- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-167/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- J.
- Advokatai
- Marius Gricius, Sauliui-Gintaras Vaičiūnas
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-553-479/2010 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovams J. Č. , E. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovams J. Č. , E. Č. kreipėsi ieškovas M. S. ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 100 000 Lt skolos, 24 814,44 Lt palūkanų, 16,12 proc. dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2003 m. gruodžio 10 d. tarp J. Č. ir V. P. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią J. Č. , valdantis 94 procentus UAB ,,Plungės Agnė“ akcijų, įsipareigojo šias akcijas parduoti V. P. , kuris už perkamas akcijas įsipareigojo sumokėti atsakovui J. Č. 750 000 Lt. V. P. iš dalies įvykdė preliminariąją sutartį ir atsakovui J. Č. sumokėjo 150 000 Lt. Kadangi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovas J. Č. įgijo teisę į 50 000 Lt baudos taikymą akcijų pirkėjui V. P. , tačiau likusią dalį - 100 000 Lt - V. P. privalėjo grąžinti. Tai padaryti J. Č. atsisakė. 2009 m. kovo 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi V. P. reikalavimo teisę į J. Č. 100 000 Lt skolą pardavė ieškovui M. S. , kuris ir pareiškė ieškinį dėl skolos grąžinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo J. Č. ieškovui M. S. 10 000 Lt skolai grąžinti. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat ieškovui M. S. priteisė iš atsakovo J. Č. 300 Lt bylinėjimosi išlaidoms ir 100 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, 44 Lt pašto išlaidų valstybei, taip pat priteisė iš ieškovo M. S. atsakovui J. Č. 500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Nustatęs, kad preliminarioje sutartyje nustatytas visos akcijų kainos sumokėjimas, nesudarius pagrindinės sutarties, nenustatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, teisės į akcijas perleidimo momentas, pripažinęs, kad bankai nekredituoja verslo sutarčių 100 procentų, bei liudytojui V. P. pripažinus, kad jis neturėjo lėšų sumokėti už perkamas akcijas, teismas padarė išvadą, kad V. P. , kreipdamasis dėl kredito gavimo, privalėjo kredito įstaigoms pateikti duomenis apie savo mokumą ir būtent dėl tos priežasties šalys sudarė preliminariąją sutartį bei, esant tarpusavio pasitikėjimui, sutartyje įrašė duomenis apie atsakovui sumokėtą 150 000 Lt sumą. Tai reiškia, jog teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad 2003 m. gruodžio 10 d. preliminarioji sutartis buvo sudaryta, siekiant sudaryti galimybę V. P. gauti kreditą akcijų kainai sumokėti. Įvertinęs sutarties nuostatas, t.y. kad pinigai buvo mokėti 2 kartus, V. P. parodymus, kad pinigai buvo mokami 3-4 kartus, ir J. Č. parodymus, kad sutartyje nurodytomis datomis pinigai nebuvo mokami, kad jam vieną kartą sumokėjo 15 000 Lt, o Alytuje perdavė apie 40 000 Lt, teismas padarė išvadą, kad preliminariojoje sutartyje esantys įrašai apie piniginių lėšų mokėjimo laiką neatitinka tikrovės. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra duomenų apie tai, jog V. P. turėjo galimybę 2004 m. sausio 1 d. sumokėti 100 000 Lt, o 2004 m. vasario 10 d. dar 50 000 Lt, ir sutiko su atsakovo teiginiu, kad jis iš V. P. gavo tik avansinę įmoką apie 50 000 Lt, kurie buvo įskaityti kaip sankcija V. P. dėl vengimo sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad 2005 m. gegužės 6 d. atsakovas J. Č. varžytynėse įsigijo 2 970 V. P. priklausiusių UAB „Plungės Agnė“ akcijų už 12 600 Lt. Tai, pasak teismo, patvirtina atsakovo J. Č. nuostatą, kad V. P. iš kitų asmenų skolinosi bei sunkiai įvykdė atsakovo reikalavimą sumokėti 50 000 Lt avansą už perkamas akcijas, o likusios sumos V. P. neturėjo galimybių sumokėti. Įvertinęs UAB „Plungės Agnė“ akcininkų 2004 m. balandžio 1 d. susirinkimo protokolą, kuriame nurodyta, jog atsakovas J. Č. sutinka su įmonės turto įkeitimu, kad būtų gautas 900 000 Lt kreditas, liudytojo V. P. parodymus, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovui J. Č. nesutikus įkeisti UAB „Plungės Agnė“ turto kreditui gauti, teismas taip pat padarė išvadą, kad V. P. turėjo tikslą visą akcijų kainą sumokėti skolintomis lėšomis. Teismas atsižvelgė į atsakovo pateikto pokalbio su V. P. duomenis bei į tai, kad V. P. neneigė pokalbio fakto ir autentiškumo, ir padarė išvadą, kad V. P. pripažino aplinkybę, jog jis pagal preliminariąją sutartį perdavė tik 55 000 Lt, o papildoma 100 000 Lt suma nebuvo sumokėta. Įvertinęs tai, kad į teismą dėl 100 000 Lt skolos priteisimo iš atsakovo buvo kreiptasi tik 2009 metais, nors tokia teisė V. P. atsirado 2004 metais, nesudarius pagrindinės sutarties, tai, kad 2005 metais vyko skolų išieškojimas iš V. P. turto ir šis turėjo teisę nedelsiant kreiptis į teismą dėl pažeistos turtinės teisės gynimo bei 100 000 Lt skolos grąžinimo, bei tai, kad nuo 2004 metų iki 2009 metų atsakovui nebuvo pareikšta nei viena rašytinė pretenzija grąžinti 100 000 Lt, teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. Č. bei V. P. nutraukė preliminariosios sutarties vykdymą abipusiu susitarimu ir nepažeidžiant V. P. turtinių teisių. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, dėl ieškinio esmės teismas padarė išvadą, kad atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, jog 100 000 Lt nebuvo perduoti, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti skolą yra neįrodytas bei atmestinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas sutiko su dalies baudos grąžinimu, ir tokia atsakovo nuostata, teismo teigimu, įstatymo nepažeidžia, todėl patenkino dalį ieškinio bei pažymėjo, kad šios sumos priteisimas nėra susijęs su ieškovo ieškiniu, todėl iš atsakovo palūkanos nepriteisiamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl 100 000 litų skolos, 24 814,44 Lt palūkanų, bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo ieškovui ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovo ieškinį dėl 100 000 Lt skolos, 24 814,44 Lt palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
1. Atsakovas J. Č. neneigia, kad tarp jo ir V. P. buvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, kad jis pasirašė šią sutartį, savo parašu patvirtino, kad 2004 m. sausio 1 d. iš V. P. gavo 100 000 Lt, o 2004 m. vasario 10 d. - papildomai 50 000 Lt. Atsakovo teiginiai, kad sutartis yra fiktyvi, apsimestinė, kad jis pinigų negavo, yra nepagrįsti. Atsakovo liudijimai dėl pinigų gavimo yra prieštaringi, tačiau teismo posėdžių metu jis patvirtino, kad gavo 15 000 Lt, vėliau teigė, kad gavo 55 000 Lt (15 000 Lt, o vėliau 40 000 Lt).
2. Teismo išvada, kad sutartis buvo sudaryta, ieškovui siekiant gauti paskolą iš banko, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pinigų perdavimo faktas yra patvirtintas atsakovo parašu. Preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties antroje pusėje ginčo šalys aiškiai, ne vieną kartą fiksavo, kada buvo perduotos ir gautos piniginės lėšos. Ši sutarties sąlyga yra esminė. Tik jai esant sutartis yra galiojanti ir negali būti paneigta atsakovo ar teismo išvedžiojimais be jokių pateiktų įrodymų.
3. Teismo sprendimas nesuprantamas: vienoje sprendimo dalyje pripažįstama, kad nėra sumokėtos piniginės lėšos 2004 m. sausio 1 d. ir 2004 m. vasario 10 d., o kitoje sprendimo dalyje pripažįstama, kad 50 000 Lt yra sumokėta. Atsakovui patvirtintus, kad jis gavo 55 000 Lt sumą, teismas sprendime nepagrįstai nurodė 50 000 Lt sumą.
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo parodymais ir gautais papildomais įrodymais, atmesdamas visus teiginius ir įrodymus, liečiančius ieškovą ir liudytojo parodymus. Sutarčiai vykdyti būtinas pinigines lėšas V. P. skolinosi iš kitų asmenų. Nors V. P. nedeklaravo piniginių lėšų, tai nėra įrodymas, kad jis tokių piniginių lėšų nesumokėjo J. Č. . Teismas išnagrinėjo V. P. deklaraciją, tačiau nenagrinėjo J. Č. deklaracijos.
5. Teismas rėmėsi J. Č. pateiktu garso įrašu, kuris buvo atliktas neleistinomis priemonėmis, atmetė atsakovo prašymą prijungti prie bylos slapta padarytą garso įrašą, tačiau juo vėliau rėmėsi kaip įrodymu. Garso įrašas buvo atliktas slapčia ir nežinant liudytojui V. P. . Klausimai buvo teikiami tokia eiga, kad V. P. likdavo atsakyti tik taip ar ne. Todėl šis slaptai atliktas įrašas negalėjo būti vertinamas kaip įrodymas, nes jis buvo gautas pažeidžiant įstatymą. Garso įrašuose nėra nei vieno fakto, kuriuo būtų patvirtinta, kad V. J. Č. piniginių lėšų neperdavė. Teismo nurodytame bylos lape (b.l. 112) nėra fakto, kuris patvirtintų, kad V. P. pripažįsta 50 000 Lt sumokėjimą ir nurodytų, kad jis nesumokėjo likusių piniginių lėšų. Antstolis faktiškai konstatavo ne garso, bet vaizdo įrašą, todėl tokia informacija (b.l. 113) yra neteisinga.
