Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajam I. S., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiosios I. J. atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiosios I. J. atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 str. 1 d., 149 str. 2 d. ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusios I. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš I. S., 2000 (du tūkstančiai) eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo I. J. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 2 d. už tai, kad jis 2004-12-01 apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 1 esančiame sodo namelyje, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, prieš I. J. panaudodamas fizinį smurtą ir jėgą, t. y. tyčia ranka suduodamas ne mažiau dviejų smūgių į įvairias kūno vietas, taip atimdamas galimybę priešintis, pasikėsino su ja atlikti lytinį aktą, tačiau veikos nebaigė, nes nukentėjusioji pabėgo.Apeliaciniame skunde nuteistojo I. S. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašė Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti šioje baudžiamojoje byloje naują nuosprendį, kuriuo I. S. išteisinti reabilituojančiu išteisintąjį pagrindu. Atmesti nukentėjusiosios I. J. civilinį ieškinį. Nepriteisti iš išteisintojo I. S. jokių proceso išlaidų. Panaikinti I. S. 2015-08-24 paskirtą kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje kaltinimas jo ginamajam neįrodytas. Pats I. S. kaip šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, taip ir ją nagrinėjant teisme nuosekliai neigė jam pareikštus įtarimą, o po to ir kaltinimą. Nuteistojo gynėjo teigimu byloje ne tik neįrodyta I. S. kaltė, bet šios baudžiamąją bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti nuoseklūs bei įtikinami I. S. parodymai, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė ir negalėjo padaryti, nes tos inkriminuojamos veikos padarymo metu jis nebuvo Lietuvos Respublikoje. Nors ir netiesiogiai, tačiau I. S. nekaltumą įrodo ir pagarsinti atskiri ankstesnės I. S. baudžiamosios bylos duomenys, taip pat sudarantys pagrindą išvadai, jog I. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje tuo metu, kuomet nukentėjusiosios atžvilgiu buvo vykdomas kaltinamajame akte nurodomas nusikaltimas.Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaltinimas I. S. padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 2 d., yra inkriminuotas remiantis tik vienu subjektyvaus pobūdžio ir gana prieštaringu įrodymų šaltinių, t.y. tik nukentėjusiosios I. J. parodymų dalimi. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusioji šios baudžiamosios bylos procese buvo jau kartą apsipažinusi dėl kito tariamo kaltininko. Tokiu būdu iš pastarųjų aplinkybių seka reikšminga išvada, jog nukentėjusioji šios bylos procese ar dėl kokių tai savo asmens savybių, ar dėl kokių nors kitų priežasčių, tačiau parodymus duoda neatsakingai. Tokiu būdu šioje byloje vien nukentėjusiosios parodymų tikrai nepakanka, kad pripažinti I. S. šioje byloje kaltu. Tam, kad būtų pagrindas pripažinti šioje byloje I. S. kaltu byloje be minėtosios nukentėjusiosios parodymų kaltinančios dalies turi būti surinkta ir kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Tuo tarpu, jokių tokių įrodymų byloje nėra surinkta.Skunde pažymima ir tai, kad nuteistasis nurodė jo alibi galinčius patvirtinti liudytojus, tik pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis išgalvotais bei visiškai nesvariais motyvais, nutarė tų liudytojų neapklausti.Nuteistojo gynėjo teigimu skundžiamo nuosprendžio motyvacija yra ne tik padrika, nenuosekli, bet ir vietomis sunkiai suvokiama. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ištisomis prielaidomis, o tai kategoriškai draudžia teisingos teisminės praktikos reikalavimai.Apylinkės teismas galutinai spręsdamas šią baudžiamąją bylą neįvertino tų reikšmingų aplinkybių, jog ir pačios nukentėjusiosios elgesys, ir ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmai iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o po to tą tyrimą ir atliekant yra ne iki galo aiškūs, suprantami, pateisinami. Šiuo atveju dalis procesinės kaltės dėl tokių galimybių teisingai ištirti bei išnagrinėti bylą praradimo neabejotinai tenka ne tik šią bylą tyrusiems teisėsaugos pareigūnams, bet visų pirma, pačiai nukentėjusiajai. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios I. J. atstovė advokatė Gintarė Girdzijauskienė prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016-03-03 nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosios I. J. naudai iš nuteistojo I. S. ir nukentėjusiosios I. J. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nuteistajam I. S. paskirtos bausmės ir skirti bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu. I. J. naudai iš nuteistojo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pagal pateiktus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus.Nukentėjusiosios atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosios naudai priteista 2000 Eur dydžio neturtinė žala yra nepakankama nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Kaip ir buvo nustatyta baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nukentėjusioji dėl jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos ne tik patyrė fizinį skausmą, stresą ir emocinį šoką, dvasinius išgyvenimus, bet ir išliko baimė, ji naktimis blogai miega, visko bijo, ypač vyrų, nuolat jaučia įtampą. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl padaryto nusikaltimo patyrė neturtinę žalą, kuri atlyginama Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nustatyta tvarka. Skunde pažymima, jog pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiosios patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką gyvenimui. Nukentėjusioji patyrė brutalų pažeminimą, buvo pasikėsinta į jos seksualinį neliečiamumą, ji patyrė fizines ir dvasines kančias, išgyvenimus, todėl šioje dalyje teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra keistinas, padidinant nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį ir baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį tenkinant pilna apimtimi. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė LR BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis nukentėjusios atžvilgiu pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Baudžiamasis įstatymas už šią padarytą nusikalstamą veiką numato itin griežtą bausmę, o bausmės griežtumą iš esmės nulemia šio nusikaltimo objektas - asmens seksualinė neliečiamybė. Nukentėjusiosios gynėjos įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nuteistajam nepagrįstai pritaikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką padarė būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 75 str. numatytu pagrindu, t.y., I. S. nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo teistas: 1) 1998-12-18 pagal LR BK 272 str. 2 d., paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė; 2) 2003-07-11 pagal LR BK 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., ir paskirta 2 metai laisvės atėmimo, pritaikius LR BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, teistumas neišnykęs. Pabrėžiama aplinkybė, jog, nuteistasis pasislėpė nuo anksčiau paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo, išvykdamas į užsienio valstybę, ko pasėkoje šioje baudžiamojoje byloje buvo išduotas Europos arešto orderis. Todėl dėl tokio nuteistojo elgesio, vengimo atlikti bausmes, nukentėjusiosios atstovės manymu, be realaus laisvės atėmimo bausmės tikslai nebus pasiekti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovės apeliacinį skundą prašė atmesti. Nukentėjusiosios atstovė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė skundus atmesti. Nuteistojo I. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiosios I. J. atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskienės apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo I. S. gynėjo apeliacinio skundo

