Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukiamo asmens I.R. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimo, kuriuo I.R. buvo pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 1500 Eur dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. I.R. nubausta už tai, kad ji, būdama UAB „A.“ vadove, žinodama apie bendrovės finansinę padėtį, t. y., kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo – UAB „A.“ turint įsiskolinimą valstybės biudžetui, I.R., pažeisdama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kaip bendrovės kreditorės teises, (nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 7 d.) pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais (paskesnės eilės pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalį) kreditoriais. Tokiais savo veiksmais I.R. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniame skunde I.R. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti bei priteisti I.R. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir neatsižvelgė į įstatyme nustatytus atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindus.

4. I.R. atstovas aiškina, kad traukiant asmenį atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį privalu įrodyti CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą. Toks pažeidimas yra konstatuojamas, kai yra nustatomos dvi sąlygos, t. y. skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir jis atliko mokėjimą pažeisdamas įstatyme nustatytą atsiskaitymo eiliškumą. Vis tik pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ANK 120 straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl šios normos taikymui pakanka įrodyti tik tai, jog buvo pažeistas mokėjimo eiliškumas. Advokatas tvirtina, kad tik skolininkas, kuris atitinka CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skolininko sąvoką, privalo atsiskaityti pagal minimoje CK normoje nustatytą eiliškumą.

5. Skunde pažymima, kad 2020 m. gegužės 12 d. bendrovė VMI pateikė prašymą dėl pagalbos priemonių taikymo, patyrus poveikį, susijusį su viruso COVID-19 paplitimu. Toks prašymas buvo tenkintas. Vis tik vėlesni UAB „A.“ prašymai dėl mokestinių nepriemokų atidėjimo arba išdėstymo, dėl mokestinės paskolos sutarties grafiko pakeitimo nebuvo tenkinti. VMI savo 2021 m. rugpjūčio 12 d. išvadoje konstatavo, kad UAB „A.“ finansinė būklė yra gera, tuo pačiu paneigė aplinkybę, jog bendrovė atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų reikalavimams patenkinti, t. y. neįrodė vienos iš būtinųjų CK 6.930¹ straipsnio taikymo sąlygų.

6. Advokatas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė I.R. interesus, nes vertino bendrovės prašymuose deklaruotą apyvartinių lėšų trūkumą, kaip įrodytą aplinkybę, ir tokiu būdu peržengė administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas, nes atliko kitokį vertinimą nei VMI, kuri turi išimtinę kompetenciją vertinti bendrovės prašymus. Pripažinus, jog bendrovės prašymais VMI įrodė sunkią jos finansinę būklę, reikštų, kad VMI priimta išvada yra nepagrįsta ir anksčiau minėti bendrovės prašymai turėjo būti tenkinami.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad VMI netenkino bendrovės teiktų prašymų, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnio 2 dalies sąlygų. Vis tik nurodytos normos sąlyga, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas iš karto lemtų kritinę bendrovės finansinę būklę sutampa su CK 6.930¹ straipsnio taikymo sąlyga, nes, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas nelemia kritinės finansinės būklės, negali būti daroma išvada, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo dėl UAB „A.“ finansinės būklės padaryti priešingos išvados nei buvo padariusi VMI. Skundžiamame nutarime nepasisakyta dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies ir MAĮ 88 straipsnio santykio, nors bylos nagrinėjimo metu šis klausimas buvo keliamas.

8. Advokatas nurodo, kad nagrinėjamu atveju svarbu vertinti įstatymų leidėjo tikslus ANK 120 straipsnio ir CK 6.930¹ straipsnio kontekste. Tiek CK, tiek ANK normomis siekiama apsaugoti valstybės ar savivaldybės biudžetus ir kitus asmenis nuo įmokų netekimo, ūkio subjektui tapus nemokiam (paskelbus bankrotą). Ūkio subjektai, nesumokėję mokesčių ar rinkliavų, bet atsiskaitę su tiekėjais, vėliau sumoka mokesčius bei papildomai sumoka delspinigius ar palūkanas, todėl ūkio subjektų laikinas mokesčių nesumokėjimas, siekiant atsiskaityti su tiekėjais, neturi būti vertinamas kaip administracinis nusižengimas. Be to, CK 6.930¹ straipsnis yra skirtas tyčinių ar nesąžiningų bankrotų, kuriais siekiama išvengti mokestinių prievolių, užkardymui ir prevencijai. Šiuo atveju mokesčių administratorius, pasinaudodamas ANK 120 ir CK 6.930¹ straipsnių nuostatomis, administracinio poveikio priemonių taikymą iniciavo ūkio subjekto vadovui, kuris dėl objektyvių priežasčių vėlavo sumokėti mokesčius, o ne tokiam vadovui, kurie inicijuoja tyčinį ar nesąžiningą bankrotą.

