- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-20
- Bylos Nr.
- I2-1066-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03421-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovėms Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. ATRS-1110 netenkino pareiškėjo prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2020 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-1432 netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. ATRS-1110; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-1432; 3) įpareigoti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo arba teismą konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas yra pagrįstas bei yra teisinis pagrindas pareiškėjui atidėti privalomąją karo tarnybą.
2.1. Paaiškina, kad Karo prievolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Pareiškėjo įsitikinimu, jis išvardino aplinkybes, pagrindžiančias, kad yra pagrindas atidėti karo tarnybą, kurios yra tikrai svarbios, nes karo prievolės neatidėjimas tikrai sukeltų neproporcingai didelę žalą jam ir jo sergančiai mamai: 1) pareiškėjo mama turi sveikatos problemų, todėl jai yra reikalinga nuolatinė pareiškėjo priežiūra ir dėmesys; 2) pats pareiškėjas turi sveikatos problemų dėl besiformuojančios stuburo išvaržos, pareiškėjui įtariama alergija šalčiui; 3) pareiškėjas dirba automechanikos srityje gana trumpą laiką, todėl nėra tikras ar darbdavys išsaugos jo darbo vietą jam atlikus privalomąją pradinę karo tarnybą; 4) pareiškėjas yra labai religingas žmogus, smerkiantis karą ar prievartą, todėl karo tarnyba prieštarauja jo religiniams įsitikinimams; 5) pareiškėjas turi registruotą bityną, kuriam reikia skirti daug dėmesio, karo tarnybos metu nebūtų kam juo pasirūpinti.
2.2. Pareiškėjas pažymi, kad joks trečiasis asmuo nesuteiks tokios pagalbos, taip nesirūpins jo mama kaip jis. Pareiškėjas gyvena su mama, kai tuo tarpu kiti pareiškėjo mamos vaikai gyvena atskirai, jie negali skirti mamai tiek dėmesio, kiek skiria pareiškėjas. Atsakovės šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę vertino labai paviršutiniškai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba gavo pareiškėjo prašymą „Dėl tarnybos atidėjimo“ su priedais (toliau – Prašymas) atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą argumentuodamas, kad jam reikia pasirūpinti sergančia mama, jis turi nuolatinį darbą, turi sveikatos problemų. Tačiau šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, nes iš jo pateiktų motinos medicininių dokumentų negalima objektyviai nuspręsti, kad mama negali savimi pasirūpinti, būtina nuolatinė priežiūra ir pagalba buityje ar būtų nustatytas specialiųjų poreikių lygis. Taip nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ar jo motina būtų kreipęsi į savivaldybę dėl socialinių paslaugų tiekimo, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, nepateikė jokių dokumentų iš kurių galima būtų nuspręsti, jog kiti trys vaikai nepadeda motinai ar negalėtų jai padėti. Pats pareiškėjas skunde Krašto apsaugos ministrui nurodė, kad jo motinos sveikata nėra itin sunki, bet jo pareiga yra rūpintis senyvo amžiaus motina, kas savaime suprantama, tačiau neįrodo neproporcingai didelės žalos, t. y. nepateikti jokie įrodymai, jog pareiškėjui atliekant tarnybą jo motina nebūtų tinkamai pasirūpinta ir dėl to grėstų pavojus jos sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad joks trečiasis asmuo negalėtų taip pasirūpinti jo motina, kaip tik jis pats. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių kodėl esant poreikiui išlaikyti motiną bei jai turint kitų vaikų, nėra pasinaudota Civilinio kodekso 3.205 straipsnyje nustatyta teise gauti išlaikymą.
3.1. Dėl pareiškėjo manymu kilsiančios neproporcingai didelės žalos Tarnyba pažymi, kad turimas darbas, savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas būtų negalimas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam neatidėjus privalomosios pradinės karo tarnybos yra galimybė prarasti turimą darbą. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 61 straipsnio 4 dalyje yra reglamentuotas draudimas darbdaviui nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia, atleisti iš darbo darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą. Pagal DK 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą.
