- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- 3K-3-350/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Egidijus Laužikas, Algis Norkūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,AJ Šokoladas“
- Ieškovas
- R. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,AJ Šokoladas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovui UAB ,,AJ Šokoladas“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir materialinės žalos atlyginimo, ir atsakovo UAB ,,AJ Šokoladas“ priešieškinį ieškovui dėl materialinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas su ieškovu sudarytą darbo sutartį 2005 m. gegužės 19 d. nutraukė savo iniciatyva, priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. gegužės 20 d., iš viso – 384,01 Lt, taip pat 717,62 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu – dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką; 2) atlyginti 717,98 Lt materialinę žalą, kurią atsakovas padarė ieškovui, negrąžindamas jo asmeninių lėšų, kurias jis išleido atsakovo ūkio išlaidoms; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Bylos nagrinėjimo metu (2005 m. liepos 21 d.) atsakovas sumokėjo ieškovui 384,01 Lt darbo užmokesčio ir 717,62 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl ieškovas atsisakė šios ieškinio dalies.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 5 d. atsakovas ir ieškovas sudarė darbo sutartį, kuria ieškovas buvo priimtas į darbą tiekėjo pareigoms. Ieškovas vykdė įmonės gamybos ceche Trakuose pagamintos produkcijos pristatymą į parduotuves, aprūpindavo gamybos cechus žaliavomis. Ieškovas kiekvieną mėnesį iš atsakovo gaudavo jam pervestų lėšų išklotinę, pagal kurią jis surašydavo ataskaitą apie jam pervestų lėšų įmonės ūkio reikmėms panaudojimą ir pateikdavo išlaidas patvirtinančius dokumentus. Kai kurių išlaidas patvirtinančių dokumentų jis dėl objektyvių priežasčių negalėdavo pateikti, nes kai kurias pinigų sumas darbdavio nurodymu ir sutikimu jis mokėdavo asmeniui tiesiogiai, negaudamas jokių pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų. Ieškovas teigė ataskaitas pildęs laisva forma vienu egzemplioriumi ir pateikdavęs įmonės buhalteriui. 2005 m. gegužės 19 d. darbo metu tarp ieškovo ir įmonės direktoriaus įvyko konfliktas. Įmonės direktorius pareiškė, kad ieškovas yra atleidžiamas iš darbo ir liepė atiduoti tarnybinio automobilio raktus bei dokumentus, taip pat telefoną šalia direktoriaus buvusiam asmeniui. Direktorius liepė rašyti pareiškimą apie atleidimą iš darbo savo noru, tačiau ieškovas nesutiko. Ieškovas 2005 m. gegužės 20 d. registruotu laišku kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti pervestų lėšų ūkio išlaidoms išklotinę ir nurodyti atleidimo iš darbo priežastis. Ieškovas 2005 m. birželio 2 d. gavo atsakovo 2005 m. gegužės 30 d. pranešimą, kad yra įspėjamas, jog jis nėra atleistas iš pareigų ir ieškovo nebuvimas darbe bus laikoma pravaikšta, o 2005 m. birželio 18 d. gavo atsakovo pretenziją, iš kurios sužinojo, kad 2005 m. birželio 14 d. jis iš pareigų atleistas už pravaikštas. Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. gegužės 20 d. atsakovas jam perdavė ūkio išlaidoms 2101,92 Lt, o ieškovas atsakovo užsakymu įmonės ūkio reikmėms išleido 2819,90 Lt, todėl prašė priteisti jam padarytą turtinę žalą, kurią jis patyrė, įmonės reikmėms panaudodamas asmenines lėšas.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 5726,08 Lt materialinės žalos atlyginimo. Jis nurodė, kad ieškovas, nepateikdamas jam pervestų lėšų ūkio reikmėms panaudojimą patvirtinančių dokumentų, tyčia tas lėšas pasisavino ir panaudojo asmeniniams tikslams, o pagal tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, avanso apyskaitas, kurias patikrino Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai patikrinimo metu, ieškovo skola įmonei yra 5726,08 Lt. Ieškovas padarė žalą tyčia, nes žinojo ir turėjo žinoti, kad tai nėra jo asmeninės lėšos ir kad jis turėjo pareigą už jas atsiskaityti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 985,95 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, o iš ieškovo atsakovui – 1652,91 Lt žalos atlyginimo. Teismas atmetė kitas ieškinio ir priešieškinio dalis; priteisė iš ieškovo atsakovui 1688,68 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo valstybei – 62,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas dėl neteisėto atleidimo iš darbo sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas išreiškė valią nutraukti su ieškovu darbo sutartį 2005 m. gegužės 19 d. