Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, R.S.,

atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Zarasų skyriaus atstovui V.Č. (V. Č.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui J.R. dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – Prokuroras), prašymu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J.R.“ (toliau – ir Sprendimas). Prokuroras nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininkas 2008 m. sausio 24 d. parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – Išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo patvirtinta, jog J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,48 ha vandens telkinį, priskiriamą valstybės išperkamam vandens telkiniui. Rengiant Zarasų rajono Dusetų seniūnijos Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), J. R. buvo suprojektuota perduodama neatlygintinai nuosavybėn 1,61 ha ploto dalis žemės sklypo – Žiegelio ežero, kurio projektinis Nr. 58, bendras žemės sklypo plotas 34,13 ha. Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. sausio 13 d. priėmė ginčijamą Sprendimą atkurti nuosavybės teises J. R., kurio nuosavybėn buvo perduota 1,61 ha ploto dalis (duomenys neskelbtini) ežero, esančio Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo su Lietuvos Respublika, V. Š. bei R. K. Prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m patvirtinto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo duomenimis, (duomenys neskelbtini) ežeras, nurodytas sąrašo eilutėje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje, t. y iki 1940 m. priklausė valstybei. Prokuroras, remdamasis prašyme išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-1353/2014, pateiktu teisės normų aiškinimu, teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybai priimant ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero, atitinkančio Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį valstybei, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio7 dalyje, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, nurodė, kad valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine teise priklauso Lietuvos Respublikai, ši teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje ir jos saugoma. Vandens telkiniai, kaip ir žemė, miškai, yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jie yra žmogaus egzistavimo, jo ir visos visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augmenija, atskiri gamtos objektai, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, todėl jų apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas ir dėl šių pažeidimų dalis vandens telkinio, kurio išsaugojimas valstybės nuosavybėje yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn, taip pažeidžiant viešąjį interesą. Be to, Prokuroras, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nurodė, kad viešasis interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas, kadangi teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, o valstybė privalo užtikrinti viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos – viešasis interesas. Prokuroras teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus pareiškimas „Dėl Žiegelio ežero vandens telkinio ploto dalies nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas 2015 m. rugsėjo 17 d., Prokuroras prašymu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi, nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyto termino skundui paduoti (2-6 b. l.).

Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, R. S., pakartodamas prašyme nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisės normų ir teisminės praktikos aiškinimu, prašė tenkinti reikalavimą ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. sausio 13 d. priimtą Sprendimą.

Atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis Zarasų skyrius atsiliepimu sutiko su Prokuroro išdėstytais motyvais ir prašė tenkinti prašymą. Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrius atsiliepime pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybei išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nurodo, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas nurodo, kad vandens telkiniai, iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise, yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vidaus vandenims. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m patvirtinto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo duomenis, (duomenys neskelbtini) ežeras buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje, t. y . iki 1940 m. priklausė valstybei. Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrius, priimdamas Sprendimą, neįvertino nurodytos aplinkybės ir neteisėtai J.R. atkūrė nuosavybės teises į 1,61 ha ploto Žiegelio ežero dalį (25-26 b. l.).

Teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus atstovas V. Č., pakartodamas atsiliepime pateiktus argumentus ir motyvus, remdamasis jame išdėstytu teisės aktų aiškinimu, prašė tenkinti Prokuroro prašymą. V. Č. papildomų naujų paaiškinimų nepateikė.

Prašymas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininkas 2008 m. sausio 24 d. parengė Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtino J. R. teisę atkurti nuosavybės teises į 10 573 Lt vertės 9,48 ha ploto valstybės išperkamą vandens telkinį. Nurodyta išvada buvo pateikta Zarasų rajono Dusetų seniūnijai, tuometiniame Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje Dusetose gauta (duomenys neskelbtini) (11 b. l.). Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus vedėjas 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, jame suprojektuotų žemės, miško sklypų ribas ir plotus; pretendentų, kuriems Dusetų seniūnijos Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės, miško sklypai, sąrašą. Šio sąrašo (duomenys neskelbtini) -oje eilutėje kaip IX-o eiliškumo pretendentas nurodytas J. R. ir jam suprojektuotas 1,61 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypas, esantis projektuojamame 34,13 ha ploto sklype (15-16 b. l.).Be to, Utenos apskrities viršininkas 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino vandens telkinių, registruojamų Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, sąrašą, kurio (duomenys neskelbtini) -oje eilutėje nurodyta 32,27 ha ploto dalis, esanti 33,85 ha ploto sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ežere, esančiame Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, Antažiegės kaime ir bendrai valdomame su V. Š, kuriam priklauso 1,58 ha dalis (33-35 b. l.).

Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J.R“ atkūrė nuosavybės teises į J. R tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,78 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,6100 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendrojo naudojimo vandens telkiniai) dalį, esančią Zarasų rajono savivaldybėje Dusetų seniūnijoje Antažiegės kaime 33,8500 ha dydžio (duomenys neskelbtini) ežere, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su R.K., V. Š. ir valstybės patikėtine - Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (7 b. l.). Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nuosavybės teisės į vandens ūkio bendrojo naudojimo paskirties daiktą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos R.K. vardu į 159/3385 dalis, J.R. – į 161/3385 dalis; Lietuvos Respublikos vardu – į 3227/3385 dalis (17 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinio dalį, teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą, ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (2005-05-13 ir 2006-03-14nutarimai).

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija)nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį. Šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai –ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – jeigu iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio2 dalies9 punktas). Lietuvos valstybinio archyvo pateikto dokumento – ištraukos iš Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos 1937 m. balandžio 30 d. parengto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašo duomenys leidžia daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) ežeras, nurodytas sąrašo(duomenys neskelbtini) eilutėje, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei (18-19 b. l.). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti aukščiau nurodyto archyvinio dokumento duomenimis: nurodytą dokumentą parengė tuometinės valdžios institucija, dokumentas buvo pateiktas ir gautas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamente; šio dokumento kopija Nacionalinėje žemės tarnyboje nustatyta tvarka gauta iš Lietuvos valstybinio archyvo.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Zarasų rajono Dusetų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 33,8500 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atsižvelgus į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28d., šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo taikyti, priimdama ginčijamą 2015 m. sausio 13 d. Sprendimą. Teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog priimant Sprendimą, (duomenys neskelbtini) ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas - Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų turėtam nekilnojamam turtui, Prokuroro ginčijamu Sprendimu buvo neatlygintinai perduotas J. R. privačion nuosavybėn, šio sprendimo priėmimo momentu turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. sausio 13 d. priimtas Sprendimas naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Panaikinus kaip neteisėtą Nacionalinės žemės tarnybos priimtą Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės J. R., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba turi pareigą operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo šiam asmeniui klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Sprendžiant, ar Prokuroras nėra praleidęs įstatymo nustatyto termino prašymui paduoti, atsižvelgiama į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančio administracinio akto priėmimą sužinojo 2015 m. rugsėjo 17 d., Prokuroras pareiškimą administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 28 d. (2, 8 b. l.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėto Sprendimo panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J.R.“

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.