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. yra įrodyta. Pripažindamas I. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu I. S. veika pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl I. S. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde keliamas klausimas, jog baudžiamojoje byloje kaltinimas jo ginamajam neįrodytas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu ir byloje esančiais įrodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Nors nuteistasis I. S. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo neigė, teigdamas, kad jis 2004 metais jau buvo Airijoje, kurioje dirbo legaliai ir nelegaliai ir iki 2014 m. sulaikymo per visą laikotarpį nebuvo grįžęs į Lietuvą ir jokio nusikaltimo nėra padaręs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog byloje esančiais objektyviais įrodymais (tiesioginiais ir netiesioginiais) neabejotinai įrodyta, kad prieš nukentėjusiąją I. J. buvo pradėtas vartoti smurtas tikslu su ja lytiškai santykiauti – naudojant fizinį smurtą bei grasinant jį pavartoti. Teismas pripažindamas I. S. kaltu rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: 2004-12-02 I. J. protokolu-pareiškimu, kuriuo ji kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno r. PK (t. 1, b. l. 2-3); 2004-12-02 įvykio vietos apžiūros protokolu, fotolentelėmis (t. 1, b. l. 4-10); 2004-12-03 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, kuris patvirtina, kad atlikus asmens parodymų atpažinimą iš nuotraukų, iš I. J. pateiktų šešių asmenų nuotraukų ji atpažino ir parodė nuotraukoje Nr. 1 esantį I. S.. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų, ypatingai iš nosies, nes ji yra labai didelė, taip pat iš akių (t. 1, b. l. 55-56); 2015-10-07 asmens parodymo atpažinti protokolu, fotolentele, kurie patvirtina, kad atlikus asmens parodymų atpažinimą, iš nukentėjusiajai I. J. parodytų trijų asmenų ji atpažino vyriškį, sėdintį kitų dviejų vyriškių viduryje, t. y. I. S., kaip asmenį, kuris 2004 m. sodyboje rankomis ją mušė, smaugė su pagalve. Šį asmenį atpažino iš nosies, iš bendrų veido bruožų, bei labai išraiškingų akių (t. 1, b. l. 68-70, 71); 2004-12-08 atliktų daiktų - pėdkelnių ir puskojinių apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 91-92); 2004-12-16 specialisto išvada Nr. G3631/04(02), kurioje konstatuota, kad I. J. padaryta poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje, dešinio dilbio srityje, nosies nugarėlės srityje, kairio kelio srityje, kairėje blauzdoje, dešinėje blauzdoje, dešinės šlaunies srityje, kairio riešo srityje, dešinio žasto srityje, odos įdrėskimai apatinės lūpos minkštuose audiniuose kietu buku daiktu galimai prieš dvi tris dienas iki apžiūros. Sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti ne mažiau dešimties trauminių poveikių pasėkoje kietu buku daiktu paveikus kairio dilbio sritį, dešinio dilbio sritį, dešinį žastą, apatinę lūpą, nosies sritį, kairio kelio sritį, kairę blauzdą, dešinę blauzdą, dešinė šlaunį. Sužalojimų nukentėjusiosios lytiniuose organuose nėra. Sužalojimai galėjo būti padaryti kovos metu. Sužalojimai dešinio dilbio srityje, dešinio žasto srityje, kairio dilbio srityje, galėjo būti padaryti jai besiginant. Sužalojimai galėjo būti padaryti priešinantis prievartiniam lytiniam aktui (t. 1, b. l. 96); 2015-09-09 raštu, iš kurio matyti, kad VSATIS duomenys saugomi 10 metų po tų metų, kai jie buvo įrašyti, praėjus šiam terminui duomenys naikinami, todėl prašomų duomenų apie I. S. 2004 metų valstybės sienos kirtimus VSATIS nėra (t. 1, b. l. 106); 2010-11-08 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros išduotu Europos arešto orderiu dėl I. S. (t. 2, b. l. 41-44, 45-55); 2015-08-24 pranešimu iš kurio matyti, kad I. S. paieška nutraukta 2015-08-21, kadangi jis 