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo direktoriaus kilo konfliktas, tačiau direktoriaus pareiškimas apie ieškovo atleidimą negali būti sutapatintas su drausmine nuobauda – atleidimu iš darbo, nes nenustatyta tinkamai išreikšta ir teisiškai įforminta darbdavio valia ir neatliktos atitinkamos procedūros. Ieškovas, manydamas, kad darbdavys išreiškė valią jį atleisti, turėjo pareigą reikalauti, kad jam būtų pateiktas susipažinti darbdavio įsakymas apie jo atleidimą iš darbo, taip pat pareikalauti, kad jo darbo sutarties egzemplioriuje būtų atliktas įrašas apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau tokių veiksmų neatliko. Teismas nustatė, kad ieškovas atleistas 2005 m. birželio 14 d. įsakymu nuo 2005 m. birželio 14 d. už pravaikštas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nuo 2005 m. gegužės 20 d. neatvyko į darbą ir taip pažeidė savo darbo pareigas, dėl ko darbdavys, esant šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui, turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį.
Netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo.
Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką yra pagrįstas ir tenkintinas, nes su ieškovu buvo uždelsta atsiskaityti 35 dienas.
Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam materialinės žalos atlyginimą, nustatė, kad ieškovui 2005 m. gegužės mėnesį faktiškai pagal kasos išlaidų orderius buvo išmokėta 700 Lt daugiau, nei nurodo pats ieškovas, o atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ir atsakovo santykiai buvo tęstiniai, sprendė, kad nėra pagrindo ieškovo reikalaujamai 717,98 Lt sumai priteisti.
Teismas, vadovaudamasis pirminiais dokumentais ir Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio tyrimo rezultatų atskaitoje nurodytu šalių tarpusavio atsiskaitymų balansu, konstatavo, kad ieškovas yra skolingas įmonei 5726,08 Lt, tačiau nenustatė, jog ieškovas materialinę žalą padarė tyčia. Teismas nurodė, kad ieškovas, turėdamas jo pareiginėje instrukcijoje įtvirtintą pareigą atsakyti už jam patikėtas pinigines lėšas ir lėšų panaudojimą, už lėšų panaudojimo atsiskaitymą laiku, pažeidė šią pareigą, todėl jam taikytina materialinė atsakomybė, nustatyta DK 254 straipsnyje. Ieškovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra 550,97 Lt, todėl teismas iš ieškovo priteisė atsakovui 1652,91 Lt; kitą priešieškinio dalį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. sausio 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį – visiškai: 1) pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo direktoriaus 2005 m. birželio 14 d. įsakymu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; 2) pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo 2005 m. gegužės 19 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; 3) nustatė, kad atsakovo ir ieškovo 2004 m. sausio 5 d. darbo sutartis Nr. 42 yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos – nuo 2007 m. sausio 26 d.; 4) priteisė iš atsakovo ieškovui 1340 Lt dydžio išeitinę išmoką ir 13 400 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 5) priteisė iš ieškovo atsakovui 5726,08 Lt materialinės žalos atlyginimo; 6) priteisė iš atsakovo 442 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; iš ieškovo atsakovui – 332,55 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; iš ieškovo valstybei – 