kad žeminanti garbę ir orumą informacija būtų neatitinkanti tikrovės. Teigia, kad spręsdami dėl asmenų garbės ir orumo gynimo pagal CK ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą tiek Žurnalistų etikos inspektorius, tiek teismas privalo konstatuoti tų pačių, t .y. keturių, šiam gynimui būtinų faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie (ieškovą) pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymi, kad tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šiuos faktus, anot atsakovo, vertina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas bylas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio įgyvendinimo ir (ar) pažeidimo. Taigi Žurnalistų etikos inspektorius pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą kompetenciją, nagrinėdamas skundus, privalo nustatyti kompleksinį faktinių aplinkybių, tarp jų ir fakto, ar paskleistos žinios (ne)atitinka tikrovę, buvimą. Jeigu žinios atitinka tikrovę, jų paskleidimas yra teisėtas, nes teisinga (tikra, neišgalvota) informacija apie asmenį jo garbės ir orumo nežemina, todėl asmens teisės nei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, nei pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas neginamos. Anot atsakovo, nustatant faktą, ar paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, gerą vardą, pabrėžtina, kad žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje (1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 1). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis suformuota teismų praktika. Bylos dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtų sprendimų administraciniuose teismuose nagrinėjamos eilę metų, tačiau niekada anksčiau nekilo minčių dėl to, kad Žurnalistų etikos inspektorius turi taikyti poveikio priemones teisingą informaciją paskleidusiems viešosios informacijos rengėjams už asmens garbės ir orumo pažeidimą. Anot atsakovo, teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme nustatytų subjektų, kurie paskleidė informaciją, atitinkančią tikrovę, bet šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius taip pat turėtų taikyti įstatyme už pažeidimą numatytas poveikio priemones, yra klaidinga ir lėmė viso pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumą. Teigia, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl neteisingai įvertino dalį teiginių, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių. Anot atsakovo, teismas nepagrįstai pripažino, kad teiginyje „Kai tuometis Panevėžio meras, o dabar seimūnas V. M. lyg koks nevykėlis įkliuvo nedeklaravęs milijono litų <...>“ apie pareiškėją paskleista žinia neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą. Teigia, kad teismas privalėjo analizuoti visą publikacijos tekstą, kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinių konstrukciją ir kt. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamame teiginyje kalbama ne apie bet kokį milijoną litų, o apie milijoną litų, gautų iš bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijų pardavimo (tai nurodyta ginčo publikacijos dalyje „Prisipažino gavęs milijoną litų“, kurios pareiškėjas neginčija). Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė 2005 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR0462) deklaravo 775 000,00 Lt pajamų, gautų už parduotus ar kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, tačiau iš šių dokumentų negalima nustatyti, ar tai yra iš bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijų pardavimo gautos pajamos. Pareiškėjas savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, interesų deklaracijoje yra nurodęs, jog jis turi vertybinių popierių keliose įmonėse, o jo sutuoktinė yra ne vienos, o keleto bendrovių ir įmonių dalininkė. Todėl, anot atsakovo, neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad deklaruotieji 775 000,00 Lt buvo gauti būtent iš bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijų pardavimo, apie kurį rašoma ginčo publikacijoje, o ne iš kitų šaltinių. Teismo sprendimas šiuo aspektu nemotyvuotas. Be to, 775 000,00 Lt yra ženkliai mažesnė suma negu nagrinėjamame teiginyje nurodytas milijonas litų. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino, kad pajamų deklaracijų duomenys nėra viešai skelbiami. Todėl be paties pagrindinio deklaruotojo ar jo sutuoktinio sutikimo tokios deklaracijos nei visuomenei, nei viešosios informacijos rengėjams ar žurnalistams yra neprieinamos. Todėl viešosios informacijos rengėjas dar 2007 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, o taip pat 2008 m. kovo mėnesį pagrįstai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas paaiškinti pareiškėjo šeimai priklausiusios bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijų pardavimo aplinkybes, o taip pat atsakyti į konkretų klausimą, kaip šis sandoris ir iš jo gautos pajamos atsispindi pareiškėjo šeimos turto deklaracijose, tačiau pareiškėjas prašomos informacijos apie bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijų pardavimą ir už jas gauto milijono litų deklaravimą neteikė. Todėl atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją viešosios informacijos rengėjui neliko nieko kito, kaip tik analizuoti Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamų deklaracijų duomenis. Viešai prieinamame 2005 m. metinės pareiškėjo ir jo šeimos turto deklaracijos duomenų išraše milijonas litų, gautų pardavus bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijas (šios aplinkybės buvimo pareiškėjas niekada neginčijo), nėra niekaip atspindėtas. Remdamasis šiuo oficialiu ir viešai prieinamu informacijos šaltiniu, viešosios informacijos rengėjas turėjo pagrindo paskleisti nagrinėjamą teiginį bei grįsti žinios apie pareiškėjo nedeklaruotą milijoną litų tikrumą. Todėl, anot atsakovo, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą, t. y. sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nesiekė įžeisti ar pažeminti pareiškėją. Tokiu būdu viešosios informacijos rengėjas sąžiningai ir tinkamai įgyvendino savo teisę skleisti informaciją, ja nepiktnaudžiavo. Todėl nėra objektyvaus pagrindo teismo išvadai, jog nagrinėjamame teiginyje paskelbta žinia neatitinka tikrovės ir pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą. Be to, priešingai nei tvirtina teismas, nagrinėjamame teiginyje niekur nėra rašoma, kad buvo nustatyti su šių pajamų deklaravimu susiję pažeidimai ar kad Lietuvos Respublikos Seimo narys kaltinamas neteisėtų veiksmų atlikimu. Tokių kaltinimų nei tiesiogine, nei perkeltine prasme publikacijoje nėra. Teismas nepagrįstai pripažino, kad teiginyje „Tačiau ir po tų apgailėtinų pasiteisinimų bei paplavų srauto ant vietos žurnalistų, politiko laidoje paminėtas milijonas litų deklaracijose neatsirado“ apie pareiškėją paskleista žinia neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą. Atsakovo įsitikinimu, minėtame teiginyje paskleista žinia apie pareiškėjo nedeklaruotą milijoną litų vertintina kaip sąžiningas informacijos, atitinkančios tikrovę ir tenkinančios visuomenės interesą, paskleidimas. Atsakovo nuomone, nepagrįstas yra teismo argumentas, jog nagrinėjamas teiginys rašomas įžeidžiančia forma, todėl, anot teismo, taip pat pažeidžia asmens garbę ir orumą. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamo teiginio dalis „Tačiau ir po tų apgailėtinų pasiteisinimų bei paplavų srauto ant vietos žurnalistų <...>“ yra viešosios informacijos rengėjo nuomonė, nes pateikia subjektyvų faktų ir duomenų vertinimą, kuriam tiesos bei įrodomumo kriterijus negali būti taikomas. Tokia viešosios informacijos rengėjo nuomonė yra paremta faktu, kad pareiškėjas savo asmeniniame tinklaraštyje (bloge) paskelbė publikaciją „Keletas minučių Jūsų dėmesiui“ (interneto tinklalapis www.matuzas.lt, 2008 m. birželio 14 d.), kurioje apie žurnalistą B. M. atsiliepė itin nekultūringai, vulgariai, įžeidžiamai ir paniekinamai. Teigia, kad teismo argumentavimas turi būti racionalus ir grindžiamas objektyviais duomenimis. Tačiau šiuo atveju visiškai nesuprantamas yra teismo atliktas teiginio „Sunkiuose įtarimuose skendusio V. M. munduro valyti į Panevėžį buvo atlėkęs tuometis „Transparency International“ vertinimas. Teismas pripažįsta, kad šis teiginys yra publikacijos autoriaus nuomonė apie R. J. atvykimo tikslą ir kad nuomonės pateikimas nelaikomas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu, tačiau galiausiai padaro išvadą, kad ši informacija pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą. Atsakovo nuomone, žodis „įtarimuose“ neturi