Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. B. individualios įmonės skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja P. B. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, VSDFV) 2015-07-31 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl P. B. individualios įmonės turto priverstinio įkeitimo“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškina, jog Skundžiamu sprendimu atsakovas nusprendė pareiškėjos turtui nustatyti priverstinį įkeitimą. Tokiu sprendimu atsakovas siekė užtikrinti pareiškėjos skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – ir VSDF biudžetas) grąžinimą bei pavedė VSDFV Šiaulių skyriui atlikti visus su priverstinio įkeitimo įregistravimu susijusius veiksmus, tačiau pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka ir mano, jog atsakovas nepagrįstai ėmėsi tokių drastiškų priemonių, nes pareiškėja visada laiku mokėjo įmokas ir niekada nebuvo įsiskolinusi. Atkreipia dėmesį, jog skola nuolatos buvo mažinama. Vadovaudamasi VSDFV 2009-01-21 įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47 p. teigia, jog VSDFV Šiaulių skyrius galėjo, bet neprivalėjo VSDFV direktoriui teikti prašymą dėl priverstinio įkeitimo ir mano, jog VSDFV Šiaulių skyrius su tokiu prašymu į VSDFV direktorių kreipėsi nepagrįstai. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-28 įsakymu Nr. 1246 patvirtintų Lietuvos Respublikos hipotekos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23.7 ir 23.8 papunkčiais nurodo, jog nors Skundžiamame sprendime nurodyta kiekvieno, priverstinai įkeičiamo, objekto vertė bei bendra visų priverstinai įkeičiamų objektų vertė, tačiau neaišku kokiu principu ir metodais šios vertės buvo nustatytos. Be to, priverstinai įkeičiamų objektų rinkos vertės yra žymiai didesnės nei nurodytos Skundžiamame sprendime. Taip pat, teigia, jog Skundžiamu sprendimu atsakovas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.225 str. 4 d., t. y. siekia nepagrįstai praturtėti pareiškėjos sąskaita.

Atsakovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su juo nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 18–20).

Atsakovė paaiškina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos skola VSDF biudžetui 2015-07-29 buvo 93 733,47 Eur. VSDFV Šiaulių skyrius 2015-07-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl P. B. individualios įmonės turto priverstinio įkeitimo“ kreipėsi į VSDFV, prašydamas leisti kreiptis į VĮ Centrinės hipotekos įstaigą dėl priverstinės hipotekos įregistravimo pareiškėjos kilnojamiesiems daiktams. VSDFV direktoriaus pavaduotojas Skundžiamu sprendimu pareiškėjos turtui nustatė priverstinį įkeitimą. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 17 str. 2 d., 30 str. 1 d. 1 p., 36 str. 4 d. 1 p., Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 str. 8 d. ir nurodo, kad pareiškėja kreipdamasi dėl skolos VSDF biudžetui sumokėjimo atidėjimo VSDFV Šiaulių skyriui yra pateikusi 2015-06-30 turimo ilgalaikio turto sąrašą; kreditorių sąrašą ir debitorių sąrašą, taip pat 2015-01-01 – 2015-06-30 laikotarpio balansą. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad 2015-06-30 pareiškėjos kreditoriams mokėtinos sumos buvo 116 526,43 Eur, o pagal pareiškėjos balanso duomenis turimas turtas sudarė tik 87 957 Eur. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjos finansinę padėtį 2015-06-30 VSDFV Šiaulių skyrius turėjo teisę taikyti daug griežtesnę skolų VSDF biudžetui išieškojimo priemonę – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, remiantis CK 192 str. 2 d. 1 p. hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Todėl draudėjui sumokėjus priverstiniu įkeitimu užtikrintą skolą, atsirastų pagrindas pabaigti priverstinį įkeitimą ir jis būtų išregistruotas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai kreipėsi dėl priverstinio įkeitimo nustatymo pareiškėjos turtui, o nustatant priverstinį įkeitimą buvo išlaikytas tinkamas balansas tarp pareiškėjos ir VSDF biudžeto interesų.

