- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- AN2-80-519/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-35-3-00026-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
- Pažeidėjas
- E. V.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 81ANN-137273518-17 E. V. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 417 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 60 Eur dydžio baudą.
1.1. E. V. nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 28 d. apie 03.35 val., (duomenys neskelbtini) sustabdytas ir tikrinamas policijos pareigūnų, neįjungė įrengtų įspėjamųjų šviesos signalų (avarinės šviesos signalizacijos), tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 91.3 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartimi E. V. skundas tenkintas iš dalies ir pakeistas 2017 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato nutarimas, kuriuo E. V. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 60 Eur bauda ir E. V. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 30 Eur bauda.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu E. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartį pakeisti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties arba panaikinti nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmams.
2.1. Teigia, kad teisme duotų liudytojų policijos pareigūnų parodymai išsiskyrė, kas rodo, jog jų parodymai yra nepatikimi ir nelogiški. Nurodo, kad buvo pateiktas ne visas vaizdo registratoriaus įrašas. Apeliantas teigia, kad jis prašė išreikalauti visą vaizdo įrašą, taip pat prašė išreikalauti apsaugos vaizdo kamerų įrašą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismas šiuos jo prašymus atmetė. Pažymi, kad nei teismas, nei Institucijos atstovė nesugebėjo kvalifikuotai paaiškinti kas yra stabdymas, kas yra sustojimas praleisti, kada būtina įjungti avarines šviesas, o kada ne bei kaip ir kokiu būdu pagal įstatymą automobiliai turi būti stabdomas. Teigia, kad teismui pateikė prašymą iškviesti ekspertą, kuris kvalifikuotai paaiškintų, kas yra stabdymas, kas yra sustojimas praleisti, kada yra privaloma įjungti avarines šviesas, o kada ne bei kokiu būdu pagal įstatymą privaloma stabdyti automobilius, tačiau šį jo prašymą teismas taip pat atmetė. Pažymi, jog teismas nutartyje nepasisakė nei dėl vieno jo pateikto klausimo, nevertino jo nurodytų teisės aktų. Mano, kad dėl jo nurodytų priežasčių teismas buvo šališkas. Pažymi ir tai, jog teismas nesiėmė pašalinti byloje kilusių abejonių, jog sprendimą priėmė neturėdamas visos reikiamos medžiagos.
2.2. Teigia, kad nors nutartyje ir minima ANK 417 straipsnio 1 dalis, tačiau neatsižvelgiama į tai, jog šį straipsnį galima inkriminuoti tik tada, jeigu automobilis yra stabdomas policijos pareigūnų, o šiuo konkrečiu atveju, pasak apelianto, automobilis nebuvo pareigūnų sustabdytas, automobilį jis pats sustabdė pasitraukdamas į šalikelę praleisti artėjančios transporto priemones su įjungtomis specialios paskirties šviesomis. Pažymi, jog Kelių eismo taisyklių 12 punkte nėra numatyta, kad tokiu atveju sustabdžius automobilį privaloma įjungti avarines šviesas.
2.3. Nurodo, kad teismas nutartyje akcentavo, jog Policijos veiklos instrukcijos 25 punkte, reglamentuojančiame transporto priemonės stabdymo tvarką, nustatyta, kad policijos patrulio reikalavimas sustabdyti transporto priemonę gali būti išreiškiamas įjungus specialiosiomis spalvomis nudažyto ir policijos ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu „STOP POLICIJA“ arba „STOP“. Nurodyta ir tai, kad transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone įjungus mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus, jog šiuo atveju reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per garsiakalbį. Teigia, kad užrašas turi būti „STOP POLICIJA“ arba „STOP“, (o užrašas buvo tik „POLICIJA“). Atkreipia dėmesį, kad sakinio dalyje – įjungus mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus – nėra kablelių ar brūkšnelio, ar kitokio skirtuko, todėl mano, kad minimos priemonės privalo būti naudojamos kartu. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėtose instrukcijose nurodyta, jog reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per garsiakalbį. Pažymi, jog tai nėra vienintelis teisės aktas, kuriame nurodoma būtent tokia tvarka.
