Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusio futbolo klubo „Vėtra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-477-640/2015 pagal ieškovo bankrutavusio futbolo klubo „Vėtra“ ieškinį atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl nuosavybės teisių pripažinimo, uždraudimo naudotis ir eksploatuoti ieškovui priklausantį turtą bei žalos atlyginimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Futbolo stadionas“, akcinė bendrovė „DNB lizingas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Dėl neteisėto naudojimosi ieškovo turtu ir nuostolių atlyginimo, ieškovo nuomone, atsakovas, eksploatuodamas Stadioną, nuolatos naudoja apšvietimo bokštus ir švieslentę be jų tikrojo savininko – ieškovo leidimo ar sutikimo ir nemoka už tai nuomos mokesčio, taip pažeisdamas ieškovo teises bei teisėtus interesus. Ieškovo vertinimu, dėl atsakovo neteisėto nuo 2010 m. lapkričio 5 d. naudojimosi jam nepriklausančiais apšvietimo bokštais ir švieslente, ieškovas neteko dalies pajamų, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą (CK 6.249 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad apšvietimo bokštai buvo apskaityti iki 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir buvo perduoti lizingo davėjui, kadangi apšvietimo bokštai buvo apskaityti ir įvesti į apelianto eksploataciją jau po šios sutarties sudarymo, t. y. 2005 m. lapkričio 1 d. Be to, apšvietimo bokštai vėlesniais laikotarpiais apelianto apskaitoje buvo apskaitomi kaip apelianto turtas, kaip savo turtą apeliantas apšvietimo bokštus yra nurodęs ir teikdamas prašymą AB „Ūkio bankas“, be to, apeliantas su UAB „Tele2“ buvo sudaręs 2010 m. birželio 1 d. sutartį Nr. A86.2-Vėtra, kuria išnuomojo UAB „Tele2“ paminėtus bokštus mobilaus ryšio antenoms pritvirtinti. Tai patvirtina, kad šie objektai nebuvo perduoti trečiajam asmeniui AB „DNB lizingas“ pagal 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartį.Tiek Lizingo sutartyje, tiek ir 2005 m. spalio 12 d. bei 2010 m. lapkričio 5 d. Pirkimo – pardavimo sutartyse buvo aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti perduodami ir parduodami nekilnojamojo turto objektai, nurodyti baigtiniame sąraše, tarp kurių nebuvo nurodyta apšvietimo bokštų. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apšvietimo bokštai buvo parduoti trečiajam asmeniui AB „DNB lizingas“ ir pastarojo perleisti atsakovui. 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutarties 4.3 punkte numatyta, kad pardavėjas (apeliantas) patvirtina, jog šia sutartimi parduodami tik tie nekilnojamieji daiktai, kurie yra įkeisti kreditoriui AB bankas „Snoras“ 2002 m. liepos 11 d., 2003 m. birželio 20 d. įregistruotais hipotekos lakštais, o apšvietimo bokštai, įsigyti 2005 metais, negalėjo ir nebuvo įkeisti AB bankui „Snoras“. Be to, prieš sudarant 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartį, buvo atliktas parduodamo turto įkainojimas, į kurį neįskaičiuota apšvietimo bokštų vertė. Apšvietimo bokštai negali būti laikomi stadiono priklausiniais, kadangi šie objektai tarpusavyje nėra susiję bendra ūkine paskirtimi. Stadionas yra skirtas sportinėms varžyboms pravesti, o apšvietimo bokštai atlieka tik techninę apšvietimo funkciją. Be to, apšvietimo bokštai, atsižvelgiant į jų sumontavimo aplinkybes ir sudedamąsias dalis, nesudėtingai gali būti išmontuoti ir perkelti į kitą vietą, o stadionas ir be apšvietimo bokštų iš esmės nepraranda galimybės būti eksploatuojamas pagal paskirtį. Taigi apšvietimo bokštai yra naudojami, eksploatuojant stadioną, tačiau jokiu būdu netarnauja jam, todėl negali būti laikomi stadiono priklausiniais. Be to, pareiga įrodyti antraeilio daikto statusą tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas.Pagal 