- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-03
- Bylos Nr.
- 2SA-309-611/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16845-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Pareiškėjas
- T. D.
- Kreditorius
- AB „Ūkio bankas“
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą dėl antstolės D. P. veiksmų, suinteresuotas asmuo antstolė D. P., išieškotojas AB „Ūkio bankas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
pareiškėjas kreipėsi į antstolę D. P. su skundu dėl antstolės veiksmų, prašydamas panaikinti 2013-03-14 patvarkymą dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031, pateikti susipažinti ekspertizės išvadas, kuriomis remiantis yra nustatyta pradinė iš varžytinių parduodamo turto kaina. Nurodė, kad nesutinka su 2013-03-14 nustatyta 302 000 Lt turto verte, kuri, atsižvelgiant į pareiškėjo turtą, t.y. į 234,84 kv.m. namo plotą, yra per maža bent jau 10 proc., nes 2013 m. pirmajame ketvirtyje gyvenamųjų namų kainos padidėjo apie 14,1 proc., lyginant su 2012 m. Be to, pareiškėjas negavo nei antstolės patvarkymo kopijos dėl ekspertizės skyrimo, nei paties ekspertizės akto, kuriuo antstolė remiasi nustatydama varžytinių pradinę turto 241 600 Lt kainą. Tokiu būdu antstolė pažeidė CPK 682 str. įvirtintą ekspertizės skyrimo tvarką, atėmė iš skolininko teisę pareikšti prieštaravimus dėl ekspertizė išvados ir prašyti papildomos ir pakartotinės ekspertizės.
Antstolė D. P. 2013-05-15 patvarkymu pareiškėjo atstovės skundą atmetė ir persiuntė skundą kartu su vykdomosiomis bylomis Nr.0068/09/00031, Nr.0068/09/00032 Nr. 0068/09/00278, Nr.0068/09/00279 nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolė nurodė, kad pareiškėjo skundas pateiktas, praleidus nustatytą 20 dienų terminą (skolininkas patvarkymą dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių gavo 2013-03-26), be to, skolininkas neskundė 2013-01-28 UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ nustatytą turto vertę – 150000 Lt, o dabar nesutinka su nustatyta 302 000 Lt verte, tokiu būdu pats sau prieštarauja. Antstolė, atsižvelgdama į išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą, išieškotinos 630 546,70 Lt sumos dydį, aplinkybę, kad skolininkas nesutiko su 2011-05-26 turto perdavimo išieškotojui akte nurodyta 324 000 Lt verte, ėmėsi absoliučiai visų priemonių tinkamam turto vertės nustatymui ir skolos išieškojimui, tuo tarpu skolininkas siekia skolos išieškojimą vilkinti nuo 2009 metų ginčydamas turto vertę, neatlikdamas savo pareigų, numatytų įstatyme.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo T. D. pareikšto skundo dėl antstolės D. P. 2013-03-14 patvarkymo dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031 netenkino.
Teismas konstatavo, kad antstolė rėmėsi dviejų turto vertinimo ekspertizių išvadomis, atsižvelgdama į išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą, pasirinko didesnę išieškotojo vertintojo nustatytą kainą. Teismas pažymėjo, kad antstolės argumentas, kad skolininkas neskundė 150 000 Lt nustatytos turto vertės, o dabar nesutinka su nustatyta 302 000 Lt verte, atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip nurodo skolininkas jis neturėjo galimybės prieštarauti turto vertei, nes turto vertinimo negavo. Be to, teismas pripažino, kad skundai dėl turto 150 000 Lt ir 302 000 Lt verčių nustatymo paduoti nepažeidžiant 90 dienų termino dėl antstolio veiksmų. Kita vertus, pareiškėjo argumentai, esą turto vertinimo kaina nurodyta per maža, nėra paremta jokiais objektyviais duomenimis ar kitais įrodymais. Skolininkas nereiškė antstoliui dėl turto vertės nustatymo įstatymo nustatytu 20 dienų terminu, nesiūlė kitų ekspertų kandidatūrų. Pareiškėjo argumentas, kad vertė turėjo būti nustatyta didesnė bent jau 10 proc., neparemtas jokiais įrodymais bei yra neproporcingas, atsižvelgiant į civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus – proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos teisminės gynybos. Teismas pažymėjo, kad skolininkas visame išieškojimo procese siekė skolos išieškojimą vilkinti, nuo 2009 metų ginčydamas turto vertę, neatlikdamas savo pareigų, numatytų įstatyme, ir tokiu būdu piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Be to, jokių įrodymų, kad antstolės nustatyta 302 000 Lt turto vertė, pasiremiant išieškotojo vertintojo išvada, būtų ydinga ar prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams ar būtų ne rinkos, o kokia nors kita vertė, pareiškėjas į bylą nepateikė.