Pasisakydamas dėl įkeisto turto vertės atsakovas nurodo, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių mašinų ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre bei Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre nėra kaupiami duomenys apie šių registrų objektų vertę, todėl VSDFV Šiaulių skyrius atliko numatomo įkeisti draudėjo turto įvertinimą remdamasis skelbiamomis panašaus parduodamo turto kainomis, pateikiamomis internetiniuose portaluose www.autogidas.lt; www.autoplius.lt; www.skelbiu.lt; www.alio.lt. Pažymi, kad pagal pareiškėjos VSDFV Šiaulių skyriui pateiktą ilgalaikio turto sąrašą, daugumos jame nurodytos turto vertės yra žymiai mažesnės, palyginus su turto vertėmis, nurodytomis Skundžiamame sprendime: a) įkeistos priekabos yra įvertintos 1 600 Eur ir 1 900 Eur, pagal pareiškėjos pateiktą ilgalaikio turto sąrašą šių priekabų vertė yra po 0,29 Eur; b) įkeisti traktoriai yra įvertinti 4 500 Eur ir 4 900 Eur, pagal pareiškėjos pateiktą ilgalaikio turto sąrašą šių traktorių vertė yra po 0,29 Eur; c) įkeistos transporto priemonės VW Sharan yra įvertintos 700 Eur ir 1 600 Eur, pagal pareiškėjos pateiktą ilgalaikio turto sąrašą šie automobiliai įvertinti 0,29 Eur ir 1 327,91 Eur. Pažymi, kad Skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjos skola VSDF biudžetui buvo 93 733,4 Eur, o šiuo sprendimu įkeista turto, kurio nustatyta vertė tik 16 000 Eur, todėl akivaizdu, kad bet kokiais kitais pagrįstais vertinimo būdais nustatinėjant draudėjo įkeisto turto vertę, ši vertė niekaip negalėtų pasiekti tokios vertės, jog atsirastų pagrindas teigti, jog buvo įkeista neproporcingai daug turto, palyginus su pareiškėjos skola VSDF biudžetui. Be to, vadovaujantis Taisyklių 51–52 punktais, išieškojimas iš priverstinai įkeisto turto būtų vykdomas antstolio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka, kuri taikoma vykdymo proceso metu parduodant skolininkui priklausantį turtą ir užtikrina, kad šis turtas būtų parduotas už maksimaliai didžiausią kainą, taip ginant tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Todėl pareiškėjos teiginys, esą pradėjus priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto būtų pažeidžiami jos interesai, o VSDFV nepagrįstai praturtėtų yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su juo nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 28–30).

VSDFV Šiaulių skyrius nurodo, jog 2015-09-11 gavęs pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas įsiskolinimo priežastis bei paskutinio ataskaitinio laikotarpio veiklos finansines ataskaitas, 2015-08-13 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į VSDFV dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo. 2015-08-05 duomenimis pareiškėja nekilnojamojo turto neturėjo, turimo ilgalaikio kilnojamojo turto vertė – 9 928,95 Eur, debitorių įsiskolinimų – už 42 620,92 Eur. 2015-08-05 įmonėje dirbo 10 darbuotojų, kurių bendras vidutinis darbo užmokestis – 240 Eur. Pareiškėja iki 2015-12-31 buvo sudariusi sutartis su VĮ Šiaulių miškų urėdija ir VĮ Kuršėnų miškų urėdija ir planavo dalyvauti konkursuose bei šias sutartis pratęsti. 88 825,88 Eur įsiskolinimas VSDF biudžetui susidarė 2015 m. pirmąjį ketvirtį, įsiteisėjus Šiaulių apskrities valstybinės mokesčio inspekcijos 2013-01-04 sprendimui Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjos skola 2015-07-29 buvo 93 733,47 Eur. Vadovaujasi Socialinio draudimo įstatymo 17 str. 2 d., 36 str. 4 d. 1 p., CK 4.175 str. 3 d. 1 p., 2.50 str. 4 d. bei Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d. ir nurodo, jog įvertinęs VSD įmokų ir delspinigių nesumokėjimo aplinkybes ir tai, jog pareiškėjos turto neužteks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, kreipėsi į VSDFV, kuri pareiškėjai nustatė priverstinį turto įkeitimą, kuris įregistruotas 2015-08-06 bei pareiškėjos savininko asmeniniam turtui hipoteką – 2015-08-10, bendra įkeisto turto suma 87 490 Eur. Skundžiamu sprendimu VSDFV priverstinę P. B. asmeninio turto hipoteką nusprendė nustatyti dėl to, jog pareiškėjos skola yra didesnė nei įkeistas turtas, bendra įkeičiamų daiktų vertė 16 000 Eur. Turto vertė nustatyta pagal vidutinę rinkos turto vertę, atsižvelgus į duomenis interneto svetainėse www.autogidas.lt; www.autoplius.lt; www.skelbiu.lt; www.alio.lt. Pažymi, jog pareiškėjos pateiktame 2015-06-30 ilgalaikio turto sąraše tos pačios transporto priemonės nurodytos ženkliai mažesnėmis sumomis nei jas įvertino VSDFV Šiaulių skyrius. 2015-07-29 skola VSDF biudžetui buvo 93 733,47 Eur, turto pagal 2015-01-01 – 2015-06-30 laikotarpio balansą pareiškėja turi tik už 87 957 Eur, o bendras kreditorinis įsiskolinimas pagal pareiškėjos pateiktą kreditorių sąrašą yra 117 196,38 Eur, todėl galima teigti, jog pareiškėjos turimo turto nepakako susidariusiam įsiskolinimui padengti.