būti suprantamas kaip baudžiamojo proceso sąvoka. Pareiškėjas nevadinamas įtariamuoju baudžiamojo proceso sąvokų prasme ir neminimas kaip asmuo, kuriam būtų pareikšti įtarimai kokio nors nusikaltimo padarymu ar jis būtų apklaustas kaip įtariamasis, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo teiginiu buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Be to, priešingai nei konstatavo teismas, šiame nagrinėjamame teiginyje nėra rašoma, kad pareiškėjas padarė sunkius įstatymo pažeidimus ar kad jo reputacija yra neigiama. Teismas nepagrįstai pripažino, kad teiginyje „Štai tada, praėjusių metų kovo 3 dieną, tuometis Panevėžio meras V. M. ir pasikvietė R. J. į miesto savivaldybę <...>“ apie pareiškėją paskleista žinia neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą. Teismas pats pripažino, kad teiginyje nėra įžeidžiančio pobūdžio informacijos. Niekuo nepagrįstas teismo argumentas, kad tokio fakto konstatavimas yra suprantamas kaip pareiškėjo veiksmai, siekiant pataisyti reputaciją ir kad dėl to pažeidžiama jo garbė ir orumas. Teismas neįrodė žeminančio žinių pobūdžio, nors privalėjo tai padaryti. Atsakovo teigimu, nagrinėjamame teiginyje tik pažymimas R. J. pakvietimo į Panevėžio miesto savivaldybę faktas, nurodoma pakvietimo data, duomenys apie pareiškėjo pareigas bei informacija, kad R. J. kvietė pareiškėjas, tačiau nėra informacijos, kuri suteiktų neigiamą atspalvį pareiškėjo veiksmams. Nagrinėjamas teiginys pareiškėjo garbės ir orumo vertinimo požiūriu yra neutralus faktas. Teismas nepagrįstai pripažino, kad teiginyje „Jau galutinai įsiteikdamas už 700 litų honorarą, išmokėtą iš savivaldybės biudžeto lėšų, jį nubalinti sutikusiam R. <...>“ apie pareiškėją paskleista žinia neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą. Atsakovas pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šiame teiginyje paskelbta žinia atitinka tikrovę, o nagrinėjamo teiginio išsireiškimai apie „įsiteikimą“ ir „nubalinimą“ yra literatūrinėmis išraiškos priemonėmis pareikšta subjektyvi viešosios informacijos rengėjo nuomonė, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Teigia, kad teismas neteisingai sprendė nuomonės ir žinios atribojimo klausimą. Nei nuomonės pareiškimo būdas, nei forma, nei priemonės nagrinėjamu atveju pareiškėjo garbės ir orumo nežemina. Anot atsakovo, nagrinėjamu atveju teismas ignoravo viešosios informacijos rengėjų, žurnalistų teisę reikšti nuomonę apie R. J. paskaitą ir joje išsakytą kritiką vietinės Panevėžio žiniasklaidos atžvilgiu, tokio renginio (paskaitos) vertinimą, jos naudingumą, žurnalistų požiūrio į jį atskleidimą. Akcentuoja, kad spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, renginius, paskaitas, taip pat ir apie jų dalyvius. Šios visuomenės informavimo priemonių teisės ribojimas, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, reikštų grėsmę demokratinei santvarkai. Akcentuoja, kad pareiškėjas pagal einamas pareigas ir užimamą visuomeninę padėtį (valstybės politikas, Lietuvos Respublikos Seimo narys) laikytinas ex officio viešuoju asmeniu. Tai sąlygoja, kad jis gali tikėtis padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, duomenys apie viešąjį asmenį gali būti labiau interpretuojami. Vadovaujasi šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001, 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2002, 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003, 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, kad visuomenės interesas apie viešuosius asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, taip pat, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė, anot atsakovo, yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką politikų atžvilgiu galima net labai aštri kritika, o tos kritikos ribos yra pačios plačiausios palyginti su privačiais asmenimis ar net kitais valstybės tarnautojais (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Lingens v. Austria, 1986, Oberschlick v. Austria, 1997, Janovvski v. Poland, 1999). Nagrinėjamu atveju, anot atsakovo, teismas ignoravo viešojo asmens (valstybės politiko) kritikos kontekstą, suabsoliutino tokio asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimą. Tai reiškia visuomenės teisės žinoti pažeidimą ir nepagrįstą spaudos laisvės suvaržymą, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Atsakovas taip pat pažymi, kad teisinis pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindas neatitinka faktiškai priimto sprendimo rūšies, kadangi rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nurodė, jog vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, kuriame numatyta, jog teismas priima sprendimą atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą. Be to, anot atsakovo, teismo neatidumą priimant sprendimą rodo ir tai, kad neteisingai nurodyta sprendimo priėmimo data.