Teismas papildomai nurodė, kad net jei ir būtų buvusi nustatyta skolininko nurodyta turto vertė – 302000 + 10 proc., viso 332200 Lt, tai jos pradinė pardavimo iš varžytinių kaina taip pat būtų buvusi nustatyta maždaug apie 10 proc. didesnė, t.y. 241600 + 10 proc., viso 265 760 Lt. Turtas iš varžytinių buvo parduotas už 248 850 Lt, t.y. tik 3 proc. didesne nei pradinė varžytinių turto kaina. Pridėjus prie nustatytos tariamai galimos pradinės pardavimo 265 760 Lt kainos 3 proc., gautume 273 733 Lt tariamai galimą turto pardavimo iš varžytinių kainą (jei antstolis būtų nustatęs 10 proc. didesnę turto vertę). Teismo nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, naujoji tariamai galima turto pardavimo kaina nesudarytų esminio skirtumo išieškojimo vykdymo procese, nes sąlyginai nedaug skirtųsi nuo faktinės pardavimo iš varžytinių kainos, tačiau vėl būtų vilkinamas išieškojimo procesas.
Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti, jo skundą tenkinti visa apimtimi: panaikinti 2013-03-14 patvarkymą dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031; pateikti susipažinti ekspertizės išvadas, kuriomis remiantis yra nustatyta pradinė iš varžytinių parduodamo turto kaina; taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant antstolei iš varžytinių parduoti areštuotą turtą. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
antstolė 2013-05-15 patvarkyme, nustatydama pradinę varžytinių kainą rėmėsi išimtinai tik išieškotojo 2013-02-28 pateiktu AB „Ūkio bankas“ vertintojų 2012-11-15 atliktu vertinimu, su kuriuo skolininkas nebuvo supažindintas. Skolininkas buvo supažindintas tik su turto vertinimu, kuris buvo atliktas vėliau, t.y. 2013-01-28 UAB „Centrinė nekilnojamo turto birža“ atliktu vertinimu. Antstolė pažeidė civilinio proceso kodekso normas, reguliuojančias areštuoto turto įkainojimą bei ekspertizės skyrimo tvarką vykdomajame procese. Skolininkas negavo nei antstolės patvarkymo dėl ekspertizės paskyrimo, nei pačios ekspertizės, kuria antstolė remiasi nustatydama varžytinių pradinę turto vertę. Tokiu būdu antstolė atėmė iš skolininko teisę pareikšti prieštaravimus dėl ekspertizės išvados ir prašyti papildomos ir pakartotinės ekspertizės. Akivaizdu, kad iš varžytinių parduodamo turto vertė buvo nustatyta nesiremiant jokia objektyvia turto vertinimo ekspertize, ar jos išvada, o tik remiantis subjektyvia išieškotojo siūloma kaina.Šioje vykdomojoje byloje jau buvos susiklosčiusi panaši situacija, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.P2-141-819/2011 pripažino tokius antstolės veiksmus neteisėtais. Areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje, turto kaina.Antstolė skelbia varžytines tik vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031, kurioje išieškotoju yra AB „Ūkio bankas“, tuo tarpu kitose vykdomosiose bylos, kur išieškotojai yra kiti asmenys, neatlieka jokių veiksmų, be to, kiti išieškotojai taip pat nebuvo informuoti apie nustatinėjamą parduodamo turto kainą ir vertę, negalėjo teikti savo pasiūlymų. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tokius antstolės veiksmus, pripažinti jų neteisėtumą, tačiau dėl jų net nepasisakė. Be to, antstolė ginčijamą patvarkymą priėmė tik vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031, o kitų vykdomųjų bylų neapjungė, todėl nesilaikė procedūrinių ir procesinių taisyklių, dėl ko 2013-03-14 patvarkymas taip pat yra neteisėtas. 2013-05-15 patvarkymas, kuriuo ji atsisakė tenkinti skolininko skundą buvo priimtas jau visose vykdomosiose bylose.Faktą, kad pradinė varžytinių kaina turėjo būti nustatyta didesnė, patvirtina ir vieno iš varžytinių dalyvių skundas dėl varžytinių pripažinimo neįvykusiomis, kadangi varžytinių dalyvis pateikė pasiūlymą įsigyti turtą už 258 850 Lt, tačiau varžytines laimėjo dalyvis, pasiūlęs 248 850 Lt. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad teismo išvada, jog pradinė turto parduodamo iš varžytinių kaina neturi būti didesnė, yra nepagrįsta. Teismo išvados ir antstolės kaltinimai, kad nuo 2009 m. skolininkas išieškojimo procese siekė vilkinti skolos išieškojimą, yra nepagrįsti. Priešingai, skolininkas siekia, jog išieškojimo procesų būtų kaip įmanoma labiau patenkinti visų kreditorių interesai maksimaliai.
Atsiliepimas
Išieškotojas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:
2013-03-14 antstolės patvarkymas dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių pareiškėjo buvo gautas 2013-03-22, taigi terminas paduoti skundą dėl šio patvarkymo pareiškėjui baigėsi 2013-04-11, tuo tarpu jis antstolės kontoroje buvo gautas tik 2013-04-22, kai jau buvo pasibaigęs skundo padavimo terminas. Nepaisant to, kad pareiškėjas teigia, jog skundą tariamai įteikė pašto siuntų tarnybai 2013-04-11, tačiau jokių tą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, tai, kad skundas keliavo 11 dienų yra nelogiška. Pareiškėjas, žinodamas, kad pirmųjų varžytinių pradžia yra 2013-40-15 10.00 val., nesiėmėm jokių veiksmų ir delsė skundą pateikti anksčiau, nelaukdamas paskutinės termino dienos. Šios aplinkybės rodo pareiškėjo siekį vilkinti turto pardavimo iš varžytinių procesą. antstolė, nustatydama turto vertę, laikėsi teisės aktų, reglamentuojančių parduodamo turto iš varžytinių turto vertės nustatymą, nuostatų. 2011-12-16 pareiškėjui buvo įteiktas reikalavimas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, kuriuo jis buvo įpareigotas per 5 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos sumokėti už ekspertizę 500 Lt į antstolės depozitinę sąskaitą, tačiau per nustatytą terminą šios sumos nesumokėjo. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie 2012-10-24 patvarkymą dėl turto vertinimo ekspertizės skyrimo, tačiau įstatymų nustatyta tvarka jo neskundė. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo, kad bus atliekama turto vertinimo ekspertizė, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.Net jeigu, kaip teigia pareiškėjas ir būtų nustatyta 10 proc. didesnė turto vertė, atsižvelgiant į proporcingumo principą bei galimą pareiškėjo siekimą vilkinti išieškojimo procesą, esminio skirtumo išieškojimo vykdymui procese tai nesudarytų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas jo skundas dėl antstolės D. P. 2013-03-14 patvarkymo dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių vykdomojoje byloje Nr.0068/09/00031. Byloje nustatyta, kad antstolė D. P. vykdo Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro išduotus vykdomuosius dokumentus dėl 218 592,40 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų, 63 649 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų, 337 389,10 Lt ir 10 916,20 Lt skolos išieškojimo iš skolininko (pareiškėjo) T. D. išieškotojui AB „Ūkio bankas“. 2009-01-21 antstolės patvarkymu skolininkui priklausantis turtas – žemės sklypas, pastatas-gyvenamasis namas, pastatas-ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), buvo areštuoti. Neįvykus areštuoto turto varžytinėmis, 2011-04-27 išieškotojas sutiko perimti skolininko turtą už 324 000 Lt, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi turto perdavimą išieškotojui atsisakė patvirtinti, kadangi skolininkas prieštaravo dėl nustatytos 324 000 Lt turto vertės. 2011-12-16 skolininkui įteiktas reikalavimas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, kuriuo jis buvo įpareigotas per 5 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, sumokėti už ekspertizę 500 Lt į antstolės depozitinę sąskaitą (vykdomoji byla Nr.006//09/00031, t.2, b.l.11). Skolininkui neatlikus ekspertizės, 2012-10-24 antstolės patvarkymu paskirta turto ekspertizė. UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ skolininko turtą įvertino 150 000 Lt. Išieškotojui paprieštaravus dėl nurodytos turto vertės ir pateikus išieškotojo vertintojų 2012-11-15 atlikto vertinimo duomenis, jog turto vertė sudaro 302 000 Lt, antstolė ginčijamu 2013-03-14 patvarkymu dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių, atsižvelgusi į skolininko bei išieškotojo interesų pusiausvyrą, nustatė išieškomo turto vertę – 302000 Lt, pradinę turto iš varžytinių kainą – 241 600 Lt, o varžytinės paskelbtos 2013-04-22 nuo 10.00 val. iki 15.00 val.