6. Teismas netinkamai konstatavo piniginių lėšų mokėjimą J. Č. . V. P. vykdė preliminarios sutarties sąlygas ir pirmiausia per 3-4 kartus sumokėjo J. Č. 100 000 Lt, kurių gavimą J. Č. patvirtino savo parašu, o vėliau sumokėjo 50 000 Lt, nes to reikalavo J. Č. . Todėl teismo išvada, kad J. Č. buvo sumokėta pirmiausia 50 000 Lt, neatitinka tikrovės ir informacijos, esančios byloje. Atsakovas pripažįsta, kad gavo 60 000 Lt ( 45 000 Lt, vėliau – 15 000 Lt), tačiau nepripažįsta, kad gavo 150 000 Lt.
7. Vien tai, kad V. P. iškart nesikreipė į teismą, o bandė pinigus susigrąžinti geruoju, negali paneigti fakto, kad jo teisės buvo pažeistos. Tai negali suteikti pranašumo atsakovui.
8. Teismas rėmėsi Aukščiausiojo teismo praktika, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, bylos numerių.
9. Teismas, neįvertinęs ieškovo ir jo atstovo pasisakymo, liudytojo parodymų, pažeidė ieškovo teises, paviršutiniškai tirdamas įrodymus, negalėjo priimti teisingo sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigia, kad klausimas, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir kita (LAT 2002 11 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-l 406/2002). Nurodo, kad tai buvo paprastas buitinio pokalbio įrašas, padarytas visiems prieinama įrašymo technika, nepažeidžiant V. P. privatumo, nes pokalbio tema yra jame dalyvaujančių asmenų dalykiniai santykiai. J. Č. pokalbio įrašu siekė apginti tik savo pažeistas teises, susijusias su neteisėtu ir nepagrįstu pinigų reikalavimu. Toks garso įrašas pripažintinas legaliu, todėl jis yra teisėta įrodinėjimo priemonė. Teigia, kad liudytojų V. P. ir J. Š. parodymais, dokumentais, garso įrašu įrodė, jog J. Č. negavo 150 000 Lt, o pasirašė, kad gavo, tik dėl akių, V. P. įkalbėtas, jog tik tokiu būdu gavęs paskolą iš banko galės sumokėti preliminariojoje sutartyje sutartą kainą. Teismo sprendimas, vertinant įrodymus, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2006.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas naikintinas, byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 266 straipsnio nuostatą, teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Faktas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Savo reikalavimo teisę dėl 100 000 Lt įsiskolinimo bei palūkanų priteisimo iš atsakovų J. Č. ir E. Č. ieškovas M. S. kildina iš reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos 2009 m. kovo 16 d. tarp jo, kaip naujojo kreditoriaus, ir reikalavimo teisę jam perleidusio kreditoriaus V. P. Šia sutartimi (b.l. 9-10) V. P. neatšaukiamai ir besąlygiškai atlygintinai perleido ieškovui M. S. visas iš 2003 m. gruodžio 10 d. preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp jo ir J. Č. , kylančias savo, kaip kreditoriaus, teises, įskaitant teisę reikalauti ir gauti iš J. Č. su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei susikaupusias palūkanas ir delspinigius. Šia sutartimi kreditorius V. P. taip pat patvirtino, kad J. Č. skola jam pagal minėtą preliminarią sutartį yra 100 000 Lt ir garantavo, kad perleidžiamas reikalavimas yra galiojantis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą pagal perėmusio reikalavimą naujojo kreditoriaus M. S. ieškinį iš esmės, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas (J. Č. ) pateikė pakankamai įrodymų, jog 100 000 Lt jam nebuvo perduoti, todėl ieškovo reikalavimas yra neįrodytas. Teismas nustatė, kad V. P. , kreipdamasis dėl kredito gavimo, privalėjo kredito įstaigoms pateikti duomenis apie savo mokumą ir būtent dėl šios priežasties šalys sudarė preliminariąją sutartį bei, esant tarpusavio pasitikėjimui, sutartyje įrašė duomenis apie atsakovui sumokėtą 150 000 Lt sumą. Tai reiškia, jog teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad 2003 m. gruodžio 10 d. preliminarioji sutartis buvo sudaryta, siekiant sudaryti galimybę V. P. gauti kreditą akcijų kainai sumokėti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada faktiškai reiškia, kad 2009 m. kovo 16 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš V. P. ieškovo įsigytas reikalavimas, kilęs iš 2003 m. gruodžio 10 d. preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, yra negaliojantis ir ieškovas įsigyto reikalavimo negali realizuoti būtent dėl negaliojimo. Esant tokiai išvadai ir šios bylos ieškovui, kaip negaliojantį reikalavimą įsigijusiam kreditoriui, pareikalavus, V. P. , kaip pradiniam kreditoriui, atsirastų pareiga atsakyti naujajam kreditoriui už perduoto reikalavimo negaliojimą (CK 6.105 str. 1, 3 d.). O tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą pagal reikalavimą įgijusio naujojo kreditoriaus reikalavimą skolininkui, iš esmės nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje pradinio kreditoriaus pareigos, kylančios pagal įstatymą, kai atlygintinai perleistas reikalavimas negalioja. Ši aplinkybė sudaro absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Nustačius absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Todėl dėl ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas skundžiamo sprendimo negaliojimas, teisėjų kolegija nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n utaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.