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartį apšvietimo bokštai, net ir pripažįstant juos stadiono priklausiniais, apskritai negalėjo būti parduoti. Byloje nėra įrodymų, kad apšvietimo bokštai atsakingų institucijų buvo pripažinti tinkamais naudoti, t. y. apšvietimo bokštų statyba iki šiol nėra užbaigta. Pagal Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį nebaigto statyti, rekonstruoti, kapitališkai remontuoti statinio perleidimo kitam asmeniui sutartis gali būti notaro patvirtinta tik pateikus statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą, kad statinys statomas, rekonstruojamas ar kapitališkai remontuojamas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Ši teisės norma yra specialioji CK 4.14 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl, nesant nurodytos pažymos, apšvietimo bokštai negalėjo būti civilinių teisinių santykių objektu. Trečiojo asmens AB „DNB lizingas“ 2010 m. birželio 30 d. pranešime dėl Lizingo sutarties sąlygų nevykdymo buvo nurodyta, kad, nutraukus šią sutartį, apeliantas privalo sugrąžinti turtą – Stadioną ir kitus statinius (statybos metai 1958/2003, unikalus Nr. 1096-8023-6015, 1096-8023-6026), tuo tarpu apšvietimo bokštai buvo pastatyti tik 2005 metų pabaigoje, todėl šio turto trečiasis asmuo nereikalavo grąžinti ir jis nebuvo perduotas trečiojo asmens nuosavybėn po Lizingo sutarties nutraukimo. Apšvietimo bokštų perdavimo trečiajam asmeniui neįrodo ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. Objekto priėmimo – perdavimo aktas bei tos pačios dienos Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kadangi juose konkrečiai nenurodytas išsamus perduodamų objektų sąrašas. Apšvietimo bokštai negalėjo tapti trečiojo asmens AB „DNB lizingas“ nuosavybe ir Lizingo sutarties 4.4 punkto pagrindu, kadangi apšvietimo bokštus apeliantas įsigijo 2005 m. liepos 1 d., o Lizingo sutartis buvo sudaryta tik 2005 m. spalio 11 d., t. y. iki Lizingo sutarties sudarymo.Teismas neturėjo pagrindo remtis trečiojo asmens AB „DNB lizingas“ Turto vertinimo skyriaus atliktu turto vertinimu, kad stadiono su priklausiniais vertė buvo nustatyta 2 700 000 Lt. Prie apeliacinio skundo pridėtos Turto rinkos vertės pažymos Nr. 101:2009 duomenimis stadiono su kiemo statiniais bei sklypo nuomos teise 2009 m. rugpjūčio 20 d. įvertintas bendra 4 343 000 Lt rinkos verte, į kurią įskaičiuota stadiono aikštės apšvietimo bokštų 592 000 Lt rinkos vertė bei elektroninio stadiono tablo 70 000 Lt rinkos vertė. Teismas nenurodė argumentų dėl pamatų ir metalo konstrukcijų švieslentei, t. y. nepasisakė dėl visų apelianto reikalavimų. Pamatai ir metalo konstrukcijos niekada nebuvo perduotos trečiajam asmeniui AB „DNB bankas“, atitinkamai paminėtas trečiasis asmuo jų neperdavė atsakovui, todėl pamatai ir metalo konstrukcijos iki šiol nuosavybės teise priklauso apeliantui.Atsakovas atsiliepime į apelianto ieškinį pripažino apelianto teisę į švieslentę, tačiau teismas, neatsižvelgęs net į atsakovo poziciją, visiškai nepagrįstai kilnojamąjį daiktą – švieslentę, kuri lengvai išmontuojama, pripažino stadiono esminiu pagerinimu ir priklausiniu. Atsakovas 2011 m. birželio 5 d. rašte Nr. 439 ir 2013 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 395 išreiškė sutikimą sumokėti kompensaciją už pretenzijų į švieslentę atsisakymą, tačiau pasiūlyta šio objekto vertė apelianto atstovo netenkino; be to, šiuose raštuose nebuvo nurodyta galimybė grąžinti pilnos komplektacijos švieslentę teisėtam jos savininkui – apeliantui, todėl apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu.Apšvietimo bokštai, švieslentė ir pamatai bei metalo konstrukcijos nuosavybės teise priklauso apeliantui, todėl ir apelianto ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo turi būti patenkinta.