62,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, netinkamai įvertino atsakovo valios dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo buvimą, netinkamai taikė ir aiškino darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad darbdavys 2005 m. gegužės 19 d. išreiškė savo valią ne dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo, bet dėl jo atleidimo iš darbo. Atsakovas ieškovo atleidimą iš darbo grindė tuo, kad jis, naudodamasis atsakovo transportu, darbo metu pristatinėjo atsakovo klientams savo žmonos individualios įmonės produkciją. Šis pagrindas savo esme atitinka šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuris darbuotojui užtraukia drausminę atsakomybę, tačiau šio pažeidimo atveju įstatymas nenumato galimybės nušalinti darbuotoją nuo darbo. Atsakovas išreiškė savo valią būtent dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – taikymo. Atsakovas, gavęs iš ieškovo 2005 m. gegužės 19 d. raštą, kuriuo G. Ž. patvirtino iš atleidžiamo iš darbo ieškovo priėmęs automobilį, dokumentus ir telefono aparatą, ir žinodamas, kad darbuotojas darbdavio veiksmus 2005 m. gegužės 19 d. vertino kaip jo atleidimą iš darbo, tik 2005 m. gegužės 30 d. raštu informavo darbuotoją, kad jis nėra atleistas iš tiekėjo pareigų. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip DK 35 straipsnio 1 dalyje įvirtintos darbdavio pareigos santykiuose su darbuotoju gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidimą.
Teisėjų kolegija atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo direktorius, nebūdamas darbo sutarties su ieškovu šalis, negalėjo jos nutraukti. Atsakovo direktoriaus išreikšta valia dėl ieškovo atleidimo iš darbo prilygsta darbdavio valiai dėl darbo sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su argumentu, kad tuo atveju, kai darbdavys yra juridinis asmuo, jo valios dėl darbo sutarties nutraukimo buvimo konstatavimas galimas tik ją išreiškus raštu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog darbuotojas turėjo pareigą reikalauti pateikti susipažinti darbdavio įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo ir atlikti darbo sutartyje įrašą apie darbo sutarties nutraukimą, nepagrįstai ieškovui perkėlė atsakomybę už darbo sutarties nutraukimo neįforminimą.
Pripažinus, kad atsakovas 2005 m. gegužės 19 d. išreiškė valią dėl ieškovo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, ieškovo neatvykimas į darbą nuo 2005 m. gegužės 20 d. negali būti pripažintas pravaikšta. Ieškovo atleidimas iš darbo atsakovo direktoriaus 2005 m. birželio 14 d. įsakymu DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu šiam neatvykus į darbą be svarbių priežasčių nuo 2005 m. gegužės 20 d. (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) pripažintinas neteisėtu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, sprendė, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu pripažintinas neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2005 m. gegužės 19 d. DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), nes darbdavys nurodė kitas nesutarimų ir darbo sutarties nutraukimo priežastis ir nesilaikė DK 130 straipsnyje įtvirtintos darbuotojo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 417 straipsnyje įtvirtinta teismo teise viršyti pareikštus reikalavimus, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą darbuotojų teisių gynimo būdą, nes iš ieškovo reikalavimų matyti, kad ieškovas neišreiškė valios dėl jo grąžinimo į pirmesnį darbą.
Teisėjų kolegija, pripažinusi neteisėtu darbo sutarties nutraukimą 2005 m. gegužės 19 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, iš atsakovo ieškovui priteisė dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (nuo 2005 m. gegužės 20 d. iki 2007 m. sausio 26 d.); 2004 m. sausio 5 d. darbo sutartį Nr. 42 nusprendė laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiga nuo priteistų sumų atskaičiuoti ir sumokėti priklausančius mokesčius tenka atsakovui.
Teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 985,95 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, nes atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškovu DK 141 straipsnio nustatyta tvarka atsiranda teismo sprendimu nutraukus darbo sutartį.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 717,98 Lt materialinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškovo padarytos atsakovui materialinės žalos dydžio vertinimu ir atmetė apelianto ieškovo argumentą, kad, byloje nesant visų jo surašytų ūkio išlaidoms gautų ir panaudotų grynųjų pinigų atskaitų, ieškovo darbdaviui padarytos žalos dydis negalėjo būti nustatytas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo materialinės atsakomybės, netinkamai įvertino ieškovo veiksmų, padarant žalą atsakovui, kaltės formą, netinkamai taikė darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančias DK 255 straipsnio 1 punkto ir 254 straipsnio normas. Teisėjų kolegija sutiko su apelianto atsakovo argumentu, kad ieškovas privalėjo atlyginti visą žalą darbdaviui DK 255 straipsnio pagrindu, nes ieškovo kaltės forma, padarant žalą dėl netinkamos piniginių vertybių apskaitos, buvo tyčia.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo direktoriaus 2005 m. birželio 14 d. įsakymo pripažinimo neteisėtu, dėl ieškovo atleidimo iš darbo 2005 m. gegužės 19 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažinimo neteisėtu, dėl 1340 Lt dydžio išeitinės išmokos ir 13 400 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo ir priimti naują sprendimą, nustatant, kad 2005 m. birželio 14 d. ieškovo ir atsakovo darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai; 2) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teisme. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo, kaip darbdavio, valią dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo pagrindo ir datos, pažeidė įrodinėjimo taisykles, suteikdamas prioritetą ieškovo pateiktiems įrodymams ir visiškai nevertindamas kai kurių atsakovo pateiktų įrodymų, netinkamai aiškino DK 240 straipsnio taisykles, reglamentuojančias drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, tai taip pat turėjo įtakos netinkamam darbdavio valios nustatymui dėl darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo. Teismas netinkamai aiškino darbdavio teisę pasirinkti darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą, įvertinus darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, tai turėjo įtakos neteisėtam teismo sprendimui. Teismas netaikė ieškovui DK 35 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, neįvertino nesąžiningo darbuotojo elgesio.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 20 punkte nurodė, kad darbdavys turi teisę pasirinkti, pagal kurį DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų jis nutraukia darbo sutartį, arba gali darbo sutartį nutraukti abiem šioje teisės normoje nustatytais pagrindais. Atsakovas galėjo ieškovą atleisti už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir (arba) DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Teismas netinkamai aiškino šią atsakovo teisę. Darbdavys be darbuotojo pasiaiškinimo negalėjo visapusiškai ir tinkamai nustatyti visų aplinkybių dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto pažeidimo padarymo, todėl ieškovui nebuvo skirta drausminė nuobauda dėl šio pažeidimo padarymo.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 240 straipsnį. Teismas netinkamai aiškino ir 2005 m. gegužės 30 d. atsakovo raštą ieškovui. Šis atsakovo raštas įrodo, kad atsakovas laikėsi DK 240 straipsnyje nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Teismas nesivadovavo Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus viršininko 2005 m. birželio 27 d. raštu Nr. 49-2437, kuriuo patvirtinta, kad ieškovas yra tinkamai atleistas už pravaikštas ir jokių darbo sutarties nutraukimo pažeidimų, išskyrus atsiskaitymą ne laiku, nenustatyta.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2005 m. gegužės 19 d. konflikto metu ieškovas nebuvo atleistas. Atsižvelgiant į darbo sutarčiai DK 99 straipsnyje nustatytą raštišką formą, laikytina, kad šios nutraukimas turi būti įformintas raštu. Tai patvirtina ir DK normų analizė (DK 125 straipsnio 1 dalis, 127 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis). Negalima sutikti su teismo išvada, kad direktoriaus žodžiu išreikšta valia dėl darbo sutarties nutraukimo prilygsta darbdavio valiai dėl darbo sutarties nutraukimo. Pagal ieškovo ir atsakovo darbo sutartį darbdavys yra juridinis asmuo – UAB ,,AJ Šokoladas“. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai atskleidė šias aplinkybes.
