Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs L. K. M. (toliau – Apeliantas) atstovo advokato Vytauto Garlos apeliacinį skundą dėl 2016 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu Apeliantas nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50³ str. 30 Eur bauda už tai, kad jis 2016 m. spalio 3 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) sporto centro, tyčia peiliu apgadino 30 m. signalizacijos apsauginio kabelio, tokiais veiksmais (duomenys neskelbtini) sporto centrui padarydamas 99,22 EUR turtinę žalą. Vadovaujantis ATPK 37 str., Apeliantas įpareigotas iki 2017-03-01 atlyginti (duomenys neskelbtini) sporto centrui 99,22 Eur dydžio turtinį nuostolį.Apeliaciniu skundu Apelianto atstovas advokatas V. Garla prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, nutarime aprašė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad Apeliantui stovint prie laido, jį apšvietė automobilio šviesos, konstatavo, kad Apelianto rankos buvo kruvinos bei padarė klaidingas išvadas, dėl ko nepagrįstai Apeliantą pripažino padariusiu administracinį teisės pažeidimą. Pažymi, kad niekas Apelianto nematė nei prie laido, nei prie tvoros, nei kerpant (pjaunant laidą), nei su laidu. Tai, kad pas Apeliantą rado peiliuką, negali būti laikoma jo kaltės įrodymu. Nurodo, kad Apeliantas nesipriešino ir nebėgo, tokios teismo išvados neatitinka tikrovės. Apelianto rankos nebuvo sužalotos ir byloje nėra nei vieno objektyvaus ir neginčijamo įrodymo, kad jos buvo sužalotos, todėl tokia apylinkės teismo išvada taip pat neatitinka aptariamo įvykio faktinių aplinkybių. Mano, kad teismas rėmėsi prielaidomis, nepagrįstai vadovavosi apsaugos darbuotojo, kuris jį sulaikė, parodymais, nes šis yra suinteresuotas Apeliantą apkalbėti. Pažymi, kad esant neaiškumų bei abejonių, jos turi būti aiškinamos Apelianto naudai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus viršininkė D. Sapkauskienė nesutinka su apeliaciniu skundu bei prašo jį atmesti. Nurodo, kad Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra paremtos Apelianto samprotavimais ir yra prieštaraujančios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytoms aplinkybėms, todėl jos turėtų būti vertinamos kaip pasirinkta gynybinė pozicija.Apeliacinis skundas atmetamas.Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Apeliantas ginčija skundžiamame nutarime apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su nutarimu šiais aspektais : 1) nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis; 2) mano, kad nesant patikimų jo kaltės įrodymų nutarimas buvo priimtas vadovaujantis tik prielaidomis, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą konstatavo, kad Apeliantas padarė ATPK 50³ str. pažeidimą ir jam paskyrė administracinę nuobaudą, t. y. teismas pripažino, kad Apeliantas tyčia peiliu sugadino (duomenys neskelbtini) sporto centro turtą – 30 m. signalizacijos kabelio. Šio teismo nuomone, bylos įrodymai patvirtina Apelianto kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą. Nors tiesioginių Apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo surinkta, tačiau teismas pripažindamas jį padariusiu administracinį teisės pažeidimą, vadovavosi netiesioginiais byloje surinktais įrodymais.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), patvirtintas 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu Nr. XII-1869 (toliau – Įstatymas). Įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtinta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį tik tokiu atveju, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. To paties įstatymo 3 str. 8 d. įtvirtinta, kad iki 2017 m. sausio 1 d. padarytos ANK numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymų ANK numatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu ATPK, pagal atitinkamą ANK straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos ATPK nustatytos nuobaudos. ATPK 50³ str. ir ANK 115 str. sankcijose numatyta tokia pati ir tokio pat dydžio nuobauda, todėl vadovaujantis Įstatymo 3 str. 8 d. perkvalifikuoti Apelianto veiką pagrindo nėra. Apelianto skundas nagrinėtinas vadovaujantis ATPK normomis.Skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusio ATPK 248 str. buvo nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra : laiku, visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>. ATPK 