Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarimo A. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. D., Daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – DNSB) „Rikis“ pirmininkei, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad būdama darbdaviu, nuo 2002 m. vasario mėnesio į bendriją priėmė dirbti santechniką, atsakingą už šilumos ūkį, V. S., sudarant su juo darbo sutartį Nr. 2, ir valytoją O. K., sudarant su ja darbo sutartį Nr. 3. Sutartyse buvo aptarta, kad šiems asmenims už darbą bus kompensuojama 150 litų per mėnesį už komunalines paslaugas. Šių darbuotojų darbo sutartys buvo įregistruotos darbo sutarčių registracijos žurnale, jiems buvo išduoti antrieji darbo sutarčių egzemplioriai ir darbo pažymėjimai, darbuotojai pasirašytinai buvo supažindinti su būsimojo darbo sąlygomis, bendrijoje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jų darbą (su santechnikos saugos ir sveikatos instrukcija bei valytojos saugos ir sveikatos instrukcija), tačiau nustatyta tvarka apie šių darbuotojų priėmimą į darbą bendrijoje nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui, tuo A. D. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje A. D. kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad O. K. ir V. S. realiai dirbo DNSB „Rikis“ naudai: O. K., dirbdama valytojos pareigose, tvarkė aplinką ir laiptinę (b. l. 3, 6, 85-86), V. S., dirbdamas santechniko pareigose, prižiūrėjo šiluminį mazgą, tvarkė kanalizaciją, reguliavo namo šildymą (b. l. 3, 4, 85-87). Su šiais asmenimis buvo sudarytos rašytinės darbo sutartys (b. l. 4-7), kurios įregistruotos darbo sutarčių registracijos žurnale (b. l. 9), darbuotojams išduoti antri darbo sutarčių egzemplioriai ir darbo pažymėjimai (b. l. 10-11), darbuotojai pasirašytinai supažindinti su darbo sąlygomis, bendrijoje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jų darbą (b. l. 23-25), tačiau apie šių darbuotojų priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Iš bylos medžiagos, akivaizdu, kad tarp DNSB „Rikis“ ir O. K. bei V. S. buvo susitarimas dėl darbo, jie ėjo konkrečias pareigas, atliko konkrečias darbo funkcijas, buvo supažindinti su darbo sąlygomis, buvo susitarta dėl darbo tvarkos (dirbdavo pagal poreikį), dalį priemonių, įrankių parūpindavo darbdavys (b. l. 86 – O. K. paaiškinimai teismo posėdžio metu: „Pirmininkė valymo priemonių dalinai nupirkdavo“; b. l. 87 – V. S. paaiškinimai teismo posėdžio metu: „Pirmininkė nuperka stambesnius daiktus“), susitarta dėl pastovaus darbo užmokesčio – 150 Lt – mokamų periodiškai kiekvieną mėnesį. Nepaisant to, kad ši darbuotojams mokama suma darbo sutartyje bei liudytojų paaiškinimuose įvardinta kaip kompensacija, tai nepaneigia atlygintinumo fakto. Be to, faktiškai dirbdami O. K. ir V. S. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti mažesnę nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą. Apeliantės prašymas tenkintinas.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių: pažeidėja nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, protokolo surašymo metu ji jau buvo sulaukusi daugiau nei 65 metų. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad DNSB „Rikis“ nėra pelno siekiantis verslo subjektas, o veikia namo bendruomenės tikslais bei bendrais gyventojų interesais. Šiuo atveju nelegalaus darbo veikos pobūdis nepasižymi dideliu pavojingumu, padaryta žala nėra didelio mąsto, nėra konkurencijos iškreipimo, kuris būdingas nelegalaus darbo įmonėse atvejais. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda yra per griežta.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės nelegalaus darbo veikos kvalifikavimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teisminės praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias administracinės nuobaudos skyrimą. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarimą pakeisti ir A. D. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą sumažinti iki 2000 Lt.

Nutartis neskundžiama.