Teismas neįvertino aplinkybės, kad darbo santykiuose po darbdavio ir darbuotojo konflikto dėl darbo pareigų netinkamo atlikimo darbdavys neprivalo pranešti darbuotojui, kad kitą dieną yra laukiamas darbe, o darbuotojas turi būti rūpestingas ir domėtis darbo eiga, turi teisę reikalauti iš darbdavio įsakymų, potvarkių, darbo sutarties tinkamo įforminimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas buvo pasyvus ir tokių veiksmų neatliko.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino itin svarbaus įrodymo – 2005 m. birželio 1 d. ieškovas pateikė atsakovui raštišką prašymą atgaline data, t. y. nuo 2005 m. gegužės 20 d. suteikti kasmetines nepanaudotas atostogas. Dėl to laikytina, kad ieškovas 2005 m. birželio 1 d. suprato ir žinojo, jog nėra atleistas iš darbo, ir siekė išvengti atsakomybės už pravaikštas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas jau 2005 m. gegužės 19 d. išreiškė valią dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Teisėjų kolegija pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2005 m. gegužės 19 d. raštą, neįvertino ieškovo 2005 m. gegužės 20 d. rašto. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos rašytinius įrodymus.
Liudytojas G. Ž. teismui paaiškino, kad nedalyvavo jokiame konflikte, o paėmė iš ieškovo automobilį, raktelius, telefoną ir parvežė ieškovą. Apie ieškovo atleidimą iš darbo jam nebuvo žinoma. Liudytojo parodymai paneigia 2005 m. gegužės 19 d. rašte nurodytą aplinkybę dėl darbo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija netinkamai aiškino ieškovo 2005 m. gegužės 20 raštą ir jo įteikimo atsakovui aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas 2005 m. gegužės 20 d. registruotu laišku kreipėsi į atsakovą, prašydamas nurodyti atleidimo iš darbo aplinkybes, tačiau atsakovas negavo iš ieškovo šio laiško. Dėl to nepagrįstu laikytinas teisėjų kolegijos argumentas, kad atsakovas, gavęs 2005 m. gegužės 20 d. ieškovo raštą ir žinodamas, kad darbuotojas darbdavio 2005 m. gegužės 19 d. veiksmus vertino kaip atleidimą iš darbo, tik 2005 m. gegužės 30 d. raštu informavo darbuotoją, kad jis nėra atleistas. DK nenustatyta termino, per kurį darbdavys privalo kreiptis į darbuotoją, prašydamas pasiaiškinti dėl pravaikštų.
4. Pripažinus, kad darbo sutartis su ieškovu 2005 m. birželio 14 d. buvo nutraukta teisėtai, nėra teisinio pagrindo ieškovui priteisti išeitinės išmokos.
Pripažinus, kad atsakovas teisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškovu, kiltų klausimas dėl atsiskaitymo už uždelstą atsiskaityti laiką. Kasatorius, neskųsdamas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nes ji panaikinta apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovas neuždelsė atsiskaityti su ieškovu. DK 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 straipsnis aiškintinas kartu su 206 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta šios taisyklės išimtis: darbdavys privalo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti, jeigu nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, pastarasis atleidimo dieną nebedirbo dėl pravaikštos. Ieškovas nepareikalavo atsakovo atsiskaityti, o tokį reikalavimą išreiškė Valstybinei darbo inspekcijai. Ieškovui nesikreipus į atsakovą su prašymu atsiskaityti, atsakovas ieškovui sumokėjo atlyginimą tik gavęs Valstybinės darbo inspekcijos nurodymą.
5. Atsakovas patyrė 3500 Lt išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 1500 Lt išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šias bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 2000 Lt.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Kasatorius skunde iš naujo vertina faktines aplinkybes, kurias konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja. Taigi kasatoriaus argumentai dėl netinkamo faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir vertinimo negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.
2. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, pažeidžiant DK normas, reglamentuojančias darbuotojų drausminę atsakomybę.
3. Atsakovo veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas ir bendrovės įstatai. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, kad atsakovo vadovas 2005 m. gegužės 19 d. sakydamas ieškovui, kad šis yra atleistas, faktiškai atleido ieškovą iš darbo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas faktiškai atleido ieškovą iš darbo 2005 m. gegužės 19 d., tačiau atleidimo neįformino. Atsakovo veiksmai dėl darbo sutarties nutraukimo 2005 m. birželio 14 d. yra neteisėti.
4. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismas nesivadovavo Valstybinės darbo inspekcijos 2005 m. birželio 27 d. raštu Nr. 49-2437. Ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėja teismai (DK 297 straipsnis), o ne Valstybinė darbo inspekcija, todėl šis raštas neturi jokios juridinės reikšmės nagrinėjant šią bylą.
5. Kasatorius skunde neprašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje nustatyta, kad ieškovo ir atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Kadangi darbo sutartis yra nutraukta nuo 2007 m. sausio 26 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir kasatorius neskundžia šios teismo sprendimo dalies, tai nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
6. Kasatorius prašo priimti naują sprendimą, nustatant, kad darbo sutartis 2005 m. birželio 14 d. buvo nutraukta teisėtai, tačiau nei ieškinyje, nei priešieškinyje tokio reikalavimo nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2005 m. gegužės 19 d., kilus tarp šalių konfliktui, atsakovo vadovas pasakė, kad ieškovas yra atleistas iš darbo. Iš ieškovo buvo paimtos darbo priemonės – automobilis ir tarnybinis telefonas. Nuo tos dienos ieškovas nebevyko į darbą ir atsakovo vadovas 2005 m. birželio 14 d. priimtu įsakymu ieškovą atleido iš darbo už neatvykimą į jį be svarbių priežasčių.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes jame teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė klaidingas išvadas. Kasacinis teismas nepasisako dėl tokių kasacinio skundo argumentų, kuriuose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino kai kurių įrodymų, o kitus neteisingai vertino, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik dėl tų teismų nustatytų aplinkybių, kurios turi reikšmės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimams.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis.
Pagrindinis ieškovo reikalavimas, su kuriuo kasaciniame skunde nesutinka atsakovas, yra darbo sutarties nutraukimo pagrįstumas. Kasacinio skundo argumentai dėl kitų apeliacinės instancijos teismo patenkintų ieškovo reikalavimų (dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio, bylinėjimosi išlaidų priteisimo) priklauso nuo pagrindinio reikalavimo pagrįstumo.
1. DK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaryta raštu pagal pavyzdinę formą. Darbo sutarties pavyzdinė forma patvirtinta Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 ,,Dėl darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“. Tokia darbo sutarties sudarymo forma siekiama, kad darbo teisės ir pareigos būtų tinkamai įgyvendinamos, nebūtų piktnaudžiavimo savo teise. Kitos DK 99 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos detalizuoja jos sudarymo tvarką. DK expresis verbis nenustatyta, kokia forma nutraukiama darbo sutartis, tačiau imperatyvus reikalavimas darbo sutartį sudaryti rašytine forma lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo įforminimas turi būti atliekamas analogiška, t. y. rašytine, forma. Tačiau šių reikalavimų vykdymas (nevykdymas) sudarant ar nutraukiant darbo sutartį neturi pažeisti darbuotojo teisių.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2005 m. gegužės 19 d. kilus konfliktui atsakovo direktoriaus pasakymas, jog ieškovas yra atleistas, nereiškė darbo sutarties nutraukimo, bet reiškė ieškovo nušalinimą nuo darbo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodo, kad tokio atsakovo vadovo veiksmo negalima laikyti nušalinimu nuo darbo, nes nušalinimas yra galimas tik esant įstatymų nustatytam pagrindui ir atitinkama tvarka (DK 123 straipsnis). Šis teismas konstatavo, kad nebuvo faktinio bei teisinio pagrindo nušalinti ieškovą nuo darbo, todėl atsakovo vadovas išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad gegužės 19 d. atliktus atsakovo vadovo veiksmus (pasakymą apie atleidimą iš darbo, darbo priemonių – automobilio, jo dokumentų, tarnybinio telefono paėmimą) ieškovas turėjo pagrindą vertinti kaip jo atleidimą iš darbo. Su tokia šio teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė ta aplinkybe, kad ieškovas kitą dieną, t. y. gegužės 20-ąją, parašė atsakovo vadovui priminimą, kuriame prašė paaiškinti atleidimo iš darbo priežastis bei pateikti dokumentus finansiniam atsiskaitymui.