2015-08-20 pagal Europos arešto orderį buvo konvojuotas iš Dublino į Lietuvos Respubliką (t. 2, b. l. 56); apklaustos nukentėjusiosios I. J. ir liudytojų R. J., A. L. parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji I. J. parodė, jog kad kaltinamąjį I. S. pažįsta, jis jai pats prisistatė K., kiti į jį kreipėsi taip pat K. Jo yra labai ryškūs veido bruožai, todėl iki šiol atpažįstami. Susipažino su P., pavardės nežino, per drauges, nes jis buvo vienos jų draugas. Bendravo su juo per skype ir telefonu, o vieną - 2004 m. vakarą P. atvažiavo su draugu ir pasiūlė vykti į vakarėlį. Bevažiuojant ji pasakė, kad nori namo, tačiau pusiaukelėje vaikinai pasikeitė mašinomis ir ji nuvažiavo iki sodybos, netoli sodų. Kiek žmonių toj mašinoj sėdėjo neatsimena. Nuvažiavus į sodybą, paskambino sesei. P. pasakė, kad taksi iš ten nevažiuoja, ji nežinojo net kur yra, patikėjo P. Sodyboje buvo ji, P., K., mažesnis vaikinas, mergina ir kitas vaikinas, viso šeši asmenys. Nuvažiavus visi susėdo prie stalo, gėrė, nieko grėsmingo nebuvo. Pastebėjo, kad ją norėjo nugirdyti, bet ji tik apsimetė, kad geria. Paskui įvyko konfliktas su sode buvusia mergina. Sėdėjo, šnekėjo ir staiga jai pradėjo graužti akis. Išbėgusi į lauką, pradėjo jas trinti. Tada ją iš nugaros apsikabino, atsisukusi pamatė K., t. y. kaltinamąjį. Paskui nuėjo į namelį, jai pasakė, kad P. ateis tuoj ir galima namelyje miegoti. Ji atsigulė, o kaltinamasis pradėjo prie jos kabinėtis. Ji pradėjo verkti, o jis sakė: ,,ko tu čia žliumbi“, atėjo kiti vaikinai, P. taip pat. Ji prašė P. padėti, o jis atsisegė savo kelnes ir įkišo jai lytinį organą į burną. Tada ji įkando jam nestipriai. Tuo metu ją kaltinamasis laikė už rankų, grasino apšlapinti. Tada prasidėjo tampymai, mušimai, visi trys, tarp jų ir kaltinamasis, sudavė po 2-5 smūgius, viskas vyko ilgai. Ji priešinosi, išbėgo iš vagonėlio link vartelių, norėjo juos atidaryti, bet jie buvo užremti. Tada kaltinamasis ją atitempė atgal, toliau mušė. Ji sėdėjo, o jis per galvą daužė, dusino rankomis ir pagalve. Ji matė jo veidą priešais save, todėl gerai įsidėmėjo. Paskui jie išėjo, o ji su P. liko gulėti lovoje. Prašė, kad P. ją paleistų. Paskui, kai P. užmigo, ji užsidėjo drabužius, pasiėmė daiktus ir išbėgo be palto. Iš kiemo išbėgo prašliaužusi pro vartų apačią. Bėgo per laukus, sniego buvo. Pribėgo prie namo, pradėjo loti šuo. Moteris išėjo, vyras ir ji prie jų nubėgo, paskambino D. ir jis ją namo parvežė. Po įvykio kreipėsi į medikus, jai diagnozavo psichologinį vaginizmą. Dėl šio įvykio ir dabar turi problemų bendraudama su vyrais, ypač kiek tai susiję su lytiniais santykiais, negali turėti pilnaverčių lytinių santykių iki šiol. Įvykis taip pat atsiliepė mokslams, buvo sunku susikaupti, nukentėjo rezultatai. P. sekančią dieną po įvykio atvežė paltą, atsiprašė. Ji jam pasakė, kad kreipsis į policiją (t. 2 b.l. 103-104).Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta R. J. parodė, jog dukra papasakojo, kad pažįstamas P., su kuriuo ji susitikinėjo apie mėnesį laiko, pasiūlė jai važiuoti į sodus, ten nuvykus rado tris vaikinus ir merginą. Vienas iš vaikinų buvo smulkus, kitas tamsus, ilgoka nosimi, jie buvo išgėrę. Dukra P. prašė važiuoti namo, bet P. sėdo su jais bendrauti. Bendraujant kažkas ašarines dujas papurškė, dukra išbėgo į lauką, o paskui ją išbėgo vaikinas pravarde „K.“, su kuriuo ji įbėgo į vagonėlį, nes buvo šalta. Vagonėlyje jis pradėjo prie jos priekabiauti, po to kiti trys dar atbėgo, pradėjo mušti, smaugti, dusinti pagalve, nurenginėti. Dukrai pavyko paskui iš jų išsprūsti, bet K. vėl ją sugriebęs įtempė atgal į namelį, toliau ją mušė. Paskui ji liko su P., kuris išgėręs užmigo, o ji pabėgo, be paltuko, į sodo namelį, pas ten gyvenusius žmones. Vaikinus apibūdino policijoje, iš policijos pateiktų nuotraukų atpažino K. Dukra, apibūdindama kaltininkus, nurodė, kad vienas vaikinas buvo juodbruvas, agresyvus, ilga nosimi, nelabai išvaizdus. Jį draugai vadino K. Kai K. nuotrauką padėjo suprato, kad tai tas pats vaikinas, kurį dukra apibūdino. Nuotraukas policijoje padėjo ant stalo. Kiek jų buvo neprisimena. I. iš nuotraukų tik vieną K. parodė (t.2 b. l. 116-117). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju A. L. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 41), kuriuose nurodė, kad 2004-12-01, apie 4.30 val., jis buvo (duomenys neskelbtini) namuose, atsikėlęs ruošėsi eiti pusryčiauti ir išgirdo lauke prie durų lojant šunis. Jam išėjus į lauką pažiūrėti, pamatė antklode apsisiautusią merginą, apie 18 metų amžiaus, kuri paprašė jo pagalbos, nes nežino, kur esanti. Ji jam tik pasakė, kad su pažįstamu ir dar dviem vaikinais bei mergina atvyko į gretimą sodybą, tie vaikinai bandė ją išprievartauti. Jis merginą įsileido į kambarį, išvirė arbatos, davė raminančių vaistų, ji buvo labai išsigandusi, visa drebėjo. Jis merginą nuvežė iki Vaišvydavos kaimo, kur važiuoja 40 maršrutinis autobusiukas. Ten ji išsikvietė pažįstamą asmenį ir jie išvažiavo (t. 2 b. l. 104-105). Aukštesniojo teismo vertinimu, I. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad objektyviais įrodymais yra nustatyta, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas smurtas – ji buvo mušama, siekiama ją išžaginti, t.y. nukentėjusiosios atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika numatyta BK 22 str. 1 d., 149 str. 2 d. Nors apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaltinimas I. S. padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 2 d., yra inkriminuotas remiantis tik vienu subjektyvaus pobūdžio ir gana prieštaringu įrodymų šaltinių, t.y. tik nukentėjusiosios I. J. parodymų dalimi, tačiau aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir pažymi, jog kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kadangi jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ją apklausus teisme, buvo nuoseklūs, argumentuoti. Ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio, nukentėjusiajai I. J. pateikus atpažinti iš nuotraukų asmenis, nukentėjusioji I. S. atpažino iš karto, nurodydama konkrečius jo veiksmus bei iš kokių bruožų atpažįsta šį asmenį. Taip pat nukentėjusioji, atlikus atpažinimą gyvai, I. S. atpažino kai jis buvo gražintas į Lietuvą, nors jau buvo praėję 10 metų (t. 1, b. l. 68-70, 71). Be to, apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, jog kaltinamąjį I. S. atpažįsta šimtu procentu, ji labiausiai yra tikra dėl kaltinamojo asmens, nes jo veidas jai labiausiai įsiminė, jo veidas jai stovi akyse kai ją smaugė. Net ir po 10 metų I. S. veidą atsimena ir pažino jį gyvai (t. 3 b. l. 103-104). Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta R. J. taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio, pateikus atpažinti asmenis pagal nuotraukas, jos dukra nukentėjusioji I. J. pažino vaikiną pravarde Kalmaras. Į atpažinimą iš nuotraukų ji vyko kartu su dukra, kai buvo rodomos nuotraukos ji buvo šalia (t. 2 b. l. 116-117). Tai, kad nukentėjusioji šios baudžiamosios bylos procese buvo jau kartą apsipažinusi dėl kito tariamo kaltininko, kaip teigiama apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde, teisėju kolegijos vertinimu, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų dėl I. S. atpažinimo. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi iš esmės priežasčių abejoti visais nukentėjusios parodymais, kuriuos ji pilna apimtimi patvirtino teisme ir kurie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys bei atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios I. J. parodymais, atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nevertino kaip patikimų I. S. duotų parodymų apie jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybes ir motyvuotai apie tai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija pritardama apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, jų neatkartoja.