2.4. Nurodo, kad iš šioje byloje surinktų duomenų matyti, jog pareigūnai visiškai ignoravo įstatymų nuostatas, aiškiai neišreiškė savo ketinimų, ką policijos pareigūnai pripažino apklausiami teisme. Teigia, kad ir teismo nutartyje nustatyta, jog patys policijos pareigūnai stabdydami jo (E. V.) vairuojamą automobilį ėmėsi ne visų pagal teisės aktus numatytų priemonių. Pažymi, kad nors teismas teigia, kad ginčo byloje nėra, tačiau apelianto nuomone, ginčas ir yra, nes pagal pareigūnų atliktus veiksmus jam nekilo pareiga kažką įjungti, nes jis nebuvo stabdomas ir jam nekilo pareiga įjungti avarinio sustojimo šviesas. Pažymi, kad jis pats savo noru leistinoje vietoje ir leistinu būdu sustojo praleisti atvažiuojančio automobilio su įjungtomis specialios paskirties šviesomis. Pažymi, jog Kelių eismo taisyklių 12 punkte nėra numatyta, jog privaloma įjungti avarinio sustojimo šviesas, todėl jis ir neįjungė. Teigia, jog jis laikėsi įstatymų ir Kelių eismo taisyklių, jog ANK 426 straipsnio 4 dalis aiškiai sako, kad stabdymo signalas turi būti aiškiai išreikštas, o šiuo atveju, pasak apelianto, to nebuvo. Apeliantas kelia klausimus dėl policijos pareigūnų pareigų atlikimo, jo kaltės įrodymų vertinimo. Pažymi, jog teismas nagrinėjo tik dalį jo skunde nurodytų argumentų ir nenagrinėjo įrodymų nepakankamumo, pažeisto nekaltumo prezumpcijos principo ir kitų teisme keltų argumentų.
2.5. Teigia, jog byloje tinkamai neužfiksuotos faktinės aplinkybės ir nėra pakankamai pažeidimo įvykį pagrindžiančių įrodymų. Nurodo, kad teisės pažeidimo protokolas, atsižvelgiant į paskirtį, gali patvirtinti tik teisei priešingos veikos fiksavimo faktą, bet pats savaime negali užfiksuoti teisės pažeidimo sudėties elementų ir negali būti vertinamas kaip neginčijamas įrodymas. Todėl juo, pasak apelianto, negalima remtis kaip tiesioginiu įrodymu, paliudijančiu, kad jis ne sustojo praleisti pareigūnus, o buvo jų sustabdytas. Teigia, jog šis dokumentas yra tik antrinis įrodymas, kuris yra pirminio šaltinio – pareigūno teiginių – atspindys.
2.6. Nurodo, kad policijos pareigūnai įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė, nes nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, savarankiškų įrodinėjimo priemonių, betarpiškai patvirtinančių ginčytinas aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą apie susidariusią situaciją, jog būtent jis padarė šioje byloje nagrinėjamą teisės pažeidimą. Pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių kitų savarankiškų jo kaltės įrodinėjimo priemonių, išskyrus pačių pareigūnų teiginius, kuriem tiesiogiai prieštarauja jo ir kartu važiavusio S. A. parodymams. Mano, jog tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo abejoja, ar administracinis teisės pažeidimas buvo fiksuojamas tinkamai ir ar jį fiksavę pareigūnai tinkamai vykdė savo pareigas, turi būti renkami įrodymai, paneigiantys administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens abejones. Priešingu atveju turi būti daroma išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės proceso metu buvo pažeistos, o reikšmingos bylai aplinkybės neišaiškintos. Pažymi ir tai, kad policijos nuovadoje galimas pažeidimas nebuvo tinkamai tirtas, pareigūnas jam neuždavė jokių klausimų, o tik surašė administracinio nusižengimo protokolą ir nutarimą skirti baudą. Teigia, jog tik jam pareikalavus prie bylos buvo pridėtas vaizdo registratoriaus įrašas. Nesutinka su policijos argumentais, jog jis neigia padarytą pažeidimą siekdamas išvengti atsakomybės, jog byloje surinktais duomenimis jo kaltė dėl padaryto pažeidimo yra pilnai įrodyta.
2.7. Sutinka, kad įrodymų vertinimas, bylos aplinkybių, turinčių įtakos išvadoms dėl administracinio nusižengimo padarymo pripažinimo, svarstymas, yra policijos ir apygardos administracinio teismo prerogatyva ir vertinimas didžiąja dalimi priklauso nuo vidinio įsitikinimo, tačiau pažymi, jog bylos duomenys, kurie nepriimtini, turi būti argumentuotai atmesti dėl jų nepatikimumo pagal parodymų turinį, bet ne pagal pateikimo šaltinį. Teigia, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, ir nėra aišku, kodėl būtent jis turi likti kaltu, jei policijos pareigūnai aiškiai, suprantamai, kaip numatyta įstatymuose – neišreiškė savo veiksmų.