Atsakovo akto, kuriuo apšvietimo bokštai buvo įvesti į eksploataciją, buvimas nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės teisės į apšvietimo bokštus egzistavimo. Eksploatacijos aktas yra laisvos formos dokumentas, įstatymai jam nesuteikia jokios juridinės galios, todėl šis dokumentas neįrodo aplinkybių dėl nuosavybės teisių atsiradimo. Be to, į bylą yra pateikti ankstesnės nei nurodo apeliantas datos, t. y. 2005 m. spalio 1 d., eksploatacijos aktai. Vertinant abiejų Pirkimo – pardavimo sutarčių esmę bei tikslus, darytina išvada, kad vien tai, jog šiose sutartyse nebuvo atskirai nurodyta, kad be kitų objektų perleidžiami ir apšvietimo bokštai, nereiškia, kad to nesiekė sutarčių šalys. Be to, kartu su 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartimi buvo sudaryta Lizingo sutartis, o šiame kontekste būtų nesuprantami apelianto ketinimai neperduoti vien apšvietimo bokštų ir taip sumažinti iš banko gaunamą pinigų sumą, ir nesuprantamas būtų banko siekis pirkti stadioną be apšvietimo bokštų. Juolab kad apeliantas iki stadiono perleidimo atsakovui nereiškė jokių pretenzijų bankui bei nesirūpino ir neprižiūrėjo apšvietimo bokštų.Apšvietimo bokštai yra stadiono priklausiniai. Apšvietimo bokštai vieni sau jokios paskirties neatlieka, yra sukurti būtent pagrindiniam daiktui – stadionui tarnauti, t. y. apšviesti stadioną tamsiu paros metu. Be to, patys bokštai, jų konstrukcinės savybės yra pritaikyti individualiai šiam stadionui. Aplinkybė, jog apšvietimo bokštai gali būti išmontuoti, nepadarant jiems žalos, nepaneigia to, kad jie yra stadiono priklausiniai. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad apeliantas neperleidžia ir išlaiko nuosavybės teises į apšvietimo bokštus.Apšvietimo bokštų faktinio – teisinio statuso, t. y. buvimo priklausiniu ar ne, vertinimas priklauso ne nuo Statybos įstatyme nustatytų reikalavimų, realizuojant teises į nebaigtą statybos statinį. Be to, būtent apeliantas turėjo pateikti pažymą pagal Statybos įstatymo 34 straipsnį. 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartis neužginčyta, todėl laikytina, jog, perleidžiant nuosavybės teises į Stadioną, nebuvo pažeisti teisės aktai. Pamatai ir metalo konstrukcijos švieslentei yra ne tik fiziškai ir tiesiogiai susiję su pagrindiniu daiktu, bet ir turi bendrą ūkinę paskirtį. Trečiasis asmuo AB „DNB lizingas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog švieslentė, kaip stadiono pagerinimas, Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perėjo trečiojo asmens nuosavybėn, akivaizdu, kad vėliau – ir atsakovo nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas visą savo turimą turtą, tarp jo ir ginčo objektus, pardavė lizingo davėjo 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Vien apskaitymas turto savo balanse nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės teisės į turtą. Akivaizdu, kad perleidžiant ar perkant Stadioną su kitais statiniais juo buvo disponuojama kaip turtiniu kompleksu, neišskiriant ir nevertinant atskirų jo dalių. Sutiktina su teismo pozicija, kad apšvietimo bokštai ir švieslentė yra stadiono priklausiniai, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo dėl nuosavybės teisių į ginčo daiktus pripažinimo. Ginčo faktinės aplinkybės atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintus pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio kriterijus bei teismų praktiką dėl jų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į stadiono apšvietimo bokštus, švieslentę, pamatus ir metalo konstrukcijas švieslentei (toliau – ir ginčo objektai). Apeliantas prašė pripažinti juos jo nuosavybe ir dėl to uždrausti atsakovui juos naudoti, taip pat priteisti jam dėl atsakovo neteisėto jų naudojimo patirtą žalą. Pirmosios instancijos ieškinį atmetė. Apeliantas su tuo nesutinka.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodo, teisėjų kolegija ex officio jų taip pat neįžvelgia. Todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apšvietimo bokštus, švieslentę vertino kaip stadiono priklausinius, o dėl pamatų ir metalo konstrukcijų švieslentei statuso apskritai nepasisakė, kas dėl pastarosios aplinkybės reiškia, jog teismas nėra sprendęs dėl visų pareikštų reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su argumentu, kad teismas nepasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų dėl to, jog skundžiamame sprendime, kaip nurodo apeliantas, iš tikrųjų nėra išsamiau aptarta konkrečiai dėl pamatų ir metalo konstrukcijų švieslentei. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas vertino turto (stadiono) pagerinimo aplinkybes po to, kai stadionas buvo parduotas lizingo bendrovei - trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „DNB lizingas“, sprendė, kad pagerinimai pagal Lizingo sutartį turėjo atitekti lizingo bendrovės nuosavybėn. Taigi, iš esmės yra aišku, kad tokia teismo pozicija yra ne tik tiesiogiai dėl pačios švieslentės, bet ir dėl jos tvirtinimui įrengtų konstrukcijų.

