Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.

Iš A. P. , o jam neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iš jo motinos G. J. (jos pareiga pasibaigia A. P. sulaukus pilnametystės) priteista: P. K. - 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų turtinei žalai atlyginti, M. V. - 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2005 m. liepos 18 d. ir 2006 m. vasario mėnesio, tikslesnis laikas nenustatytas, įvairiose Jonavos r. Bukonių sen. Petrašiūnų kaimo vietose, tai yra po O. M. gyvenamuoju namu Mačionių g. Nr. 2, gyvenamojo namo Mačionių g. Nr. 1 antrame aukšte, prie G. J. sodybos esančio sudegusio tvarto pirmame aukšte, esančio Mačionių g. Nr. 3, kaimo parkelyje, O. M. gyvenamojo namo Mačionių g. Nr. 2 rūsyje, gyvenamojo namo Mačionių g. Nr. 1 rūsyje, A. P. gyvenamojo namo Jonavos g. Nr. 17 rūsyje, O. M. gyvenamojo namo Mačionių g. Nr. 2 palėpėje, O. M. sodybos Mačionių g. Nr. 2 tvarte, griovyje prie Mačionių g. namo Nr. 1, A. P. sodybos Jonavos g. 17 tvarte bei tyrimo metu nenustatytose vietose Petrašiūnų kaime, pasinaudodamas mažamečio M. V. , gimusio 1996-09-12, bejėgiška dėl mažametystės būkle, įvesdamas savo varpą į mažamečio M. V. išeinamąją angą, ne mažiau kaip keturiasdešimt vieną kartą tenkino lytinę aistrą su mažamečiu prieš jo valią.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme.

Teismas, anot apelianto, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y., kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, be to, duodamas teisingus parodymus, padėjo ištirti šią baudžiamąją bylą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad vienintelis įrodymų šaltinis, neskaitant nukentėjusiojo parodymų, yra jo parodymai. Be jų tyrimas nebūtų sėkmingas, byla nebūtų pasiekusi teismą, ir nebūtų priimtas nuosprendis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad teismo psichiatrijos ir psichologijos akte konstatuotas nuteistojo socialinio elgesio sutrikimas. Todėl, pasak apelianto, jis ne viską išreiškia taip, kaip yra įprasta teisme. Tačiau apeliantas teisme pasakė, kad dėl savo poelgio gailisi, tai patvirtina ir jo elgesys – jis prisipažino ir davė išsamius parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, naujų nusikaltimų nepadarė.

Be to, apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad nusikalstamus jo veiksmus lėmė per televiziją matyti erotiniai filmai, kurių niekas nedraudė žiūrėti ir nesakė jam, kad to daryti negalima. A. P. teigimu, jam paskirta tokia griežta bausmė, kuri retai skiriama jau ne kartą teistiems asmenims, todėl skunde prašoma Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir paskirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti baudžiamojo kodekso 92 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti dviem metams.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, gynėja – apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Skirdamas bausmę A. P. pagal BK 150 str. 4 d., pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pasekmes, į tai, kad nusikalstama veika buvo daroma ilgą laiką bei į BK XI skyriuje numatytus bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad, apelianto nuomone, teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose. Atsakomybę švelninančios aplinkybės turi įtakos skiriant bausmę, bausmės rūšies ir dydžio požiūriu. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu arba su kaltininko asmenybės pavojingumu. BK 59 straipsnyje išvardijamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, viena iš jų – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis.

Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nepripažino, kad jis (A. P. ) ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė išsamius parodymus. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas apklausiamas įtariamuoju pirmąjį kartą davė klaidingus parodymus (t.1 b.l.113-114), kuriuos pakeitė tik po akistatos su nukentėjusiuoju M. V. . Papildomos apklausos metu apeliantas nurodė, jog pirmosios apklausos metu davė klaidingus parodymus bijodamas, kad jam bus paskirta griežtesnė bausmė.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos jis nuoširdžiai gailisi, paneigiama byloje esančiais duomenimis. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo tada, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu jis gailisi iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad apeliantas nukentėjusiojo atsiprašė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, neatlygino nukentėjusiajam ar jo globėjai nei turtinės, nei neturtinės žalos. Nuteistojo argumentas, kad jis gailisi dėl nusikalstamos veikos prisipažindamas, duodamas parodymus teisėsaugos institucijoms, o ne atsiprašydamas nukentėjusiojo yra nepagrįstas, nes baudžiamasis įstatymas nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar nenusikalstamą ir duoda apie tai parodymus.

Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad ekspertizės akte nurodyta, jog jam (A. P. ) stebėta elgesio patalogija – Socializuoto elgesio sutrikimas pas ribinio intelekto asmenį, dėl ko jis negalėjo tiksliai išsakyti savo minčių. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 159 nurodyta, kad nei nusikalstamos veikos darymo metu, nei bylos tyrimo metu A. P. nebuvo nustatyti psichiniai sutrikimai ir, atsižvelgiant į jo amžių ir protinio išsivystymo lygį, jis galėjo teisingai suvokti, įsiminti ir atkurti įvykius, bei duoti apie tai teisingus parodymus.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jeigu apeliantas nebūtų davęs parodymų apie nusikalstamą veiką, tai byloje nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau, kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio, teismas, darydamas išvadą, kad A. P. kaltas dėl lytinės aistros tenkinimo su mažamečiu, rėmėsi ne tik apelianto, bet ir nukentėjusiojo M. V. bei jo globėjos P. K. parodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tik po to, kai P. K. pastebėjo, kad jos globotinis turi tuštinimosi problemų ir M. V. išsipasakojo jai apie tai, kad A. P. jį seksualiai išnaudojo, ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal bylos duomenis matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006 m. lapkričio 7 d., gavus nukentėjusiojo globėjos P. K. pareiškimą. Apeliantas pirmą kartą davė parodymus apie savo nusikalstamus veiksmus jau po to, kai teisėsaugos institucijoms buvo žinoma apie galimai padarytą nusikalstamą veiką iš nukentėjusiojo ir jo globėjos duotų parodymų. Nukentėjusysis M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė išsamius, nuoseklius parodymus, kurie buvo svarbūs ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 7 nurodoma, kad nukentėjusysis M. V. gali, atsižvelgiant į jo amžių ir protinio išsivystymo lygį, teisingai įsiminti, suvokti ir atkurti įvykius bei duoti apie tai teisingus parodymus. Pirmiau aptarti bylos duomenys įrodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne vien tik apelianto parodymais. Ne mažiau svarbūs buvo nukentėjusiojo bei jo globėjos parodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo ją išaiškinti.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę A. P. , atsižvelgė ir į apelianto asmenybę, nusikalstamos veikos trukmę, ilgalaikes nusikaltimo pasekmes nukentėjusiajam. A. P. charakterizuojamas neigiamai, nurodoma, kad apeliantas mokykloje turi drausmės problemų, savo elgesiu dažnai pažeidžia mokinio taisykles, konfliktuoja su mokytojais ir mokiniais, dažnai įsivelia į muštynes, vartoja necenzūrinius žodžius. Apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajam ir, kaip pažymima minėtame Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 7, nors tolimesnių pasekmių numatyti negalima, tačiau jau ir šiuo metu nukentėjusiajam diagnozuotos tiek psichinės, tiek fizinės ligos. Nusikalstama veika truko labai ilgą laiką, ji buvo baigta ne dėl savanoriškų apelianto veiksmų, o dėl to, kad nukentėjusiojo globėja uždraudė M. V. lankytis Petrašiūnų kaime ir bendrauti su A. P. .

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo nusikalstamą elgesį iš esmės nulėmė netrukdomai žiūrėtos erotinio pobūdžio televizijos laidos. Iš minėto Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 159 matyti, kad nuteistasis A. P. nusikalstamos veikos padarymo metu suprato atliekamų veiksmų esmę bei galėjo juos valdyti. Šie duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog jis, būdamas sąmoningas ir suprasdamas savo veiksmų esmę, netrukdomai galėjo pasirinkti bet kokį elgesio variantą – tarp jų ir tokį, kuriuo nebūtų pažeidęs baudžiamąjį įstatymą. Asmuo sąmoningai pažeidęs baudžiamąjį įstatymą privalo atsakyti nustatyta tvarka.

Taigi, išanalizavus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas, individualizuodamas bausmę A. P. , tinkamai įvertino visas BK 54 str. 2 d. bei 91 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir jomis remdamasis paskyrė tinkamą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.