Tretysis suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepimu į atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino viešųjų asmenų kritikos ribas, neteisingai įvertino žinios ir nuomonės skirtumus teismų praktikoje, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nurodo, kad laikraštis „Panevėžio rytas“, rinkdamas informaciją apie Lietuvos Respublikos Seimo nario V. M. turto deklaravimo peripetijas visų pirma siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nepiktnaudžiavo ir teise skleisti informaciją. Žurnalistai nepažeidė sąžiningos žurnalistikos principo, kadangi ilgai ir kantriai prašė iš paties V. M. pateikti savo komentarą apie turto deklaravimą, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, V. M. tokia jam suteikta teise nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad laikraščio „Panevėžio rytas“ rengėjas savo rašiniuose ar vėliau portale www.lrytas.lt pasirodęs jo asmeninis komentaras (nuomonė) apie šią istoriją neatitinka tikrovės, žemina V. M. garbę ir orumą. Anot trečiojo suinteresuoto asmens, jeigu Lietuvos Respublikos Seimo narys V. M. ir jaučiasi įskaudintas, tai dėl to turėtų kaltinti tik pats save, kadangi pats nepasinaudojo jam suteikta teise pateikti žurnalistui turimus faktus ar savo nuomonę apie šią istoriją. Be to pažymi, kad viešas asmuo V. M. ne tik atsisakė išsakyti savo nuomonę, bet ir visokeriopai viešai išsityčiojo iš žurnalisto teisės rinkti ir laisvai skleisti informaciją, iš žurnalisto teisės turėti ir išsakyti savo nuomonę. 2008 m. birželio 14 d. savo bloge www.matuzas.lt Lietuvos Respublikos Seimo narys V. M. vulgariai, nekultūringai išsityčiojo iš jo, B. M., tuo pažeisdamas įstatymus. Anot trečiojo suinteresuoto asmens, savo elgesiu V. M. pats sąmoningai netinkamu ir nederamu elgesiu mėgino išprovokuoti situaciją, kuria dabar nori pasinaudoti savo naudai. Pažymi, kad viešas asmuo turi toleruoti apie jį paskelbtą, nors ir ne visiškai tikslią informaciją, net jeigu ji būtų išreikšta pakankamai agresyviai ar kandžiai, turi rodyti didesnį pakantumą spaudoje reiškiamoms nuostatoms ar žinioms, o persekioti už kritiką yra draudžiama, nors būtent tai būtų galima įžvelgti V. M. elgesyje. Atkreipia dėmesį, kad portale www.lrytas.lt 2009 m. birželio 12 d. išspausdintas komentaras „Kovotojo su korupcija įkainis: 700 Lt už purvino politiko munduro išvalymą“ yra jo nuomonė apie V. M., o nuomonei tiesos kriterijus negali būti taikomas. Visi faktai, kuriais remiantis yra parengtas komentaras, yra pagrįsti tiek dokumentais, tiek ir žurnalistams prieinama informacija apie V. M. šeimos turto ir pajamų deklaracija. Nurodo, kad rinkdami informaciją žurnalistai elgėsi sąžiningai ir tikrino kiekvieną informacijos šaltinį, kuris galėtų suteikti naujo atspalvio publikacijoms apie V. M. šeimos turto ir pajamų deklaraciją. Tačiau toje, žurnalistams prieinamoje V. M. šeimos turto ir pajamų deklaracijoje nebuvo galima įžvelgti fakto, kad V. M. šeima gavo tiksliai milijoną litų pardavę bendrovės „Aštuoni ženklai“ akcijas. Žurnalistai kreipėsi ir patį V. M., prašydami paaiškinti deklaracijoje esančius skaičius, tačiau V. M. ką nors komentuoti atsisakė. Todėl sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, kad visuomenės informacijos rengėjas išnaudojo visas galimybes gauti papildomos informacijos ir buvo priverstas analizuoti Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus skaičius, juos skelbti bei komentuoti. Esant šioms aplinkybėms, anot trečiojo suinteresuoto asmens, nėra pagrindo manyti, kad viešosios informacijos rengėjas nusižengė sąžiningos žurnalistikos principams ar piktnaudžiavo suteikta teise skleisti informaciją.