2005 m. birželio 14 d. įsakyme nurodyta, kad ieškovas atleistas iš darbo nuo 2005 m. gegužės 20 d. už pravaikštas be svarbios priežasties. Atsakovas taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Įsakyme faktiniu darbo sutarties nutraukimo pagrindu nurodytas ieškovo neatvykimas į darbą nuo gegužės 20 d. Taigi darbo sutartis su ieškovu nutraukta už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte, kuriame nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Šią įstatymo normą galima taikyti, kai kartu yra dvi būtinos sąlygos: 1) darbuotojas į darbą neatvyksta visą darbo dieną (pamainą); 2) tas neatvykimas į darbą turi būti be svarbių priežasčių. Tai, kad ieškovas nuo gegužės 20 d. neatvyko į darbą, yra konstatuota ir neginčijama aplinkybė. Tačiau nėra antros įstatymo reikalaujamos sąlygos – neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas į darbą neatvyko dėl atsakovo vadovo veiksmų, kurie ieškovui buvo pagrindas manyti, kad yra atleistas iš darbo.
DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šioje įstatymo normoje nustatyti reikalavimai taikomi abiem darbo sutarties šalims. Minėta, kad byloje nustatyta, jog atsakovo vadovas pareiškė ieškovui apie jo atleidimą iš darbo. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Darbdaviui atstovauja įmonės vadovas, ir jis turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus sau pavaldiems darbuotojams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavio vadovo teisėtiems reikalavimams darbuotojas privalo paklusti, ir tai tiesiogiai įtvirtinta DK 228 straipsnyje. Darbdavio atstovui tenka pareiga aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoti savo nurodymus ir reikalavimus darbuotojams. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas pareiškė, jog ieškovas yra atleistas iš darbo ir iš ieškovo buvo paimtos darbo priemonės. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo vadovas gegužės 19 d. išreiškė tikrąją valią – nutraukti darbo sutartį su ieškovu. Savo veiksmais darbdavio vadovas nutraukė darbo sutartį, todėl jis turėjo pareigą tinkamai įforminti darbo sutarties nutraukimą. Atsakovo atstovas to nepadarė.
DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad darbdavio atstovas 2005 m. gegužės 20 d. atleido ieškovą iš darbo neprašydamas pasiaiškinti raštu. Taigi įstatyme nustatyta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka buvo pažeista ir teismas šią normą taikė tinkamai (DK 297 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006).
Kiti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino kai kurių įrodymų, o kitų nevertino, yra teisiškai nereikšmingi ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
2. Konstatavęs darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patenkino ir kitus iš to kylančius ieškovo reikalavimus (dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio, bylinėjimosi išlaidų).
3. Apeliacinės instancijos teismas teisės normas išaiškino ir pritaikė tinkamai. Ieškovo reikalavimai patenkinti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl paliktinas galioti šio teismo sprendimas.
4. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumažino išlaidas, susijusias su advokato pagalba. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistinas sumas už advokato pagalbą, atsižvelgė į nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.