2.8. Nurodo, kad remiantis tuo, ką išdėstė savo apeliaciniame skunde, galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog vieninteliai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys vieną ar kitą faktinę aplinkybę, tėra tik policijos pareigūno prielaidos, jog jis (E. V.) turėjo įjungti avarinio sustojimo šviesas, ir jo paties parodymai, neigiantys pažeidimo faktą. Mano, kad jeigu ginčo atveju tarp parodymų ir aiškinimų yra prieštaravimų, tokie įrodymai turi būti sustiprinami kitais, susijusiais su ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis, papildomais duomenimis. Tačiau to neįvyko nei iki teismo posėdžio, nei jo metu. Mano, jog kilus neaiškumams turi būti vadovaujamasi principu, kad visos abejonės ir netikslumai aiškinami apkaltintosios pusės naudai. Nutarimas ir nutartis pripažįstami pagrįstais, kai faktinės aplinkybės, kurios nustatytos įrodymais, įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais. Pažymi, jog tokios išvados iš priimtų dokumentų padaryti negalima. Todėl, pasak apelianto, vertinant nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į principą, kad visos nepašalintos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, galima daryti išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam skirta 30 eurų bauda.
2.9. Pažymi, jog jis neturėjo tikslo padaryti pažeidimą, jog jo mandagus savanoriškas sustojimas praleisti skubančius policijos pareigūnus, tikrai negali būti traktuojamas kaip stabdymas, nes pareigūnai tam nedavė atitinkamų ir įstatymuose numatytų signalų bei nurodymų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į E. V. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato nutarimą.
3.1. Nurodo, kad byla išnagrinėta pilnutinai, visapusiškai ir teisingai. Teigia, jog iš prie bylos pridėto policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kad nei sustabdžius E. V. vairuojamą automobilį, nei vėliau tikrinant, įspėjamieji šviesos signalai (avarinė šviesos signalizacija) nebuvo įjungti, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 91.3 punktas.
4. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
5. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. V. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą dėl institucijos nutarimo pripažinti jį kaltu pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus, kurių, priešingai nei nurodo apeliantas, buvo surinkta pakankamai, ir teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą yra pagrįstos ir atitinka byloje esančius įrodymus.
6. Atsakant į skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apygardos teismas pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vertino byloje esančių įrodymų visumą, o ne tik kai kuriuos įrodymus. Tai, kad apeliantas, sustabdytas ir tikrinamas policijos pareigūnų neįjungė įrengtų įspėjamųjų šviesos signalų (avarinės šviesos signalizacijos), kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 91.3 punktas, patvirtina policijos pareigūno A. V. tarnybinis pranešimas, jo ir policijos pareigūnų L. G., N. Š. parodymai teismo posėdyje, taip pat iš dalies ir E. V. ir liudytojo S. A. parodymai bei vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas. Abejoti policijos pareigūnų parodymais, aukštesnysis teismas neturi pagrindo, kadangi būtent šie asmenys, eidami savo tarnybines pareigas, užfiksavo padarytą pažeidimą, todėl jų parodymai yra labai svarbūs sprendžiant dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės ir jų parodymus patvirtina ne tik vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas, bet iš dalies ir paties apelianto bei liudytojo S. A. parodymai, jog prie automobilio priėjęs policijos pareigūnas pareikalavo pateikti dokumentus. Nors apeliantas teigia, kad buvo įsitikinęs, kad policijos pareigūnai, įjungę tarnybinio automobilio švyturėlius, tiesiog reikalauja duoti jiems kelią, tačiau tuo metu, kai pareigūnas A. V. priėjo prie jo automobilio, prisistatė, pasakė sustabdymo priežastį ir paprašė dokumentų, apeliantas tikrai suprato, kad yra sustabdytas dokumentų patikrinimui. Pats apeliantas neneigia, jog kai buvo tikrinami dokumentai, apžiūrimas automobilis, avarinės šviesos signalizacijos jis neįjungė. Šias aplinkybes patvirtina ir prie bylos pateiktas vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas.
7. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, teisės aktas, kuriuo remiasi apeliantas – Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 5-V-673, kuris numato, kad policijos patrulis gali stabdyti transporto priemonę ar tikrinti vairuotoją, kai, tarp kita ko, įtaria, kad transporto priemone važiuojantys asmenys dalyvavo arba dalyvauja darant teisės pažeidimą (22.4 punktas). Policijos patrulis turėtų vengti stabdyti transporto priemones vietose, kuriose sustoti ir stovėti draudžia kelio ženklai ar ženklinimas, kitose KET nustatytose vietose, jei sustojusi transporto priemonė gali sukelti eismo įvykį, sutrukdyti kitų transporto priemonių ar pėsčiųjų eismą, sudaryti transporto grūstį (24 punktas). Transporto priemonė gali būti stabdoma važiuojant tarnybine transporto priemone, įjungus jos mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus. Šiuo atveju reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per garsiakalbį (25 punktas). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad stabdydami E. V. vairuojamą automobilį policijos pareigūnai ėmėsi ne visų pagal minėtus teisės aktus numatytų priemonių, t. y. neįjungė specialiojo garso signalo ir per garsiakalbį žodžiais neišdėstė reikalavimo sustoti, tačiau ką pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas, toks pareigūnų elgesys tik formaliai vertinant įvykio aplinkybes galėtų būti pripažintas neleistinu ar neteisėtu. O be to, į šias aplinkybes buvo atsižvelgta sprendžiant klausimą dėl E. V. paskirtos nuobaudos dydžio. Šiuo nagrinėjamu atveju, priėjus policijos pareigūnui prie E. V. vairuojamo automobilio ir pareikalavus patikrinimui pateikti dokumentus, akivaizdu, jog E. V. suprato, kad jis yra sustabdytas dokumentų patikrinimui ir privalo įvykdyti Kelių eismo taisyklių 91.3 punkto reikalavimą, tačiau to nepadarė.
8. Nors apeliantas nesutinka su tuo, kad buvo teisėtai sustabdytas, siekiant įsitikinti, jog nedaro teisės pažeidimo, jo nepasitenkinimas policijos pareigūnų veikla nesuteikia pagrindo nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Net ir tuo atveju, jei E. V. manė, jog policijos pareigūnai įsijungę švyturėlius reikalauja praleisti jų automobilį, tačiau jam sustojus leistinoje vietoje ir kai prie jo prieina pareigūnas, pareikalauja pateikti dokumentus, jis privalėjo tuo metu įjungti avarinę šviesos signalizaciją, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 91.3 punktas.
9. Apelianto skundo argumentai, jog jis laikėsi Kelių eismo taisyklių, kad ANK 426 straipsnio 4 dalis aiškiai sako, kad stabdymo signalas turi būti aiškiai išreikštas, o šiuo atveju to nebuvo, pažymima, jog kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus Kelių eismo taisyklių 91.3 punktas, bei ANK 426 straipsnio 4 dalis, apeliantui nebuvo inkriminuoti, todėl apygardos teismas apie tai plačiau nepasisako.
10. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
11. Apeliaciniame skunde keliamas apylinkės teismo šališkumo klausimas nurodant, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, nutartyje nepasisakė nei dėl vieno jo pateikto klausimo, nevertino jo nurodytų teisės aktų, nesiėmė pašalinti byloje kilusių abejonių.
11.1. Nušalinimą administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu reglamentuoja ANK 576 straipsnis. Numatyta, kad teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka (ANK 576 straipsnio 2 dalis). Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas (kasacinė nutartis Nr. 2K-118-222/2017). Taigi teismo šališkumas pirmiausia yra siejamas su išankstinės nuomonės turėjimu. Nagrinėjant E. V. skundą pirmosios instancijos teisme, procesinės teisės, tarp kurių ir reikšti nušalinimą, pastarajam buvo išaiškintos. Šia teise asmuo nesinaudojo, taigi darytina išvada, jog abejonių dėl teisėjo šališkumo proceso metu nekilo. Tuo tarpu, teisėja, kaip numato ANK nuostatos, bylą išnagrinėjo vadovaudamasi įstatymu ir vidiniu įsitikimu, pagrįstu byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, nėra duomenų, kad teismas, nagrinėdamas apelianto skundą dėl Institucijos priimto nutarimo, turėjo išankstinę nuomonę. Vien tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo išnagrinėto skundo rezultatas, jog teismo priimtoje nutartyje nepasisakyta dėl apelianto keltų klausimų ir nurodytų teisės aktų, savaime nesuponuoja išvados, kad teismas buvo šališkas.
12. Taip pat pažymima, kad šioje administracinio nusižengimo byloje teismas buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi būtinų veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai – ištyrė ir įvertino visas bylai išspręsti teisingai būtinas aplinkybes, todėl aukštesnės instancijos teismas pritaria Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutarties išvadomis, kuriose motyvuotai pasisakyta dėl visų reikšmingų aplinkybių.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
E. V. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama