- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-19
- Bylos Nr.
- AS-143-644-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- V. Š.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – pareiškėjas) 2007 m. spalio 4 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-92 ,,Dėl antstolio V. Š. įgaliojimų pasibaigimo“. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu jis nuo 2007 m. spalio 1 d. atleistas iš antstolio pareigų, neįgijus reikiamo išsilavinimo, ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Teigė, jog nesustabdžius šio įsakymo galiojimo jis privalės atleisti visą personalą, uždaryti kontorą, vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet ir proceso šalių nepasitenkinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 8 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymą patenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-92 galiojimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu pareiškėjas atleistas iš antstolių. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, padarė išvadą, jog užtikrinus reikalavimą pareiškėjas išvengtų nuostolių, o ateityje nekiltų ginčas dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija). Be to, Studijų kokybės vertinimo centras dar nevertino jo kvalifikacijos kaip lygiavertės kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, kadangi pareiškėjas diplomą gavo tik 2007 m. rugsėjo 28 d. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo prašymą patenkino.
III.
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pakartojo pareiškėjo skundo argumentus, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių ir faktų, dėl kurių kyla reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, pažeisdamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006).
2. Teismo praktika taikant reikalavimo užtikrinimo priemones bylose, kuriose ginčijamas antstolių įgaliojimų pasibaigimas dėl neatitikimo išsilavinimo reikalavimui, skiriasi, nes vienose jų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, o kitose – nepritaikyta.
3. Dėl tokių pačių, kokias nurodė ir pareiškėjas, aplinkybių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007. Pareiškėjo argumentai yra susiję vien tik su neigiamų finansinių pasekmių atsiradimu. Valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, turėtų visas galimybes atlyginti jam padarytą žalą.
4. Tikimybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės vykdymo proceso eiga būtų sustabdyta tam tikram laikui (pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 5 punktą – vienam mėnesiui), nėra adekvati ir proporcinga leidimui antstoliams, neatitinkantiems kvalifikacinių reikalavimų, tęsti veiklą neribotą laiką.
5. Teismas, priimdamas nutartį, turėjo nuspręsti, ar paminėtos priemonės pritaikymas nepažeistų proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-22/2007). Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, leidžiama buvusiam antstoliui, kurio veikla jau nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl kurio kvalifikacijos kyla tokių abejonių, dėl kurių jis negali būti antstoliu, vykdyti antstolio funkcijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl administracinio akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo laikinai sustabdyti jo galiojimą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (b. l. 4 – 7).
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir pareiškėjo prašomos taikyti) reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, Nr. AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS8-488/2007, ir kt.).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006).
Atsižvelgus į šiuos argumentus, galima konstatuoti, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo šis administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju, įvertinus antstolio veiklos specifiką (pajamų nepastovumas, galimybė gauti pajamų grįžus vykdyti antstolio funkcijų ir kt.), būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyręs ir ateityje patirtų antstolis. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstoliui padarytą žalą (klientų pasitikėjimo, darbuotojų ir klientų praradimą bei kt.) taip pat būtų itin sudėtinga.
Be to, pareiškėjas buvo atleistas iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą, o tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo. Ši aplinkybė neleidžia teigti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėjas galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmeniui tapti antstoliu ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas. Paminėtu aspektu ši byla iš esmės skiriasi nuo atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS10‑349/2007.
Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėjas, galinčių veikti antstolių darbo krūvis, kitas antstolis turėtų susipažinti su dideliu skaičiumi jam perduotų pareiškėjo užvestų vykdomųjų bylų, o tai galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ja siekiamam tikslui – užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas taip pat neturėtų esmingai pažeisti viešojo ir trečiųjų asmenų interesų ir net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Sustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimą, galima išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams, nei ji galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tokios išvados padarytos analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tenkinti atsakovo atskirąjį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.