3.2. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 65 straipsnio 5 dalimi ir Karinės medicinos ekspertizės nuostatais, vienintelė institucija, įgaliota tikrinti asmenų sveikatos būklę ir nustatyti, ar asmuo tinkamas į privalomąją pradinę karo tarnybą, yra Lietuvos kariuomenės Daktaro Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos Karinės medicinos ekspertizės komisija. Nei Tarnyba, nei Krašto apsaugos ministras neturi įgaliojų nustatyti asmens tinkamumą privalomajai pradinei karo tarnybai pagal jo sveikatos būklę. Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato atskirą pagrindą tarnybos atidėjimui: vykdant šaukimą, privalomoji pradinė karo tarnyba atidedama karo prievolininkams: kuriems, patikrinus jų sveikatos būklę, nustatyta, kad jie dėl laikinų sveikatos sutrikimų negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, iki baigsis laikinas jų sveikatos sutrikimas. Pareiškėjas dar nebuvo siųstas pasitikrinti sveikatos, todėl nėra aišku ar jis yra tinkamas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą pagal sveikatos būklę. Pareiškėjas jau galėjo žinoti tinkamumą privalomajai pradinei karo tarnybai dėl sveikatos būklės jeigu būtų tinkamai vykdęs karo prievolininko pareigas ir laiku atvykęs į Tarnybą.
3.3. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos dėl turimų religinių ir pacifistinių įsitikinimų, atsakovė pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis su prašymu atlikti Alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Įstatymo 16 ir 17 straipsniai). Taigi jo nurodytos aplinkybės būtų aktualios nagrinėjant jo prašymą dėl skyrimo atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau jos niekaip nepagrindžia neproporcingai didelės žalos kilimo.
3.4. Atsakovės nuomone, pareiškėjas aplaidžiai vertino savo Konstitucinę pareigą atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą, nesiėmė jokių veiksmų galimai kilsiančiai žalai mažinti. Priešingai, nors 2020 m. Šauktinių sąrašai viešai paskelti buvo 2020 m. sausio 15 d., atvykimas į Tarnybą buvo nurodytas 2020 m. balandžio 21 d. Pareiškėjui neatvykstant į Tarnybą iki nurodytos datos buvo pradėtas Administracinio nusižengimo teisena ir pareiškėjas nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 560 straipsnį, t. y. karo prievolininko pareigų nevykdymas. Atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjo pateiktą darbo sutartį, pareiškėjas buvo įdarbintas tik 2020 m. gegužės 29 d., t. y. jam jau žinant, kad yra patekęs į Šauktinių sąrašus.
4. Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo ji atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 14 d. skundą pateiktą Krašto apsaugos ministrui dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo, priėmė Ministerijos sprendimą netenkinti Pareiškėjo skundo, paliko Tarnybos sprendimą nepakeistą.
4.1. Pažymi, kad ne bet kokia žala yra pagrindas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs tarnybos atidėjimo pagrindą tik esant neproporcingai didelei žalai. Nagrinėjamu atveju Tarnyba tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus motyvus ir juos patvirtinančius duomenis. Pareiškėjas prašymą atidėti tarnybą siekė pagrįsti motinos priežiūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta pareiga pilnamečiams vaikams išlaikyti / globoti savo tėvus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš pareiškėjo pateiktų duomenų buvo matyti, kad motina be pareiškėjo, turi dar tris pilnamečius vaikus, todėl pagrįstai galima teigti, kad pareiškėjui atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą, pareigą užtikrinti motinos priežiūrą turi ir kiti vaikai.
4.2. Tarnybos sprendime ir Ministerijos sprendime buvo pasisakyta, kad pareiškėjo darbo vietos apsaugą užtikrina DK 61 straipsnio 4 dalis ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys pagal darbo sutartis ar valstybės tarnyboje, įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, todėl pareiškėjo motyvas dėl darbo vietos praradimo yra nepagrįstas.
4.3. Vertinant pareiškėjo nurodytų aplinkybių visumą bei jų atitiktį Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintai sąlygai, Ministerija pažymi, kad neproporcingai didelė žala asmeniniams prievolininko ar visuomeniniams interesams turėtų realiai egzistuoti ir galėtų būti konstatuojama tik gavus atitinkamus duomenis (įrodymus), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl šaukimo atlikti minėtos rūšies karo tarnybą pareiškėjas (prievolininkas) patirtų tokio masto nuostolius, kurie nepataisomai neigiamai paveiktų jo (jo artimųjų) ateitį, keltų realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. ATRS-1110 ir jį patvirtinusio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 12-01-1432 teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.
6. Todėl teismas nagrinėjamu atveju vertins, ar egzistuoja pagrindai atidėti pareiškėjui privalomąją pradinę karo tarnybą, ar atsakovės pareiškėjo prašymuose nurodytas faktines aplinkybes vertino tinkamai.
7. Nustatyta, kad Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. ATRS-1110 netenkino jo prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, o Krašto apsaugos ministerija 2020 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-1432 pareiškėjo skundą atmetė.