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjai pagrįstai buvo nustatytas turto priverstinis įkeitimas. Pareiškėjos teigimu, tokia skolinio įsipareigojimo užtikrinimo priemonė jos atžvilgiu yra per griežta.

Visų pirma pareiškėja teigia, jog vadovaujantis Taisyklių 47 p. VSDFV Šiaulių skyrius galėjo, bet neprivalėjo VSDFV direktoriui teikti prašymą dėl priverstinio įkeitimo, o nagrinėjamu atveju į VSDFV jis kreipėsi nepagrįstai.

Teismas pažymi, jog Taisyklių 47 p. nustato, kad VSDFV teritorinis skyrius skolos išieškojimui užtikrinti gali pateikti prašymą VSDFV direktoriui ar jo pavaduotojui dėl turto priverstinės hipotekos (21 priedas) ar priverstinio įkeitimo (22 priedas), jeigu, įvertinus VSD įmokų, baudų ir delspinigių nesumokėjimo aplinkybes, manoma, kad skolininko turto neužteks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Taigi, teismas visų pirma turi nustatyti, ar pareiškėjos turto neužteks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti.

Iš teismui pateikto pareiškėjos vadovo pasirašyto 2015-01-01 – 2015-06-30 balanso (b. l. 27) matyti, jog iš viso įmonės turtas yra 87 957 Eur vertės. Iš 2015-06-30 kreditorių sąrašo matyti, jog įmonės įsiskolinimas iš viso siekia 117 196,38 Eur (b. l. 24)., t. y. įmonės turtas yra mažesnis nei jos turimi įsipareigojimai. Nustačius, jog pareiškėjo turto neužteks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, darytina išvada, jog VSDFV Šiaulių skyrius pagal minėtą Taisyklių 47 p. galėjo kreiptis į VSDFV ir šia jai suteikta teise pasinaudojo pagrįstai.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka Nuostatų (toliau –23.7 ir 23.8 papunkčių, nes Skundžiamame sprendime nurodyta kiekvieno, priverstinai įkeičiamo, objekto vertė bei bendra visų priverstinai įkeičiamų objektų vertė, tačiau neaišku kokiu principu ir metodais šios vertės buvo nustatytos. Be to, priverstinai įkeičiamų objektų rinkos vertės yra žymiai didesnės nei nurodytos Skundžiamame sprendime.

Nuostatų 23.7 ir 23.8 papunkčiai nustato, jog Hipotekos registre kaupiami ir tvarkomi duomenys apie įkeitimo objektus (įkeičiamo kilnojamojo turto ar turtinės teisės rūšis, aprašymas, kad objektą galima būtų identifikuoti, vertė) bei bendrą įkeitimo objektų vertę, jeigu ji nurodyta nustatant priverstinį įkeitimą. Teismas sutinka su pareiškėja, jog Skundžiamame sprendime nenurodyta kokiu principu ir metodais buvo nustatyta įkeičiamo turto vertė, tačiau VSDFV ir VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepimuose nurodė, jog tokia vertė buvo nustatyta pagal vidutinę rinkos vertę, atsižvelgus į duomenis interneto svetainėse www.autogidas.lt; www.autoplius.lt; www.skelbiu.lt; www.alio.lt. Toks pareiškėjos turto vertės nustatymo būdas neprieštarauja jokioms teisės normoms, todėl teismo pripažįstamas tinkamu. Be to, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių mašinų ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre bei Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre nėra kaupiami duomenys apie šių registrų objektų vertę, todėl kito objektyvaus būdo nustatyti pareiškėjos turto vertę nebuvo. Taip pat, Skundžiamame sprendime nurodyta įkeisto turto vertė yra didesnė nei pačios pareiškėjos pateiktame 2015-06-30 ilgalaikio turto sąraše (b. l. 26), todėl pareiškėjos teisės nustatant įkeisto ilgalaikio turto vertę nebuvo pažeistos, o be to, minėti dokumentai paneigia pareiškėjos teiginį, jog priverstinai įkeičiamų objektų rinkos vertės yra žymiai didesnės nei nurodytos Skundžiamame sprendime. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų pagrindžiančių tokį jos teiginį.

Pareiškėjos teigimu, Skundžiamu sprendimu atsakovas pažeidžia CK 4.225 str. 4 d., t. y. siekia nepagrįstai praturtėti pareiškėjos sąskaita. Su tokiu pareiškėjos argumentu teismas nesutinka, nes išieškojimą CPK nustatyta tvarka vykdo antstolis, kuris gina tiek skolininko, tiek ir išieškotojo interesus. Be to, CPK 681 str. 2 d. yra įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo pareiškėjos skundą tenkinti, todėl jis yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos P. B. individualios įmonės skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.