256 str. 1 d. buvo nurodyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. buvo įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Sistemiškai aiškinant pirmiau išvardytas teisės normas konstatuotina, kad nutarimas byloje laikytinas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 2K-597/2005).Apelianto atstovas nesutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis bei pateikia savo įvykio versiją. Nurodo, kad įvykio dieną Apeliantas eidamas rado peilį, jį pasiėmė, tačiau neigia, kad jis šiuo peiliu nupjovė aptariamą kabelį. Jis taip pat neigia, kad šis bėgo nuo apsaugos darbuotojų ir jiems pasipriešinęs, nesutinka su tuo, kad jo rankos buvo kruvinos. Aukščiau visi šie Apelianto teiginiai visgi yra paneigti bylos įrodymais. Tai, kad apeliantas sutikęs apsaugos darbuotojus pradėjo bėgti, patvirtino liudytojai - UAB „(duomenys neskelbtini)” apsaugos darbuotojai S. K. ir A. K.. Šie liudytojai be to parodė, kad dėl suveikusios apsaugos perimetro signalizacijos apžiūrėdami įvykio vietą pastebėjo senyvo amžiaus vyriškį, vėliau rado nupjautą apsaugos perimetro kabelį, o atsisukę pamatė, kad jų pastebėtas senyvo amžiaus vyriškis pradėjo bėgti, todėl esant įtarimams, kad jis galėjo sugadinti apsaugos perimetro kabelį, pradėjo jį vytis bei sulaikė. Pas vyriškį (Apeliantą) buvo rastas peilis, jo rankos buvo kruvinos (14 – 15, 51 – 52 b. l.). Netikėti tokiais liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, nes motyvas jiems apkalbėti Apeliantą nėra nustatytas. Minėti liudytojai vyko į iškvietimą dėl suveikusios apsaugos perimetro signalizacijos, o nuvykus į įvykio vietą kaip tik ir buvo rastas nupjautas apsaugos perimetro kabelis ir Apeliantas šalia jo. Minėtų liudytojų parodymus taip pat patvirtino ir liudytojas – policijos pareigūnas K. M., kuris nurodė, kad ant Apelianto rankos buvo kraujas, o ne dažai, kaip kad teigė Apeliantas (52 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors byloje tiesiogiai nebuvo užfiksuotas pažeidimo faktas, tačiau netiesioginiai bylos įrodymai patvirtina, kad būtent Apeliantas sugadino (duomenys neskelbtini) sporto centrui priklausantį turtą. Visų pirma, Apeliantas buvo rastas šalia įvykio vietos praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai suveikė apsaugos perimetro signalizacija, šalia jokių kitų asmenų pastebėta nebuvo, dėl ko galima atmesti Apelianto keliamą versiją, kad kabelį galėjo sugadinti kiti asmenys. Iš liudytojų S. K. ir A. K. parodymų matyti, kad toje vietoje, kur buvo rastas Apeliantas, jokio takelio ar praėjimo nebuvo, dėl ko taip pat neįtikinama Apelianto versija, jog jis įvykio vietoje atsirado tiesiog eidamas pro šalį. Apeliantas, pamatęs apsaugos darbuotojus, pradėjo bėgti, kas apeliacinės instancijos teismo nuomone, patvirtina, jog jis jautė padaręs kažką neteisėto ir stengėsi išvengti atsakomybės už tai, nes kitu atveju pagrindo bėgti nuo apsaugos darbuotojų jam tiesiog nebuvo – jei jis buvo paprastas praeivis, jis negalėjo žinoti apie sugadintą apsaugos kabelį. Pas Apeliantą buvo rastas galimas pažeidimo įrankis – peilis, o jo rankos buvo kruvinos, kas rodo, jog Apeliantas galėjo susižaloti pjaudamas kabelį. Taigi, netiesioginių bylos įrodymų visetas, Apeliacinės instancijos teismo nuomone, leidžia daryti išvadą dėl Apelianto kaltės padarius ATPK 50³ str. pažeidimą, todėl apylinkės teismo nutarimas nubausti jį yra ir pagrįstas, ir teisėtas. Pažymėtina, kad ir Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė įtikinamų savo elgesio paaiškinimų, iš esmės apsiribodamas teismo nustatytų aplinkybių neigimu.Apibendrindamas aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, jog būtent Apeliantas skundžiamame nutarime nurodytu laiku ir vietoje sugadino (duomenys neskelbtini) centro turtą, padarydamas pastarajam 99, 22 Eur turtinę žalą. Apelianto argumentai, kuriais teigiama priešingai, pagrįstai atmesti. Apeliantas pagrįstai ir teisingai buvo nubaustas pagal ATPK 50³ str., apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo motyvų, su kuriais pilnai sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti apylinkės teismo nutarimą Apelianto skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Palikti 2016 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir L. K. M. atstovo advokato Vytauto Garlos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.