Kaip matyti iš apelianto dėstomų argumentų, esminis ginčas yra keliamas dėl ginčo objektų įvertinimo priklausiniais, apelianto perleisto lizingo bendrovei (ir po to lizinguoto) turto, kurį vėliau lizingo bendrovė pardavė atsakovui, apimties.

Dėl ginčo objekto statuso

Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, antraeiliai pastarosios grupės daiktai gali būti tiek savarankiški, tiek skirti tik pagrindiniam daiktui tarnauti. Pagal minėto straipsnio 2 dalį antraeiliai daiktai skirstomi į 1) esmines pagrindinio daikto dalis, 2) gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, 3) pagrindinio daikto priklausinius. Taigi, priklausiniai yra tik viena iš antraeilių daiktų rūšių.

Apeliantas iš esmės pagrįstai nurodo, kad sprendžiant daikto priskyrimo priklausinio kategorijai klausimą svarbūs yra šio daikto (kaip tarnaujančio) funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu nuolatinumo ir realumo kriterijai. Tačiau jo argumentai nepaneigia nagrinėjimu atveju pakankamai akivaizdaus ginčo objektų funkcinio ryšio su stadionu, apeliantas taip pat nepateikia ir šiam atvejui reikšmingų argumentų, kad šis ryšys paminėtų kriterijų neatitinka. Priešingai, pats nurodo, kad ginčo objektai buvo naudojami eksploatuojant stadioną ir netgi reikalauja priteisti dėl jų naudojimo patirtą žalą, taigi, faktiškai pats pripažįsta, jog ginčo objektai neegzistavo ir nefunkcionavo patys sau, jie susiję ir realiai bei pastoviai tarnavo stadiono reikmėms. Akivaizdu, kad antraeilių daiktų (ginčo objektų) tarnavimo nuolatinumo reikalavimas nereiškia reikalavimo jų tarnavimo laiko atitikimo pagrindinio daikto egzistavimo laikui, kaip ir realumo reikalavimas nereiškia, kad apšvietimo bokštai ar švieslentė veiktų realiai nepertraukiamai net ir nesant tam poreikio. Apelianto argumentai dėl to, kad ginčo objektai gali būti ir (paprasčiau ar sudėtingiau) išmontuojami, savaime niekaip nepaneigia ginčo objektų priskyrimo priklausiniams, nes, kaip minėta, jais yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Daiktų pripažinimui priklausiniais esmės nekeičia ir aplinkybė dėl jų tarnavimo reikšmės pagrindiniam daiktui, t.y. vienas daiktas gali būti labiau, kitas mažiau reikalingas pagrindiniam daiktui, pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju stadionas iš esmės pilnavertiškai pagal savo paskirtį gali funkcionuoti ir be švieslentės apskritai, tuo tarpu be apšvietimo stulpų jo funkcionavimas bus ribojamas tik šviesiu paros metu. Todėl teisėjų kolegija, kaip minėta, nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčo objektai nelaikytini stadiono priklausiniais, o kalbant apie apšvietimo bokštus jie dėl paminėtos reikšmės galėtų būti priskirti ir kitai antraeilių daiktų rūšiai – esminėms pagrindinio daikto dalims (CK 4.15 str.). Kita vertus, nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste reikšmingiau yra tai, ar ginčo objektai yra laikytini antraeiliais daiktais apskritai, nei tai, ar šie daiktai priskirtini vienai ar kitai antraeilių daiktų rūšiai, nes antraeilį daiktą nepriklausomai nuo jo rūšies ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.).