8. Pareiškėjo teigimu, atsakovai netinkamai išnagrinėjo jo prašymus, iš esmės nesigilino į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios šioje situacijoje yra labai reikšmingos ir svarbios sprendžiant dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.
9. Nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 19 iki 26 metų (įskaitytinai). Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos trukmė – 9 mėnesiai (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Įstatymo15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Karo tarnybos atidėjimo Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu atveju tvarką nustato Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte nustatyta, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Tačiau karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis (Aprašo 5 punktas). Aprašo 11 punkte nustatyta, kad prašymus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.
10. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą aiškiai matyti, kad teisės aktai neįtvirtina baigtinio sąrašo atvejų, kurie būtų pagrindas dėl karo prievolės atlikimo galinčią kilti žalą pripažinti neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl pagrindas atidėti ar atsisakyti atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą vertinamas atskirai kiekvienu individualiu atveju ir pagal esamas faktines aplinkybes sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.
11. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad atsakovės ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atveju nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, t. y. jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.
12. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės nėra pagrindas galimai atsirasiančius nepatogumus laikyti neproporcingai didele žala. Pareiškėjas neproporcingos žalos atsiradimą grindžia aplinkybėmis, jog dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos turės būti nutraukti darbo santykiai ir jis praras darbo vietą, jog negalės pasirūpinti sergančia mama, jog nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba prieštarauja jo religiniams įsitikinimams ir kt. Taigi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susijusios su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą asmeniui, negu su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neproporcingai didelės žalos kilimą dėl jo nurodomų aplinkybių.
13. Pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos dėl darbdavio veiksmų, pareiškėjui išvykus atlikti karo tarnybą grindžiami prielaidomis. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas karo tarnybos atlikimo metu negalės atlikti savo darbinių funkcijų savaime nėra pagrindas atidėti karo tarnybą, kuriai pareiškėjas yra paskirtas.
14. Teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovės, nagrinėdamos pareiškėjo prašymą bei skundą dėl tarnybos atidėjimo, iš esmės atliko tik vertinimą atmeta kaip nepagrįstus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad buvo įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Pats pareiškėjas pripažino, kad Tarnyba jo pateiktas aplinkybes ir faktus vertino rimtai, kadangi jis buvo paprašytas pateikti daugiau įrodymų apie konkrečias aplinkybes ir faktus.
15. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos sprendimu skunde Ministerijai ne tik detalizavo prašyme teiktus motyvus, bet pateikė papildomus, kurių prašyme nebuvo, t. y. nurodė, kad geriau bus nubaustas už vengimą atlikti karo tarnybą nei pažeis savo turimus principus, religinius įsitikinimus, gyvenimo vertybes bei nuostatas, kad jis kaip kareivis sistemai neduotų jokios naudos, turi registruotą bityną, kuriuo be jo niekas negalėtų pasirūpinti, DK iš esmės neapsaugotų jo nuo atleidimo iš darbo ir kariuomenė negintų jo interesų jeigu darbdavys jį atleistų, pareiškėjo motina nėra itin sunkus ligonis, tačiau jis kaip vienintelis iš vaikų gyvenantis su ja rūpinasi ir joks trečiasis asmuo negalėtų ja pasirūpinti taip kaip jis, jokios išmokos ir pinigai neatsvertų jo religinių įsitikinimų ir pagalbos mamai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neturi vieningos nuomonės dėl jam galimai kilsiančios žalos nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos vykdymo metu, galimai kilsianti žala grindžiama tik prielaidomis.
16. Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, jog „pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsniu, kuriame įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, asmenys, dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negalintys atlikti karo tarnybos, turi teisę vietoj jos įstatymo nustatyta tvarka atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. <...> O tai be kita ko, reiškia, kad, remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, inter alia piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti. Vadinasi, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininko statusas nėra pagrindas atleisti asmenį nuo konstitucinės jo, kaip piliečio, pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Teismas, vadovaudamasi šia Konstitucinio Teismo doktrina, laiko, kad piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstitucijos nuostatas, kurios ir yra pilietiško elgesio matas, tarp asmens sąžinės ir jo religinių, pasaulėžiūrinių įsitikinimų negali būti prieštaravimų, o kilęs vidinis konfliktas turi būti sprendžiamas Konstitucijos nuostatų laikymosi naudai.
17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. ATRS-1110, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 12-01-1432 priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo.
18. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
19. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvo vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.