Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens) J. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį J. Ž.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Gydytojų komisijos 2020 m. liepos 9 d. išvadoje nurodyta, kad pacientė negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl neaiškaus COVID-19 statuso (nėra tyrimo atsakymo ar ji infekuota), todėl teismas sprendė, kad J. Ž. dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties, kuria buvo leista suinteresuotą asmenį J. Ž. priverstinai gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vieną mėnesį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl priverstinio hospitalizavimo ir leidimo gydyti

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

15. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

16. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios (PSPĮ 12 straipsnio 3-4 dalys).

17. Sunkių ligų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-177 „Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo“ 7 punkte nurodyta, kad sunkia liga pripažįstami labai ryškūs asmenybės pakitimai su adaptacijos sutrikimais dėl endogeninių psichikos susirgimų: F20; F21; F25; afektiniai susirgimai: F30; F31; F32, su psichoziniais sutrikimais. TLK-10-AM „Sisteminis ligų sąrašas“ 5 skyriuje „Psichikos ir elgesio sutrikimai“ prie psichikos sutrikimų priskirta paranoidinė šizofrenija (F20.0).

18. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė J. Ž. priverstinai hospitalizuota 2020 m. liepos 8 d. Apeliantės psichikos sveikatos būklę vertino gydytojų komisija, kuri 2020 m. liepos 9 d. išvadoje J. Ž. nustatė paranoidinę šizofreniją (F20.0). Išvadoje nurodyta, kad suinteresuoto asmens klinikoje nustatytas parafrenijos sindromas su ypatingos reikšmės, konfabuliacinio turinio didybės kliedesiais, persekiojimo, santykio kliedesių radikalais, kraštutinai sutrikusiu mąstymu, dezorganizuotu elgesiu, visišku kritikos būsenai nebuvimu, ryškia negatyvia simptomatika emocijų ir valios sferoje. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pacientė yra įsitempusi nerimastinga, daug kalba greitu tempu, mąstymas nenuoseklus iki padrikumo, neatsako į klausimo esmę, kalba abstrakčiomis frazėmis, negali paaiškinti ką veikia; mąstymas su paralogijomis, vartoja naujadarus; savo būsenai visiškai nekritiška.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gydytojų komisijos 2020 m. liepos 9 d. išvados turinio analizė, kiti byloje esantys duomenys pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą dėl pagrindo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantę buvimo. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei ir (ar) turtui. Pirmosios instancijos teisme suinteresuoto asmens atstovas, advokatas, kuris telefonu bendravo su apeliante, neprieštaravo pareiškėjos prašymui dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti pacientę, neteikė pareiškėjos išvadą paneigiančių įrodymų. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis).

20. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad ji „turėtų būti paleista į laisvę“ ir jai „nebūtų taikomas perteklinis gydymas, skiriami vaistai“, tačiau savo mintis dėsto padrikai, nenuosekliai, kai kurie apeliantės žodžių junginiai, sakiniai apskritai neturi loginio ryšio, tarpusavyje nedera ir yra sunkiai suprantami. Šios aplinkybės tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą dėl gydytojų komisijos padarytų išvadų pagrįstumo, taigi ir pagrindo apeliantės hospitalizavimui ir gydymui buvimą (CPK 185 straipsnis).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju priverstinis gydymas yra reikalingas pačios apeliantės ir aplinkinių saugumui užtikrinti. Be to, pažymėtina, kad nustatytas vieno mėnesio terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias teisės nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

suinteresuoto asmens J. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.