Dėl lizingo bendrovei parduoto (lizinguoto) turto

Šiuo aspektu reikšminga yra ieškinio dalis tik dėl apšvietimo bokštų, nes kitų ginčo objektų 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo sutarties, Lizingo sutarties sudarymo metu dar nebuvo sukurta. Apeliantas įrodinėja, kad apšvietimo bokštai nebuvo parduoti (o po to lizinguojami) lizingo bendrovei. Nurodo, kad jie buvo įvesti į eksploataciją 2005 m. lapkričio 1 d., t.y. jau po 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo sutarties sudarymo; jie šioje sutartyje kaip pardavimo-pirkimo objektas nenurodyti; šia sutartimi buvo parduoti tik tie objektai, kurie dar 2002-2003 m. m. buvo įkeisti AB bankas „Snoras“; apšvietimo bokštai vėlesniais laikotarpiais apelianto apskaitoje buvo apskaitomi kaip jo turtas; kaip savo turtą apeliantas apšvietimo bokštus yra nurodęs ir teikdamas prašymą AB „Ūkio bankas“, be to, apeliantas su UAB „Tele2“ buvo sudaręs 2010 m. birželio 1 d. sutartį, kuria išnuomojo UAB „Tele2“ paminėtus bokštus mobilaus ryšio antenoms pritvirtinti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo, faktiškai jau tyrusio jų reikšmę ginčo išsprendimui, išvadų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog jis 2005 m. ne tik neperleido apšvietimo bokštų lizingo bendrovei, bet netgi ir negalėjo jų perleisti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ta aplinkybė, jog apeliantas po turto perleidimo lizingo bendrovei apskaitė juos savo apskaitoje, savaime nepaneigia apšvietimo bokštų perleidimo šiai bendrovei, nes vien tai, kad asmuo laiko turtą savo nuosavybe, nėra pakankamas nuosavybės teisės įrodymas. Taip pat pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog apeliantas dėl apšvietimo bokštų buvo sudaręs nuomos sutartį su telekomunikacijų bendrove, nepatvirtina apelianto nuosavybės teisės, nes pagal Lizingo sutartį jis turėjo teisę valdyti ir naudotis lizinguojamu turtu.

Iš tikrųjų, nei 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo sutartyje, nei Lizingo sutartyje nėra tiesiogiai pasisakyta dėl apšvietimo bokštų. Tačiau iš abiejų sutarčių matyti, kad jose nurodytas tik Nekilnojamojo turto registre identifikuotas nekilnojamasis turtas. Apšvietimo bokštai kaip nekilnojamasis turtas šiame registre nebuvo (ir nėra) registruoti. Todėl šiame kontekste pastebėtina, kad neįtikinamas apelianto rėmimasis 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo sutarties 4.3 punktu grindžiant savo poziciją dėl parduoto turto apimties tuo, kad buvo siekiama parduoti tik šiame sutarties punkte nurodytą įkeistą AB bankas Snoras nekilnojamąjį turtą. Tačiau tai nereiškia, kad apšvietimo bokštų apskritai nebuvo arba jie dėl apelianto nurodomų aplinkybių apie įvedimą eksploatacijon negalėjo būti ar nebuvo perleisti. Pats apeliantas su ieškiniu yra pateikęs dar (t.y. iki minėtų sutarčių sudarymo) 2005 m. liepos 1 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 5-01, iš kurio matyti, jog apeliantas iš vykdytojo priėmė sumontuotus, pastatytus ir išbandytus apšvietimo bokštus (t. 1, b.l. 56). Todėl faktas, jog apšvietimo bokštai jau buvo sumontuoti dar iki apelianto sutarčių su lizingo bendrove, iš esmės net neabejotinas. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esmingai reikšmingi apelianto argumentai, jog bokštai į eksploataciją įvesti po minėtų sutarčių sudarymo - 2005 m. lapkričio 1 d. Dar daugiau, pastaroji aplinkybė apskritai yra abejotina, nes iš esmės analogiški aktai (skiriasi nusidėvėjimo normatyvai, likvidacinė vertė) yra pasirašyti ir ankstesne - 2005 m. spalio 1 d. (t.y. dar iki 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo sutarties) - data ir būtent šie aktai yra su įmonės vadovo rezoliucija „tvirtinu“, kai tuo tarpu 2005 m. lapkričio 1 d. aktuose tokia rezoliucija nėra pasirašyta (t. 1, b.l. 71-74, t. 2, b.l. 51-54). Konstatavus šias aplinkybes, reikšminga yra tai, kad įstatymas nustato, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Kitaip tariant, jau sumontuotų apšvietimo bokštų išskyrimas iš 2005 m. spalio 12 d. Pirkimo pardavimo, Lizingo sutartyse nurodyto turtinio objekto būtų galimas tik tuo atveju, jei jose būtent taip ir būtų numatyta, o ne remiantis tuo, kad, kaip teigia apeliantas, dėl jų sutartyse niekaip nepasisakyta. Todėl apelianto argumentai, susiję su apšvietimo bokštų neperleidimu lizingo bendrovei, jau dėl paminėto negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, ir vertinant apelianto bei lizingo bendrovės sutartis pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, nebūtų jokio logiško paaiškinimo (tokio nepateikia ir apeliantas), kodėl apeliantas, perleisdamas objektą kaip turtinį kompleksą lizingo bendrovei, galėtų turėti/turėjo ketinimus neperleisti išskirtinai apšvietimo bokštų (o ne, pavyzdžiui, tribūnų). Nesant tokio paaiškinimo, apskritai labiau logiškai paaiškinama yra situacija, jog perleidžiamas visas turtinis kompleksas, o ne kokia nors jo dalis. Pažymėtina, kad pagal CK 4.14 straipsnio 2 dalį, kilus ginčui dėl antraeilio daikto likimo dar pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu, antraeilis daiktas, jei neįrodoma, kad turi būti pasielgta priešingai, turi būti perleidžiamas kartu su pagrindiniu daiktu.