Dėl nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo

Nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosios naudai priteista 2000 Eur dydžio neturtinė žala yra nepakankama nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visumą aplinkybių, reikšmingų teisingos ir protingos kompensacijos nukentėjusiajam ar nukentėjusiesiems nustatymui, įvertinti taip pat ir kalto asmens interesus ir surasti teisingą bei protingą interesų pusiausvyrą. Be to, sprendžiant šį klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms bylų faktinėms aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Įstatymai nenustato priteistinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Todėl vertinant neturtinę žalą pinigine išraiška, vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, taip pat suformuota teismų praktika.Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentaciją dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteistų sumų neturtinės žalos atlyginimui dydžių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, patirto streso dėl šio įvykio pasekmes sveikatos būklei, socialiniam gyvenimui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. J. dėl jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo buvo padaryta didžiulė psichologinė trauma, ji buvo paniekinta tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai, nukentėjusioji pasak jos jautėsi blogai, pergyveno. Ir šiuo metu turi problemų. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastą, žalos pasekmes, žalą padariusio I. S. kaltę, į tai, kad nukentėjusios pateikti įrodymai nesuteikia jokio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo metu konstatuoti sveikatos sutrikimai yra susiję su padarytu nusikaltimu. Aukštesniojo teismo vertinimu, aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir kitas reikšmingas aplinkybes, savo išvadas išsamiai argumentuodamas, nukentėjusiosios I. J. 20000 eurų pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai sumažino iki 2000 eurų. Nukentėjusiosios atstovės skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios patirtais dvasiniais išgyvenimais yra įvertintos skundžiamame nuosprendyje ir su šiuo vertinimu sutinka apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, todėl didinti atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo sprendimą, todėl pripažįsta, kad nukentėjusiajai priteista 2000 eurų neturtinė žala, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei suformuotą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Todėl nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistiną neturtinės žalos dydį yra nepagrįstas. Apeliaciniame nukentėjusiosios atstovės skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė LR baudžiamojo kodekso nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą bei nepagrįstai I. S. pritaikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nuteistasis šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką padarė būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 75 str. numatytu pagrindu. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nenustato tiesioginio draudimo asmeniui, kuris naują nusikalstamą veiką padarė bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, vėl taikyti šią baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonę. Kaip jau minėta, laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių byloje nustatytų aplinkybių teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika (jos pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu), tiek su nuteistojo asmenybe (jo asmeninėmis savybėmis, amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi, darbine veikla ar mokslu, elgesiu iki ir po nusikalstamos veikos padarymo ir pan.). Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, svarbią reikšmę turi aplinkybės, egzistuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku už jo praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, sukuria šeimą, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įrodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-05-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-648/2016).

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios atstovės apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog I. S. atžvilgiu buvo pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmę švelninti atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Padarydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikalstama veika nėra baigta, į I. S. asmenybę, į tai, jog po nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, duomenų apie jo padarytus naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus nėra. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. padarymo aplinkybes, į tai, kad nuteistojo asmenybė šiuo metu nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jam turėtų būti griežtinamas bausmės atlikimo režimas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Nors apeliaciniame nukentėjusiosios atstovės skunde taip pat prašoma, I. J. naudai iš nuteistojo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl šis prašymas netenkinamas.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl I. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl I. S. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 2 d. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios atstovės apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiosios I. J. atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskienės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.