9. Skunde pažymima, kad pagal CK 6.930¹ straipsnį valstybė kaip kreditorius yra beveik aukščiausioje pozicijoje, todėl mokestinės nepriemokos susidarymas yra visada sąlygojamas nukrypimu nuo minėtos normos, nes jokio juridinio asmens pajamos nėra užtikrinamos tik atliekant mokėjimus pagal vykdomuosius dokumentus, kuriais remiantis atliekami mokėjimai pagal aptariamą normą yra pirmesnio eiliškumo. Taikant CK 6.930¹ straipsnį turi būti nustatyta ir trečioji sąlyga, sietina su mokesčių mokėtojo nemokumo būsena.

10. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad VMI, tenkindama 2020 m. gegužės 12 d. bendrovės atstovės prašymą, pažymėjo, jog bendrovė mokesčius į biudžetą gali mokėti pagal turimas galimybes. Pagal ANK 21 straipsnį neatsako asmuo, kuris šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija. Taigi pati VMI I.R. vadovaujamai bendrovei leido nukrypti nuo CK 6.930¹ straipsnio nuostatų. ANK 21 straipsnyje nurodytas atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindas yra susijęs su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 32 straipsniu, kurio antroje dalyje nustatyta, kad jei ūkio subjektas vadovaujasi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto patvirtina rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu administraciniu sprendimu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų, ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė neteisingos konsultacijos, netaikomos. Taigi ūkio subjektui, besivadovavusiam klaidinga konsultacija, negali būti taikomos poveikio priemonės. Atsižvelgiant į VAĮ nustatytą reguliavimą būtina atleisti nuo fizinių asmenų administracinės atsakomybės ir asmenis kaltininkus (ūkio subjektų vadovus ar kitus atsakingus asmenis), jei atitinkama jų padaryta veika atitinka ANK specialiosios dalies straipsnyje ar straipsnio dalyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėtį. Analogiška nuostata yra įtvirtina ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Taigi pasekmės dėl netinkamos VMI konsultacijos negali būti perkeliamos I.R.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą VMI atstovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir I.R. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti.

12. Atsiliepime nesutinkama su teiginiais, kad aplinkybė, jog UAB „A.“ atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėtų pareikštiems reikalavimams patenkinti, yra paneigta. Įstatymų leidėjas CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos eilės perkėlė į CK 6.930¹ straipsnį, siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Atsiliepime tikinama, kad byloje esančios finansinės operacijos ir bendrovės dokumentų duomenys patvirtina, kad UAB „A.“ vadovė I.R., žinodama apie turimą bendrovės įsiskolinimą biudžetui, nedėjo pakankamai pastangų operatyviau padengti turimą skolą ir atsiskaitymo prioritetą teikė kitiems kreditoriams/tiekėjams. Tokiais veiksmais nesilaikė imperatyvios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos dėl atsiskaitymų eiliškumo ir pažeidė kreditorės VMI interesus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Administracinėn atsakomybėn patrauktos I.R. atstovo advokato apeliacinis skundas netenkintinas.

13. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra pagrindo. Administracinėn atsakomybėm patrauktos I.R. kaltę padarius nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, patvirtina byloje surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai.

14. Šioje administracinio nusižengimo byloje nekyla ginčų dėl to, kad I.R., būdama UAB „A.“ vadove, žinodama, kad jos vadovaujama bendrovė turi įsiskolinimą VMI, nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 7 d., atsiskaitė su kitais bendrovės kreditoriais. Nagrinėjamu atveju I.R. atstovas advokatas nesutinka su tuo, kad buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, nes bendrovė nevertintina kaip skolininkas, nurodytas minėtoje normoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo.

15. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kurio privalo laikytis skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankami lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Konstatuotina, kad asmens atliktas mokėjimas/atsiskaitymas pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms CK 6.930¹ straipsnio nuostatoms, kai yra nustatomos dvi sąlygos: 1) skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; 2) skolininkas nesilaiko įstatyme nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Nustatant pirmą sąlygą, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

16. Iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad 2021 m. vasario 18 d. tarp UAB „A.“ ir VMI buvo sudaryta mokestinė paskola dėl susidariusios 1927100,95 Eur skolos sumokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėtą sutartį UAB „A.“ įsipareigojo nuo 2021 m. kovo 25 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d. VMI kiekvieną mėnesį mokėti po 87595,50 Eur. Iš I.R. 2021 m. liepos 7 d. prašymo VMI dėl mokestinės paskolos įmokų mokėjimo atidėjimo (t. 2, b. l. 27) turinio matyti, kad pagal sudarytą 2021 m. vasario 18 d. sutartį su VMI įmokos buvo mokamos iki 2021 m. gegužės 25 d. UAB „A.“ Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išraše (t. 1, b. l. 33-41) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad paskutinė įmoka pagal sutartį VMI buvo sumokėta 2021 m. gegužės 26 d. Iš UAB „A.“ balanso (t. 1, b. l. 116-118) matyti, kad tuo metu, kai bendrovė turėjo vykdyti įsipareigojimus VMI, t. y. 2021 m. birželio 31 d., ji turėjo turto už 20587706 Eur, iš kurio pinigai ir jų ekvivalentai sudarė 24205 Eur. Pagal minėtą balansą bendrovė turėjo 12871389 Eur mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų. Iš UAB „A.“ kasos knygoje (t. 1, b. l. 32) užfiksuotų duomenų matyti, kad bendrovė 2021 m. liepos 12 d. gavo 2772,98 Eur pajamų, o išlaidos sudarė 262126,58 Eur. Iš VMI pareiškime (t. 1, b. l. 1-10) užfiksuotos informacijos, dėl kurios atitikimo faktinei situacijai jokių ginčų nekilo ir nekyla, matyti, kad UAB „A.“ 2021 m. gegužės 31 d. turėjo 80348,59 Eur mokestinę nepriemoką, 2021 m. birželio 30 d. – 313222,16 Eur mokestinę nepriemoką, 2021 m. liepos 31 d. – 312931 Eur mokestinę nepriemoką. Taigi akivaizdu, kad UAB „A.“ finansinė padėtis nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 7 d. nebuvo gera, nes bendrovė turėjo žymiai mažiau pajamų nei išlaidų.

17. Faktus, kad bendrovės padėtis nurodytu laiku nebuvo gera, bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių piniginiams reikalavimams patenkinti, patvirtina ir tai, jog I.R. po 2021 m. vasario 18 d. sudarytos sutarties tarp VMI ir bendrovės dėl susidariusios skolos sumokėjimo net penkis kartus teikė prašymus VMI atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Iš 2021 m. liepos 2, 7 ir 12 d. prašymų (t. 2, b. l. 23, 27, 28-34) VMI matyti, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, nes turimas lėšas yra priversta nukreipti darbuotojų išlaikymui, atsiskaitymams su kontrahentais, o apyvartinių lėšų rezervas yra ribotas, todėl UAB „A.“ neužtenka lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu. Taigi, atsižvelgus į visa tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad UAB „A.“ atitinka skolininko apibrėžimą pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalį.

18. Kaip jau minėta anksčiau, pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti vien to, kad skolininkas neturi pakankamai pajamų atsiskaitymams su visais kreditoriais, bet būtina nustatyti ir tai, jog vykdant atsiskaitymus buvo pažeistas kreditorių eiliškumas. Iš UAB „A.“ Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašo (t. 1, b. l. 33-73, 74-104, 105-108) matyti, kad bendrovė, negalėdama padengti visų savo turtinių įsipareigojimų VMI, nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. liepos 7 d. atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais – fiziniais ir juridiniais asmenimis, kurie pagal atsiskaitymo eilę yra žemiau nei VMI. Iš viso žemesnės eilės kreditoriams iš UAB „A.“ banko sąskaitos buvo pervesta beveik 3000000 Eur. Taigi, atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl I.R., būdama UAB „A.“ vadovė, pagrįstai buvo nubausta pagal ANK 120 straipsnį.