Dėl švieslentės, pamatų ir metalo konstrukcijų

Kaip minėta, šie daiktai taip pat laikytini antraeiliai stadiono atžvilgiu. Tačiau jie, apeliantui perleidžiant turtą lizingo bendrovei, dar nebuvo sukurti, taigi, jų ir negalėjo ištikti pagrindinio daikto likimas – nuosavybės teisės pasikeitimas ir jie nebuvo lizinguojami. Iš bylos aplinkybių matyti (ir byloje nėra ginčo), kad švieslentė buvo pagaminta jau po Lizingo sutarties sudarymo pagal apelianto 2006 m. sudarytą sutartį su Maskvos bendrove (t. 1, b.l. 212-244), pamatai ir metalo konstrukcijos buvo montuojamos pagal apelianto 2008 m. liepos 16 d. sutartį su UAB „Elgamos šviesa“ (t. 1, b.l. 246-255). Atmesdamas ieškinį šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tuo, kad Lizingo sutartyje jos šalys susitarė, jog lizingo gavėjas turi teisę savo lėšomis ir savo rizika pagerinti lizingo objektą, t.y. stadioną, nekeičiant jo tiesioginės paskirties ir atlikti lizingo objekto pagerinimai visais atvejais tampa lizingo davėjo nuosavybe iki visiško atsiskaitymo pagal sutartį, o nutraukus Lizingo sutartį lizingo davėjo reikalavimu lizingo gavėjas visais atvejais netenka teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą, kai lizingo objektas grąžintas (Lizingo sutarties 4.4 p.). Todėl sprendė, kad švieslentė, kuri ieškovui buvo perduota 2009 m. gegužės 13 d., t.y. Lizingo sutarties galiojimo metu, nuosavybės teise kaip lizingo objekto pagerinimas perėjo lizingo davėjui Lizingo sutarties pagrindu. Kaip minėta, iš esmės yra aišku, kad tokia teismo pozicija yra ne tik tiesiogiai dėl pačios švieslentės, bet ir dėl jos tvirtinimui įrengtų pamatų ir konstrukcijų, nes šie skirti vien tik švieslentei. Teisėjų kolegija iš dalies su tokia pozicija nesutinka.