CPK 681 str. 1 d. įtvirtina, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nesudėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių ieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr.0068/09/00031 medžiagos antstolė 2012-10-24 patvarkymu skyrė ekspertizę skolininko areštuoto turto vertei nustatyti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad turto vertei nustatyti buvo gautos dvi turto vertinimo ekspertų išvados: UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ skolininko turtą įvertino 150 000 Lt, o išieškotojo vertintojai – 302 000 Lt. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje trūksta duomenų apie 2013-02-11 antstolės rašto turto ekspertizės akto išsiuntimą. Pripažintina, kad apie nustatytą pradinę turto pardavimo iš varžytinių kainą skolininkas sužinojo tik gavęs antstolės 2013-03-14 patvarkymą. Skolininkui šis patvarkymas įteiktas 2013-03-22, o iš bylos medžiagos matyti, kad skolininkas skundą dėl šio patvarkymo pašto siuntų tarnybai įteikė 2013-04-11 (b.l.16), ir nors toks skundas antstolės kontoroje buvo gautas tik 2013-04-22 (vykdomosios bylos Nr.0068/09/00031, t.2, b.l.75), tačiau sutiktina su apeliantu, kad jis skundą padavė nepraleidęs CPK 512 str. numatyto 20 dienų termino. Vis dėlto pažymėtina, kad turto rinkos vertės nustatoma remiantis metodais, nurodytais LR Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 patvirtinta Turto vertinimo metodika, tuo tarpu apeliantas, ginčydamas nustatytą areštuoto turto kainą, nenurodė bei nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti kitokią ar paneigti ekspertų nustatytą skolininko turto rinkos vertę, be to, remiasi tik savo subjektyviais vertinimais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinus, kad areštuoto skolininko turto vertė yra 10 proc. didesnė, tai nesudarytų esminio skirtumo išieškojimo vykdymo procese ir nedaug skirtųsi nuo faktinės pardavimo iš varžytinių kainos – 248 850 Lt ( vykdomoji byla Nr.0068/09/00031, t.2, b.l.58). Tokia vertė esminio skirtumo, palyginus su įsiskolinimo suma – 630 546,70 Lt, nesudarytų, o tik sudarytų pagrindą vilkinti išieškojimo procesą, kuris vyksta jau nuo 2009 metų. Apelianto nurodyti argumentai, neva faktą, kad turto kaina turėjo būti didesnė, patvirtina varžytinių dalyvio A. K., siūliusio pirkti turtą už 258 850 Lt, skundas, taip pat nepaneigia remiantis ekspertų išvadomis nustatytos turto vertės. Pažymėtina, kad turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimali, tačiau pabrėžtina, kad ji nebūtinai yra lygi turto pardavimo kainai. Taigi, net ir pripažinus, kad kitas varžytinių dalyvis siūlė 10 000 Lt didesnę, nei turtas buvo parduotas sumą, t.y. 258 850 Lt, tokia suma būtų tik 7 proc. didesnė nei varžytinėse nustatyta pradinė turto kaina – 241 600 Lt ir patvirtintų, kad nustatyta kaina optimali, reali ir atitinka rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad remiantis UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža“ 2013-01-28 ekspertizės aktu skolininkui priklausančio turto vertė buvo nustatyta tik 150 000 Lt sumai, o antstolė atsižvelgė į skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyros principą ir nustatydama turto kainą varžytinėse vadovavosi didesne, AB „Ūkio bankas“ vertintojų nurodyta suma – 302 000 Lt.
Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011-12-16 skolininkas buvo įpareigotas sumokėti už ekspertizę į antstolės depozitinę sąskaitą 500 Lt (vykdomoji byla Nr.006//09/00031, t.2, b.l.11), tačiau visus metus delsė (turto ekspertizė paskirta tik 2012-10-24 antstolės patvarkymu), nurodyto įpareigojimo nevykdė, turto vertinimo ekspertizės neatliko, veikė pasyviai, todėl jo atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog jis siekia maksimaliai patenkinti visų kreditorių interesus, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolei 2012-10-24 net ir paskyrus turto vertinimo ekspertizę, apeliantas jokių pretenzijų dėl eksperto, kuriam pavesta atlikti turto vertinimą, nereiškė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su išieškotojo argumentais, kad skolininkas, žinodamas apie paskirtą ekspertizę, pats turėjo domėtis jos rezultatais, būti aktyvus, tuo tarpu net ir informuotas apie paskirtą varžytinių datą, skundą dėl ginčijamo antstolės patvarkymo pareiškė paskutinę dieną, be to, su trūkumais (vykdomoji byla Nr.0068/09/00031, t. 2, b.l.77). Įvertinus skolininko elgesį išieškojimo vykdymo procese, bei tai, kad apeliantas jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti parduodamo turto vertę, nepateikė, darytina išvada, kad jo skundas dėl antstolio veiksmų yra netenkintas pagrįstai.
Apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl to, jog antstolė veiksmus vykdo tik vykdomojoje byloje, kurioje išieškotojas yra AB „Ūkio bankas“, kitose vykdomosios bylose veiksmų neatlieka ar tik dabar sujungė vykdomąsias bylas, nėra susiję su nagrinėjamu antstolės 2013-03-14 patvarkymu dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių pateikimo, o tokius antstolės veiksmus skolininkas turėjo galimybę skųsti atskiru skundu. Dėl šių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas šių apelianto nurodytų motyvų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo (skolininko) T. D. skundą dėl antstolės D. P. veiksmų ir 2013-03-14 patvarkymo dėl informacijos apie turto pardavimą iš varžytinių. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.