19. Faktas, kad VMI atsisakė tenkinti bendrovės prašymus atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nėra pagrindas teigti, kad bendrovė tuo metu turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Iš VMI išvados netenkinti UAB „A.“ 2021 m. liepos 12 d. prašymo dėl nemokestinės priemokos atidėjimo ar išdėstymo matyti, kad šis prašymas buvo netenkintas, nes, įvertinus juridinio asmens piniginių lėšų judėjimą, deklaruojamas pajamas, veiklos išvadą, buvo nuspręsta, kad bendrovė iš dalies galėjo mokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau galimai atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Taigi aptartos aplinkybės tik dar kartą patvirtina faktą, kad I.R., būdama UAB „A.“ vadove, pažeidė CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus.

20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VMI, vertindama UAB „A.“ prašymus, vadovavosi MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad prašymų tenkinimas/netenkinimas dėl nepriemokos išdėstymo ar atidėjimo nėra siejamas su turimų lėšų pakankamu atsiskaityti mokesčių mokėtojui su visais kreditoriais. Nagrinėjant minėtus prašymus pagrindinis kriterijus yra tas, ar, reikalaujant juridinio asmens mokėti mokesčius nustatyta tvarka, jis susidurtų su itin rimtais finansiniais sunkumais.

21. Iš teisinio reguliavimo akivaizdu, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta bendrovėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Taip pat CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi CK 6.930¹ straipsnio taikymas nesiejamas su bendrovės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad bendrovė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovės nemokumas yra svarbus tuomet, kai sprendžiamas klausimas dėl bankroto juridiniam asmeniui iškėlimo. Taigi atsižvelgus į tai, apelianto teiginys, kad norint taikyti CK 6.930¹ straipsnį ir asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnį turi būti nustatyta ir trečia sąlyga – mokesčių mokėtojo nemokumas, yra nepagrįstas.

22. ANK 21 straipsnyje yra nurodyta, kad pagal ANK neatsako asmuo, kuris ANK numatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija. VMI atsakydama į UAB „A.“ 2020 m. gegužės 12 d. prašymą dėl pagalbos priemonių taikymo, patyrus poveikį, susijusį su viruso Covid-19 paplitimu (t. 2, b. l. 14), nurodė, kad UAB „A.“ buvo įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid-19, sąrašą. Taip pat VMI UAB „A.“ išaiškino, kad bendrovė privalomus mokesčius į biudžetą mokėtų pagal galimybes, o jei mokestines prievoles bus sudėtinga mokėti ir ekstremaliai situacijai pasibaigus, tuomet siūloma pateikti prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad VMI informacija dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą pagal galimybes nėra pagrindas I.R. atleisti nuo administracinės atsakomybės.

23. Iš minėto VMI atsakymo akivaizdu, kad leidimas bendrovei nemokėti mokesčių buvo siejamas su tuo, jog UAB „A.“ buvo įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid-19, sąrašą. Iš VMI 2021 m. birželio 21 d. atsakymo (t. 2, b. l. 16) matyti, kad UAB „A.“ nuo 2021 m. sausio 1 d. nebėra įtraukta į nukentėjusiųjų nuo Covid-19 veiklų sąrašą. Taigi konstatuotina, kad bendrovė nuo 2021 m. sausio 1 d. mokesčius turėjo mokėti įstatymuose nustatyta tvarka. Faktą, kad bendrovės vadovei buvo suprantama, jog įmokas privalu mokėti taip, kaip numatyta įstatymuose, patvirtina tai, kad UAB „A.“ 2021 m. vasario 18 d. kreipėsi į VMI dėl mokesčių nepriemokos išdėstymo. Faktą, kad mokesčiai privalo būti mokami nustatyta tvarka, patvirtina ir tai, jog VMI po 2021 m. vasario 18 d. paskolos sutarties sudarymo atmetė kitus UAB „A.“ prašymus dėl mokesčių nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo.

24. Apeliacinės instancijos teismas pats savarankiškai nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, I.R. atstovo advokato apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimas paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimą nepakeistą ir I.R. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.