Visų pirma, vien tai, kad kokie nors prie lizinguojamo turto sukurti papildomi antraeiliai daiktai (inter alia priklausiniai), nelemia išvados, kad jie dėl to per se visais atvejais laikytini ir turto pagerinimais (kurie nagrinėjamu atveju turėjo likti lizingo davėjui). Pagerinimai lemia/turėtų lemti kokybinį pagrindinio daikto pakitimą jo kaip visumos vertės padidėjimo linkme. Nagrinėjamu atveju švieslentei įrengti paruošti pamatai ir konstrukcijos, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tiesų galėtų būti laikomi pagrindinio daikto (stadiono) pagerinimu, nes jie naudojami ir susiję tiesiogiai su pagrindiniu daiktu bei gali būti naudojami ne tik šiai konkrečiai švieslentei (įmanoma užsakyti pagaminti ir kitas šioms konstrukcijoms pritaikytas švieslentes). Tuo tarpu pati švieslentė gali būti pakeičiama ir iš esmės yra skirta ne tiek stadiono kaip turtinio komplekso pagerinimui, kiek stadiono lankytojų informavimui ir, kaip minėta, faktiškai nelemia nei stadiono funkcionalumo galimybių palaikymo ar padidėjimo, nei padidina jo kaip statinio vertę apskritai, išskyrus padidėjimą pačios švieslentės verte atskirai paėmus. Antra, švieslentė gali būti atskiriama nuo pagrindinio daikto be jokios žalos jam, tuo tarpu pamatų ir konstrukcijų ardymas būtų susijęs su pagrindinio daikto vertės mažinimu. Trečia, atsakovas dar iki bylos iškėlimo iš esmės neginčijo apelianto nuosavybės teisės į švieslentę, 2011 m. birželio 5 d. bei 2013 m. rugsėjo 13 d. raštais siūlė tartis dėl kompensacijos (t. 1, b.l. 283-284, 305), kas faktiškai reiškia, kad jis pats vertino, jog nuosavybės teisės į švieslentę 2010 m. lapkričio 5 d. Pirkimo pardavimo sutartimi jis neįgijo. Dar daugiau, faktiškai tai jis patvirtino teikdamas atsiliepimą į ieškinį bei nurodydamas, kad apeliantas švieslentę gali pasiimti, o byla šioje dalyje nutrauktina (t. 2, b.l. 100). Šiame kontekste pastebėtina, kad, jei ieškinys būtų pareikštas tik dėl švieslentės, teismas būtų galėjęs, esant tokiai atsakovo pozicijai, nuspręsti ir baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 140 str. 2 d.). Ir vėlesnė priešinga atsakovo pozicija, kaip matyti ir iš atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, yra sąlygota tik lizingo bendrovės argumentų, kad švieslentė vertintina kaip jai atitekęs ir atsakovui perleistas stadiono pagerinimas.

Dėl pirmiau paminėto teisėjų kolegija apelianto argumentus, susijusius su turto vertėmis, nurodytomis jo perleidimo 2005 m. ir 2010 m. sutartyse, nepripažįsta esminiais, nes jos sudarytos su skirtingais subjektais pakankamai skirtingu laikotarpiu bei skirtingomis aplinkybėmis ir intencijomis. Taip pat atsisakoma ir priimti prie apeliacinio skundo pateiktą UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ turto/nuosavybės rinkos vertės pažymą Nr. 101:2009 (V), kuri bet kuriuo atveju ji galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.).

Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl nuosavybės teisės į švieslentę (CK 4.47 str. 1 p.) ir atitinkamai dėl uždraudimo ją naudoti (CK 4.98 str.). Todėl skundžiamas sprendimas iš dalies naikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad švieslentės naudojimas būtų generavęs pajamas atsakovui, todėl ieškinio reikalavimas dėl apelianto negautų pajamų, nepaisant, kad ieškinys iš dalies tenkinamas, netenkinamas.

Nors apeliacinės instancijos teisme ieškinys iš dalies tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atitinkama bylinėjimosi išlaidų dalis iš atsakovo nepriteistina remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 96 straipsnio 5 dalimi dėl tokių motyvų. Apeliantui dar iki bylos inicijavimo buvo žinoma, kad atsakovas nekvestionuoja jo nuosavybės teisės į švieslentę (minėta, tai nurodyta ir atsiliepime). Tačiau apeliantas vis tiek pareiškė ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ją, taigi, pats prisiėmė bylinėjimosi išlaidų sau atsiradimo riziką, kartu sukėlė sąlygas patirti bylinėjimosi išlaidas ir kitai šaliai, neginčijusiai apelianto nuosavybės teisės į šį turtą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovui bankrutavusiam futbolo klubui „Vėtra“ nuosavybės teisę į švieslentę, įsigytą pagal 2006 m. balandžio 19 d. sutartį Nr. 19/04-01, sudarytą tarp ieškovo ir Rusijos bendrovės OOO „VITA Elektroniks“, ir uždrausti atsakovui Lietuvos futbolo federacijai ja naudotis.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytas ir 2014 m. liepos 31 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones taikytas atsakovo Lietuvos futbolo federacijos atžvilgiu, išskyrus draudimą atsakovui Lietuvos futbolo federacijai be ieškovo raštiško sutikimo atlikti bet kokį fizinį poveikį švieslentei.

Sprendimo kopiją siųsti VĮ Registrų centras.